Kad Visi Būtų Gyvi: Filosofinis Žvilgsnis į Būtį ir Žmogiškąją Egzistenciją

Filosofija - tai nuostabos apraiška, žmogiškojo būvio apraiška. Ji be perstogės kyla ir praeina: kyla kaip klausimas ir praeina kaip atsakymas, nesusiliedama ir jų neatstojama: visu mokslu motina pati nėra mokslas, ieškotoja niekad neina vienu keliu istorijos eigoje. Kiekvienas betgi susimąstymas kyla iš dalyko abejingumo. Kolei kas nors yra akivaizdu, tolei tuo reikalu nesusimąstome. Iš esmės filosofinių klausimų nėra tiek jau daug.

Tik istorija į mūsų užduotus klausimus pateikia daugybę skirtingų atsakymų. Kur kas lengviau užduoti filosofinį klausimą, nei į jį atsakyti. Ir šiandien kiekvienas žmogus privalo surasti savo atsakymus į tuos pačius klausimus. Susipažinus su kitų žmonių mintimis, lengviau patiems susidaryti požiūrį į gyvenimą.

Vienas iš senųjų graikų filosofų, gyvenęs daugiau nei prieš du tūkstančius metų, taip pat manė, kad filosofija atsirado dėl žmogaus stebėjimosi. Pasak jo, žmogus taip viskuo stebisi, kad filosofiniai klausimai iškyla savaime. Daugeliui žmonių pasaulis yra toks pat nesuvokiamas, kaip ir triukas, kai fokusininkas iš skrybelės, kuri prieš minutę buvo tuščia, ištraukia triušį.

Nors filosofiniai klausimai ir turi rūpėti visiems žmonėms, bet filosofu tampa ne kiekvienas. Dėl įvairių priežasčių kai kuriuos žmones kasdienybė taip įtraukia į savo sūkurį, kad stebėjimasis pasauliu kažkur pranyksta. Čia filosofai sudaro garbingą išimtį. Filosofas niekada nesugeba prisitaikyti prie pasaulio. Jam ir toliau pasaulis lieka nesuvokiamas - net mįslingas ir mistiškas. Filosofija vadiname visiškai naują mąstymo būdą, kuris atsirado Graikijoje apie 600 metus prieš Kristų.

Filosofijos Įvairybės ir Prasmė

Filosofija - tai išminties meilė. Pradžioje neturėjo prasmės, žodis reiškė „išminties meilę“ apskritai. Filosofinė dirva - mitologiniai pasakojimai. Mitas - buvo pirmasis bandymas suvokti pasaulį, pradžia pasaulėvaizdžio forma sukurta iš chaoso.

Teorija remiasi jau ne tradicija, o proto argumentais, įrodymu. Toks buvo perėjimas nuo mitologinio prie loginio aiškinimo. Filosofijos atsiradimas išlaisvino iš antgamtinių jėgų priklausomybės. Nes filosofijai plėtotis reikia demokratiškos valstybės, kur nedraudžiama laisvai kalbėti (kur nedraudžiama kitamintystė). Turi būti pakankama asmeninė laisvė. Senovės romėnai paskelbė - žmogus yra nekaltas, kol nėra įrodyta jo kaltė.

Kultūra yra visa tai, kas išskiria žmogų (visuomenę) iš gamtos,- elgesio ir bendravimo formos ir visi tiek materialios, tiek dvasinės veiklos produktai, teoriniai požiūriai ir meno kūriniai, idealai ir tikslai, ritualai ir mitai. Kultūrą sudaro tai, ką žmogus apdorojo, išpuoselėjo, išugdė ir ėmė vertinti bei gerbti. Sąlygiškai kultūrą galima skirstyti į materialinę ir dvasinę.

Mokslas - tai žinių gamyba apie gamtą, mąstymą ir visuomenę. Žinios reikalingos tam, kad užvaldytų tikrovę. Mokslas tai žmonijos pažinimo variklis. Žmogus remiasi juslėmis (regėjimas, lytėjimas, uoslė, skonis). Žmogus mato, jaučia, nustato. Juslinis pažinimas - tai patyrimas. Pažinimo šaltinis yra protas kuriam būdingas abstraktus mąstymas. Protas - tai mąstymo galia, kurio sugebėjimas yra kurti sąvokas ir gauti sprendimus.

