Šalti kambariai, didžiulės sąskaitos už šildymą, didelė santykinė drėgmė ir pelyti linkę išorinių sienų kampai - tai pagrindinės priežastys, kodėl sovietmečiu statytų daugiabučių namų gyventojai, nesulaukdami renovacijos, savarankiškai imasi veiksmų, kad pagerinti gyvenimo sąlygas ir sumažinti šildymo sąskaitas. Apšiltinimą iš vidaus renkasi ir kolektyvinių sodų gyventojai, norėdami pritaikyti senus vasarnamius nuolatiniam gyvenimui.
Taigi, pastatai turi būti apšildyti iš išorės, o apšiltinimas iš vidaus gali būti rekomenduotinas tik išimtinais atvejais, kai nėra galimybės jų išorines sienas apšiltinti iš išorės, kai būtina mažinti šilumos nuostolius ar pastatuose netenkinami higienos normos reikalavimai. Jei individualių namų savininkai, įvertindami pastato būklę, gali lengviau priimti sprendimus, tai daugiabučių namų gyventojai turi labai atsakingai priimti sprendimą apsišildyti savo butą iš vidaus. Vienas, pagerindamas savo gyvenimo sąlygas, gali pakenkti kitiems.
Šiame straipsnyje aptarsime, kaip teisingai apšiltinti butą tiek iš vidaus, tiek iš išorės, kokias medžiagas pasirinkti ir į ką atkreipti dėmesį, kad išvengtumėte neigiamų pasekmių.
Sienų šiltinimas / Polistirolo klijavimas putomis / Patalpų šiltinimas iš vidaus | Proffix
Apšiltinimas iš išorės: privalumai ir trūkumai
Namo šiltinimas iš išorės ne veltui yra visuotinai paplitęs. Sienų šiluminė ir drėgminė būsena yra geresnė, kuomet tankesni sienos sluoksniai (pavyzdžiui, mūras) įrengiami iš vidaus, o retesni ir laidesni vandens garams (pavyzdžiui, polistireninis putplastis) - iš išorės.
Šiltinant išorines sienas patalpoje, jų laikantysis sluoksnis pasilieka išorėje. Dėl to išorės laikančiajame sluoksnyje vyksta gerokai didesni neigiami reiškiniai, nei sluoksnyje, esančiame pastato viduje ir apšiltintame iš išorės.
Privalumai:
- Nekeičiami pastato fasadai.
- Išsaugomas naudingas patalpos plotas.
- Sprendžiamos architektūrinės problemos.
- Užtikrinamas vieningas viso pastato apšiltinimas ir termoizoliavimas.
- Sprendžiama šiluminių tiltelių problema.
- Pastatas tampa ilgaamžiškesnis ir apsaugotas nuo įvairių atmosferinių poveikių.
Trūkumai:
- Gali būti apribojimai dėl pastato architektūros (pvz., paveldo objektai).
- Daugiabučiuose namuose reikalingas visų gyventojų sutarimas.
Namo apšiltinimas is lauko
Apšiltinimas iš vidaus: kada tai yra vienintelė galimybė?
Nors pastatų apšiltinimas iš vidaus populiarus Prancūzijoje ir Vokietijoje, tačiau tai daroma ne dėl optimalaus rezultato, o dėl to, kad norint išsaugoti architektūrinių paminklų išvaizdą, šiltinimas iš lauko yra draudžiamas“, - pasakojo polistireninį putplastį gaminančios bendrovės „Kauno šilas“ pardavimų vadovas Tomas Čerauskas.
Apšiltinimą iš vidaus renkasi ir kolektyvinių sodų gyventojai, norėdami pritaikyti senus vasarnamius nuolatiniam gyvenimui. Į apšiltinamų iš vidaus pastatų kategoriją galima priskirti ir jau dalinai apšiltintus pastatus iš lauko pusės. Prieš 15 - 20 metų naujai statomiems ir jau pastatytiems pastatams apšiltinimui iš lauko buvo naudojama 5 cm, retesniais atvejais 10 cm storio polistireno plokštės. Pakitus energijos kainoms ir pasikeitus energinio efektyvumo reikalavimams, tokie pastatai, nenorint keisti fasado, gali būti papildomai apšiltinti iš vidaus be didesnių problemų.
