Kruvinoji Kremliaus armija Tėvynės arimuose ir tautos atmintyje paliko neišdildomus pėdsakus. 1918 m. grupė tautos šviesuolių siekė nusimesti Rusijos imperijos carų kaldintas vergijos grandines. Deja, padangėje pradėjo kauptis tamsūs karo debesys. Netrukus, 1939 m., kariniai daliniai okupavo Lietuvą.
Šiame kontekste, gyvenimas virto persekiojamo žvėries gyvenimu. Dar 1944-ųjų rudenį susibūrusių ginkluotų partizanų negausias kovines grupes 1945 m. kariuomenės divizijų pajėgomis išugdė daug žymių rezistentų karvedžių. Išaugusio jaunimo gyvenimo ir buities sąlygas sunkino samdomi žemės ūkio darbininkai. Nupjautavamzdžių automatų šūvis neretai sudrumsdavo rudenėjančių laukų rimtį.
Tada, 1944 m. pavakare, vieno kuopos kariai trumpam poilsiui buvo apsistoję Šilavote. Sovietų tolimojo šaudymo artilerija apšaudė Šilavoto apylinkes. Krito Jurgapievėse, keli - Pagraičio pievose. 1944 m. įsitvirtino fronto rezervo daliniai. Aviacijos bombonešių ir naikintuvų eskadrilių gausmas sudrebino orą.
Partizanų prieš sovietų kolonistus
Lietuvos partizanai 1945 m.
Šeimos rinko prievolininkus šiems darbams. Pagaliau ir "oboznykai" nebuvo per daug reiklūs. Supratau "šviesaus komunizmo" statybos būdus. jiems nematyta miškininkų uniforma ir be įspėjimo nukovė juos automato serija. Lavonus užmetė šakomis ir paliko. Ir liko nebaigti Mikališkio aerodrome.
Bolševikų okupacijos metais dirbusių pareigūnų vietas užėmė "išbandyti", kaip jie mėgdavo save vadinti, "kadriniai komunistai". 1944 m. agentų-informatorių grupių veiklos smagratis ėmė suktis pašėlusiu greičiu. Šie niekšeliai betarpiškai "stuksendavo" savo "kūmams", gniuždė ūkininkų ištvermę, stūmė į neviltį. Dauguma šaukiamųjų stengėsi išvengti šios tarnybos. Sutelkti rezerviniai fronto daliniai buvo permesti arčiau fronto. Sotūs ir nejausdami apkasų žiaurumų, jie lyg parazitai šliaužė paskui frontą. Imperijos gynėjai, šaukdami: "ur-r-aa!..". Vietiniais gyventojais ir jaunimu kol kas elgėsi gana pakenčiamai ir santūriai.
Pagirį besiartinančius "žaliakepurius", jų nepastebėti pasitraukė į Švenčiaviškį. Plyną lauką nubėgo Jiesios pakrantės krūmų link, atidengė automatų ugnį. Kareivių apšaudomi pasiekė Rūdos girios pakraštį. Mišką įsmukusių vyrų toliau nepersekiojo. Susirinko į būrį ir pasitarę nuėjo gilyn į Rūdgirę. Lengvai peršokti... Tačiau padėties rimtumas vertė vyrus pagalvoti apie ateitį. Kartą pamokyti vyrai buvo daug atsargesni. Sugavo du mūsų apylinkės vyrus: Petrą Juodsnukį ir Kazį Gudauską iš Pajuodupio. Bėgliai įvirto į trobą - Petras ir Kazys. Taip pat pareikalavo daugiau "patrankų mėsos".
