Panevėžio rajonas, pasižymintis Nevėžio senvagėmis, gyvais tradiciniais amatais ir nuoširdžiais žmonėmis, kviečia leistis į atradimų kelionę. Rajone slypi tiek daug, kad sunku nupasakoti, todėl verta atvykti ir pasisemti unikalių patirčių.
Vienas iš patraukliausių kelionės tikslų - Ramygala, miestas po gandro sparnu. Tai vienintelis miestas Panevėžio rajone, minimas istoriniuose šaltiniuose jau nuo XIII a., o nuo XVI a. minimas ir dvaras.
Miestas turi savo vėliavą ir herbą su gandru, dėl šio simbolio Ramygala buvo priimta į Europos gandrų asociaciją. Ramygala buvo Lietuvos kultūros sostine 2010 m.
Ramygalos vardo kilmė nėra žinoma. Pavadinimas sudarytas iš dviejų dalių: "ram-" ramus ir "-gala" kraštas. Yra ir akademiko R. Grigo pasiūlyta versija, kad pavadinimas prasidedantis "Ra" susijęs su upėmis, tarkime, griovys dar vadinamas, ravu, lotyniškai "rivus" yra upelis...o štai "gala" yra ąžuolas.
Amatų Rezidencija "Savos Erdvės"
Ramygalos centre įsikūrusi amatų rezidencija "Savos erdvės", kurios šeimininkė Laima Kiškienė. Čia daugiau kaip dešimt metų vyksta kūrybiniai simpoziumai ir edukacijos, o amatų "arkliukas" čia yra jos didenybė keramika.
Šeimos įsigyta sodyba išlaikyta kiek įmanoma autentiška, statyta 1940 m. O jau tas senovinis namo vidaus kvapas! Sodų gražumas neapsakomas.
Virginijos Juškienės nuotraukoje: ant senosios sodybos slenksčio. Pirmoji sodyba, į kurią užsukame - nebe pirmos jaunystės, dar „anos Lietuvos“ laikais statyta, bet dabartinių šeimininkų rūpestingai prižiūrima ir gražinama.
„Taip, tai tikri sielos namai, - su šilta šypsena pasitikusi mūsų nemažą būrį, ištarė ramygalietė Laima Kiškienė. - Jau septynerius metus juose šeimininkaujame ir jaučiamės labai laimingi, turėdami autentiškus trobesius, menančius ankstesnius jų gyventojus. Amatininkai jie buvo, auksines rankas turėjo, taigi labai norime išsaugoti senųjų laikų dvasią.
Į Ramygaloje organizuojamus keramikų plenerus, simpoziumus suvažiuoja šios meno šakos atstovai ne tik iš Lietuvos. Vasara - keramikos kūrimo metas, taigi Ramygalos gyventojai jau įpratę išvysti jų miesto gatvėse naujų veidų.
„Džiaugiuosi, kad dabar keramika turi savuosius namus, - sako menininkė, jau vienuolika metų vadovaujanti Keramikų klubui. - Anksčiau, kai dar nebuvome įsigiję šios sodybos, tekdavo vienoje vietoje su moliu dirbti, kitoje - gyventi.
Aprodydama naujas erdves kūrybai, Laima Kiškienė vis pabrėžia: didžiausias šios vietos privalumas tas, kad čia visada gyveno amatininkai. Pirmieji senosios sodybos šeimininkai buvo Urbonai, čia įsteigę vilnų karšyklą; jų laikus mena išlikęs milo gaminimo įrenginys*.
Antrieji - Šlekiai - buvo aludariai, tiesa, alų gamindavę tik išskirtinės kokybės ir ne visiems. Iki šiol ponia Laima tebeprisimena kaimyną Šlekį, nuolat kalusį kuolelius auginamiems apyniams paremti. Būtent iš šios, Šlekių šeimos, atžalos, dabar gyvenančios JAV, ir nusipirko šią sodybą Laima Kiškienė su vyru.
Pardavusi sodybą Kiškiams, moteris džiaugėsi: geresnio varianto, kaip išsaugoti senelių atminimą saugantį trobesį, net ir būti negalėjo! Mat naujieji savininkai, pritaikę trobesius saviems poreikiams, senovę išsaugojo.
Namo viduje žvilgsnį traukia didžiulė duonkepė krosnis, tvirti senųjų meistrų statyti baldai, nuo lubų kabantys šiaudiniai „sodai“.