Filosofijos tyrinėja pasaulį kaip visumą (viską reikia matyti visumos kontekste). Filosofija peržengia empirinį pasaulį. Šis peržengimas vadinamas transcendentavimu. Tuomet buvo keliama būties problema. Tačiau graikus labiau domino pasaulio genezės problema. Pirmieji natūrfilosofai buvo kilę iš Milėto (Azijos miesto). Pirmasis natūrfilosofas buvo Talis (iš Milėto), kuris buvo begalo mokytas žmogus (jis apskaičiavo ir nustatė saulės užtemimą). Talis teigė, jog visa ko pagrindas yra vanduo. Vanduo yra gyvybės pagrindas.

Pitagoras - teigė, kad būties pagrindas yra skaičius. Jis šioje sferoje buvo daug originalesnis. Ugnis yra pasaulio pagrindas - taip teigė Heraklitas. Jis teigė jog šiame pasaulyje viskas kinta. Empedoklio nuomone gamta turi 4 pagrindinius elementus (šaknis): orą, vandenį, ugnį ir žemę. susideda iš mažų nematomų plytelių (t.y. atomai iš graikų k. „nedalus“). Jis aiškino, kad atomai negali būti vienodi. Pasak jo, dėl atomo judėjimo mes sugebame jausti ir pan.

Sofistai buvo keliaujantys mokytojai. Jie mokė kaip siekti karjeros. Visa tai darė už pinigus. Jie aiškino kaip padaryti gerą karjerą, kaip būti geru piliečiu, kaip padaryti gerą įspūdį teismui ir pan. Vienas garsiausių sofistų buvo Pitagoras. Jis teigė, kad mūsų pažinimas yra santykinis, nes remiasi suvokimu. Jis pareiškė: žmogus yra visa ko matas, t.y. kas vienas yra teisinga, kitam gali būti klaidinga. Objektyvi tiesa neegzistuoja. Sofistai buvo įsitikinę, kad priešinga nuomonė gali būti teisinga.

Sokratas mėgo kartoti: „Pažink pats save“. Etikos pagrindėjas. Jo stichija - pašnekesiai su žmonėmis visur ir visada, nesirūpino buitimi. Gyveno tuo metu, kai Atėnuose po tironijos grįžo demokratija, gan netobula, politikai, jo manymu, buvo valdžioje, bet ne itin išmanė valdymą. Jis šaipėsi iš politikų ir jie ėmė siekti Sokrato atsikratymo. „Žinau, kad nieko nežinau“ - reikia pastoviai abejoti savo žiniomis ir taip siekti tikrojo žinojimo. Dorybė besąlyginis gėris. Bet koks blogis atsiranda dėl nežinojimo, blogas poelgis - intelekto defektas. Žmogų galima mokyti dorybių - siekiant žinių.

Platonas įkūrė filosofijos mokyklą (Platono Akademija) - jo mokinys Aristotelis. Pagrindinis - būties klausimas. Platono olos alegorija. Egzistuoja kažkas, kas yra amžina ir neįtikima, o materialūs daiktai tai tėra daiktų esmė, filosofijos centre yra idėjų teorija. Daiktų esmė - idėjos. Platono kūryboje idėjos nedalomos. Idėjas kūrė žmonės. Idėja būtų sąvoka. Amžinų nekintamų idėjų nėra. Juslinis pažinimas - visai netikras, o tikras yra idėjų pasaulis. Sielos dėka žmogui galimas tikras pažinimas, nes siela mąstanti ir jos paskirtis išvaduoti žmogų iš jusliško barbariškumo. Platonas - racionalistas. Nuo jo laikų pasaulis padalintas į dvi dalis: idealųjį (dvasinį) ir materialųjį (juslių). Platonas idealistinės filosofijos pagrindėjas.