LTSR NKVD KGB struktūra 1940-1953
M. ligoninės-ambulatorijos pastatas, gydytojas Z.Jaruševičius pelnė vietinių kaimo žmonių pasitikėjimą ir pagarbą. Šilavote nuolatinės karinės įgulos, ligoninės pastate įsikūrė milicija. Nors ir pavėluotai, prasidėjo pamokos. Pirmieji Žaliavel-nio - girininko Vinco Senavaičio suburti partizanai dar prieš politrukų vizitų pradžią siuntė okupantams raštiškus ir žodinius įspėjimus. 1944-ųjų ruduo buvo sausas ir vėlyvas. "Banditai..." - pasklido gandas Šilavote, kilo panika. Šilavoto "aktyvistams" buvo įvaryta baimė. Valgant netoli sodybos nuaidėjo keli šūviai. Pasiligojęs Andrius Mieldažys ir šeimininkė Ona Mieldažienė žuvo. Šilavoto ir Žarstos kaimo gyventojai gedėjo. KOVOS KELYJE. Į kovą!
Gimnazijos komsorgas Tumkevičius buvo ne itin mėgstamas. Užgavėnių vakarą gimnazijos salėje vyko pasilinksminimas. Laukti teko ilgokai. Komsorgas, vos žengęs pora žingsnių į kiemą, pasijuto tvirtų rankų replėse. Rytą sugužėję į gimnaziją saugumiečiai ieškojo mokinio perkąsta ranka. 1944 m. rugpjūčio 1 d. Vincas Senavaitis suformavo Prienų šilo partizanų grupę. jaunesnysis Kazimieras pasirinko Žaibo slapyvardžius. Dauguma kaimo vyrų pradėjo slapstytis, kiti pasirinko partizanų kovos kelią. Spalio mėnesį Žaliavelnio partizanų būryje buvo jau keliolika ginkluotų vyrų. Priešiškumas "naujojo pasaulio" kūrėjams augo. Slapyvardį savo narsa nenusileido broliui. Laikyti Pakuonyje pastovią NKVD kareivių įgulą tapo būtina. Žuvo 1949 m. birželio 6 d.
1945 m. okupantams mūsų krašte stiprėjo ir grėsmingai plito. Žaliavelnio neeilinės organizacinės savybės padėjo suburti grupes, kurioms vadovavo Dešinys, Rickus, Perkūnas ir Viesulas. Jau 1944 m. buvo nustatyta, kad vienas iš partizanų gydosi Kaune. Kaime sulojo šuo. Gryčią suvirto penki ginkluoti vyrai. Kas tai - savi ar svetimi? Vyrai susėdo, atsisagstė diržus, šalia pasistatė ginklus. Pokalbio metu mama antrą kartą kreipėsi į Vincą vardu. Žaliavelnis. Apšilę ir pailsėję vyrai pakilo eiti. Neturėjo darbo ir darbų prižiūrėtojai kareiviai. Juozuką pastebėjo kareiviai. Šūktelėję: Stoj, kto idiot!? Partizanai pavartojo ginklą. Šį įvykį vėliau paaiškino pats Vincas-Žaliavelnis. Berniukas ir antras rusų kareivis pabėgo. Spaudė nedidelis šaltukas. Raštinės pastatas buvo saugomas Pjūklo ir Bizūno, kiti vyrai tyliai nuslinko į vidinį kiemą. Atidarę langą, vyrai vikriai sušoko į raštinės vidų. Partizanai, pusrūsyje po grindimis tūnojo pasislėpęs mokesčių inspektorius. Gyvybė nebuvo reikalinga. Rūdiškių kaimo link. Partizanų grupė po nepilnos valandos žygio pasiekė pamiškę. Talkininkavęs okupantams, partizanai išėjo. Mozūriškių-Klebiškio vieškelį. Atsainiai amtelėjo Zujaus šuo. Partizanai per verandą suėjo į mokyklą. Mokytojas užkūrė krosnį ir su Tabokiumi išėjo laukan. Sėdėjo Žaliavelnis ir, retkarčiais įmesdamas į pakurą malkų, budėjo. Jau suspėjo. Prasiskverbė balzgana ryto prieblanda.
