Kaip išgyventi kalėjime: alfa vyro vadovas

Kalėjimas - tai vieta, kurioje išgyventi gali būti itin sudėtinga. Čia galioja savos taisyklės, o aplinka kupina pavojų. Šiame straipsnyje pateikiamos įžvalgos ir patarimai, kaip išlikti stipriam ir saugiam šioje atšiaurioje aplinkoje.

Priklausomybių įveikimas ir pagalba kitiems

Kai kurie žmonės, viešai kalbantys apie savo praeitį, sako nieko nesigailintys, nes be to nebūtų tapę tokiais žmonėmis, kokie yra dabar. Sugebėję įveikti savo priklausomybes vyrai nutaria padėti kitiems. Pavyzdžiui, V. Pocius, prieš daugiau nei dešimt metų Anglijoje ėmė vadovauti priklausomybės ligų centrui „Alfa“. Prieš šešerius metus analogiškas centras nuo alkoholio ir narkotikų priklausomiems žmonėms įkurtas Gyviškių kaime (Marijampolės r.), kuriame gyventi blaiviai mokosi vyrai iš visos Lietuvos ir emigrantai. Tai - vienas iš projektų, padedančių išlaikyti priklausomybės ligų centrą „Alfa“ ir padėti grįžti į gyvenimą buvusiems narkomanams, alkoholikams bei lošėjams.

V. Pociaus nuomone, didžiausi darbininkai yra buvę priklausomi žmonės, nes jie ne tik darbštūs, bet ir be galo kūrybingi. „Svarbiausia jiems patiems savimi patikėti, prisiminti vaikystės svajones ir jų siekti“, - sakė jau 19 metų be priklausomybių gyvenantis vyras.

Vaikystės patirtys ir priklausomybių pradžia

Nuo vaikystės buvau be galo aktyvus ir judrus berniukas. Matydamas, kad kiti turi vyresnius brolius, kurie juos užstoja, o pats neturėdamas tokio žmogaus, norėjau tapti stiprus - būti dalimi tos stiprios jėgos, bendruomenės. Jausti pripažinimą. Tą saugumo jausmą man suteikė draugystė su vaikais iš asocialių šeimų. Jo paties šeima buvo standartinė, priklausomybių neturėjo niekas, tačiau tėvai daug dirbo, tad sūnus turėjo daug laisvės, nors tikrai nebuvo apleistas vaikas.

Nemažai laiko man skyrė močiutė su seneliu - vasaras leisdavau pas juos. Tačiau didžioji mano laiko dalis prabėgdavo viename ir tame pačiame rajone Klaipėdoje - Žardininkuose. Čia kartu su draugais įsiveldavau į daug kur, pavyzdžiui, vagystes. Nuo vaikystės buvau tame „gabus“ ir rasdavau galimybių. Marga kompanija netruko „atrasti“ ir svaigalus - nuo cigarečių iki alkoholio, galiausiai paragavo narkotikų.

Pirmą kartą parūkiau išvykoje su mokykla į Karpatus - buvau 13-os. Panašiu metu prasidėjo ir bėgimai iš namų, rimtesnės vagystės, nuolatinis alkoholio vartojimas. Visa tai atvedė prie bandymo pasitraukti iš gyvenimo - ant žemės tįsantį 16-metį rado ir išgelbėjo mama. Tačiau, nepaisant šio dramatiško sukrėtimo, vaikinas savo gyvenime nieko nekeitė - toliau bendravo su ta pačia kompanija, vartojo svaigalus. Lygiagrečiai su alkoholiu eidavo ir „žolytė“. Cigarečių apskritai nelaikiau narkotiku. „Žolės“ gauti nebuvo sudėtinga - visada atsirasdavo draugų, kurie suorganizuodavo. Ratas žmonių keitėsi, bet visi buvo panašaus gyvenimo būdo - linkę į nusikaltimus.

Nepastebėti sūnaus elgesio pokyčių tėvai negalėjo, tačiau, pasak pašnekovo, bet kokie jų bandymai atvesti į protą buvo nesėkmingi. Paauglystėje išmokau manipuliuoti situacija: puikiai mokėjau griauti santykius su artimaisiais ir priversti juos pasijusti kaltais. Pvz., žinau, kad savaitgalį pas draugą vyks balius per naktį. Jeigu mama neišleidžia, atsisėdu ir pradedu isterikuoti, kol mama išvaro iš namų. O tada sakau: „Aš ne pats išėjau. Mane išvarė. Matai kokia tu bloga?“

Narkotikų vartojimo pradžia ir pasekmės

Nors po tokių išėjimų grįžti namo būdavo gėda, bet galiausiai išmoko nuslopinti visus blogus jausmus ir toliau gyventi įprastu ritmu, t. y. svaiginantis. Rimti narkotikai į paauglio gyvenimą atėjo netikėtai. Vienų išgertuvių metu nusiuntėme draugę butelio, o ji parnešė folijoje kažkokių miltelių. Aš dar, pamenu, pykau - norėjau „dasimušti“ su alkoholiu, todėl nuliūdau pamatęs kažkokius miltus. Bet parūkęs pabudau tik ryte. Mane „atjungė“. Ryte jaučiausi žvalus ir energingas. Man ta būsena taip patiko, kad aš iš karto paskambinau draugei ir paprašiau gauti dar. Tai buvo heroinas.