Aristotelis kritikuoja Platono idėjų pasaulį: teigia, kad Platonas nepaaiškina kaip daiktai dalyvauja idėjose, kiekvienas daiktas - sudėtinis dalykas, Aristotelio manymu, tad ir šios idėjos turi būti sudėtinės. Platono kūryboje idėjos nedalomos. Idėjas kūrė žmonės. Idėja būtų sąvoka. Amžinų nekintamų idėjų nėra. Tam reikalingos 4 priežastys: materiali (kad pastatyti namą, reikalinga materija), formali (reikalinga forma (brėžinys), kūrybinė (reikalingas architektas, statytojas), tikslo (būtina žinoti namo paskirtį). aktivi jėga. Aristotelio etika. Platonas teigia, kad žmogaus polinkis į gėrį yra doros esmė, Aristotelio etika žemiškesnė. Gėris yra laimė. Žmogus nori būti laimingas, siekdamas jos kelia įvairius tikslus. Aukščiausias tikslas - laimė. Aristotelis savo kūryboje analizuoja etines dorybes. Nuosaikumo etika. Vidurio idėja apibūdina Aristotelio politinę filosofiją. Centre klausimas: kokioje valstybėje būtų gera gyventi? Aristotelis apie valstybę. Įvairovė valstybės gyvenimo pliusas. Jis teigė, bendra nuosavybė sunkiai valdoma, nesudaro stimulo darbui, lengvai grobstoma. Žmogus yra socialinė būtybė, gyvena neizoliuotai, valstybėje, kuri tenkina jo poreikius. Valstybė didžiausias gėris, jį sukūrė žmonės. Barbarai nepajėgė to padaryti.

Sokratas, vienas iš įtakingiausių filosofų

Nors Renė Descartes'o Discours de la mė-thode (1637) žymi naujųjų amžių filosofijos pradžią, metodo klausimas filosofijoje niekados nebuvo tiktai moderniosios minties rūpestis. Pirmąsias pastangas metodiškai mąstyti galime atpažinti net prieš-sokratinėje filosofijoje. Viename fragmente mįslingasis Heraklitas šitaip prasitaria: "Aš tyrinėjau save". Vadinasi, filosofuoti - tai pasinerti savo sąmonėje ir ręsti, kurti idėjas; tai atkakliai galynėtis su žodžiais, kad jie atitiktų, išreikštų (ar nors atspindėtų) tikrovę. Žodžiu, filosofuoti reiškia nuosekliai ir metodiškai veržtis į tikrovės šviesą ir esmę.

Jokia filosofinė doktrina negimsta ir neišsivysto spontaniškai ir beatodairiškai. Kiekvienas rimtas tiesos atskleidimo darbas nėra tiktai paprastas (nors jis ir būtų labai logiškas) žodžių derinimas ar subjektyviu kaprizu motyvuota spekuliacija. Filosofuoti, kaip trumpai taria Paul Tillich savo Systematic Theology, reiškia mąstyti metodiškai ir sistematiškai. Tiesa ir metodas, kaip lygiai filosofija ir kruopštus tikrovės nušvietimo darbas, yra dvi neišskiriamos kategorijos, du glaudžiai ir organiškai susiję dalykai. Kitaip sakant, filosofavimas yra sąmonės ryžtas tikrovę kaip nors pažadinti iš nesąmoningos būsenos, kaip nors prakalbinti ir interpretuoti.

Pripažinti Maceinos darbams filosofinį charakterį ir prigimtį, o taip pat sutikti, kad jis rikiuojasi tikrų filosofų gretose, reiškia prileisti, kad jo mąstymas plaukia iš tam tikrų šaltinių, kad jis, ieškodamas šviesos realybei ir gyvenimui nušviesti, savo mintis "stumia" savo suvoktais keliais, kad laikosi tam tikrų normų ir sąmoningai spendžia tikrovei tam tikrus spąstus klausimų pavidalu. Jis taip pat turi savitą Ventrėe en ma-tiere - priėjimą prie dalyko - ir pradeda filosofavimą su savaip suvoktais mąstymo pradmenimis.