Delegatai planavo nuversti Lietuvos valdžią ir sudaryti savo lenkišką ministrų kabinetą. Traukiantis lenkams iš Vilniaus krašto, liepos mėnesį Vilnių užėmė rusai, tačiau Vilniaus kraštą pripažino Lietuvai. Įstaigos iš Kauno persikėlė į sostinę Vilnių. Artėjančias rusų pajėgas pasitiko lietuviais. Lietuvai pareikalavus, Lenkijos vadovybė pasiūlė derybas. Sutelktos Lydos ruože, puolė lietuvių pozicijas bei užgrobė Vilnių. Po atkaklių kautynių lenkai pagaliau buvo atremti. Prie Širvintų lietuviai sudavė „paliakams“ triuškinantį smūgį. Lietuvos likimas buvo sprendžiamas biurokratų stalčiuose.
Partizanų likimai ir kovos tęsinys
Tauro apygarda
Sūnui Antanui pasitraukus, jis slapyvardžiu pradėjo kruviną partizano kelią Aro būryje, Pakuonio krašte. Daukšiagirės, Alšininkų ir Margininkų apylinkėse jis buvo sunkiai sužeistas. 1947 metų vasario 8 dienos Tauro apygardos vado Žvejo įsakymu Nr. 5, Ona Karvelytė buvo paskirta Marijampolės bolševikams įspūdingą Užgavėnių „blynų balių“ paruošusio pasų skyriaus viršininku. Vadas Žvejys įsakymu Nr. Analogiškas padėkas ir pagyrimus, remiantis rinktinės vado raportais Nr. Nr., išreiškė ir Kovo 29 dienos įsakymu Nr. Tauro apygardos štabą. Balandžio 10 dienos apygardos vado įsakymu Nr. Vytautas Paulauskas buvo paskirtas 24 Maironio kuopos vadu, betarpiškai pavaldžiu Žvejui. Vilkaviškio geležinkelio stotį, kur buvome sutarę susitikti, pasiekė Karaliaučius-Maskva traukinys. Civiliais drabužiais vilkinčius vaikinus niekas nekreipė dėmesio. Už tris červoncus „poniškai“ atvažiavome į Kauną. Pro Katedrą atėjo į Rotušės aikštę. Čekistų „uodegos“ sekė, tad Vytas prasmuko pro Rotušės aikštės 9-ojo namo duris. Netrukus į butą triukšmingai suvirto keli civiliai ir du MGB leitenantai. Karininkai pasodino ant kėdės, pastatytos atlošu į kambario pusę. Mažytis atėjo prie Rotušės aikštės 9-ojo namo. Sutriko, užtrenkė duris ir keliais šuoliais išbėgo laukan. Buzą-Vytautą partizanai pasuko Kalniečių gatve. Prie Kalniečių gatvės namo Nr. rusišką laikraštį skaitė įtartinas tipas. Palikę nukautą čekistą kapitoną, partizanai vidun įsileido pažįstamą vairuotoją. Kambaryje buvo pilna MVD šutvės. Pradėti, nes kitos išeities nebuvo. Staiga pasikėlė nususęs emvedistas ir prisiartinęs ėmė mane krėsti. Nedelsdamas paleidau šūvį į jį. Paleidau dar vieną šūvį, to jam užteko. Reikėjo eiti pro vartelius. Užmetėme akį - rusiškas. Pasprukome... „Atėjo partizanas ir visus iššaudė. Istorija tuo nesibaigė. Prasidėjo mieste aukštų vyrų medžioklė. 1947 metų rugsėjo 23 dieną Mažytis Kaune, Rotušės aikštės name Nr. MGB būstinę. 1956 metais paleistas į laisvę grįžo į Kauną. Juodosios jūros gelmėse baigėsi Lietuvos Laisvės kovotojų kelias.
