Lietuvoje pirmą kartą plačiu mastu žemės pradėta vertinti XVI a. Žemė pagal savo kokybę buvo skirstoma į keturias kategorijas: 1) gerą, 2) vidutinę, 3) menką ir 4) prastą (smėlėta ir pelkėta žemė). Gerokai tiksliau žemes vertinti pradėta nuo 1923 m. Pagal J. Tonkūno parengtą žemės vertinimo metodiką ariamoji žemė buvo suskirstyta į keturias rūšis. Jau ir tada buvo aišku, kad mūsų šalies dirvožemiai yra labai skirtingi, nes ankstyvesnio smulkaus ūkio ribose neretai pasitaikė net kelių rūšių žemės.
Kokybinis žemių vertinimas bei jų kadastro sudarymas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse buvo vykdomas dėl mokesčių nustatymo ir paskirstymo. 1957 metais Lietuvoje buvo pradėti išsamūs, moksliškai pagrįsti dirvožemio bonitavimo ir žemės ekonominio vertinimo darbai, kurių pagrindu buvo parengta nauja dirvožemių bonitavimo bei žemės ekonominio vertinimo metodika ir žemės vertinimo balais lentelės (J. Vaitiekūnas, V. Mališauskas). Kaip nurodė sudarytojai, dirvožemio našumą ir kartu santykinę vertę lemia jo fizikinės, cheminės ir biologinės bei įvairios kitos savybės, išreikštos žemės ūkio augalų derlingumu.
Pagal parengtą metodiką, J. Vaitiekūnas ir V. Mališauskas 1962 m. atliko Lietuvos rajonų žemių ekonominį vertinimą, o Respublikinio žemėtvarkos projektavimo instituto dirvožemio specialistai 1966-1968 m. Kitas žemės vertinimo etapas prasidėjo 1977 m., kai buvo parengta nauja Lietuvos žemės vertinimo metodika (B. Poškus, J. Juodis, J. Pakutinskas, R. Mickis, V. Plungė, S. Šešelgienė). Atrinktuose tipiniuose ūkiuose žemė buvo vertinama pagal pagrindinius žemės ūkio augalus, priklausomai nuo vienokiuose ar kitokiuose dirvožemiuose vyraujančios pasėlių struktūros, o augalininkystės produkcija buvo perskaičiuota į sutartinius vienetus.
Remiantis šia metodika, 1980 m. Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas (vėliau VŽI) kartu su Žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo instituto skaičiavimo centru naujai įvertino Lietuvos žemės ūkio įmonių, administracinių rajonų ir visos Lietuvos žemę (buvo nustatyti ir žemės ekonominiai balai rajonams ir vidutiniškai šalyje), o kiek ją papildžius ir patikslinus nusausintų žemių plotus - ir 1985 bei 1988-1990 m.
Visi ankstesni žemės našumo vertinimai ir metodika neišsamiai atspindėjo realią padėtį. Sudarant 1980-1990 m. žemės našumo vertinimo lenteles, atskirų dirvožemio atmainų augalų derlingumas daugeliu atvejų buvo įvertintas pagal tipinių ūkių vertinimo sistemą, naudojant ne visai tikslius buvusių kolūkių ir tarybinių ūkių apskaitos duomenis. Paskutinį kartą žemės našumas buvo įvertintas, remiantis iki 1990 m. atliktais dirvožemio agrocheminių tyrimų duomenimis, kurie tuo metu dažniausiai buvo skirti auginamų augalų trąšų normoms apskaičiuoti dideliuose sėjomainų laukuose.
Pasikeitė žemės naudotojai ir auginimo technologijos, dirvų tręšimo ir kalkinimo intensyvumas, atsirado naujų augalų veislių, padidėjo derlingumas. Labai pasikeitė laukų melioracinė būklė: beveik neliko drėkinamų plotų, daug kur susidėvėjo drenažo sistemos, pablogėjo jų veikimas (2007 m. daugiau kaip 39 tūkst. ha melioruotų plotų sistemos neveikė, o 275 tūkst. ha plote veikė neefektyviai). Žemės ūkio ministro įsakymu 2004 metų pabaigoje buvo sudaryta darbo grupė, kuriai pavesta parengti žemės našumo vertinimo atnaujinimo koncepciją bei našumo vertinimo metodiką.