V. Pocius pasakojo, kad iš pradžių heroiną vartodavo tik savaitgaliais, tačiau neilgai trukus poreikis jam išaugo. Svaigintis norėjosi tik juo. Automatiškai žmonės, kurie vartoja heroiną, nustoja gerti alkoholį. Taip jau yra. Viena medžiaga kitai netinka. Gauti narkotikų nebuvo sunku - tuo metu Lietuvoje buvo prasidėjusi heroino vartojimo banga, tad „taškų“ netrūko.

Su narkotikais, anot jo, „jau kita dainelė“. Aš tuo metu dirbau staliumi. Pradžioje algos heroinui pakako. Tačiau augant dozei, augo ir pinigų poreikis. Iš tiesų savaitgaliais heroinu „žaidžiau“ mėnesį laiko. Vieną rytą baigėsi narkotikai, o aš pajutau „lomkes“. Tada vienintelė mintis - kad kuo greičiau palengvinčiau šitą būseną. Žinoma, tuo metu aš nelaikiau savęs narkomanu. Nes aš gi nesibadžiau kaip kiti! Dantys neiškrito, plaukai neišslinko… Vaikiškai naiviai į viską žiūrėjau. Apie ilgalaikes pasekmes jis negalvojo, bet ir nematė gyvenimo prasmės. O gyventi „kaip visi“ jis nenorėjo.

Matydavau tėvus, kurie nuo 8 iki 18 val. praleisdavo darbe. Kaimynai irgi taip gyveno. Manęs tai netenkino. Tuomet mano širdis kažko kito troško, bet aš dar negalėjau įvardinti, nemačiau, kur save realizuoti. Tiesiog dirbti, pvz., kasininku prekybos centre, nenorėjau.

Reabilitacija kaip šansas

Pasakodamas apie tą laiką, kai vartojo narkotikus, S. Pocius nelinkęs leistis į detales. Jos susiveda į vieną pabaigą - dugną. Arba ribą, nuo kurios gali prasidėti kitoks gyvenimas. Pradžioje dar daliniesi su draugais, paskui jau nebe. Vienus tu apgauni, kiti tave apgauna… Tolsti nuo visų, tėvai atstumia, policija gaudo, dyleriai gaudo - aplink vien tamsa. Smurtas, vienatvė, baimė, gyvenimas prie šiukšlinių laiptinėse, hepatitas - visas šitas košmaras truko gal trejus metus. Kai kreipiausi pagalbos, svėriau 64 kg.

Mama tuo metu sūnui jau nebesutiko padėti. Senelis pasiūlė nuvežti į vienuolyną, tačiau ir ten nebuvo galutinė stotelė. Laimingas „bilietas“ pasirodė esantis reabilitacijos centro telefono numeris. Ten nuvykus įvyko lūžis. Kai po metus trukusios programos įteikė sertifikatą, manęs paklausė, ką gavau čia, ką išsinešu? Tai buvo du dalykai: pirmiausia po 24 metų aš susipažinau ir susitikau su savimi. Antras dalykas - patikėjau Dievu.

Nuo priklausomybių kenčiantys asmenys dažnai mini tikėjimą kaip kertinį dalyką, padedantį išlikti blaiviems. Tačiau, pasak V. Pociaus, ne tik tai svarbu. Man padėjo tikėjimas ir žmonės, kurie mane supo. To paties likimo broliai, su kuriais petys į petį mokėmės gaminti valgyti, išgyventi po vienu stogu. Tai buvo tikra gyvenimo mokykla - su konfliktinėmis situacijomis, buitimi. Ten yra labai rimtos taisyklės, atsakomybės, ko mums reikėjo išmokti.

Svarbiausias dalykas, ko jis išmoko reabilitacijoje, - kiekvieną darbą ir sumanymą pabaigti iki galo. Šitą principą aš taikau visur - tiek projektuose, tiek santykiuose. Esu vedęs dešimt metų. Ir, patikėkit, jeigu ne tikėjimas ir sprendimas viską baigti iki galo, aš jau būčiau išsiskyręs. Bet aš jau nebėgu nuo problemų. Aš ieškau sprendimo.

