Nemunaitis - tai miestelis Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, įsikūręs Nemuno dešiniajame krante. Miestelis mena ilgą istoriją, minimas dar 1384 m. kryžiuočių karo kelių aprašymuose kaip Nemunaičio pilis. 1387 m. minimas Nemunaičio dvaras ir valsčius, o 1519 m. - miestelis. Miškuose išsibarstęs Nemunaičio miestelis savo istoriją skaičiuoja ilgus šimtmečius.
Šiandieninė situacija Lietuvoje, susijusi su viruso COVID-19 pandemija, reikalauja itin daug pokyčių ir turizmo sektoriuje. Mokslininkų prognozės nedžiugina, todėl daugumos žmonių atostogų planai bus sutelkti Lietuvoje.
Alytaus rajono vietos veiklos grupė dalyvauja tarptautinio bendradarbiavimo projekte ,,Lėtos kultūros patirtys 2.00/CultTrips 2.00‘‘ ir teritorinio bendradarbiavimo projekte ,,Lėtojo turizmo skatinimas Ukmergės, Tauragės ir Alytaus rajonuose“. Pagrindinis pastarojo projekto tikslas - skatinti vietos iniciatyvų kūrimąsi ir plėtrą, verslo, ekonomikos, kultūrinio verslumo ir turizmo plėtrą kaimiškose vietovėse.
Lėtasis turizmas - tai jauna turizmo rūšis, kuri gali būti apibūdinama kaip žmogaus gyvenimo būdas, paremtas darnaus vystymosi idėjomis. Šiai turizmo rūšiai aktualus sąlytis su gamta, poilsis, vietinės kultūros, gastronomijos pažinimas ir t.t.
Lėtasis turizmas - tai darnumo idėjomis paremtas požiūris į keliones, pabrėžiantis ryšį su vietiniais žmonėmis, kultūra, maistu ir muzika, o kelionės yra skirtos augti ir mėgautis kartu išlaikant vietos bendruomenių ir aplinkos tvarumą. Tai ne tik naujas madingas būdas keliauti, tai - mąstysena, kur patirties kokybė yra svarbesnė nei patirtis. Gal ir ne visi minėti objektai atitinka lėtojo turizmo sąvokos ir sampratos ištakas, tačiau nemunaitiškiai palengva įsitraukia į lėtojo turizmo paslaugų teikėjų būrį.
Būtent dėl šių bei kitų savybių Nemunaičio seniūnija pateko į lėtojo turizmo maršrutą. Lėtojo turizmo projekte dalyvaujantys Nemunaičio krašto ūkininkai, smulkieji verslininkai, individualiai dirbantys paslaugų teikėjai laukia lankytojų iš Lietuvos ir užsienio. Laukia žmonių, kurie ne paskubomis nori kažką pamatyti, o stengiasi įdėmiau pažinti kaimo gyvenimą.
Nemunaitis turi didelį potencialą plėtoti lėtąjį turizmą. Lėtasis turizmas orientuotas į darnų vystymąsi, gamtos, kultūros ir gastronomijos pažinimą. Aplink Nemunaitį yra ir kitų lankytinų vietų, kurias galima aplankyti keliaujant lėtai. Tai Didysis Dzūkijos akmuo, Senoji guoba, Dainavos legenda parkas ir Radžiūnų piliakalnis. Taip pat galima aplankyti Alytų, kuriame yra Alytaus kraštotyros muziejus, Šv. Angelų Sargų bažnyčia ir Alytaus piliakalnis.
Panagrinėkime detaliau, ką siūlo Nemunaičio apylinkės lėtojo turizmo mėgėjams.
Nemunaičio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia
Vienas didžiausių Nemunaičio traukos objektų - Nemunaičio Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia, įsikūrusi Nemunaičio miestelyje Alytaus rajone. Tai neogotikinis statinys su aukštu bokštu ir šoniniais bokšteliais, 3 navų vidumi, skliautuota, šventoriaus tvora su arkiniais vartais ir koplytstulpiais. Ši bažnyčia yra viena gražiausių Lietuvoje: mūrinė, neogotikinė, su aukštu bokštu ir šoniniais bokšteliais, vidus trijų navų, skliautuotas. Šventoriaus tvora su arkiniais vartais ir koplytstulpiais. Ši neogotikinė bažnyčia ne tik puošia miestelio kraštovaizdį, bet ir yra svarbi vietos bendruomenės dvasinio gyvenimo dalis, menanti ilgą ir turtingą istoriją.