Rengiant metodiką buvo panaudoti augalų derliaus tyrimų duomenys iš maždaug 2 000 tiksliųjų lauko bandymų, kuriuos 1971-2005 m. vykdė LŽI Agrocheminių tyrimų centras ( šalies ūkių gamybiniuose plotuose) bei kiti Žemdirbystės instituto padaliniai (Dotnuvos, Vokės ir Vėžaičių filialai, Joniškėlio bei Elmininkų bandymų stotys), ASU, Vandens ūkio institutas (pastarasis tyrė dirvožemio drėgmės režimo įtaką derliui), Valstybinis žemėtvarkos institutas (tyrė durpžemius ir salpžemiusi) ir kitos mokslo bei mokymo įstaigos.
Apibendrinus sėjomaininių tręšimo bandymų duomenis nustatyta, kad rudžemiuose ir karbonatinguose išplautžemiuose išauginamas labai panašus įvairių augalų derlius. Todėl vertinant žemės našumą jie priskirti tai pačiai pagrindinei dirvožemių našumo vertinimo grupei. Į atskirą grupę išskirti paprastieji ir pajaurėję išplautžemiai. Visi automorfiniai balkšvažemiai ir smėlžemiai priskirti atskiroms grupėms. Nemažos įtakos lauko dirvožemių derlingumui turi drėgmės režimas, todėl išskirti glėjiškieji rudžemiai, išplautžemiai ir smėlžemiai.
Atskirai pateikti karbonatingieji, pasotintieji šlynžemiai bei puveningieji, durpiškieji šlynžemiai. Iš durpžemių išskirtos dvi pagrindinės dirvožemių našumo vertinimo grupės: žemapelkės durpžemiai ir tarpinės pelkės durpžemiai, o iš salpžemių - sausieji, glėjiškieji, puveningieji bei durpiškieji salpžemiai. Išskirtos dvi kalkžemių dirvožemių našumo vertinimo grupės: uoliniai ir žvyriniai kalkžemiai. Atskiromis grupėmis pateikti palvažemiai ir trąšažemiai.
Išskirtos menkai eroduotų ir vidutiniškai (kartu ir smarkiai) eroduotų dirvožemio našumo vertinimo grupės. Glėjiškųjų ir glėjinių dirvožemių grupėse išskirti drenuoti ir nedrenuoti dirvožemiai (nedrenuotuose glėjiškuose arba su blogai veikiančiu drenažu dirvožemiuose išauginama tik apie 70 proc. Sėjomaininių tręšimo bandymų derliaus duomenimis, netręštuose laukeliuose nustatyta, kad našiausi (išskyrus trąšažemius) yra rudžemiai ir karbonatingieji išplautžemiai.
Šie dirvožemiai beveik 30 proc. produktyvesni, palyginti su tos pačios granuliometrinės sudėties (priesmėliai, priemoliai, moliai) balkšvažemiais, ir apie 15 proc. produktyvesni už paprastuosius ir pajaurėjusius išplautžemius, o pastarieji apie 15 proc. našesni už balkšvažemius. Kalvotų vietų dirvožemiai yra veikiami erozijos. Menkai eroduoti sunkesnės granuliometrinės sudėties dirvožemiai kasmet dėl vandens erozijos, jeigu jie intensyviai dirbami ir neapsaugoti žolinės augalijos, netenka dalies ne tik smulkesniųjų dalelių, bet ir maisto medžiagų.
Juose augalininkystės produkcijos gaunama trečdaliu mažiau negu našesniuose rudžemių ir karbonatingųjų išplautžemių dirvožemiuose. Statesnių kalvų nuolydžiuose esantieji vidutiniai ir smarkiai eroduoti dirvožemiai, jeigu jie neapželdinti ir dar dirbami, ankstyvesnio humusingojo sluoksnio visiškai neturi, yra eroduojamas iliuvinis B horizontas. Viršutinis jų sluoksnis yra nehumusingas, mažai mineralinio azoto, todėl juose išauginama tik apie 50 proc.
