Lietuvos gyvenamosios vietovės skirstomos į miesto ir kaimo gyvenamąsias vietoves. Pagal Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, kaimo gyvenamosioms vietovėms priskiriami miesteliai, kaimai ir viensėdžiai, o miesto gyvenamosioms vietovėms - miestai.
Šiame straipsnyje aptarsime kaimo gyvenviečių raidą, kaimų skirstymo į vienkiemius istoriją ir kaip tai paveikė Lietuvos kraštovaizdį bei gyventojų gyvenimo būdą.
Gyvenamųjų vietovių tipai Lietuvoje
- Miestai: Kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios daugiau nei 3000 gyventojų, iš kurių daugiau kaip 2/3 dirba pramonės, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse.
- Miesteliai: Kompaktiškai užstatytos gyvenamosios vietovės, turinčios 500-3000 gyventojų, kurių daugiau kaip pusė dirba pramonės, verslo bei gamybinės ir socialinės infrastruktūros srityse, taip pat tradiciniai miesteliai. Miesteliuose paprastai būna administracija (seniūnija), kultūros centras, mokykla, biblioteka, parduotuvė, medicinos punktas.
- Kaimai: Gyvenamosios vietovės, nepriskiriamos prie miestų, miestelių ir viensėdžių. Atskira kaimo (kartais miestelio) sodyba, esanti atokiau nuo kitų sodybų, vadinama vienkiemiu.
- Viensėdžiai: Istoriškai susiformavusi gyvenamoji vietovė, paprastai sudaryta arba kilusi iš vienos sodybos ir turinti ne daugiau kaip 20 objektų skirtingu adresu. Nuo vienkiemių, kurie atsirado per kaimų skirstymą, viensėdis skiriasi tuo, kad turi savo tikrinį vardą.
Visos gyvenvietės turi pavadinimus, skirstomos pagal funkcijas ir hierarchiją (seniūnijos, rajono savivaldybės, apskrities administracinis centras, sostinė). Taip pat skirstomos į polifunkcines (sostinė Vilnius, apskričių centrai), pramonės (Mažeikiai, Jonava, Kėdainiai), mokslo (Dotnuva, Baisogala), transporto (Radviliškis), poilsio rekreacines (Palanga, Neringa, Birštonas, Druskininkai), žemės ūkio (dauguma kaimų), paslaugų (Kelmė, Kretinga ir kiti), religines (Šiluva, Žemaičių Kalvarija).
Pagal dydį skiriamos smulkios, mažos, vidutinės ir didelės gyvenvietės; miestai ir kaimai skirstomi atskirai.
Gyvenviečių funkcijos
Miestai yra polifunkciniai dariniai. Būdingiausios funkcijos - paslaugų teikimas, gamyba ir administravimas. Didžiausia funkcijų įvairovė ir apimtis būdinga didžiausiems miestams. Daugelis miestų turi tam tikrą istoriškai susiklosčiusią arba specialiai suplanuotą specializaciją - viena veiklos sritis tampa vyraujanti, nors mieste funkcionuoja ir kitos veiklos sritys. Šie miestai su išlyga vadinami monofunkciniais. Administracinė funkcija vyrauja sostinėse, kai kurių teritorinių administracinių vienetų centruose.
Pramonės miestai - jų gyventojų veikla susijusi su vienos didelės įmonės arba siauros pramonės šakos raida. Technopoliai - jų specializacija - atlikti tam tikrą veiklą mokslo, technologijų ir pramonės klasteryje. Mokslo miestų funkcijos labiausiai susietos su universitetais ir mokslinėmis tyrimų institucijomis. Miestų kurortų, rekreacijos ir turizmo centrų ekonominė veikla sezoninė. Uždarų karinės paskirties miestų pagrindinė funkcija - ginkluotės gamyba arba karinių bazių aptarnavimas.
Istorinė apžvalga
Lietuvos gyvenviečių istorija siekia gilią senovę, pradedant nuo paleolito laikotarpio.
Seniausi laikai
Lietuvoje seniausių apgyvendinimo pėdsakų išlikę iš paleolito (dešimtas-devintas tūkstantmetis prieš Kristų) ir mezolito (aštuntas-penktas tūkstantmetis prieš Kristų). Akmens amžiui (išskyrus neolitą) būdingos laikinos (klajoklių) ir pastovesnės (medžiotojų) gyvenvietės (stovyklavietės).Daugiausia jų rasta smėlėtose Nemuno, Neries ir Merkio pakrantėse, paežerėse, Kuršių nerijoje.
