Lietuvos etninė sudėtis
Naujakurių istorijos
Virginija Norkūnaitė papasakojo, kad internete pastebėjo skelbimą apie Norkūnuose parduodamą sodybą su Aleksandru Grybausku prieš porą metų. Kažkuo jis krito į akis.Su A.Grybausku jiedu nusprendė sodybą pirkti, net nepabuvę namo viduje. Mat tądien, kai atvyko, niekas durų jiems neatrakino, į trobą neįleido. „Vos tik atvažiavome į Norkūnus ir išlipusi iš automobilio pažvelgiau į sodybą, iškart pasakiau: „Aš jos noriu.“
Daugiau kaip prieš šimtą metų statytą namą A.Grybauskas ir V.Norkūnaitė žada tvarkyti taip, kad liktų kuo labiau autentiškas. „Nenorime išdarkyti. Langus išsaugosime tuos pačius. Aš dar labai noriu langinių. Nuo sienų nulupsime ruberoidą, paliksime rąstus. Medieną nuvalysime specialia technika - aukšto slėgio smėlio srove. Grindys, lubos irgi liks tos pačios. Net baldai stovės senoviniai. Iš buvusių šeimininkų liko lova su raižiniais išpuošta atkalte. Dar - spinta dvejų durų. Matomoje vietoje stovės senovinis verpimo ratelis ir net audimo staklės.
„Bet nutiko keistas dalykas. Šioje sodyboje gyveno žmonės, kurių nepažinojau, kurių nesu net mačiusi, o pasijutau lyg savo namuose. Lyg būčiau atsidūrusi savo senelių namuose Dzūkijoje.
Namas - senovinis, dviejų galų, su duonkepe ir dviem krosnimis. Keli sodybos statiniai - tarnavę kaip klojimas, kalvė. Šalia jos teberiogso didžiulė girna. Prie klėties - šuns būda. Sodas - su senelių kartos ypač mėgtais rūgštokais antaniniais obuoliais. Nukritę nuo šakų, jie pūpso žolėje.
„Prieš pirkdami nuogąstavome dėl gan tolimo atstumo, o dabar kuo puikiausiai važiuojame kas savaitgalį. Aleksandras kartais mane paerzina, atseit sutvarkysime ir tuomet parduosime. Kai jis šitaip kalba, aš užkaistu smarkiai.
Juk jiedu galėjo nusipirkti sodybą arčiau sostinės ir ramiai gyventi. Šių naujakurių sodyba po kurio laiko greičiausiai taps panaši į jau restauruotą Andriaus ir Astos Pikelių sodybą.
Tradicijų išsaugojimas
Dažnai Pikelių kaimynystėje pasirodo Arūnas ir Irma Krasauskai. „Pradėjome kaimu rūpintis po senelio mirties. Reikia išsaugoti sodybą. Smagu, kad kaimas atsibunda! Kas atvažiuoja savaitei, kas dviem, kas tik savaitgaliui. Tokia bičiulystė teikia ir saugumo jausmą.
Elena Burdinavičienė labai gaila, kad neišsaugojo tėvų sodybos. Su seserimis ją pardavė naujiems šeimininkams, o šie viską apleido. „Kaip būtų gera, jei kas nors joje gyventų. Jos tėvų namas irgi dviejų galų, rąstinis. Moters anūkas ne per seniausiai pasišovė iki sodybos kaip nors nukakti.
Viena iš E.Burdinavičienės seserų irgi pasiryžo pasiekti gimtą sodybą, šiemet vasarą atvykusi į norkūniečių susitikimą. Su dukterimi atsivežė botus. Ji prisiminė, kad gyvenimas per karą ir po jo buvo labai sunkus. Laimė, bent jau namai išliko.
Kaimo pasididžiavimas - bene prieš šimtą metų statytas kryžius. Ir apie gandrelį, sutiktą jos vyrui mirus. Sutuoktinis mirė ištiktas infarkto, eidamas keliu, kildamas į kalniuką.
Sodybų ypatumai
Brauki per senovinės trobos sueižėjusių rąstų sienas ir jauti medienos šilumą. Žvelgi į langus, tarnavusius savininkams kelis dešimtmečius. Į liepas, sodintas prieš gerą šimtmetį. Rūgštokus antaninius obuolius, pūpsančius žolėje.
Ant kalniuko stovi dviejų galų medinis namas. Namo pamatai - aukšti, akmeniniai. Baltos užvertos langinės byloja, kad šeimininkų nesutiksime, bet turime jų leidimą grožėtis iš arti kiek širdis geidžia. Keli langai atidengti, juose - nešlifuotas stiklas. Sodyboje - ideali tvarka, žolė nušienauta, prisodinta jaunų medelių. Matyti, kad šeimininkai atvyksta ne tiktai dirbti, bet ir ilsėtis, pramogauti. Netoliese - dar vieni akmeniniai pamatai.
„Žmonės statė, gyveno, daug širdies įdėjo. Norėjome visa tai išsaugoti. A.Pikelis sakė, kad su žmona nesvarstė, kas pigiau - ar pirkti šiuolaikišką sodybą, ar seną restauruoti. Šeima savo rankomis pasodino apie tūkstantį medelių, kai vėtra išvertė daug medžių. Žmonos tėvai netruko priprašyti dviejų šiltnamių ir daržo.
„Toli nuo miesto šurmulio - mums to ir reikia.
Kartą A.Krasauskui kaimynai skundėsi, kad kažkoks šuo atklydo.
Kas keleri metai vyksta norkūniečių susitikimai.
Norkūnų kaimas - tai vieta, kur susipina praeitis ir dabartis, kur senovinės sodybos atgimsta naujam gyvenimui, o žmonės puoselėja tradicijas ir bendruomeniškumą.