Pats Maceina apie savo metodą beveik niekur savo raštuose neprasitaria. Ir tai nenuostabu, nes jis tariasi jokio ypatingo metodo neturįs. Mat, jis metodą sieja su empiriniu tikrovės tyrinėjimu, t. y. su pozityviaisiais mokslais. Maceinai filosofija nėra joks eksperimentinis tyrinėjimas, bet interpretacija. Kadangi filosofija iš esmės yra interpretacija, jai ir nėra jokio reikalo ieškoti metodo, kuris tyrinėjimuose atlieka sėkmingos priemonės :r įrankio funkciją.

Todėl atrodo, kad, įmoję kalbėti apie Maceinos metodą, norime jam primesti tai, ką jis pats aiškiai neigia. Juk Maceina geriau pažįsta savo filosofavimo būdą, negu tas, kuris tik skaitė jo veikalus ar pavartė jo raštus! Tačiau su šiuo savo užmoju ir projektu neateiname Maceinos provokuoti ir jam radikaliai prieštarauti. Mums daugiau rūpi dialektiškai pavėtyti jo filosofijos sampratą ir tą minties būdą, kurį sekdamas jis surentė ir sukūrė tokį įspūdingą minties rūmą.

Beveik kiekvienas Maceinos knygų ir straipsnių skaitytojas gali lengvai pastebėti, kad jų autorius savo idėjas vysto tam tikra tvarka, kad jis laikosi nuoseklumo ir visuomet ieško atitinka-mesnio žodžio savo mintims išreikšti. Nuolat ir nuolat jis savo sąmonę kreipia būtybių gelmėn, siekdamas atskleisti ir pačios būties esminę paslaptį. Be to, Maceinos raštuose jaučiama tikrai rimta pastanga praturtinti bei patobulinti lietuviškąją filosofiją ir supilti savo autentiškas įžvalgas Į visos žmonijos išminties aruodus.

Maceina savo idėjas perduoda gyvai ir aiškiai, patraukdamas skaitytoją puošniais ir sugestyviais vaizdais bei simboliais, dėstydamas dalykus lakiu stiliumi, nuolatos liudydamas savo rūpestį būties gelmei. Jis neieško greitų ir lengvų sprendimų, o jo sąvokos niekados nenuslysta daiktų, kūrinių ir tikrovės paviršiumi. Maceinos nagrinėjimuose skaitytojas nejunta jokios skubos, jokių staigių šuolių ir jokio lengvapėdiškumo. Mėginimas aptarti Maceinos filosofinį metodą yra ne tiktai intriguojantis ir iššaukiantis užmojis, bet taip pat naujas priėjimas, kuris, manome, leis mesti žvilgsnį į visą Maceiną ir į visas jo pastangas apmąstyti, paryškinti, pagilinti ir nušviesti žmogaus buvimą šiame pasaulyje.

Savo filosofinio brendimo metu Maceina gerai suprato, kad autentiško mąstymo susiformavimas ir išsivystymas priklauso nuo filosofijos istorijos pažinimo. Jis žinojo, kad dabarties medikui yra visiškai nereikšminga žinoti, kaip renesanso laikais būdavo gydomi nudegimai ir votys, nes pozityviųjų ir pritaikomųjų mokslų atstovui istorija yra tai, kas buvo ir supuvo. Tačiau filosofinės idėjos nepūva, nes jos skrieja ratu apie tą pačią tikrovės mįslę.

Maceinos filosofinių raštų skaityba prasidėjo su Talio Miletiečio knygų išlikusiomis nuotrupomis ir nuriedėjo iki Wilhelm Weischedelio ir Hei-deggerio mokinio Hans-Georg Gadamerio veikalų. Savo intensyvioje skaityboje jis nepamiršo pasižvalgyti ir analitinės mokyklos darbuose. Nors Maceina ir nėra labai stiprus šioje filosofijos srovėje, jo raštuose girdime aidus iš R. Carnapo ir L. Wittgensteino idėjų pasaulio.

Taigi Maceinos filosofinė orientacija nėra siaura, lėkšta ir mokyklinė. Filosofinė stagnacija visuomet buvo Maceinos priešas. Jis gerai suprato, kad filosofijoje negalima "išmokti ir sustoti". Žinoma, Maceina niekados neturėjo Nie-tzschės drąsos ir arogancijos tiesiai savo skaitytojams pasakyti: Aš esu gyvas, kūrybingas ir neramus!