Kernavės piliakalniai
Neolito ir bronzos amžiaus pradžioje (1600-500 pr. Kr.) pastovesnių gyvenviečių būta ir toliau nuo vandens, atvirose ir prie pelkių, vandens telkinių ar kitose sunkiau prieinamose vietose. Pirmosios nuolatinės gyvenvietės susikūrė pradėjus verstis augalininkyste ir gyvulininkyste (antras tūkstantmetis prieš Kristų). Naujajame bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje (pirmas tūkstantmetis prieš Kristų) pradėta statyti įtvirtintas gyvenvietes - dažniausiai ant saugių kalvų (piliakalnių).
Viduramžiai
11-14 a. ant piliakalnių statytos medinės pilys. Jų papėdėse kūrėsi įtvirtinti (aptverti) kaimai (priešpiliai) arba paprastos (papilių) sodybų grupės. 10-11 a., pradėjus formuotis feodalinei santvarkai, amatai atsiskyrė nuo žemdirbystės ir prasidėjo reguliarūs mainai, prekyba. Dalis gyvenviečių (dažniausiai priešpilių) plėtėsi kaip miestai, kitos liko kaimais arba išnyko. Iš stambesnių to laikotarpio gyvenviečių žinomos Apuolė, Žardė, Kernavė, Aukštadvaris, Maišiagala, Šatrija. Kai kurios pilys tapo įtvirtintais dvarais.
13-14 a. dalis kaimų tapo miestais, gavo Europos miestų teises ir privilegijas. 1254 (ar 1258) Klaipėda gavo Liubeko miesto teisę. Kiti miestai gavo Magdeburgo miesto privilegijas (Vilnius 1387, Kaunas 1408, Vilkmergė apie 1435, Trakai - manoma, apie 1409, Veliuona 1443). Nuo 15 a. miestams ir miesteliams Lietuvos didieji kunigaikščiai teikė prekybos privilegijas.
Naujieji laikai
16 a. viduryje miestų teises turėjo 13 gyvenviečių. 15 a. pabaigoje-16 a. 17 a. viduryje-18 a. viduryje dėl politinės ir ekonominės suirutės miestų gyvenimas smuko. 1776 Magdeburgo teisės paliktos tik Vilniui, Kaunui ir Trakams. 1791 Abiejų Tautų Respublikos Seimas priėmė miestų įstatymą, kurio pagrindinės nuostatos pakartojo magdeburgines teises ir kai kurias savivaldos privilegijas (teisę turėti magistratą, savo teismą, patiems reguliuoti prekybą ir amatus). Pagal šį įstatymą 1791-92 savivaldos teisė buvo atnaujinta daugeliui miestų ir miestelių.
Nuo 1808 Lietuvos gyvenvietės, ypač miestai, pradėti valdyti pagal Rusijos imperijos įstatymus. Naujas administracinis suskirstymas skatino gubernijų (Vilniaus, Kauno) ir apskričių (Šiaulių, Panevėžio, Raseinių, Telšių, Zarasų, Vilkmergės) centrų plėtrą.
19 a. antroje pusėje, nutiesus Sankt Peterburgo-Varšuvos ir kitus geležinkelius, sparčiai plėtėsi šalia jų buvusios gyvenvietės (Pabradė, Švenčionėliai, Dūkštas, Kaišiadorys, Radviliškis, Mažeikiai). Klaipėda tapo svarbiu (1701 susikūrusios Prūsijos karalystės) ekonominiu ir politiniu centru (1807-08 buvo karalių rezidencija), gyventojų skaičiumi 19 a. pradžioje lenkė Kauną.
Kaimų raida
Kaimai ilgą laiką formavosi pagal dar jų užuomazgoje paveldėtas tradicijas. Ilgainiui susidarė kupetiniai ir vienkieminiai (viensėdžių) kaimai. Kaimų sistema labiau kito Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, per Valakų reformą (Valakų įstatymas paskelbtas 1557, vėliau ne kartą buvo papildytas). Reforma vyko 1547-66 ir turėjo įtakos visų gyvenviečių raidai. Ji buvo vykdoma ir karališkuose miestuose bei miesteliuose, neturinčiuose magdeburginių ar kitų miestų teisių.
Valakų reforma, apėmusi beveik visą Lietuvą, be agrarinių pertvarkymų, pertvarkė ir kaimus. Vienkiemiai ir maži kaimeliai buvo perkelti į didesnius kaimus su sodybomis abipus kelio. Sodybų šeimininkai gaudavo 3 rėžius žemės; taip susikūrė gatviniai kaimai, kurių dalis išliko iki 20 a. vidurio. Kai kurios, daugiausia šlėktų, sodybos išliko vienkiemiais. Įsteigta nauja kaimo savivalda - vaitas, tarėjai (renkami valstiečių ir tvirtinami dvaro administracijos). Jie turėjo atsiskaityti didžiojo kunigaikščio revizoriams.