„Kai čia įsikūrėm, neretas Ramygalos gyventojas ėmė prašyti, kad į savo sodybą priimtume įvairių buities reikmenų, paveldėtų iš jų tėvų ir senelių: išmesti gaila, o butuose laikyti nėra kur. Dalį priglaudėme. Tikriausiai matėte senovines langines - jas, kad ir netarnavusias jokiam namui, žmonės buvo išlaikę ir atidavė mums.
Menininkei su vyru teko padėti daug jėgų tvarkant sodybos aplinką. Norėjosi, kad ji atitiktų lietuviškos sodybos tradicijas: kad aplink augtų mūsų tėvų ir senelių puoselėti augalai, vešėtų vaistažolynas. Taigi dabar čia žydi pinavijos, kvepia rūtos ir mėtos, keroja diemedžiai.
Šeimininkė įsitikinusi: visai nereikia preciziškai viską išravėti iki paskutinės pienės, tegu kur nos kamputyje užsislėpusi ir dilgėlytė paauga.
Kiškių sodyba užima 21 arą. Nemažas žemės plotas, ypač kai jį reikia prižiūrėti. Bet šeimininkai džiaugiasi turį vietos visiems norimiems medžiams ar krūmams pasodinti.
Beje, neseniai su jų sodyba ribojosi labai apleistas žemės sklypas, virtęs tiesiog sąvartynu. Laima su vyru pasitarę jį įsigijo - vien tam, kad atsikratytų akis rėžiančios netvarkos.
Keramikos Kūryba ir Tradicijos
Pasklidę žvalgomės po keramikos meistrės valdas. Tikra molio kūrinių karalystė! Į akis krinta ant senojo namo sienos sukabinti „langelių“ formos dirbiniai. Tai, pasirodo, keramikų „vizitinės kortelės“.
Atvyksta į plenerą naujas žmogus - ir prisistato komandai, pakabindamas ant sienos kūrinį, atspindintį jo savotišką „kredo“. Bet jei „langeliai“ - glausta informacija apie kūrėją, tai ką simbolizuoja ant kito pastato sienos sukabinti meniški šaukštai?
Pasirodo, kūrybinių stovyklų nariai čia laikosi tradicijos: pirmasis nulipdytas kūrinys turi būti… šaukštas. Daiktas, su kuriuo, filosofiškai kalbant, gyvenimas prasideda ir su kurio padėjimu į šalį baigiasi.
„Šaukšto gamyba - procesas rankoms apšilti, - šypsosi Laima Kiškienė.
Menininkė dar priduria, jog pastaraisiais metais Kultūros taryba buvo patvirtinusi įdomią temą keramikų kūrybai - „Keramikos ir muzikos sintezė“.
„Gaminome keraminius muzikos instrumentus. Įdomus, bet labai sudėtingas procesas, kuriame kiekviena smulkmenėlė turi reikšmės.
Susidomėję apžiūrime šalia senojo namo stovinčią krosnį. Ji, pasak šeimininkės, yra „raugo keramikos krosnis“. Išdegti, iki tūkstančio laipsnių įkaitę molio dirbiniai panardinami į duonos raugą. Visas kiemas tądien pakvimpa duonos aromatu, o dirbiniai nuo raugo pasipuošia specifinėm rudom dėmelėm. Gražu!
Raugo keramikos dirbiniams pagaminti specialistai daugiausia naudoja baltąjį molį - ant balto pagrindo atsiradę rudi raštai atrodo labai efektingai. Bet ir ant rudojo molio raugo raštas gražiai „žiūrisi“.
Kita krosnis sodyboje itin tinka juodajai keramikai išdegti. Ši keramikos rūšis Laimos Kiškienės itin mėgstama, beje, jai išgauti reikia specialių išdeginimo sąlygų.
Juodosios keramikos meistrų Lietuvoje nedaug tėra, gal tik kokia dešimtis (ypač Merkinėje), bet Laima tikisi, kad ši meno rūšis neturėtų išnykti. Yra žmonių, kurie ja domisi, ir yra kūrėjų, kurie turi ką pasiūlyti tiems besidomintiems.
Na, o pačios Laimos Kiškienės keramikos darbams būdingas išskirtinis braižas: ji kruopščiai išdailina ir tas vietas, kurių iš pirmo žvilgsnio akis nemato.