Filosofinis Mąstymas: Klausimai ir Atsakymai

Filosofinis mąstymas - yra klausiamasis mąstymas. Kiekvienas atsakymas filosofijoje vėl virsta klausimu. Atsakymas niekada nebūna galutinis. Filosofija - tai nesibaigiantis dialogas. Filosofijoje reikia mąstyti kritiškai ir tolerantiškai. Filosofija prasideda tada, kai mūsų pasaulis tampa problema.

Anot filos. Jasperso,- tai tokios situacijos, kai žmogus patenka į sunkią ribinę situaciją: (kaltė, artimųjų netektis, sunki liga, kančia, aartimųjų išdavystė).

Valstybės struktūra turi atitikti žmogaus prigimtį (sielos struktūrą). Siela yra ne vienalytė, sudaro 3 dalys (todėl žmonės nepanašūs). Dalys: 1.protingoji, 2.aistringoji, 3.juslinė-geidžiančioji. Valstybę turi sudaryti 3 luomai: išminčiai (1) valdo valstybę, kariai (2) gina valstybę, gamintojai (3) gali turėti šeimą ir turto, nes jie netobuli. Piliečių dorybės: išmintis, narsa, saikingumas, teisingumas. Platonas siūlė uždrausti Homero kūrinius, nes jis pavaizdavo dievų silpnybes, vaikai šito matyti negali, dievai jiems turi būti idealūs. Ši valstybė turi totalitarizmo valstybės bruožų. Ši konstrukcija - utopija, ji pasmerkta, nes nėra idealių dalykų.

Prie filosofinių problemų Maceina prieina labai savitu būdu. Todėl galima sakyti, kad šis savitas priėjimas yra susijęs su Maceinos metodu. Žinoma, toks greitas ir status tvirtinimas dar nieko nepasako ir nieko neįrodo. Kas yra žmogus? Kas yra dorovė? Kas yra kaltė? Kas yra niekšybė? Kokia gyvenimo prasmė? ir t.t. Tai reiškia, kad Maceina netoleruoja stataus, abstraktaus ir formalaus priėjimo. Jam visuomet reikalingas konkretus pagrindas, apčiuopiamas taškas.

Didysis Inkvizitorius gimė, tiktai Maceinai įsigilinus į Dostojevskio Brolių Karamazovų penktąjį skyrių, kuriame jis rado pakankamai medžiagos ir sugestijų gyvai interpretuoti dialektinę gyvenimo sąrangą, laisvę, laimę, istoriškumą ir krikščionybę. Nors Dostojevskio kūrinys yra legendinis vaizdelis, Maceina jame rado aibes įžvalgų į žmogiškąją tikrovę ir žmogaus dvasinį gyvenimą.

Labai panašiai suvoktą filosofinio priėjimo būdą aptinkame ir Vladimiro Solovjovo Meilės prasmėje. Šiame veikale Solovjovas pastebi, kad Šekspyro Romeo ir Julija jam daugiau pasako apie meilės esmę ir prasmę, negu bet koks konkretus meilės epizodas, paimtas iš gyvenimo ar istorijos. Vadinasi, literatūrinė kūryba atitinkamai ir labai objektyviai nušviečia tikrovę ir tiesiu keliu veda i jos pažinimą. Kitaip sakant, literatūra "idealiai" interpretuoja tikrovę, o filosofija pateikia dar sąmoningesnį ir racionalesnį jos nušvietimą. Šiomis pastabomis nė nemėginame įtaigauti minties, esą Maceina savo metodą ir filosofijos sampratą skolinasi iš Solovjovo.