Salpžemių ir durpžemių našumui įvertinti panaudoti 1981-1983 m. Valstybinio žemėtvarkos instituto darbuotojų šiuose dirvožemiuose vykdyti pievų derliaus apskaitos duomenys. Kadangi anksčiau juose išaugintas žolių derlius daugiausia buvo naudojamas šieno miltų gamybai, jie buvo gerai prižiūrimi, nuolat šienaujami, o kartais net papildomai tręšiami ir buvo gaunamas labai didelis žolių derlius. Dabar jų priežiūrai skiriama mažokai dėmesio, o žolių derlius gaunamas gerokai menkesnis. Pagal granuliometrinę sudėtį menkiausi derliai gaunami smėliuose. Augalų derliai priesmėliuose kiek mažesni negu priemoliuose ir moliuose.
Drenuotuose glėjiškųjų rudžemių ir karbonatingųjų išplautžemių lengvuose priemoliuose įvairių augalų vidutiniai derliai, palyginti su priesmėliais, yra 6 proc. Ruošiant naująją metodiką, žemės našumo balo vertė nustatyta pagal vidutinio žemės ūkio augalų derlingumo (pagrindinės produkcijos, t. y. be šiaudų, lapų ir kt.) dirvožemių vertinimo grupėje, išreikšto bendrosios energijos vienetu, santykį su šalies žemės ūkio augalų vidutiniu derlingumu.
Dirvožemio horizontai
Siekiant užtikrinti 1992-2005 metais atliktų žemės našumo duomenų taikymą normatyviniuose teisės aktuose, našumo balo vidutinė vertė šalyje preliminariai priimta 39-41 balas. Nustatyta sąlyga, kad bazinis žemių vertinimo balas skaitmenine išraiška būtų artimas esamam vidutiniam šalies žemės našumo balui. Atsižvelgus į tai nustatyta, kad didžiausi baziniai žemės našumo balai tenka trašąžemiams (60-64), automorfiniams (ps-m) rudžemiams bei karbonatingiems išplautžemiams (55-60). Kiek mažesniais balais įvertinti drenuotieji glėjiškieji rudžemiai bei glėjiškieji karbonatingieji išplautžemiai (53-57).
Balkšvažemių, palyginti su rudžemiais ir karbonatingaisiais išplautžemiais, bazinis balas daugiau negu ketvirtadaliu mažesnis. Mažiausiais balais įvertinti vidutiniškai eroduoti dirvožemiai (13-23), smėlžemiai (28-30) ir palvažemiai (33). Menkai eroduoti dirvožemiai, priklausomai nuo granuliometrinės sudėties, įvertinti 21-40 balų. Nedrenuotų dirvožemių baziniai balai yra apie 23- 32 proc. mažesni (išskyrus šlynžemius ir durpžemius, kur nedrenuotieji įvertinti apie 50 proc.
Peržvelgus žemės našumo vertinimo duomenis ir žinant, kad mūsų šalies dirvožemių danga labai įvairi, galima teigti, kad jie skirtingi ne tik kiekvienoje kadastrinėje vietovėje, bet ir atskirose savivaldybėse. Didžiausiais balais įvertinti Vidurio Lietuvos, kur kas mažesniais - menkiau našūs Rytų ir Vakarų Lietuvos dirvožemiai. Naujai įvertinę visų šalies dirvožemių našumą, manytume, kad šie duomenys turėtų būti reikalingi ne tik žemės ūkio paskirties naudotojams, bet ir Konsultavimo tarnybai, mokslo darbuotojams, teritorijų planavimo dokumentų rengėjams, žemę administruojančioms institucijoms - savivaldybėms, valstybinėms įstaigoms, žemės naudojimo valstybinę kontrolę vykdantiems pareigūnams, įvairioms kitoms planavimo organizacijoms, žemės rinkos subjektams.
Jais naudojantis galima parinkti tinkamiausius auginti žemės ūkio augalus, prognozuoti jų derlingumą, planuoti reikiamą tręšimą ir kalkinimą. Mažai dirvožemiui reikliems augalams tiks dirvožemiai su baziniu žemės našumo rodikliu - iki 35 balų, mažiau reikliems ir reikliems dirvožemiui augalams reikėtų 36-45 balų ir labai reikliems - per 45 balus įvertintų dirvožemių.
Mažai reiklūs dirvožemiui yra lubinai, grikiai, avižos, rugiai, vienmetės žolės, iš dalies bulvės ir kt. augalai, kurie gali išauginti neblogus derlius net ir smėlžemiuose, kur kiti augalai, kaip ž. kviečiai, cukriniai runkeliai, ankštiniai augalai, labai menkai dera. Šie mažai reiklūs dirvožemiui augalai, matyt, užaugins net didesnius derlius našesniuose dirvožemiuose, tačiau jie čia nepajėgia išauginti tokio derliaus, kokį duoda kiti reiklesni dirvožemiui augalai.
