Straipsnio objektai - Šarnelės bajorkaimis ir jame buvęs Mantvidiškių dvarelis laiko tėkmėje. Tikslas - peržvelgti Šarnelės bajorkaimio bei Mantvidiškių dvarelio istorijos raidą, pasiaiškinti susiformavimo prielaidas ir savitumus. Tuo pačiu stengiamasi išsiaiškinti istorinių kultūros vertybių išliekamumo ir panaudojimo dabartyje galimybes.
Ilgus istorinius amžius Lietuvos visuomenės pilietinį pagrindą sudarė bajorija. Ji niekada nebuvo socialiai vienoda - visais laikais jai būdingas ryškus pasidalinimas į sluoksnius. Šalia palyginti nedidelės grupės turtingų ponų ir kilmingųjų, kuriems priklausė latifundijos su tūkstančiais baudžiauninkų, gyvavo didesnis vidutinės bajorijos sluoksnis ir didžiąją dalį sudarantys smulkieji bajorai.
Smulkūs bajorai, visai neturėję baudžiauninkų ir patys darbavęsi savo ūkiuose, Žemaitijoje sudarė didžiąją žemvaldžių dalį. 1667 m. surašymo duomenimis, jų būta 71,8 proc., o palaipsniui daugėjant, 1775 m. Šios grupės bajorų pagrindinai gyventa vadinamose akalicose.
Lenkiško žodžio okolica reikšmės yra: 1) apylinkė, sritis; 2) vietovė, vieta. Taigi, šis žodis neblogai nusakė, kad vienoje gamtinėje-geografinėje-administracinėje apylinkėje (vietovėje) gyvena vieno socialinio sluoksnio asmenys, šiuo atveju bajorai. Lietuvių kalbos žodyne pateikiama konkrečiau - „smulkių bajorų ar tik lenkiškai kalbančių žmonių sodžius“.
Lietuviškoje literatūroje vartotą bei dar vartojamą akalicos ar retesnį akalyčios pavadinimą keičia sąvoka bajorkaimis - „kaimas, kuriame gyvenę bajorai“. Bajorkaimis, be abejo, tiksliau apibūdina gyvenvietės tipą - smulkių bajorų socialinio susitelkimo kolektyviam gyvenimui laisvai įsikūrusiuose viensėdžiuose vietą. Beje, tai nebuvo vienintelė smulkiųjų bajorų gyvenama vieta. Pavieniui jų taip pat gyventa daugybėje užusienių (lenk. zascianek).
Gausioje smulkiosios bajorijos terpėje, savo ruožtu, būta vidinio susiskirstymo - greta nusigyvenusių, neretai ir bežemių, plikbajoriais vadintų asmenų buvo nemažai energingų bajoraičių, ėjusių tarnauti pas didikus, į dvasiškių dvarus, nuomavusių palivarkus ar dvarelius, tarnavusių kariuomenėje, valstybės tarnyboje.
Likusi dalis smulkiųjų žemvaldžių, gyvenusių kukliuose viensėdžių dvareliuose, tvirtai laikėsi tradicinio, jų aplinkoje įprasto šlėktiško gyvenimo būdo, paremto didesniųjų bajorų ir ponų gyvensenos mėgdžiojimu. 1789 m. surašymo žiniomis, Žemaitijoje, neskaitant smulkia bajorija pasižymėjusių rytinių pakraščių (Liauda, Kėdainių apylinkės), buvo 304 bajorkaimiai, kuriuose buvo iki 1400 dūmų. Manoma, juose gyvenus apie 20 tūkst. gyventojų.
Bajorkaimiai dažnai ribojosi su didžiojo kunigaikščio (karaliaus), magnatų, dvasininkijos ar privačiomis stambių bajorų valdomis - visos žemėvaldos formos ilgus amžius kartu sudarė bendrą LDK ir Respublikos agrarinės sąrangos ašį. Šarnelės bajorkaimis buvo vienas iš jų. LDK laikais buvo Žemaičių seniūnijos (kunigaikštijos) Viešvėnų valsčiaus sudėtyje, priklausė Gardų, vėliau tapusių Kalvarija (Žemaičių Kalvarija), parapijai. Ilgainiui virto tik kaimo dalimi.