Atskirame sodybos pastate saugomi pačios šeimininkės ir jos suburtų keramikų sambūrių metu sukurti darbai.
Įdomu ir tai, kad ši menininkė yra ne vien „molio mokytoja“, kaip ją vadina vaikai. Be savo kūrybinio darbo ji dar lavina jaunąją kartą: Panevėžio rajono Upytės pagrindinėje mokykloje dėsto chemiją, dailę ir technologijas. O prieš tai dar dvidešimt metų mokytojavo Ramygalos vidurinėje. Ir visą laiką šalia savo dėstomų disciplinų stengėsi vaikams skiepyti meilę grožiui, išmokyti juos savo pačių rankomis pagražinti supančią aplinką.
Laimai Kiškienei visuomet buvo įdomūs įvairūs rankdarbiai - tiek lietuviški, tautiniai, tiek užsieniniai. Ieškodama naujų idėjų tiek sau, tiek vadovaujamo būrelio moksleivėms, panaršo po internetą, iš anglų kalbos išsiverčia „Youtubo“ tekstus. Kartais benaršydama net nustemba - naujai aptiktas raštas, pasirodo, seniau buvo itin populiarus Lietuvoje!
Prieš atsisveikindami, Laimos pasiteiravome, ar jos profesijos nebetęsia vaikai. Pasirodo, abi dukros tikrai linkusios į meną: viena dabar Prahoje semiasi restauravimo amato žinių, kita, baigusi juvelyrikos mokslus, irgi dirba su restauracija ir yra įgijusi auksuotojos kategoriją.
Šeimos įsigyta sodyba išlaikyta kiek įmanoma autentiška, statyta 1940 m. O jau tas senovinis namo vidaus kvapas! Aš gi tam tikra prasme kaimo dūmo vaikas, vasaromis pas tetą vienkiemyje basomis bėgiojusi, žiemą ant krosnies padus šildžiusis... Žinau, kas yra šieno vežimas ar kolorado rinkimas; mokėčiau ir karvę į kitą vietą perkelti prieš tai į kanalą atsigerti nuvedusi!
Ramygalos Malūnas
Miltų ramygalietėms kepėjoms nepritrūks, nes tuom rūpinasi senasis Ramygalos malūnas. Jis vis dar veikiantis, todėl lankytis galima tik iš anksto susitarus. Į 1929 m.pastatytą Ramygalos malūną maltis miltų atvažiuoja iš visos Lietuvos.
Pastatytas 1929 metais, Ramygalos malūnas buvo laikomas vienu iš moderniausių Lietuvoje. Kurgi ne - juk buvo aprūpintas tuo metu naujausia švediška įranga. Ši įranga, beje, veikia iki šiol, nors miltai ir malami jau naujomis girnomis. Ir jas, ir vėtyklę dabar suka jau nebe dyzelinis, o elektrinis variklis. Tačiau senosios girnos tebestovi ten, kur stovėjusios.
Lankytojus pasitinka profesionalus malūnininkas Jonas Plučas, prisistatantis esąs penktuoju malūnininku per visą jo istoriją, ir jo žmona Vitalija, vadovaujanti edukacinėms programoms.
Kulinarijos Paveldas
Lankantis Ramygaloje, neparagauti miesto konditerių kepinių būtų tiesiog neatleistina. Vietos kepėjai nuo seno garsėja gardžiausia duona, pyragais, bandelėmis, meduoliais, keksiukais, sausainiais… Mažose jaukiose kepyklėlėse iškepami tikri skanėstai!
Juk vietos konditeriai stengiasi naudoti natūralias žaliavas ir vengia visokių dirbtinių priedų. O ir receptūros naudojamos senosios, dalis jų, kaip sakoma, „nuo Smetonos laikų“; daugelis kepinių gaminami rankomis. Ramygaliečiai dažniausiai stengiasi nusipirkti gardumynų tiesiai iš kepyklėlės.
Kasmet kiekvieną rudenį ūkininkė Salvina KIEVINIENĖ iš Ramygalos rengia Derliaus šventes, kurių metu galima grožėtis daržovių margumyne ir pūpsančiais moliūgais - kasmet vis naujais, dekoratyviniais ir valgomais.
Virginijos Juškienės nuotraukoje: ant senosios sodybos slenksčio. Pirmoji sodyba, į kurią užsukame - nebe pirmos jaunystės, dar „anos Lietuvos“ laikais statyta, bet dabartinių šeimininkų rūpestingai prižiūrima ir gražinama.
