Lietuvių etninė architektūra visuomet suvokiama sodybos kontekste. Sodybą sudaro pastatų (namas, klėtis, tvartas, klojimas ir kt.), želdinių (sodas, gėlių darželis, medžiai), kiemo erdvių ir mažosios architektūros (kryžius, vartai, šulinys, aviliai ir kt.) formų visuma, atspindinti regiono specifiką, gyvenseną ir vietinę gamtą.
Šiame kontekste verta panagrinėti Aukštaitijos regiono gyvenamojo namo architektūrą, jos ypatumus ir išraišką.
Aukštaičių Sodybos
Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, o neturtingų - tik 1 arba 2.
Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).
Ekonominį ūkio pajėgumą visais laikais rodė sodybos dydis ir pastatų skaičius, o jos suplanavimą lėmė gamtinė aplinka, reljefas, kelių bei kaimo struktūra. XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pirmosios pusės sodyboje pastatų skaičius vidutiniškai svyravo nuo dviejų iki šešių. Gyvenamąją bei ūkinę erdvę formavo pastatai (pirkia, svirnas, tvartas, kluonas, daržinė, pirtis), išdėstyti apie vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir mažoji architektūra (stogastulpis, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kt.
Etnografiniai Lietuvos regionai
Pirkia - Aukštaitiškas Gyvenamasis Namas
Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje).
Pirkia - aukštaičių gyvenamasis namas. Pirkios patalpa - svarbiausia gyvenamojo namo dalis. Pirkia yra nesudėtingo plano viengalis arba dvigalis gyvenamasis namas, statytas aukštaičių ir dzūkų sodybose.
Vienagales pirkias statydavo mažiau turtingi valstiečiai. Vienagales pirkias statydavo mažiau turtingi valstiečiai, ji nedidelių matmenų: 7-11 m ilgio ir 4-6 m pločio. Pastatas asimetrinio plano, jį sudarė dvi patalpos: gyvenamoji pirkia su moline krosnimi ir negyvenama priemenė.
Pagrindinės gyvenamosios patalpõs (žemaičių šeimyninėje troboje, aukštaičių ir dzūkų pirkioje, sūduvių ir lietuvininkų šeimyninėje stuboje) svarbiausioje vietoje - geriausiai apšviestame kampe prieš duris - stovėjo stalas. Kiti baldai (suolai, kėdės) dėstyti pasieniais, spintelė indams, spinta, šaukšdėtė - šalia krosnies. Kambario tamsesniame kampe, už krosnies, stovėjo 1 arba 2 lovos, skrynia, kūdikio lopšys, žiemą - audimo staklės.
Aukštaitiško namo bruožai
Dėl konstrukcinių ypatumų susiformavo saviti aukštaitiško gyvenamojo namo bruožai. Pirkių sienos aukštos, atviros, pastogės/stogų užlaidos nedidelės todėl langai daryti siauresni aukštesni, lyginant su Vakarų Lietuvos trobesiais, jų nedengė krintantis šešėlis ir tai leido išplėtoti viršlangių puošybą. Dvišlaitė stogų forma lėmė itin dekoratyvią skydų/skliautų apdailą. Kadangi Aukštaitijoje nebuvo platinamos stogų užlaidos, praktiškumo sumetimais plačiai paplito pristatomi prieangiai kurie įgijo ir estetinę dekoratyvinę išraišką. Iš Baltarusijos atkeliavę meistrai atsinešė ir išplatino gausią kiaurapjūvio puošybą.
Gyvenamojo namo galinis fasadas dažnai būdavo atsuktas į gatvę, todėl puošnus. Medinių sienojų namas vertikaliai apkaltas lentomis (18 cm pločio) ir ant jų dekoratyviai užkaltos siauros juostelės (6 cm pločio). Aukštaitijoje namų apkalimas lentomis paplito tik XX a. Iš pradžių buvo apkalamos sienų kertės, paskui sienų apačia iki langų ir galiausiai visa siena. Šiame name sienų kertės neapkaltos, rąstai suleisti į lygias kertes. Ties langų linija pakalimas sujungtas horizontalia pjaustyta lentele. Kaip ir kituose aukštaitiškuose namuose, čia namo skliautą nuo sienos skiria apie 1 m pločio stogelis (stoginukas). Namo stogas dvišlaitis, plačiomis užlaidomis. Langai naujesni, nebe tradicinių šešių dalių, o trijų. Langų rėmai įstatomi į staktas, plyšiai užkalami apvadais, vadintais „lamperijomis“.
Pastatas - darni, praktiška, estetiška, ekonomiška ir ekologiška struktūra kur visos jo dalys: pamatai, sienos, stogas, langai, durys, puošybos detalės yra svarbios, reikšmingos ir tampriai tarpusavyje susiję. Jų tarpusavio santykis - statybos būdas ir sudaro etninės architektūros esmę.
Statybos būdu nusakoma konstrukcinė pastato struktūra, iš esmės - sienų ir stogo junginiai, kurie lemia trobesio formas bei elementų raišką/puošybą. Statybos būdų įvairovė ir paplitimas liudija apie nevienodą statybos plėtros intensyvumą regionuose ir dvi iš esmės skirtingas Rytų ir Vakarų Lietuvos statybos raidos tendencijas.