Dabartiniu metu Šarnelės kaimas priklauso Telšių apskrities Plungės rajono Žemaičių Kalvarijos seniūnijai, o maždaug pusė jo, būtent buvusioji bajoriškoji dalis, įjungta į Žemaitijos nacionalinį parką (ŽNP). Deja, steigiant ŽNP, istorinės žemėvaldos klausimai į aktualių kultūrologinių tyrimų sąrašą nepakliuvo, tad ir bajorkaimių, nei tuo labiau smulkių bajorų dvarelių, tarp puoselėjamų istorinių vertybių neaptiksime. Tiek 1991 m. sudarytame pirminiame Žemaitijos nacionalinio parko planavimo schemos variante, tiek ir naujai 1996 m.
Žemaitijos nacionalinis parkas
Norisi prisiminti dar tarpukario Lietuvoje išsakytas mintis. 1938 metais Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvos praeities studijoms skirtame leidinyje Senovė buvo publikuota istorikės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės studija Žemaičių bajoro ūkis XIX a. pirmoje pusėje. Pratarmėje autorė aktualizuoja atskirų miestų, miestelių, valsčių, dvarelių, ūkių istorinio tyrinėjimo svarbą, tokius konkrečius tyrimus prilygindama mažoms plytelėms, „iš kurių didieji istorijos mokslininkai stato didžiulius rūmus“.
Tęsdama pradėtą mintį, autorė kviečia konkrečiais istoriniais tyrimais neatsilikti nuo kaimynų - vokiečių, lenkų, ukrainiečių - spėriai žengiančių šiuo keliu. Žodžiai, dalinai tinkantys ir mūsų laikams. Atgimimas leido atsigręžti į daugiau nei pusei šimto metų atidėtus darbus. Valstybiniu lygiu funkcionuojančios paveldo sistemos dėmesio orbitoje, šalia kitų kultūros objektų, randame nemažą sąrašą pilių, rūmų, dvarų, kas istoriškai vertinga ir visuomeniškai svarbu.
Tačiau šioje sferoje pasigendame didesnio dėmesio smulkios ir vidutinės bajorijos paveldo objektams. Tuo pačiu stokojama ir objektyvaus požiūrio į socialinę grandį, senaisiais LDK ir Respublikos laikais sudariusią valstybės pilietinį-militarinį stuburą. Šiame kontekste sveikintinas kiekvienas grūdas, įberiamas į pustuštį istorinės literatūros aruodą. Toks grūdelis yra Juozo Mickevičiaus surinktos medžiagos pagrindu paruoštas leidinėlis-rinkinys Bajoro sodyba.
Leidinyje pateikiama to paties pavadinimo Juozo Mickevičiaus studija, glaustai kalbant, yra darbas apie siekį išlaikyti tradicinį gyvenimo būdą buvusio bajorkaimio sodyboje net ir nepalankiomis XIX-XX a. Juozo Mickevičiaus studija Bajoro sodyba yra vienas pirmųjų šio plataus profilio Žemaičių žemės tyrinėtojo gausaus rašytinio palikimo publikuotų darbų. Studija Bajoro sodyba buvo rašoma gana sudėtingomis aplinkybėmis - esant dideliam paties autoriaus užimtumui bei politiniams-ideologiniams sovietmečio suvaržymams.
Medžiaga buvo renkama labai plačiame laiko diapazone, pvz. pirmoji pasakojamoji medžiaga užrašyta 1936 m., o paskutinė - 1982 metais. Sukaupus medžiagos, ji dėliota į atskirus straipsnius. Toks savarankiškas straipsnelis apie žvejybą buvo jau ir anksčiau paties autoriaus atskirai publikuotas. Galutinis medžiagos rinkimas ir jos apibendrinimas paspartėjo, nes tuo metu gyveno pas seserį Oną Mickevičiūtę-Barakauskienę Šarnelėje - kaip tik toje pačioje Mantvidiškių sodyboje-dvarelyje, apie kurį rašė.