Vertinant ekonomiškai, našesniuose dirvožemiuose sėjami reiklesni dirvožemiui augalai. Labai reiklūs dirvožemiui (bazinis žemės našumo balas didesnis kaip 45) yra žieminiai kviečiai, cukriniai runkeliai, daržovės, jiems pirmiausia turėtų būti skiriamos našiausios dirvos. Auginant tuos pačius augalus skirtingo našumo dirvožemiuose, dėl nevienodo derliaus dydžio reikėtų ir tręšti skirtingai.
Pavyzdžiui, labai mažo našumo smėlžemiuose augalų derlių limituos drėgmė, ir dažnai dėl jos trūkumo gero derliaus negausime, nors ir gausiai tręšime. Išsamiau Lietuvos dirvožemių našumas aptartas monografijoje „Lietuvos žemės našumas", 2011 (sudarytojas J. I dirvožemių grupė - vyrauja labai geros ūkinės vertės (47,1-52,0 balai) dirvožemiai (Šakių - 51,5, Jurbarko - 50,3, Pasvalio - 50,0, Joniškio - 48,7, Marijampolės - 49,3, Kėdainių - 49,1, Kauno r. - 47,9).
Šios grupės plotuose vyrauja drenuoti smėlingų ir dulkiškų priemolių bei molių, glėjiškų rudžemių ir glėjiškų karbonatingųjų išplautžemių (labai artimi neutraliam pH dydžiui, kartais net šarmiški, dažniausiai turintys didesnius judriųjų P2O5 ir K2O bei mineralinio azoto (Min.) kiekius, apie 1,15-1,75 proc. organinės anglies) dirvožemiai.
Kadangi apibendrinti bandymų duomenys parodė, kad karbonatinguose dulkiškuose dirvožemiuose, palyginti su tos pačios granuliometrinės sudėties smėlingais dirvožemiais, išauginama daugiau augalininkystės produkcijos, jie įvertinti kiek didesniu balu. Todėl daug dulkiškųjų dirvožemių turinčios Šakių, Pasvalio, Jurbarko savivaldybių žemės ūkio naudmenos įvertintos kaip našiausios šalyje (įvertintos didesniu (1,6-7,0) balu negu ankstesnio vertinimo metu).
Tačiau kai kuriose I grupei priskirtose savivaldybėse yra kadastrinių vietovių, turinčių gerokai prastesnių žemių už vyraujančias labai geros ūkinės vertės žemes. Antai Kauno rajone, kur daugumos vietovių dirvožemiai įvertinti 41,0-59,6 balo, Zapyškio (28) ir Altoniškių (29,9) vietovių žemės našumas nesiekia 30 balų. Panaši padėtis ir atskirose miškingose bei pelkėtose, turinčiuose mažai ž. ū. naudmenų Šakių, Pasvalio, Jurbarko ir kt. savivaldybių šios grupės kadastrinėse vietovėse, kurių vidutiniai žemės našumo balai didžiausi šalyje, jose irgi pasitaiko mažų plotelių su nenašiais dirvožemiais.
Vyraujantys šios grupės dirvožemiai tinkamiausi labai reikliems augalams, kaip antai žieminiams ir vasariniams kviečiams, cukriniams runkeliams, daržovėms, rapsams, miežiams, kukurūzams auginti. Pritaikius tinkamą agrotechniką, parinkus derlingas veisles juose galima išauginti didelius ir kokybiškus, kartais net rekordinius, minėtų bei kitų augalų derlius.
Tačiau reikia nepamiršti, kad ir iš gerų dirvožemių dideli derliai negrįžtamai paima nemažus maisto medžiagų kiekius. Dėl to juos reikia gausiau tręšti NPK trąšomis, neteršiant aplinkos, atsižvelgiant į planuojamą augalų derlių ir maisto medžiagų kiekį dirvožemyje. I grupės dirvožemiuose reikia nuolat sekti maisto medžiagų kaitą: kiekvieną ankstyvą pavasarį, ypač žiemkenčių ir rapsų plotuose, būtina ištirti Nmin. kiekį ir, bent kas 3-jus metus, - judriuosius P2O5 ir K2O.