1667 Lietuvoje buvo 927 miestai ir miesteliai (didžiausi: Kėdainiai - 345 kiemai, Alytus - 102, Merkinė - 113, Telšiai - 54, Vilkmergė - 52), 1738 - 1591, 1765 - 688 miestai ir miesteliai. 1790 lietuviškose apskrityse buvo 14 460 kaimų; juose - 106 434 sodybos (dūmai), 865 760 žmonių.
XIX amžius ir baudžiavos panaikinimas
Po baudžiavos panaikinimo (1861) dėl naujų ekonominių santykių gyvenvietės palengva ėmė keistis. Dalis sodybų (ypač Panemunėje ir Pakuršyje) išsikėlė į vienkiemius. Žymesnių gyvenviečių pakeitimų įvyko per 1906-17 Stolypino reformą. Jos tikslas - panaikinti pasenusią Valakų reformos žemėvaldą ir sukurti stiprius ūkius. Tuo pačiu metu buvo ardomi senieji kaimai.
Lietuvos gyvenvietės labai nukentėjo per I pasaulinį karą. 1918 atkūrus Lietuvos valstybę socialiniai ekonominiai pertvarkymai apėmė ir gyvenviečių sistemą.
Nepriklausoma Lietuva (1918-1940)
1920-40 miestai buvo skirstomi į 2 kategorijas: turinčius apskrities teises (>10 000 gyventojų; vėliau jie vadinti I eilės miestais) ir turinčius valsčiaus teises (>3000 gyventojų; priskiriami ir apskričių centrai, turintys <3000 gyventojų; vėliau vadinti II eilės miestais). Administracinės reformos pradžioje apskrities teises turėjo 4 miestai (Kaunas, Panevėžys, Šiauliai, Ukmergė), valsčiaus - 22.
Pagal 1931 Savivaldybių įstatymą apskrities miesto teises gavo 10 gyvenviečių (Alytus, Biržai, Kaunas, Kėdainiai, Marijampolė, Panevėžys, Šiauliai, Telšiai, Ukmergė, Vilkaviškis), valsčiaus - 21. 1923 Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, apskričių centrais tapo Klaipėda, Šilutė, Pagėgiai.
1924-25 Lietuvos statistikos metraščiuose nurodyti kai kurie didžiausi miesteliai (Merkinė, Kupiškis, Kuršėnai, Palanga, Viekšniai, Pilviškiai, Pabradė, Salakas, Eišiškės, Žiežmariai, Seda, Linkuva). Daliai miestelių (Kretingai, Radviliškiui, Utenai ir kitiems) įtvirtinant savivaldą, buvo suteiktos miestų teisės.
1922-40 vykdant žemės reformą pertvarkyti ir kaimai. Buvo parceliuojami dvarai, kuriami vienkiemiai, savanoriams suteikiama žemės. Kaimai buvo kupetiniai, gatviniai, vienkieminiai ir mišraus tipo.
Žemės reforma
Žemės reformos žinomos nuo antikos laikų. 6 a. pr. Kr. Atėnuose Solono žemės reforma panaikino valstiečių skolas ir sugrąžino jiems žemę, įkeistą už šias skolas kreditoriams. 2 a. pr. Kr. Lietuvoje pirmoji žemės reforma buvo 16 a. feodalinė Valakų reforma, ji įtvirtino žemės ūkyje baudžiavinius santykius.
Po baudžiavos panaikinimo (1861) dėl naujų ekonominių santykių gyvenvietės palengva ėmė keistis. Dalis sodybų (ypač Panemunėje ir Pakuršyje) išsikėlė į vienkiemius. Žymesnių gyvenviečių pakeitimų įvyko per 1906-17 Stolypino reformą. Jos tikslas - panaikinti pasenusią Valakų reformos žemėvaldą ir sukurti stiprius ūkius. Tuo pačiu metu buvo ardomi senieji kaimai.
1919-39 Lietuvos žemės reforma (svarbiausi iniciatoriai - M. Krupavičius, A. Rimka) įvykdyta siekiant aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius, sutvarkyti ūkių žemėvaldą, padidinti smulkių ir vidutinių ūkių ekonominį gyvybingumą, sumažinti svetimos (ypač lenkų) dvarininkijos politinę ir ekonominę įtaką šalyje.