Straipsnyje siekiama, remiantis rinkinyje spausdinta medžiaga bei pasitelkus papildomas žinias, peržvelgti Šarnelės bajorkaimio istoriją bei vienos jo dalies - Mantvidiškių dvarelio, susiformavimo ir vystymosi raidą. Vietovardis Šarnelė yra hidroniminės kilmės. Istorinėje medžiagoje bei kituose šaltiniuose nurodomas Šarnelės upelis, tekantis iš šiaurės vakarų pusės nuo Dagių miško pro piliakalnį į pietus ir įtekantis į Varduvos upę.
(Seniau, prieš sovietmetyje įvykdytą totalinę šių vietų melioraciją, Šarnelės upelis įsiliedavo į poledynmečio Ertenio ežerą, per kurį pratekėjo Varduva). Iš seniausių laikų mus pasiekiantis vietovardis turi tiesioginę sąsają su čia gyvenusiais bajorais Šarneliais. Žmonių apsigyvenimo Šarnelėje pradžia sietina su poledynmečio laikotarpiu. Senųjų gyventojų naudotasi Varduvos ledyninio liežuvio dubumoje susidariusio reljefo ir gamtos teiktais privalumais.
Miškingose kalvose ir keimuose (vietovei būdingas ledynmečio darinys) nestigo medžiojamų gyvūnų ir žvėrių, o sekliuose tarpukalvių ežerėliuose ir upeliuose veisėsi vandens paukščiai, buvo gausu žuvų. Seniausia Šarnelėje archeologų tyrinėta žmonių gyventa vieta yra akmens amžiaus - neolito laikotarpio, stovyklavietė pietinėje bajorkaimio dalyje, prie Varduvos upės ištakos iš Ertenio ežero. Gyvenvietė buvo tyrinėta archeologų R. Rimantienės ir A. Butrimo. Konstatuota tuo metu Šarnelėje gyvenus Ankstyvųjų virvelininkų kultūros žmones su jiems būdingais išgyvenimo šaltiniais, užsiėmimais, pastatais ir kitais gyvensenos bruožais.
Esama minčių, kad tai būta polinės gyvenvietės. Šarnelė pasižymi archeologiniais radiniais, atsitiktinai aptiktais įvairiose kaimo vietose. Tačiau daugiausiai archeologinių radinių randama Šarnelės kuršių laikotarpio piliakalnio aplinkoje.
Šarnelės piliakalnis (2012)
Šarnelės piliakalnis
Pastaraisiais metais atsitiktinius ir kuklius ankstesnių žvalgomųjų ekspedicijų eksponatus papildė nauji 2006 m. radiniai. Vykdant Žemaičių Kalvarijos-Barstyčių kelio rekonstrukcijos darbus išaiškintas turtingas kultūrinis sluoksnis su židiniais, įvairia keramika, geležies gargažėmis bei kitomis gamybos ir buities liekanomis. Žurnalistų sensacingai paskelbta, kad čia, o ne Žemaičių Kalvarijoje, spėjama buvus tikruosius Gardus.
Nors dalis kultūrinio sluoksnio buvo sunaikinta jau seniau, tiesiant Žemaičių Kalvarijos-Barstyčių kelią, tyrėjų, vadovaujamų archeologo Broniaus Dakanio, lūkesčiai pasiteisino su kaupu - buvo atrasta nauja gyvenvietė. Archeologas rekomendavo Šarnelės upelio ir jo kairiojo intako kalvelėje išaiškintą nežinomą papėdės gyvenvietę įrašyti į LR nekilnojamų vertybių registrą. Ištirtas bendras apie 200 m2 plotas.