Adresas: S. Dariaus ir S. Girėno g.
Nemunaičio Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia
Istorijos Pradžia: Nuo Medinės Bažnyčios Iki Mūrinio Šedevro
Nemunaičio bažnyčios istorija siekia XVII amžių. Pirmoji medinė bažnyčia Nemunaityje buvo pastatyta 1625-1626 m. Mykolo ir Kazimiero Sapiegų rūpesčiu. Zigmantas Vaza, Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, dovanojo parapijai tris kaimus su palivarku. Deja, 1655 m. karo su Rusija metu ši bažnyčia buvo sunaikinta.
Nepaisant sunkumų, vietos gyventojai atstatė bažnyčią. Iki 1669 m. buvo pastatyta nauja, didesnė bažnyčia, kuri 1752 m. buvo perstatyta. XIX amžiaus pradžioje, 1831 m., bažnyčią vėl sunaikino žaibas, tačiau ji buvo atstatyta iš pušinių rąstų. Tuo metu klebonas Punkevičius pasodino didelį vaismedžių sodą.
Dabartinė mūrinė bažnyčia buvo pastatyta 1899-1904 m. klebono Felikso Baltuškos rūpesčiu pagal inžinieriaus Vaclovo Michnevičiaus projektą.
Klebono Felikso Baltuškos Indėlis
Klebonas Feliksas Baltuška ne tik inicijavo dabartinės bažnyčios statybą, bet ir reikšmingai prisidėjo prie Nemunaičio bendruomenės gyvenimo. Jis pastatė kleboniją ir ūkinius trobesius, pradėjo rengti lietuviškus vaidinimus. 1916 m. įkūrė „Ryto“ draugijos mokytojų kursus, kuriuose parengė 18 mokytojų. Klebonas Baltuška buvo palaidotas bažnyčios šventoriuje.
Lurdo Grota ir Kitas Klebono Adalberto Vaitiekaus Želnio Palikimas
1930 m. klebonas Adalbertas Vaitiekus Želnys tęsė savo pirmtako darbus. Jis įrengė Lurdo grotą šventoriuje, pastatė prieglaudą su parapijos sale ir suremontavo bažnyčią. Klebonas Želnys taip pat rūpinosi miestelio gyventojų dvasine gerove, tačiau dėl ryšių su partizanais buvo ištremtas į Sibirą. Po dešimtmečio, 1956 m., jis grįžo į Lietuvą.
Gravimetrinis Punktas ir Mokslinė Vertė
Ant bažnyčios laiptų yra pritvirtinta lentelė, žyminti, kad čia yra vienas iš Lietuvos Respublikos gravimetrinių punktų. Gravimetrinis pagrindas naudojamas atliekant detalius gravitacijos lauko tyrimus bei nustatant gravitacijos lauko kitimą laikui bėgant. Tai svarbu atliekant tiksliuosius geodezinius matavimus bei geofizinius tyrimus.
Kiti svarbūs objektai Nemunaityje
Be bažnyčios, Nemunaityje yra ir kitų svarbių istorinių ir kultūrinių objektų:
- Į Kultūros vertybių registrą įtrauktas ir pranciškonų vasarnamis, vietos gyventojų vadinamas vienuolynu, pastatytas 1931-1933 metais.
- Nemunaičio miestelyje yra į Kultūros vertybių registrą įtrauktas paminklas žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę. Paminklą Nemunaityje buvo nuspręsta statyti dar 1936 m. Lėšas paminklui surinko ateitininkų ir Nemunaičio šaulių būrio organizacijos. 1939 m. vasarą paminklui skirta bronzinė skulptūra jau buvo nulieta, jos autorius - skulptorius Vincas Grybas. Dėl prasidėjusios sovietinės okupacijos paminklo statybos darbai sustojo. Paminklas atidengtas 1990 m.