Per metus laiko trukusią reabilitaciją jis kartu su likimo draugais, kaip pats sako, išmoko „simuliuoti“ įvairias gyvenimiškas situacijas, todėl išėjus į realų pasaulį daugelis jų jau buvo pažįstamos, o kylančios problemos - lengviau išsprendžiamos. Būtent tai, anot V. Pociaus, yra svarbiausia, ką turi išmokti iš priklausomybės besivaduojantys žmonės.

Paimkime pavyzdį - lėktuvo pilotavimas. Pradžioje pilotai simuliuoja skrydžius. Ore jie praleidžia daug valandų prieš gaudami licenciją. Taip ir mes centre - mokėmės, klydome, bet kritome nestipriai. Gyvenime, žinoma, tie kritimai būna skaudesni. Bet tu jau turi patirtį, atsineštą iš reabilitacijos metų. Kada tu laimi pirmą, antrą, trečią kovą, tada pamažu atsiranda didesnis pasitikėjimas savimi. Nedidelių pergalių bagažas leidžia imtis rimtesnių projektų.

Išgyvenimo patarimai kalėjime

Išgyvenimas kalėjime reikalauja ne tik fizinės, bet ir psichologinės stiprybės. Štai keletas patarimų, kurie gali padėti išlikti saugiam ir oriam:

• Laikykitės taisyklių. Tai padės išvengti konfliktų su prižiūrėtojais ir kitais kaliniais.
• Būkite pagarbus. Elkitės su kitais kaliniais ir prižiūrėtojais pagarbiai, net jei jie to nenusipelno.
• Stiprinkite savo kūną ir protą. Sportuokite, skaitykite, medituokite. Tai padės išlaikyti gerą fizinę ir psichologinę formą.
• Ieškokite bendraminčių. Susiraskite kalinių, su kuriais galite pasidalinti savo mintimis ir jausmais.
• Venkite konfliktų. Stenkitės išvengti bet kokių konfliktų, kurie gali sukelti pavojų jūsų saugumui.
• Būkite budrūs. Stebėkite aplinką ir venkite įtartinų situacijų.
• Saugokite savo daiktus. Kalėjime viskas turi vertę, todėl saugokite savo asmeninius daiktus.
• Niekada nesiskųskite. Skundai gali atkreipti į jus nepageidaujamą dėmesį.
• Būkite kantrūs. Kalėjime laikas slenka lėtai, todėl būkite kantrūs ir nepraraskite vilties.

Bendravimas ir santykiai kalėjime

Bendravimas kalėjime yra sudėtingas ir reikalauja atsargumo. Štai keletas patarimų, kaip bendrauti su kitais kaliniais:

• Būkite atsargūs. Neatskleiskite per daug informacijos apie save.
• Klausykite. Klausykite, ką sako kiti kaliniai, ir stenkitės juos suprasti.
• Būkite diplomatiški. Venkite ginčų ir stenkitės rasti kompromisus.
• Niekada nesikiškite į svetimus reikalus. Tai gali sukelti pavojų jūsų saugumui.
• Niekada neskolinkite pinigų ar daiktų. Tai gali sukelti problemų ateityje.
• Niekada neprisijunkite prie gaujos. Tai gali apriboti jūsų laisvę ir sukelti pavojų jūsų saugumui.

Psichologinė sveikata kalėjime

Kalėjimas gali turėti neigiamą poveikį psichologinei sveikatai. Štai keletas patarimų, kaip išlaikyti gerą psichologinę formą:

• Būkite pozityvūs. Stenkitės išlaikyti pozityvų požiūrį į gyvenimą.
• Užsiimkite mėgstama veikla. Skaitykite, rašykite, pieškite, sportuokite.
• Bendraukite su artimaisiais. Laiškai ir vizitai gali padėti išlaikyti ryšį su išoriniu pasauliu.
• Ieškokite pagalbos. Jei jaučiatės prislėgtas ar neramus, kreipkitės į psichologą ar socialinį darbuotoją.

Reabilitacija po kalėjimo

Po kalėjimo svarbu pasirūpinti reabilitacija. Štai keletas patarimų, kaip sėkmingai integruotis į visuomenę:

• Ieškokite pagalbos. Kreipkitės į reabilitacijos centrus, socialinius darbuotojus, psichologus.
• Susiraskite darbą. Darbas padės susigrąžinti savivertę ir finansinę nepriklausomybę.
• Bendraukite su artimaisiais. Palaikykite ryšį su šeima ir draugais.
• Venkite senų draugų ir įpročių. Tai gali paskatinti jus grįžti į nusikalstamą veiklą.
• Būkite kantrūs. Integracija į visuomenę gali užtrukti, todėl būkite kantrūs ir nepraraskite vilties.