Ožkų Sostinė
Taip taip, kai kas Lietuvoje šį miestą vadina ožkų sostine, ir ne be pagrindo. Nors šis gyvulėlis, pretendavęs įsikūnyti miesto herbe, į jį nepateko (nugalėjo baltasis gandras, išdidžiai stovintis herbe ant vienos kojos), Ramygalos simboliu jis vis vien laikomas.
Taip jau nuo seno susiklostė, kad ramygaliečiai visada augino daug ožkų. Ramygalos apylinkių gyventojai seniau savo ūkiuose laikydavo mažučius arkliukus, tradiciškai kinkomus į labai nedidelius vežimaičius (vienas iš tokių vežimaičių dabar stovi Laimos Kiškienės sodyboje).
Taigi, kai ši transporto priemonė atvykdavo į Ramygalos turgų (o turgūs Ramygaloje būdavo garsūs, ypač prieš didžiąsias šventes), iš kitų regionų prekiauti suvažiavę žmonės juokdavosi, sakydami, jog ramygaliečiai atvyksta, pasikinkę… ožkas.
Jie net neįsivaizdavo, kokie stiprūs ir ištvermingi šie mažyliai, vieninteliai tinkantys klampoti per pelkėtas ir dumblinas Ramygalos apylinkes.
Čia vasaromis organizuojamos tradicinės ožkų šventės, ir per tūkstantį gyventojų turintis miestas šiuos renginius itin mėgsta. Kurgi ne - juk jų metu vyksta ir ožkų paradai, ir gražiausios ožkos rinkimai, ir ožkos sūrio galima paragauti.
Gyvulėliai su savo šeimininkais suguža iš įvairių Panevėžio rajono vietovių. Štai pernai vykusioje Ožkų šventėje gražiausios ožkos vardą pelnė keturkojė Bistrampolio gražuolė, vardu Ferinta. Vėliau mums ją parodė bistrampoliečiai - gyvulėlis išties pasirodė be galo mielas.
Ferintos išvaizda taip pat netradicinė - švelnus rudas kailiukas, nulėpusios ausytės, be ragelių. Pasirodo, ji - nebe paprasta ožkelė, o veislinė, ir ta veislė vadinama neįprastu vardu - anglo-nubian. Bistrampolio dvaro ūkis gyvulėlį įsigijo iš vienos garsios jų augintojos Panevėžio rajone.
Ožkos per rinkimus varžosi dėl įvairių prizų: Mis Ožka, Mis Elegancija, Mis Foto… Nugalėtojos pelno Ožkų augintojos asociacijos prizus, ūkininkai joms dovanoja pašarų. Smagumėlis!
Ramygalos seniūnijos Garuckų kaimo bendruomenė pateikė bendruomenės iniciatyvų, skirtų viešųjų erdvių infrastruktūrai gerinti ir patrauklumui didinti, projektą „Ramygalos parkas žmonėms ir gamtai“. Bendruomenė įsipareigojo išvalyti tvenkinį Ramygalos parke. Šiems darbams atlikti buvo skirti 23 tūkst.
Ramygalos seniūnijos seniūnas Valdas Chirv patvirtino, kad lėšos buvo skirtos ir projektas pradėtas įgyvendinti.
„Šiemet ramygaliečių iniciatyva parengtas tvenkinio sutvarkymo projektas, kuris ir laimėjo Panevėžio rajono savivaldybės skelbtą bendruomenių iniciatyvų konkursą. Buvo gautas finansavimas - per 23,5 tūkst. eurų. Ramygalos parko tvenkinio valymo darbus atlieka Panevėžio rajono UAB „Geserga“. Tvenkinį valyti būtina, nes jo būklė apgailėtina“, - aiškino seniūnas ir sakė, kad tvenkiniui buvo parinkta nekokia vieta.
„Prieš daugiau kaip 25 metus Ramygalos parke buvo iškastas tvenkinys. Tačiau vieta jam parinkta netinkama - ant kalniuko. Todėl vandens tvenkinyje būna labai mažai ir tas užsistovėjęs, smirdantis, apaugęs maurais. Tvenkinio krantai apžėlė meldais, nendrėmis, krūmais ir medžiais. Todėl ir buvo nuspręsta įgyvendinti projektą - sutvarkyti tvenkinį“, - pasakojo V. Chirv.