Žmogiškam buvimui šiame pasaulyje apmąstyti Maceina pasirenka kitą šaltinį - Jobo knygą. Tai Huso šalyje gyvenusio dievobaimingo žmogaus dramatiška biografija. Ši drama Maceinai atvėrė duris į dabarties egzistencializmo problematiką ir filosofinį klimatą. Jobo pergyvenimus ir kančią Maceina labai meistriškai supina su dabarties egzistencializmo kategorijomis: ribinėmis situacijomis, nesėkme, netikrybe ir aštriu žmogiško bai-giamumo suvokimu. Maceina taip pat parodo, kaip visi šie dalykai iškelia aikštėn žmogaus transcendentinę orientaciją, žmogiškosios būties nuolatinį atsigręžimą Dievop.

Labai panašiu būdu Maceina savo Niekšybės paslaptyje prieina ir prie blogio problemos. Čia jo išeities taškas yra Solovjovo Trumpas pasakojimas apie antikristą. Svarbu pastebėti, kad toks konkretus priėjimas prie dorovės klausimo labai griežtai apsprendė ir pačios knygos pobūdį. Dar konkretesnį priėjimą randame trijuose kituose Maceinos veikaluose: Saulės giesmė, Didžioji Padėjėja ir Bažnyčia ir pasaulis.

Visa Saulės giesmė sukasi apie vieną centrinį tašką. Tai šventojo Pranciškaus Asyžiečio asmenybė, gyvenimas ir Kristaus meilė. Todėl pastarąjį darbą galime pavadinti teologine - filosifine šv. Pranciškaus gyvenimo ir veiklos interpretacija. Tai taip pat šventumo esmės ir jos sandų racionalus nušvietimas. Didžioji Padėjėja išaugo iš Maceinos pastangų apmąstyti švenčiausios Mergelės Marijos egzistencijos esmę ir prasmę. Taigi ir šios knygos fone randame konkrečią asmenybę ir konkretų įvykį.

Jėzus Kristus, įkūnijęs žmogiškąją prigimtį

Kas yra filosofija ir ko ji verta - ginčijamas dalykas. Specialieji mokslai pasiekė neabejotinai tikrų ir visuotinai pripažintų rezultatų, o filosofija, nepaisant tūkstantmečių pastangų, tuo pasigirti negali. Negalima paneigti, kad filosofijoje nėra vieningos nuomonės dėl to, kas pažinta iki galo. Be to, filosofiniam mąstymui, skirtingai negu moksliniam, nebūdinga pažanga. Mes tikrai pažengėme daug toliau negu graikų gydytojas Hipokratas. Bet vargu ar galėtume pasakyti, kad esame nuėję toliau už Platoną. Tik jo naudotos mokslinio pažinimo medžiagos požiūriu mes žengtelėjome pirmyn.

Kad jokia filosofija, skirtingai negu specialieji mokslai, nėra visų vienodai pripažįstama, lemia pati jos prigimtis. Jos siekiamas tikrumas nėra mokslinis, t.y. vienodas kiekvienam intelektui; tai yra įsitikrinimas (Vergewisserung), kurį pasiekus prabyla pati žmogaus esmė. Žinoma, susisteminta filosofija priklauso nuo specialiųjų mokslų. Tam tikru metu pasiektas specialiųjų mokslų lygis yra filosofijos prielaida. Tačiau filosofijos prasme kyla iš kito prado.

Pirma: kone kiekvienas tariasi išmanąs filosofijos dalykus. Nuomonė, kad filosofija prieinama kiekvienam, yra pateisinama. Antra: filosofinis mąstymas visada turi būti pirmapradis. Nuostabus įgimto žmogaus polinkio filosofuoti ženklas yra vaikų pateikiami klausimai. Neretai iš vaikų lūpų išgirstame tai, kas savo prasme panardina mus į filosofavimo gelmę.

Trečia: autentiškai filosofuoja ne tik vaikai, bet ir psichiniai ligoniai. Retkarčiais tarsi nukrinta visuotinio aklumo pančiai ir prabyla gilioji tiesa. Kai kurie psichiniai sutrikimai prasideda sukrečiančiais metafiziniais apreiškimais, kurie, tiesa, nei savo pavidalu, nei kalbine išraiška negali turėti objektyvios reikšmes, išskyrus tokius atvejus, kaip poeto Hölderlino ar tapytojo Van Gogh’o. Tačiau kas juos girdi, negali atsikratyti įspūdzio, kad čia nukrinta uždanga, už kurios mes paprastai gyvename.