Gamtos turizmo galimybės
Gamtos, ekologiško turizmo mylėtojus domina versmė, trykštanti Lankų kaime, Nemunaičio seniūnijoje, Nemuno upės slėnio dešiniajame krante. Nesunkiai randamos versmės vanduo šiek tiek melsvas, bekvapis ir beskonis. Jis neužšąla net ir žiemą, yra skanus, druskų koncentracija - 6 g/l. 1980 m. versmė paskelbta hidrologiniu gamtos paminklu. Populiarėjantis gamtinis turizmas yra labai svarbus Lietuvai, ypatingai jos regionams.
Nemunaičio puošmena - Nemuno upė, kuri anksčiau miestelį buvo padalijusi į dvi dalis. Šiuo metu miestelis likęs tik vienoje Nemuno pusėje.
Taip pat siūloma aplankyti unikalų sodą, kuriame gausybė įvairių formų augalų. Tai ant kranto įsikūręs išpuoselėtas lietuviškų „bonsų“ sodas - Danutės ir Gintauto Žiginskų sodyba. Tai vienos šeimos tvarkoma teritorija, kuri pasižymi kruopščiu darbu ir nuostabiai sutvarkyta aplinka bei formuojamaisiais lietuviškais medžiais.
Nemunaičio seniūnijoje dendrologų draugijos iniciatyva 1995 metais pradėtas kurti Dzūkijos arboretumas. Tuometinis Kauno botanikos sodo Dendrologijos skyriaus vadovas L. Januškevičius savo sodyboje jau buvo surinkęs apie 400 sumedėjusių augalų rūšių ir dekoratyvinių formų kolekciją, kuri buvo kaupiama nuo 1978 metų. Kuriant arboretumą buvo siekiama praturtinti palyginti skurdžią šio regiono introdukuotą dendroflorą, nes Pietų Lietuvoje kol kas neturėta nei botanikos sodų, nei arboretumų, nedaug čia buvo ir senųjų dvarų parkų.
Šiuo metu arboretumą sudaro du kolekciniai skyriai. Apie 200 kolekcinių augalų rūšių ir formų yra retos ir Pietų Lietuvos regione niekur daugiau neauginamos arba sutinkamos labai retai. Galima teigti, kad šis arboretumas - jo kūrėjo dr. Laimučio Januškevičiaus viso gyvenimo darbas. Tai išskirtinė vieta pažinčiai su augmenija, o ypač su žmogumi, kuris apželdino nemažą dalį Lietuvos parkų ir išleido ne vieną knygą apie juos. Ši vietovė demonstruoja žmogaus atsidavimą savo darbui ir kraštui.
Iš Nemunaičio Vytauto gatve ir Kaniūkai-Einorai-Nemunaitis keliu (Nr. 1102) Miško takas apie 1,5 km veda šiaurės rytų kryptimi, tada pasuka kairėn į šiaurę ir dar po 3 km pasiekia Gečialaukio kaimą. Toliau Miško takas suka į dešinę rytų kryptimi ir po 3,3 km dar sykį susitinka su keliu Nr. 1102. Po 3,3 km Miško takas pasiekia kelią Nr. 128 ir pėsčiųjų šaligatviu nusileidžia į Nemuno slėnį. Nuo čia daugiau kaip 3 km gražus Nemuno slėnio takas per mišką nuveda iki pėsčiųjų tilto per upę. Gerai palypėjus į aukščiausią Lietuvoje pėsčiųjų tiltą prieš akis atsiveria platus ir galingas Nemuno vaizdas. Už tilto Miško takas vingiuoja buvusio geležinkelio pylimu, Alytaus kurorto parko mažais takeliais ir miesto centre S. Dariaus ir S. Girėno gatve.
Pavojingos vietos: Būkite atidūs, eidami kelkraščiu ir pereidami kelią! Einant Lietuvos ir Latvijos laukais, pakelėse dažnai galima pamatyti paprastąją trūkažolę (Cichorium intybus). Daugiametis graižažiedžių šeimos augalas šviesiai mėlynais žiedais gali pasiekti 1,5 m aukštį. Augalas turi storą šaknį, kuri Baltijos šalyse tradiciškai naudojama ruošiant į kavą panašų gėrimą. Šaknis iškasama, skrudinama, sumalama, užpilama karštu vandeniu ir taip paruošiama kava. Manoma, kad trūkažolės kavą pradėta gerti XVIII a. Prancūzijoje, kai kavos pupelių deficito metu reikėjo kažkuo jas pakeisti. Ir šiandien Latvijoje ir Lietuvoje yra ūkių, gaminančių gardžią trūkažolės kavą be kofeino.