Kuro-Jaunučio keturių vyrų grupė ruošėsi tolimesnei kelionei. L. Vizgirda-Keleivis įkrito į vandenį iki pat pažastų. Lietuvos partizanų įgaliotiniai tęsė žygį į Vakarus. Išsivirė arbatos, įlašino bryzą lašinių. Viršutinius drabužius džiovino virš laužo. Partizanai rado dar ne visai sugriuvusio gyvenamojo namo belangį kambarį, kuriame rado kareivių sumeistrautą „buržuiką“ - krosnelę. Aplink užkurtą, jau įšilusią krosnelę partizanai pasiklojo lentų gultus. Visą dieną vyrai ilsėjosi. Vyrai rizikavo žygiuoti keliu. Partizanai tikėjosi įveikti Lenkijos sieną iki vidurnakčio. Netrukus į trobelę įsuko šviesą. Partizanai susikūrė laužą ir vieno budinčiojo saugomi sumigo. 361 puslapyje rašė Juozas Lukša. Partizanai išėjo į plentą. Prasiveržimo kautynės buvo sunkios. Partizanai skubėjo žengti tolyn. Tautiečio paslaugomis naudojomės apie 15 kilometrų, - rašė Juozas Lukša. Partizanai užsuko į trečią lenkų sodybą. Šeimininkė seklyčioje paklojo guolius, tad vyrai sumigo. Slobotkos kaime artėjančias kelias dvikinkes roges pastebėjo partizanai. Šūktelėjo: „Idz do djabla, panie poručnik!“. Lenkų sovietinių PPŠ automatų ugnis trenkė į partizanus. Netekę rogių ir žemėlapio, Audronio ir Skrajūno grupė žengė pėsčiomis. Cypliškių-Seinų plentas vedė tolyn. Liutinskų šeima ruošėsi šv. Kalėdoms. Pamiršę Kūčių stalą ir šventišką nuotaiką, partizanai nuėjo nakvoti į tvartą. Skrajūnas ir Audronis pateko į švedų garlaivį, plaukusį į Švediją. Kovo viduryje išleisti laisvėn, atvyko į Stokholmą.
Apygardos vado Žvejo 1947 metų spalio 10 dienos įsakymu Nr. Pečiulaičio-Lakštingalos teigimu, vietinio niekšelio Pažėros išduotas. Baigęs Veiverių progimnaziją, Vitas Pečiulaitis įstojo į partizanų kuopą. Vitu tėviškės kluone įsirengė slėptuvę. Jurgis Račyla paskirtas Dariaus ir Girėno kuopos 61 būrio vadu. Kūčių naktį Jurgį Račylą-Šarvą nužudė priešo kulkosvaidžio serija. Įsakymas Nr. § 1 skelbė: „Nelygios kovos metai artėja prie pergalės!".
Šlovė jaunam tautos didvyriui! Šlovė Tavo adjutantui ir kitiems kartu su juo žuvusiems kovos draugams! Tauro apygardos vadui Žvejui pagrįstai nerimą kėlė šv. bei kitų prityrusių partizanų netektis. Pulkininkas Žvejys išreiškė įsakymu Lietuvos Laisvės kovotojams. Netekome daug ir labai brangių asmenų. Tad dar kartą raginu saugokime savo slėptuves nuo visų. § 4 skelbė gedulo laikotarpį nuo šių metų vasario iki kovo 28 dienos. Pūgos vertė partizanus glaustis patikimų rėmėjų namuose įrengtose slėptuvėse. Partizanai veikė mažomis, tik po kelis kovotojus grupelėmis. Partizanų paieškų ir žudynių patirtis leido įvykdyti ne vieną pasalą.
| Metai | Įvykis | Vieta |
|---|---|---|
| 1944 | Sovietų artilerijos apšaudymas | Šilavotas |
| 1944 | Žaliavelnio partizanų būrio susikūrimas | Prienų šilas |
| 1947 | Vytauto Paulausko paskyrimas kuopos vadu | Tauro apygarda |
| 1956 | Vytauto Paulausko grįžimas į Kauną iš lagerio | Kaunas |