II dirvožemių grupė - vyrauja geros ūkinės vertės (42,1-47,0 balai) dirvožemiai (Pakruojo - 46,3, Radviliškio - 45,4, Akmenės - 44,6, Panevėžio - 44,5, Biržų - 44,2, Vilkaviškio - 44,1, Šiaulių - 44,1, Jonavos - 42,4, Kauno m. - 42,4, Raseinių - 42,2). Juose irgi vyrauja drenuoti rudžemiai ir karbonatingieji išplautžemiai, kuriuose dažniau sutinkama įvairaus sunkumo smėlingų priemolių, rečiau - dulkiškųjų priemolių bei molių (dažniausiai Biržų ir Vilkaviškio rajonuose).
Nors šiai grupei priskirtose savivaldybėse vidutiniai jų žemės našumo balai yra gana nemaži, tačiau atskirose savivaldybėse , lyginant su I grupe, daugiau yra 30-40 balų turinčių vietovių. Tokių kadastrinių vietovių Raseinių, Šiaulių, Akmenės, Vilkaviškio savivaldybėse yra apie trečdalis, Jonavos - net daugiau kaip 40 proc. Nedaug šiai grupei priskirtose savivaldybėse yra kadastrinių vietovių, kurių dirvožemiai įvertinti daugiau kaip 50 našumo balų: Akmenės ir Jonavos po 1, Šiaulių - 2, kiek daugiau jų Vilkaviškio ir Radviliškio savivaldybėse - po 5, Panevėžio - 4, Biržų rajone - 3. Šiuose plotuose geriausia auginti reiklius ir labai reiklius dirvožemiams augalus.
III dirvožemių grupė - joje vyrauja vidutiniškos ūkinės vertės (37,0-42,0 balai) dirvožemiai (Mažeikių - 41,8, Kupiškio - 41,5, Klaipėdos m. - 41,5, Kretingos - 39,7, Tauragės - 39,0, Kazlų Rūdos - 39,0, Ukmergės - 39,0, Kaišiadorių - 38,6, Prienų - 38,1). Daugumos šios grupės saviva...
Žemės našumo vertinimo (Lietuvos Respublikos teritorijos M 1:10000 dirvožemio erdvinių duomenų rinkinio Dirv_DR10LT sluoksniai VERTINIMAS IR VIETOVĖ) atnaujinimas atliktas pagal patvirtintą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 3D-359 Žemės našumo vertinimo metodiką, Žemės našumo vertinimo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. 3D-207, naudojant programinę įrangą „Žemės vertinimas“.
Žemės našumas vertinamas automatizuotai atliekamas kadastro vietovių riboms, naudojant sluoksnį su duomenimis (VERTINIMAS), kurio reikia žemės vertei apskaičiuoti ir sluoksnį su objektu (VIETOVĖ), kuriam skaičiuojama vidutinė žemės vertė. Atnaujinti žemės našumo vertinimo duomenys vykdant bet kokią veiklą, kuriai reikalinga informacija apie žemės našumą, turės būti pradėti naudoti nuo 2019 m. sausio 1 d. Siekdami, kad šių duomenų naudotojai, planuodami savo ūkinę veiklą, galėtų tinkamai įvertinti žemės našumo pokyčius bei prie šių pokyčių prisitaikyti, atnaujintus duomenis paskelbėme žemės informacinėje sistemoje (ŽIS).
2008 m. balandžio 15 d. Nr. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) 34 straipsniu ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 31 d. įsakymą Nr. 3D-359 „Dėl žemės našumo vertinimo atnaujinimo“ (Žin., 2007, Nr.
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. I. 1. Žemės našumo vertinimo duomenų bazės kūrimo ir duomenų atnaujinimo 2008-2011 metais programa (toliau - Programa) parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 3D-359 „Dėl žemės našumo vertinimo atnaujinimo“ (Žin., 2007, Nr.
Programoje vartojamos sąvokos, šalies žemės ūkio naudmenų našumo vertinimo duomenų bazės ŽNV_DB10LT (toliau - ŽNV_DB10LT) kūrimo, vertinamų sklypų žemės našumo balų ir vertinamų teritorijų vidutinių našumo balų apskaičiavimo tvarka yra nustatyta Žemės našumo vertinimo metodikoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 31 d. įsakymu Nr.