Pagal aptiktą grublėtąją bei žiestą keramiką gyvenvietė datuojama I tūkst. antrąja puse-II tūkst. pradžia. Radiniai liudija šalia pilies, minėto ozo vidurinėje dalyje, buvus gana didelę ilgaamžę gyvenvietę, gamybos ir amatų centrą. Ilgakalnio šiaurės vakarų dalyje, manoma, buvus ir pagonybės kulto vietos. Iki pilno pilies komplekso betrūktų kapinyno.
Šarnelės pilis, kaip administracinis teritorinis vienetas, greičiausiai buvo pavaldus Kuršo Ceklio žemės Gardų pilies apygardai. Kuršių krašto gilumoje buvęs Šarnelės pilies kompleksas ekonominiu atžvilgiu buvo pakankamai uždaras su vyraujančiais natūrinio ūkio bruožais. Remtasi pagrindinai vietiniais žaliavų ir žmonių resursais.
Šiaurinėje teritorijos dalyje gyvenę laukininkai buvo ne tik parankinė darbo jėga (pilies, kelių, pelkių grindimo ir kt. darbams) ir papildomi kariai, bet svarbiausi to meto žemės ir miško produktų gamintojai. Laukininkai priklausė socialiniam sluoksniui, kuris ilgainiui evoliucionavo į pagrindinę žemdirbių masę - valstiečius.
Pietinėje dabartinės Šarnelės dalyje - keiminių moreninių kalvų masyve, gyventa kiemininkų. Šie kūrėsi kalvose, apsigynimui tinkamose vietose, kurių toje Šarnelės dalyje yra pakankamai. Gyventa kelių kartų šeimomis iki 20-40 asmenų, turėta įvairių ūkinių, gyvenamos ir kitokios paskirties pastatų. Tokias kiemininkų gyventas vietas dar galima lokalizuoti ir mūsų laikais.
Kiemininkai tarnavo pilies feodalo administracijoje, sudarė jo karinių pajėgų branduolį (riterių luomo užuomazga). Visuomenėje užėmė aukštesnę socialinę pakopą nei laukininkai. Istorinėje literatūroje nurodoma, kad Lietuvoje iki XVI a. kiemininkais buvo vadinami bajorai - kaimo savininkai.
Prof. V. Žulkaus kuršių laikmečio rekonstrukcinių tyrimų rezultatai sustiprina išvadas: „Kurše paplitusių kaimų tipai - laukas, kaimas ir kiemas dar egzistavo apie 1400 m. Vėliau jie transformavosi, o pavadinimai laukas bei kiemas išnyko. Valstiečių apgyventus laukus ilgainiui imta vadinti kaimais. Dalis kiemo tipo gyvenviečių nuo XV a.
Dykros priklausė didžiojo kunigaikščio dispozicijai ir žemės jose buvo dalijamos valdovo nuožiūra. Po Melno taikos (1422 09 27), juridiškai atgavus Žemaitiją, atėjo eilė ir vakarinių LDK žemių tvarkymui. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas, stiprindamas Medininkų vyskupiją, 1421 m. užrašė vyskupo stalui žemių įvairiuose Žemaitijos valsčiuose, tarp jų ir vakarinėje dalyje - „Alsėdžių ežerą“.
Iš šio, tarsi ir aiškaus užrašo, atsirado dvi Medininkų vyskupo valdos - Alsėdžių ir Gardų dvarai. Gardų dvaras, beje, geografiškai ir gamtiškai nuo paties Alsėdžių ežero žymiai nutolęs. Nėra žinomos Gardų vyskupo valdos atsiradimo aplinkybės. Charakteringas šiuo atžvilgiu yra vyskupo Gardų dvaro ir Šarnelės atskyrimas.