Rytų Aukštaitijoje ir Žemaitijoje išliko archaiškiausios trobesių formos ir gryniausios (nesumišusios) konstrukcijos. Kituose Lietuvos regionuose vyrauja mišrių formų trobesiai.
Rytų Lietuvoje vienu metu naudoti visi statybos būdai (konstrukcinės struktūros), kas rodo daugiasluoksnes, nevienalaikes statybos tradicijas. Klojimuose taikyta seniausia autochtoninė stulpinė (sienų), pėdinė permetinė (stogų) konstrukcija. Šiame regione paplitę archaiškų formų svirnai su sijine stogo danga (pavalu), kurie atitinka miškingų Europos kraštų pirminio trobesio, klėties, prototipą. Pirkiose ir tvartuose naudotos naujesnės stogų ir sienų konstrukcijos.
Rytų Lietuvoje rąstai nebuvo jungiami (išskyrus klojimus), pastatai plėtėsi į ilgį, pristatant naujus rentinius, plotis liko stabilus, todėl susiformavo siauri ištęsto stačiakampio plano pastatai.
Pagrindiniai skirtumai tarp Rytų ir Vakarų Lietuvos architektūros:
| Ypatybė | Rytų Lietuva (Aukštaitija) | Vakarų Lietuva (Žemaitija) |
|---|---|---|
| Langai | Siauresni ir aukštesni, gausiai dekoruoti viršlangiai | Žemi ir platūs, viršlangiai beveik nepuošiami |
| Stogo užlaidos | Nedidelės | Plačios |
| Prieangiai | Plačiai paplitę, dekoratyvūs | Nebūtini dėl plačių stogo užlaidų |
Aukštaitiška troba Rumšiškėse
Kiti Sodybos Statiniai
Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Gyvenamąją bei ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).
Klėtis (Svirnas)
Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai.
Svirnų būta įvairių dydžių ir formų: Vakarų ir Pietvakarių Lietuvoje didesni, platesni, 3-5 patalpų, Rytų ir Pietryčių - mažesni, 1-3 patalpų. Seniausi svirnai būdavo vienos patalpos, kvadratinio plano (4-5 m ilgio sienomis) su tradiciniu priesvirniu ir įėjimu iš galo, be langų ir lubų.
Tvartas
Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo. Didesniuose ūkiuose plito kvadratinio plano tvartai su uždaru kiemu (diendaržiu) viduryje, kuriame net ir vasarą laikyti gyvuliai.
Kluonas
Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi.
Kluonų būta stačiakampių, L formos, kryžiškųjų, su išilginiu arba skersiniu pravažiavimu. Jį sudarė klojimas (dar vadinamas kluonu, laitu, padu, grendymu - plūkto molio asla javams kulti), jauja (dar vadinama duoba, rėja - atskira sandari patalpa javams džiovinti), nampusės (dar vadinamos šalinėmis, strėkiais, galais - erdvė javams sukrauti), prieklojimis ir peludės (vieta pelams supilti).
Pirtis
Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos). Priepirtį sudarė stogo užlaida, kartais paremta kolonėlėmis.
Mažoji Architektūra
Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti.
Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį.
Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.
Koplytstulpis Švenčionių rajone
Modernios Interpretacijos
Asvejos regioniniame parke, netoli vieno gražiausių Lietuvos ežerų įkvėpė sukurti tradicinę rąstinę sodybą. Čia architektūra prisitaiko prie kraštovaizdžio, šiuolaikiškas interjeras įsilieja į natūralią gamtą.
Išraiškingas kraštovaizdis su miško ir ežero peizažu, ryškus reljefas padiktavo ūkininko sodybos statinių išdėstymo struktūrą. Sklype išsidėstė eilė ūkiui reikalingų statinių - gyvenamasis namas, garažo statinys su pagalbinėmis patalpomis, pirtis-svečių namelis ir dar vienas pagalbinis ūkio statinys.
Pagrindinis pastatas, gyvenamasis namas, tradicinės „dviejų galų“ trobos formos.
Norėjosi, kad naujasis statinys natūraliai įsilietų į kraštovaizdį, o ne dominuotų jame, taip pat daug aspektų reikalavo ir Lietuvos Respublikos įstatymai bei savivaldybės išduoti specialieji architektūriniai leidimai, o svarbiausia - tokią viziją turėjo sodybos šeimininkai - inteligentiška, solidi vilniečių pora, planavusi šiame name ne tik vasaroti, bet ir nuolat gyventi.
Antrame aukšte suprojektuoti 4 miegamieji kambariai su 2 vonių kambariais, atvykstantiems vaikams į svečius. Pagrindinės apdailos medžiagos natūralios -fasadai rąstiniai, stogas-nendrių, cokolis, kaminai - skalūno apdaila.
Sodybos visuma atspindi Dzūkijos regiono architektūros tradicijas ir kraštovaizdį. Komisija, sudaryta iš saugomų teritorijų specialistų, architektų ir kultūrologų, vertino bendrą sodybos vaizdą kraštovaizdyje, gyvenamojo namo ir priklausinių išdėstymą, pagrindinių fasadų atitikimą to krašto tradicijai, sodybos pastatų architektūrines detales, puošybą, mažosios architektūros įkomponavimą.
tags: #kaip #aukstaitijoje #vadinamas #gyvenamasis #namas #vikipedija