Gastronomijos turizmas
Visame pasaulyje šiuo metu yra kuriamos strategijos, kaip plėtoti teritorijų kulinarinį identitetą ir skatinti regionuose tokius pasiūlymus, pagal kuriuos jų gastronomija ir išskirtinumai galėtų daryti didelę įtaką turistų apsisprendimui atvykti. Siekiama pritraukti gastronomijos turistus, kurie nori patirti vietos kultūrą, susipažinti su patiekalų ar produktų gaminimo tradicijomis ar išbandyti naują patirtį gaminant.
Duonos kepimas - viena dažniausiai pasitaikančių edukacijų, o skirtingų skonių ir receptų duonos galima atrasti kiekviename rajone ar net kaimelyje. Tai verčia suklusti. Tačiau ne tik duonos kepimas yra išskirtinis šios šeimininkės virtuvėje, bet ir sveiko gyvenimo būdo propagavimas, kurį galima stebėti gyvai. Šis pavyzdys gali įkvėpti ne vieną žmogų pradėti puoselėti sveiką gyvenimo būdą. Produkcijos receptai paruošti, kuriama atskira virtuvė gamybai. Atvira ir ukrainiečiams būdingą paprastumą spinduliuojanti Liudmila Makselienė gali puikiai motyvuoti ir nukreipti žmones tinkama linkme.
Iš Odesos (Ukrainos) kilusi, lietuviškame Einorų kaime (Alytaus r.) šaknis įleidusi Liudmila Makselienė prieš keletą metų paklausė savo vyro Vytauto patarimo ir ėmė duonkepėje kepti natūralaus raugo naminę duoną. Dar vis tobulindami šį procesą savo sodyboje sutuoktiniai jau baigia įsirengti kepyklėlę. Į juos dėmesį atkreipė ir aplinkiniai - šį pavasarį Makselių sodyba įtraukta į lėtojo turizmo maršrutą.
Aplinkiniai pastebi, kad L.Makselienė randa laiko viskam. Moteris kepa sveiką naminę duoną, kuri iškeliauja į įvairius Lietuvos miestus. Įsirenginėja mažą nuosavą duonos kepyklėlę. Taip pat ji pirmininkauja Alytaus rajono neįgaliųjų draugijai bei yra Balninkų seniūnaitė. 55 metų moteris veiklos turi daug, o su metais pasidarė dar aktyvesnė.
Ją pačią žavi ir vietovė, kurioje gyvena nuo 1992 metų. Jos teigimu, Einorai - jų mylimas kaimas, esantis labai gražioje vietoje, važiuojant link Nemunaičio. Pats Nemunaičio miestelis - kurortinis, jo nepravažiuosi kaip kitų, nes kelias veda tik į Nemunaitį. „Mes tokioje gražioje vietoje patys gyvename“, - vietove džiaugėsi Liudmila.
Liudmila jau buvo pasibandžiusi iškepti ne vieną duonos kepalą, kai 2019 metų pabaigoje per televizorių išgirdo, kad siūloma parama veiklos pradžiai kaimo vietovėse ir suprato, kad reikėtų ir jai pabandyti. Parašyti paraišką padėjo pažįstama mergina, kuri „gaudėsi“ tuose reikaluose. Dabar džiaugiasi šiuo žingsniu, nes sumanymo realizavimui skyrė paramą. Vyras Vytautas gražiai suremontavo patalpas, dabar kepyklėlei trūksta tik įrangos. Tada Makselių kieme iš nuosavos kepyklėlės pasklis kepamos gardžios naminės duonos kvapas.
Duonai žaliavą ji perka iš ūkininkų, bet pasiguodė, jog Dzūkijoje labai sunku rasti rugių. Čia jų nedaug auginama. Liudmila užsiminė, kad ūkininkai galėtų atkreipti dėmesį ir imtis rugių auginimo savuose ūkiuose. Jų vis daugiau reikia duonos kepėjams, mat ir kepančiųjų duoną gretos kasmet auga.