Žemių planuose, kurie atsirado palyginti vėlai (XVIII-XIX a.), riba tarp Gardų dvaro Šašaičių kaimo ir Šarnelės teritorijų nubrėžta tiesiai, nors reljefe ji dažniausiai sutampa su regimomis gamtinėmis skirtybėmis (upeliais, pelkių, kalvų ar kitais reljefo kontūrais). Tyrinėjant šį aspektą, gilinantis į šaltinius, specialią literatūrą, susidaro vaizdas, kad būtent čia yra tikroji riba.
Tikėtina, kad senasis Kuršo administracinis suskirstymas daug kur buvo panaudotas kuriant LDK teritorinę administracinę valdymo struktūrą. Greičiausiai dėl šios priežasties ir Šarnelės kuršių kiemininkų menamoje teritorijoje LDK laikais randame bajorkaimį, o laukininkų žemėse - didžiojo kunigaikščio žemes Viešvėnų valsčiaus sudėtyje. Pastarąją valdą XVII a. pabaigoje suolininkijos pavidalu sutinkame Viešvėnų seniūnijoje.
Šarnelės bajoriškosios dalies vardas senuose aktuose gana dažnai sutinkamas XVI a. antros pusės žemės teismų dokumentuose ir susijęs su energinga to meto Šarnelės bajorų žemvaldiška veikla. Pirmiausia su vietove sietini bajorai Šarneliai (h. Dolenga), kurių buvimas Šarnelėje fiksuojamas nuo XV a. pradžios, jų čia gyventa iki XVII a. vidurio.
Šalia smulkių bajorų tuo laikotarpiu valdas Šarnelėje turi kilmingi bajorai. Vienas tokių - Jonas Mykolaitis Šandys, Viešvėnų vėliavininkas, kuris sakosi Šarnelėje tėvoninį dvarą turįs nuo „...šviesios atminties karalių Žygimanto Pirmojo ir Žygimanto Augusto“ laikų. Tuo pat metu Šandys turėjo kitą dvarą su pavaldiniais. Šarnelėje XVI a. Šarnelės bajorkaimis nebuvo vientisas - į bajorų žemes buvo įsiterpęs minėtas Šarnelės suolininkijos Dragių kaimas bei atskiri užusieniai.
Be to, viena bajorkaimio dalis buvo atskiroje teritorijoje. 1775 m. Šarnelės bajorkaimyje savo dvareliuose gyventa šešių šlėktų, kurių tik vienas turėjo valstiečio dūmą. 1846 metais Šarnelės bajorkaimyje buvo 9 ūkiai. Tuo aktyviu Šarnelės žemionių laikotarpiu įsikūrė bajorai Mantvidai. 1573 m. Kalnu užėmimu.
Žinia vertinga trejopai: liudija Mantvidus jau gyvenant Šarnelės dvarelio žemėje, naudojantis jo naudmenomis, o taip pat rodo seną žemėvardžių kilmę. Kitoje kartoje Petro Mantvido sūnus Baltramiejus tęsia tėvo pradėtą tėvonijos Šarnelėje formavimą. Savo ruožtu, pastarojo sūnus Mykolas Baltramiejaitis Ekietaitis Mantvidas, padalinęs Šarnelės dvarelį Jurgiui ir Jokūbui, šiuo visai teisėtu veiksmu atidaro ilgamečių vaidų ir bylinėjimosi teismuose „Pandoros skrynią“.
Tuo pačiu bajoras Mykolas Mantvidas pateko į Mantvidiškių (Šarnelės) dvarelio savininkų genealogijos lentelę [VUB RS, f. Pačioje schemoje nurodoma, kad Mantvidiškių vardu dvarelis pavadintas vėliau. Dvarelio savininkų sąrašas sudarytas, prasidėjus karštiems teisminiams ginčams dėl valdos XVIII a. 8-e dešimtmetyje. Geneologijos schemoje dviem šakomis per septynias grandis išvardijami savininkai, valdę Mantvidiškių dvarelį maždaug apie šimtą metų - nuo pusės XVII a. iki ...
Šarnelės bajorkaimio Mantvidiškių dvarelio savininkų genealoginė lentelė