Ketvirta: kadangi filosofija žmogui yra būtina, ji visais laikais gyvuoja viešojoje nuomonėje, iš kartos į kartą perduodamuose priežodžiuose, paplitusiuose filosofiniuose posakiuose, viešpataujančiuose įsitikinimuose, šviesuolių ir politinių simbolių kalboje, o visų pirma nuo pat istorijos pradžios - mituose. Nuo filosofijos nepabėgsi.

Graikų kalbos žodis „filosofas“ (philosophos) yra žodžio sophos priešybė. Jis reiškia „mylintis pažinimą (esmę)“, skirtingai nuo to, kuris, įgijęs pažinimą, vadina save „žinančiuoju“. Filosofuoti - tai būti kelyje. Tačiau šita būtis kelyje žmogaus likimas laike - slepia savyje gilaus pasitenkinimo, o retkarčiais netgi pilnatvės galimybę.

Filosofija neturi nieko, kas būtų virš jos arba šalia jos. Jos negalima kildinti iš nieko kito. Kiekviena filosofija save apibrėžia įgyvendindama save. Kas yra filosofija, reikia patirti. Gyvos minties ir šios minties apmąstymo (refleksijos) realizacija, arba veiksmas ir jo nusakymas. Nors filosofija paprastomis ir jaudinančiomis mintimis gali išjudinti kiekvieną žmogų, net vaiką, bet sąmoningas jos kūrimas yra pabaigos neturintis, nuolat atsinaujinantis, visada aktualus ir visa apimantis uždavinys - ji gyvuoja didžiųjų filosofų veikaluose, o kaip aidas - mažesniųjų.

Filosofas N. Milerius teigia, kad filosofija pirmiausia kalba apie bendresnius dalykus. „Filosofija yra sisteminis mąstymas, taip, kaip mes mokomės profesijos dalykų, tai taip mokaisi ir filosofijos. Vėliau pradedi galynėtis su mąstymo inercija ir stereotipais“, - pasakoja N. Milerius.

N. Milerius sako, kad žmonės, gyvendami bendrystėje, turi turėti integracinį veiksnį: „Vienas iš kolektyvinės tapatybės kūrimo aspektų yra parodyti, kuo aš skiriuosi nuo kito, t. y. parodyti, kuo kitas skiriasi nuo manęs. Kito kitoniškumas gali pasireikšti ne vien tik tuo, kad jis yra kitoks, bet tai būna mano projekcija į jį.

Andriaus Rožicko paklaustas apie esminį gyvenimo klausimą, N. Milerius sako, kad jam svarbiausias yra dėmesingumas einamajam momentui. „Mane nuolat stebina tie patys elementariausi dalykai, juos pastebėti ir pamatyti gali tik tada, kai esi čia ir dabar. Tai, ką aš kalbėjau apie kasdienybę, yra visiškai neatsitiktinis dalykas. Kiekvienas į tokius klausimus sau atsakome individualiai“, - sako N.

Viena, ko reikia, norint tapti geru filosofu, yra sugebėjimas stebėtis. Jei paklaustume žmogų, kenčiantį badą, jis atsakytų “maistas”. Jei tą patį klausimą užduotume šąlančiam, atsakymas būtų “šiluma”. Tačiau, kai visi poreikiai patenkinti, ar dar yra kas nors, ko reikia visiems žmonėms? Filosofai mano, kad taip. Jų nuomone, žmogus negali būti gyvas tik duona. Domėtis tuo, dėl ko gyvename nėra toks atsitiktinis pomėgis, kaip pašto ženklų rinkimas. Besidomįs šiais klausimais nori išsiaiškinti tai, apie ką žmonės diskutuoja tiek laiko, kiek gyvena šioje planetoje. Manau, jog geriausias būdas priartėti prie filosofijos, tai užduoti keletą filosofinių klausimų. Kokia yra gyvenimo prasmė ? Ar yra pomirtinis gyvenimas ? Kaip turime gyventi ?

Filosofas Nerijus Milerius

tags: #kad #visi #butu #gyvi