Ji pastebi, kad žmonės labiausiai nori duonos su priedais, kurie pagerintų virškinimą. Tad duoną praturtina kanapėmis, kmynais, saulėgrąžomis, kepa tradicinę juodą duoną arba ant ajerų. Kepėja iš Einorų kaimo vis ruošiasi savo duoną sertifikuoti, bet šiuos planus šiek tiek pristabdė pandemija.
Kai randa laiko, atgaivina savo prisiminimus - duoną kepdavo ir Liudmilos močiutė Ukrainoje. Tik ne ruginę, o kvietinę. „Kai buvau jauna, nelabai žiūrėdavau, ką ji darydavo, bet dabar atmintis trupučiuką sugrįžta. Man pačiai duonos ruošimo ir kepimo procesas labai patinka. Dabar tai mėgstamiausias mano užsiėmimas. Kepdama duoną esu laiminga“, - teigė L.Makselienė.
Naujoje kepykloje turės tešlos maišyklę, tačiau L.Makselienė planuoja, kad kol jos rankos stiprios, pati minkys tešlą. Minkymo procesas ją ramina. Druskininkų turguje prie jos priėjęs jaunuolis teiravosi, ar rankomis minkė, ar su prietaisu. Kai kepėja patikino, kad minko rankomis, tada jis nemažai jos iškeptos duonos nusipirko. Ji galvoja, kad žmonės ieško tikrumo ir vertina, jei duona suminkyta rankomis.
Makselių virtuvėje nebeliko kvietinių miltų, cukraus. „Buvau labai neišprususi, nežinojau, kad kvietiniai miltai, bulvės, krakmolas organizme pavirsta cukrumi. Bulvių racione dabar yra labai retai. Prieš kelerius metus „sumedžiojau“ spalvotų bulvių ir dėl manęs jų pasisodiname. Retsykiais mėlynų arba raudonų bulvių išsiverdu su lupenomis. Pagal biologinę sudėtį jose yra daugiau mineralų ir jos ne tokios krakmolingos. Ant mano stalo dabar būna kruopų, naminės duonos, raugintų pieno produktų. Ačiū Dievui, mūsų kaimynai dar laiko karves. Mes iš jų nusiperkame ir naudojame kaimišką pieną. Patys daromės jogurtus, valgome naminį sviestą. Kiaulienos, riebaus ir kepto maisto nevalgau ir nepasigendu“, - pasakojo ryžtinga dzūkė.
L.Makselienė domisi Balninkų seniūnaitijos žmonių rūpesčiais. Mano, kad žmonės ją išsirinko seniūnaite dėl to, kad pasitikėjo. Jos rūpesčio apsupta ir Alytaus rajono neįgaliųjų veikla. Pasak Liudmilos, ji pati neįgali, todėl sutikdama užimti šias pareigas pirmiausia pagalvojo, kad tai yra labai jautri visuomenės grupė.
Dalia Paulauskaitė, Alytaus rajono savivaldybės mero patarėja L.Makselienė - duonos kepėja, kuri savo gaminiuose sujungia dvi kultūras ir dalinasi itin veiksmingomis lieknėjimo paslaptimis. Ji yra tik viena iš nemenko būrio Alytaus rajono Nemunaičio seniūnijos, įsitraukusios į Lietuvoje vis populiarėjantį lėtąjį turizmą, atstovių.
Alytaus rajone pagal lėtojo turizmo programą taip pat yra siūloma užsukti į unikalų sodą, kuriame gausybė įvairių formų augalų. Sodo savininkai - Danutė bei Gintas Žiginskai - kuria ypatingą aplinką, o pažinti Lietuvos medžius galima ir dr. Laimučio Januškevičiaus Dzūkijos arboretume. Susipažinti su ūkyje veisiamomis žuvimis bei išmėginti įvairių pramogų siūlo akvakultūros ūkio savininkas Kęstutis Graževičius. Rimantas Avižienis - Nemunaičio seniūnas - kviečia apsilankančius miestelyje į ekskursiją ne tik po lankytinus vietos objektus, bet ir po jo paties vaikystėje išmindžiotus slaptus takelius, pasakoja daugybę įdomių istorijų.