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros inžinerijos katedros vedėjo doc. dr. Mariaus Mickaičio teigimu, apie apšiltinimą iš vidaus galima galvoti tuomet, kada galimybių pastatą apšiltinti iš išorės nėra - jis yra paveldo objektas, o jo fasadas yra saugomas. Tokioms mintims pritaria ir VGTU Taikomosios statinių, konstrukcijų ir medžiagų laboratorijos vedėjas doc. dr. Arnoldas Šneideris. „Toks šiltinimas dažniausiai naudojamas rekonstruojant statinius, kurie yra įtraukti į paveldą (pavyzdžiui, senamiesčio pastatai), ir kurių išorės negalima keisti dėl saugojamo atviro mūro ir pan.“ Mokslininko teigimu, gyvenamuosiuose namuose šiltinimas iš vidaus gali pasitarnauti kaip papildoma priemonė darantis remontą ar siekiant turėti geresnę garso izoliaciją. Tačiau naujos statybos statiniai ar renovuojami pastatai yra apšiltinami, visų pirma, iš išorės ir tokiu būdu yra pasiekiami geriausi rezultatai.
Buto apšiltinimas is vidaus
Pagrindinės problemos apšiltinant iš vidaus
- Patalpos ploto praradimas.
- Sienų drėkimas ir pelėsio atsiradimas.
- Rasos taško susidarymas sienos konstrukcijoje.
Drėgmės spąstai
Dėl temperatūrų skirtumų lauke ir patalpų viduje, šaltuoju periodu šiluma ir drėgmė smelkiasi iš namo vidaus į išorę, o tai veikia sienas. Jei patalpos šiltinamos iš vidaus, tuomet tarpe tarp apšiltinimo medžiagos ir sienos santykinė kambario drėgmė pasiekia 100 proc., kai vidinėse patalpose rekomenduojama palaikyti 40-60 proc. drėgmę. Vaizdžiai tariant, prasiskverbusi drėgmė atsiduria spąstuose ir pradeda kondensuotis ant vidinių patalpų sienų. O perdrėkusios sienos yra palanki terpė veistis pelėsiui“, - pasakojo specialistas.
Lieka kita problema - tarp apšiltintos ir neapšiltintos sienų susidaro papildomi įtempimai, sienose gali atsirasti plyšių, įtrūkimų. Todėl jei ryžotės apšiltinti iš vidaus, tai reikėtų daryti visame name ar bent jau visai galinei namo sienai, bet dėl minėtų priežasčių nerekomenduotina tik vienam butui ar vienai sienai“, - patarė T. Čerauskas.
Kaip išspręsti drėgmės problemą?
Problemą galima išspręsti: tarp apšiltinimo medžiagos ir kambario apdailos (pavyzdžiui, gipskartonio plokštės) dedama 0,2 mm storio polietileninė plėvelė arba folija, kuri sustabdo vandens garų skverbimąsi. Tada drėgmė kaupiasi ne ant sienos, o ant plėvelės. Tačiau nors drėgmė jau nebegadins sienos, ji vis tiek kaupiasi, todėl reikės spręsti, kaip ją pašalinti - tai geriausiai padaryti įrengiant papildomą vėdinimą.
Sienų šiltinimas is vidaus
Kaip apšiltinti butą iš vidaus: žingsnis po žingsnio
Jei šiltinimas iš vidaus yra vienintelė galimybė, tuomet tai reikėtų daryti itin kruopščiai ir pašalinant dalį rizikų. Pirmiausiai reikėtų paruošti sieną: nuplauti ją, padengti antipelėsinėmis priemonėmis ir gerai išdžiovinti.
Šiltinant iš vidaus ir renkantis polistireninio putplasčio plokštes, jos prie šiltinamo paviršiaus klijuojamos specialiais klijais. Vientisu klijų sluoksniu padengiamas visas plokščių paviršius. Jei sienose yra langai bei durys, būtina kruopščiai apšiltinti jų kraštus ir sąramų apačią.
Klijuojamas plokštes būtina gerai prispausti prie šiltinamo paviršiaus, kad tarp jų neliktų ertmių mikroorganizmams veistis. Šiltinimo plokštės ant apšiltinamos sienos išdėstomos taip, kad atskirų plokščių eilių siūlės nebūtų vienoje vertikalėje. Patalpose šiltinimo plokštės dengiamas lakštiniais ar kitais apdailos elementais.
Kai darbai bus baigti, rekomenduojame atlikti vidinių apšiltintų sienų temperatūros ir drėgmės skaičiavimus.
Darbų eiga: svarbu!
Nežiūrint į tai, kad darbus galima atlikti be didesnių investicijų, savomis jėgomis, vis tik apšiltinimo iš vidaus darbai reikalauja ne tik kruopštumo, bet ir žinių. Nesilaikant darbų technologijos, galima turėti didesnių problemų su kambario mikroklimatu, nei iki to.
Polistireninio putplasčio plokštės prie šiltinamo paviršiaus klijuojamos tam tikslui skirtais klijais. Vientisu klijų sluoksniu padengiamas visas plokščių paviršius. Jei sienoje yra langų bei durų, būtina kruopščiai apšiltinti angokraščių ir sąramų apačią.