Žemės reformos įstatymo projektas priimtas 1920, 1922 jį patvirtino Steigiamasis Seimas. Dvarų (ir dvasininkų) valdomos žemės plotas apribotas iki 80 ha (nuo 1929 - 150 ha), o už šią normą didesni žemės plotai atlygintinai nusavinti (dvarininkams už juos atlygino valstybė, bet kompensacija buvo apie 20 kartų mažesnė už realią žemės vertę).
Nusavinta 76,7 % dvarininkų žemių, valstiečiams išdalyta apie 459 000 ha žemės, ją gavo 38 747 bežemiai ir 26 367 mažažemiai (visiems norintiems žemės neužteko, jos negavo 30,2 % pateikusiųjų prašymus). Naujakurių (buvusių bežemių) ūkiams suteikta materialinė parama įsikurti.
Buvo paspartintas kaimų skirstymas į vienkiemius (nuo 1925 jis tapo priverstinis), naikinami rėžiai, kad valstiečiai ūkininkautų racionaliau. Iki 1940 pradžios į vienkiemius išskirstyti 6993 kaimai, sukurta 159 118 vienkiemių, neišskirstyta liko 2600 kaimų (8 % šalies ūkių). Reforma teigiamai paveikė žemės ūkio gamybą, sustiprino vidutinį ūkininkų sluoksnį, bet nebaigta dėl sovietų okupacijos.
Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte žemės reforma vykdyta 1920-36. Sovietinė žemės reforma vykdyta 1940-41 ir 1944-48.
Sovietinis laikotarpis
Po II pasaulinio karo Lietuva iki 1990 liko okupuota SSRS, ūkis buvo tvarkomas pagal jos įstatymus. 1946 miesto teisės suteiktos 54 gyvenvietėms (iš jų 5 respublikinio pavaldumo - Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys ir 49 apskrities pavaldumo). 1951 buvo 70, 1979 - 92 miestai (iš jų 11 respublikinio ir 81 rajoninio pavaldumo), 1989 - 114 miestų (iš jų 11 respublikinio, 81 rajoninio pavaldumo ir 22 miesto tipo gyvenvietės).
Didelę įtaką Lietuvos gyvenviečių sistemai turėjo bandymas įgyvendinti architektų, ekonomistų ir geografų sukurtą projektą, vadinamąją Vieningąją gyvenviečių (apgyvendinimo) sistemą. Joje buvo numatyta traukos zonų pagrindu sukurti 10 regionų, iš jų 5 didžiųjų miestų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio) ir 5 ugdytinų miestų (Alytaus, Marijampolės, Utenos, Jurbarko ir Telšių). Regioną sudarė mažesni nusistovėję administraciniai rajonai, šiuos - teritoriniai mikrorajonai. Ši programa buvo įgyvendinama 1967-80 ir vėliau.
Miesteliai ir kaimai buvo suskirstyti į 3 kategorijas: centrinės (dalis jų, ypač miesteliai, turėjo atlikti mikrorajonų centrų funkcijas), pagalbinės ir nevystytinos (neplėstinos) gyvenvietės. Toks skirstymas stabdė statybas neplėstinose gyvenvietėse. Prasidėjus masinei melioracijai buvo sunaikinta daug vienkiemių ir mažų kaimų. 1959-89 kaimų sumažėjo nuo 25 143 iki 19 153. Dėl šių ir kitų priežasčių kaimo gyventojų 1959-89 sumažėjo nuo 1670,8 iki 1188,0 tūkstančių. Toks gyvenviečių sistemos pertvarkymas nutrūko 1990.
Šiuolaikinė Lietuva
Atkūrus nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą gyvenvietes pradėta plėtoti naujomis laisvosios rinkos sąlygomis. Prasidėjo statybos, daugiausia didžiuosiuose miestuose. Kaime plėtojama ne tik žemės ūkis, bet ir verslai, rekreacinis turizmas. Kuriasi prekiniai ūkiai, paslaugų centrai. Jų kiekybinę plėtrą stabdo gyventojų emigracija ir depopuliacija. Po 1994 administracinės teritorinės reformos dalis miestų tapo apskričių (10), rajonų ir miestų savivaldybių (60) centrais.
Vilkaviškio rajono žemėlapis
Statistika
Lietuvos gyvenviečių ir gyventojų pasiskirstymas pagal apskritis 1923 m.
| Apskritis | Gyventojų skaičius |
|---|---|
| Kauno | ... |
| Klaipėdos | ... |
| Šiaulių | ... |
| ... | ... |
tags: #kaimu #skirstymas #i #vienkiemius