Šiuo metu naudojami žemės našumo vertinimo duomenys, nustatyti pagal Žemės našumo vertinimo metodiką, patvirtintą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. 92, neatitinka šiandieninių reikalavimų ir neatspindi esamos padėties.
- vertinant žemės našumą buvo naudojama rusiškoji dirvožemių klasifikacija ir dvinarė granuliometrinės sudėties nustatymo sistema, neatitinkanti Europos Sąjungos (toliau - ES) šalyse naudojamų standartų.
- pasikeitė žemės naudotojai, žemės naudojimo pobūdis, augalų auginimo technologijos, žemės ūkio augalų derlingumas.
Žemės našumo vertinimo programos priemonių įgyvendinimas finansuojamas iš valstybės biudžeto lėšų.
Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. I. 1. Žemės našumo vertinimo taisyklės (toliau - Taisyklės) reglamentuoja šalies žemės ūkio naudmenų našumo vertinimo duomenų bazės rengimą, duomenų atnaujinimą, žemės ūkio naudmenų našumo balo nustatymą vertinamoms teritorijoms, duomenų teikimą vartotojams, žemės našumo vertinimo periodiškumą bei vertinimo proceso dalyvių funkcijas.
Taisyklės parengtos atsižvelgiant į Žemės našumo vertinimo metodiką (toliau - Metodika), patvirtintą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 3D-359 (Žin., 2007, Nr.
Taisyklėse vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jas apibrėžia Lietuvos Respublikos žemės įstatymas (Žin.,1994, Nr. 34-620; 2004, Nr.
vadovaujantis Metodika ir naudojantis žemės našumo vertinimo programine įranga „Žemės vertinimas“, sukurti Lietuvos Respublikos žemės našumo vertinimo duomenų bazę ŽNV_DB10LT (toliau - ŽNV_DB10LT).
ŽNV_DB10LT kuriama M 1:10 000 valstybinėje koordinačių sistemoje LKS-94, naudojant ortofotografinius žemėlapius M 1:10 000 ir georeferencinio pagrindo GDB10LT informaciją. ŽNV_DB10LT duomenų bazėje kaupiami grafiniai ir atributiniai duomenys. Duomenys tvarkomi panaudojant Lietuvos teritorijos naujausio leidimo oficialaus georeferencinio pagrindo duomenų bazę.
Lietuvos kadastro vietovių žemės našumui vertinti žemių melioracinės būklės duomenų sluoksnis pagal Mel_DB10LT ir melioruotų žemių apskaitos duomenis.
pirmiausia apskaičiuojami kiekvieno vertinamo sklypo žemės našumo balai (Nb). Nustatant vertinamo sklypo žemės našumo balą, iš Bazinio žemės našumo balo (Bnb) normatyvų lentelės nustatomas bazinis žemės našumo balas (Bnb), atsižvelgiant į dirvožemių sistematinių vienetų ir granuliometrinės sudėties bei sklypo melioracinės būklės vertinimą. Gauta reikšmė suapvalinama 0,1 balo tikslumu.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 31 d. įsakymo Nr.
Šalies, savivaldybių bei seniūnijų suvestiniai žemės našumo vertinimo duomenys įsigalioja tik juos patvirtinus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministrui. Tvirtinti pateikiami skaitmeniniai žemės našumo vertinimo žemėlapiai pagal apskritis, savivaldybes ir seniūnijas, su išreikštais vidutiniais našumo balais, duomenų laikmenose (2 egz.) ir žemės našumo vertinimo suvestiniai duomenys pagal apskritis, savivaldybes ir seniūnijas rašytine forma (2 egz.).
Žemės našumo vertinimo žemėlapiai rengiami naudojantis ŽNV_DB10LT.
M 1:10 000 žemės našumo vertinimo žemėlapiuose pateikiamos vertinamų sklypų ribos, jų numeriai ir žemės našumo balai. Gali būti pateikiami vertinamų teritorijų vidutiniai žemės našumo balai ir kiti rodikliai. Smulkesnio mastelio žemėlapiuose žemės našumo balai jungiami į grupes (kas 5 balai): iki 22,0; 22,1-27,0; 27,1-32,0 ir t.
Dirvožemių našumo balų palyginimas skirtinguose regionuose
Ši lentelė apibendrina dirvožemio našumo balų skirtumus skirtinguose Lietuvos regionuose, remiantis pateiktais duomenimis.