Klijuojamas polistireninio putplasčio plokštes labai svarbu gerai prispausti prie šiltinamo paviršiaus, kad tarp jų neliktų ertmių mikro micetams veistis. Ant šiltinamos sienos šiltinimo plokštės išdėstomos taip, kad plokščių horizontalių eilių vertikalios siūlės nebūtų vienoje vertikalėje.
Į šilumos izoliacijos sluoksnį nerekomenduojama talpinti medinius tašus arba metalinius profilius, nes ties jais susidaro šilumos tilteliai.
Medžiagos, naudojamos apšiltinimui iš vidaus
Renkantis medžiagas apšiltinimui iš vidaus, svarbu atsižvelgti į jų šilumos laidumo koeficientą, atsparumą drėgmei ir poveikį sveikatai.
Populiariausios medžiagos:
- Polistireninis putplastis (EPS).
- Ekstrudinis polistirenas (XPS).
- Akmens vata.
- Ekovata.
- Poliuretano putos.
Kiekviena iš šių medžiagų turi savo privalumų ir trūkumų, todėl prieš renkantis reikėtų atidžiai įvertinti savo poreikius ir galimybes.
Patalpų vėdinimas: būtina sąlyga
Uždarius vandens garų pasišalinimo per sieną kelius, reikalinga saugotis jo neigiamų pasekmių ir užtikrinti gera kambarių mikroklimatą. Reikalinga peržiūrėti ir atstatyti projektinius pastato ventiliacinius kanalus, vonioje ir virtuvėje įrengti papildomą ištraukiamą ventiliaciją, periodiškai vėdinti kambarius.
Patarimai, kaip išvengti pelėsio
Specialistas siūlė atkreipti dėmesį į patalpų kampus. Dažniausiai pasitaikanti problema - rasoja kambario kampai, ypač sandūroje su perdanga. Viena iš galimų priežasčių - tarpblokinės siūlės praranda savo izoliacines savybes, pro čia smelkiasi drėgmė ir šaltis, todėl būtina atnaujinti siūlę iš pastato išorės. Kita priežastis - patalpų kampai yra šalčiausia vieta, todėl čia kondensuojasi gyventojų ir prietaisų „pagaminta“ drėgmė“, - sako specialistas. Kad patalpų kampuose nesusidarytų drėgmės kondensatas ir nesiveistų mikroorganizmai patariama šiltinti ir dalį vidinių sienų.
Optimalios drėgmės patalpoje (santykinė oro drėgmė apie 50 - 60%) palaikymui būtina reguliariai kambarį vėdinti. Taip sudaromos sąlygos oro cirkuliacijai. Nors ir keista, bet šaltame drėgname ore vandens garų žymiai mažiau, nei šiltu oru. Tai susiję su tuo, kad šiltas oras gali sulaikyti žymiai daugiau vandens garų nei šaltas. Ši savybė susijusi su oro gebėjimu plėstis jam šylant. Orui šąlant, tas vandens garų kiekis, kurio oras negali sulaikyti, iškrenta kaip kondensatas.
Jei dienos metu kambaryje keletą kartų plačiai atverti langą (užtenka 3 - 5 minutėms), taip sudarant intensyvią cirkuliaciją, tai šiuo trumpu laiku kambario oras sėkmingai išsivėdins, bet visi kiti kambario daiktai, tokie baldai, grindys ir t.t. išlaikys savo šilumą.
Žinant bent apytikrę senų sienų šiluminę varžą, nesudėtinga nustatyti, kokio storio termoizoliacija tinka konkrečiai sienai.
Vilnius Technikos Universiteto mokslininkų atliktas temperatūros laukų modeliavimas su įvairiais iš vidaus apšiltintų išorės sienų variantais parodė, kad, norint pritaikyti šiltinimo iš vidaus būdą, išorinių sienų šiluminė varža turi būti apie 1,2 kv. m·K/W, Eksperimentiškai nustatyta, kad šiltinamosios medžiagos storis šiltinant iš vidaus, jeigu nėra vandens garų izoliacijos, gali būti apytikriai apie 4 cm. Didinant šiltinimo medžiagos storį būtinai reikalinga vandens garų izoliacija.
Pasirinkus mažesnį, iki 5 cm, termoizoliacijos storį, galima mažiau pakenkti pastato išorinėms konstrukcijoms, išvengti rasos taško neigiamų pasekmių, tačiau ir apšiltinimo efektas bus mažesnis.
Taigi, apšiltinus namus šiomis plokštėmis, ženkliai sumažėja erdvės įšilimo laikas.
tags: #kaip #apsiltinti #buta