Ūkis daugiausia specializuojasi vaivorykštinių upėtakių priauginime ir veisime, žiemą organizuoja pramoginę upėtakių žvejybą. Akvakultūros ūkio savininkas Kęstutis Graževičius puikiai išmano savo darbą ir, galima sakyti, tuo „gyvena“. Stebina ir pasirinkta vieta tokiam verslui, nes tvenkiniai iškasti vidury miško, savame kieme, įgyvendinant asmenines vaikystės svajones. Būtent šios savybės išskiria šį verslą iš kitų tokio tipo verslų.
Aštresnių potyrių mėgėjai gali aplankyti Nemunaičio centre įsikūrusį viešbutį „Baimės namai“, tik nereikėtų apsigauti - nakvynės čia nepasiūlys, o išėjimą norėsis rasti kuo greičiau...
Naminė duona su sėklomis - skanu,sveika,greitai pagaminama
Apgyvendinimo ir maitinimo paslaugos
Netoli Nemunaičio galima rasti įvairių apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų. Poilsio bazė „Šilaičiai“, kaimo turizmo sodybos „Dvarčėnų dvaras“ ir „Burlingė“ siūlo jaukią aplinką poilsiui gamtoje.
Atsiliepimai apie sodybas
- Vakar (06-30) grįžome iš šios sodybos, pilni neišdildomų įspūdžių ir teigiamų emocijų. Šioje sodyboje šventėme jubiliejų. Visi buvome maloniai nustebinti aukšta paslaugų kokybe: nepriekaištingai švari ir šiuolaikiškai įrengta vila, kokybiška patalynė, erdvios lovos, tvarkingi san. mazgai, net tinkleliai nuo uodų ant kiekvieno miegamojo lango - viskas iki smulkmenų apgalvota. Sodybos aplinka - užburianti savo natūralumu, autentiškumu, sakyčiau galima būtų pavadinti netgi etnografine sodyba. Jubiliejų organizavau pati, todėl buvo tikras iššūkis. Buvau sujaudinta nuoširdžiu šeimininkų rūpesčiu. Girinio sodyba - nuostabi ramybės oazė, puiki vieta poilsiui, pramogoms, šventėms ar tiesiog draugų susitikimams. Maistas - naminis, skanus, šviežias, įvairus ir gražiai patiektas. Visi stalo indai labai kokybiški ir madingi. Iš tiesų jautėmės lyg būtume aukšto lygio restorane. Iš visos širdies sakau NUOŠIRDŲ dėkui šeimininkei Vidutei už nuostabią šventę, už visas rekomendacijas, už pagalbą nepatyrusiai šventės organizatorei - man. Jeigu ne jūs - visas mano sumanymas būtų pavykęs stipriai prasčiau. Aš jaučiau visapusę jūsų paramą ir pagalbą. Nuoširdžiai visiems rekomenduoju švęsti savo šventes šioje sodyboje - tikrai nepasigailėsite ir galėsite susitelkti į smagų bendravimą su artimaisiais, nes vis kitu už jus bus pasirūpinta.
- Labai prastai vertinu vilą. Aplinka 10 balų, tvarka 10 balų, tačiau šeimininkės gamintas maistas labai prastas, kaip iš parduotuvės. Kosmosas kainos tiek už maistą , tiek už puokštės padėjimą. Viską skaičiuokite, viską žiūrėkite, nes maisto už tokią sumą tikrai nebuvo. Sakė daneš, tai danešė tik iki savo tašės matyt. Jeigu kartais vis tiek keliausite į šitą vilą, tai bent viska gramais tegul žymi, šašlykai, mėsos,daržovės ir gėrimai. Skaičiuokit,nes kitaip už jus bus paskaičiuota .
Apibendrinant, Nemunaitis ir jo apylinkės siūlo įvairias galimybes lėtojo turizmo mėgėjams: nuo istorinių ir kultūrinių objektų iki gamtos grožio ir kulinarinių patirčių. Tai puiki vieta praleisti laiką ramiai ir turiningai, susipažįstant su Lietuvos kaimo gyvenimu ir tradicijomis.
tags: #kaimo #turizmo #sodyba #prie #nemunaicio