„Dabar iškirsti krūmai, išrauti kelmai ir išsiurbtas vanduo. Dabar laukiama, kada dumblas išdžius ir jis bus išsemtas. Po to bus sutvarkyti krantai ir apsėti žole. Vėliau teks laukti, kol tvenkinys prisipildys vandens. Tvarkant tvenkinį buvo rasta nedidelių karosiukų. Ant kranto kokias tris dienas sėdėjo apie dvidešimt žuvies mėgėjų, kurie laukė žuvies.
„Norint atlikti kitus darbus, padaryti takus, pastatyti suoliukus pakrantėje, pasodinti lelijų, teks kitąmet rašyti projektą, kad skirtų darbams užbaigti finansavimą. Kad tvenkinys neužželtų, galvojame vandens telkinį įžuvinti ir prileisti baltųjų amūrų arba plačiakakčių“, - dalijosi ateities planais V. Chirv. Daugiau informacijos bus galima rasti netrukus.
Apsilankius šioje 2010 metų mažojoje Lietuvos kultūros sostinėje, vangumo įspūdis tikrai nesusidarė nei turizmo organizatoriams, nei mums, žurnalistams.
Ką pamatyti Ramygaloje ir aplinkiniuose rajonuose:
- Pašilių stumbrynas
- Krekenavos regioninis parkas
- J. Tumo-Vaižganto ir Knygnešių muziejus Ustronės vienkiemyje
Iš šio krašto kilę nemažai šviesių žmonių: kazimieriečių vienuolyno įkūrėja Marija Kazimiera Kaupaitė, Melburno sidabro medalininkas olimpietis Antanas Mikėnas, aktorius Saulius Mykolaitis, literatūros kritikas Albertas Zalatorius, astronomas Antanas Juška, knygnešys ir daraktorius Adomas Ladukas, rašytojas Isaac ben Jacob Benjacob, rezistentas ir Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio deklaracijos signataras Bronius Liesis-Naktis.
Na, o visiškiems avantiūristams ir šiaip materialistams štai tokia informacija: esą, 1812 m. pro Ramygalą žygiavo Napoleono kariuomenė ir čia palaidojo savo kritusį pulkininką. Po gerų penkiolikos metų čia atvykusi komisija nesėkmingai ieškojo jo kapo ir išvažiuodama prasitarė, kad čia buvo užkastas lobis. Tai va, galima su gera lopeta prasieiti, bus tikras "kardio" ir šiaip nauda, gal kokiam ūkininkui daržą sukasite.
Išties, Ramygalos Jono Krikštytojo bažnyčia - miesto puošmena. Katalikiški maldos namai šioje vietovėje turi ilgą istoriją: pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta XV amžiuje, anksčiau stovėjusios pagoniškos šventyklos vietoje.
Krikščioniškojo kulto statinys čia išstovėjo iki XVIII a. vidurio, deja, kilęs gaisras supleškino ne tik jį, bet ir visą miestelį. 1781-aisiais Vilniaus katedros kapitulos kanauninko, grafo Mykolo Tiškevičiaus rūpesčiu Ramygaloje iškilo nauja šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Na, o dabartinė mūrinė buvo pradėta statyti 1902-aisiais.
Įdomus dalykas: pradėjus kilti naujai bažnyčiai, senoji medinė liko jos viduje. Pamaldos joje vyko iki tol, kol galutinai neiškilo naujoji. Vėliau senasis pastatas buvo išardytas, jo šoniniai altoriai perkelti į Ėriškių kapinių koplyčią.
Kiekvienas, užsukęs į šių dienų bažnyčią - neogotikinę, vienabokštę, gali pasigrožėti trimis ąžuoliniais altoriais, šv. Stanislovo ir šv. Kazimiero skulptūromis, puikiomis stacijomis ir paveikslais. Visą šį įspūdingą interjerą jums būtinai aprodys aktyvusis bažnyčios klebonas Alfredas Puško.
Ekskursantus jis stengiasi pavedžioti iki 12 valandos, mat vidurdienį suskambės bažnyčios varpai. Jų skambesį ekskursantams pasiūloma išgirsti prie pat ausies, tereikia užsilipti į viršų. Mat bažnyčia neseniai sulaukė dviejų naujų varpų ir atgaivino senąjį.
tags: #kaimo #sodybos #ramygaloje