Vladislavo Pociaus pavyzdys

Po reabilitacijos V. Pocius išvyko į Didžiąją Britaniją, kur gyveno 13 metų. Pradžioje dirbo įvairius darbus, tačiau jau nuo pirmųjų dienų jo neapleido noras įkurti reabilitacijos centrą priklausomiems vyrams. Nuo to momento, kai pasirinkau gyventi blaiviai, visur matau galimybes. Anot jo, tai tikrai nereiškia, kad jam gyventi lengva, tačiau dabar viską priima paprasčiau. Be to, išmoko nebeslėpti jausmų - tai padeda sunkiausiais momentais. Jei užsidaro vienos durys, einu ieškoti kitų.

Visuomenė iki šiol sunkiai pasitiki buvusiais narkomanais. Būdingas požiūris - esą jie bet kada gali „atkristi“, be to, jiems trūksta atsakomybės. V. Pocius įsitikinęs priešingai. Jo nuomone, didžiausi darbininkai yra buvę priklausomi žmonės. Jie ne tik darbštūs, bet ir be galo kūrybingi. Aš asmeniškai matau kiekviename tokiame žmoguje didžiulį potencialą. Jiems tik reikia sudaryti sąlygas.

Savo asmeniniu pavyzdžiu vyras įrodė, kad reikia drąsiai svajoti. Anot pašnekovo, tai ypač svarbu buvusiems narkomanams ir alkoholikams, nes jie labai dažnai iš anksto „nurašomi“. Todėl mano tikslas - padėti žmogui atverti ne tai, kas lengvai pasiekiama, bet tai, apie ką jis kažkada svajojo, tik neturėjo galimybių pasiekti.

Priklausomybės ligų centre „Alfa“ dirbantis Artiomas Kalčenko išskyrė tris dalykus, kurie daugeliui buvusių priklausomų žmonių yra svarbiausi einant sveikimo keliu. Jis pats iš priklausomybės vadavosi du kartus. Po pirmojo atkrito, antrasis buvo lemtingas - jau beveik dvejus metus Artiomas gyvena blaiviai. Štai tie trys dalykai, kuriuos vyras įvardijo kaip svarbiausius:

1. Pripažinimas/dugnas. Kai pasiekiau savo dugną, atėjo supratimas, kad jau viskas, kelias dabar į kalėjimą arba mirtį. Pasirinkau gyventi, bet tai turi padaryti pats.
2. Atstūmimas. Nuo manęs nusisuko visi artimieji, draugai. Kai jie atsisakė padėti, supratau, kad turiu ieškoti pagalbos. Paradoksas, bet taip jie baigė skatinti mano vartojimą. Didžiausia pagalba suteikiama tada, kai nebegelbėji.
3. Bendruomenė. Vienas tikrai nebūčiau galėjęs pakilti. Man atsiuntė numerį, tai buvo Vlado (V. Pociaus - „Alfa“ centro įkūrėjas ir vadovas) numeris. Paskambinus juo prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas.

Biertano kaimelio pavyzdys

Rumunijos Biertano kaimelyje sutuoktinių poros nesiskyrė 300 metų. Transilvanijos gilumoje esantis Biertanas - vienas iš septynių kaimų, įrašytų į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Mūsų laikais Biertano traukos centru laikoma įspūdinga XV a. bažnyčia. Įdomu tai, kad prie jos „prilipintas“ priestatas su kambariu, vos didesniu už sandėliuką. Į jį šešioms savaitėms vyskupas uždarydavo poras, sumaniusias nutraukti santuoką. Tokia tradicija kaime tęsėsi 300 metų.

Liuteronizmas, Transilvanijos saksonų religija, turėjo įtakos daugumai gyvenimo aspektų. Kalėjimas buvo instrumentas išlaikyti visuomenę senoje krikščioniškoje tvarkoje. Anot jo, tokia tvarka saugojo moteris ir vaikus, kurių gyvenimas priklausė nuo šeimos vieneto. Skyrybų atveju, vyras buvusiai žmonai turėdavo sumokėti pusę savo santaupų. Jei pora būdavo užrakinama šešioms savaitėms, kitais metais jiems imdavo stigti maisto, tad norint išsikapanoti, jie būdavo tiesiog priversti toliau kartu dirbti.

Mūsų laikais gyvenimas Biertano kaimelyje teka tuo pačiu lėtu tempu. Šis pavyzdys rodo, kad bendruomenės parama ir tradicijos gali padėti išsaugoti santykius net ir sunkiausiomis aplinkybėmis.

Neteisėtai suimtojo diena Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime

Autorius pasidalino savo patirtimi, kaip atrodo neteisėtai suimtojo diena Lukiškių Tardymo Izoliatoriuje-Kalėjime ir kokius daiktus prašyti artimųjų kuo skubiau perduoti. Jis buvo atvežtas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą 2018-07-12. Viso parašė apie 5 prašymus, kad jį apkirptų ir nuvestų pas odontologą, tačiau iki 2018-08-03 nebuvo nuvestas nei kirpti, nei pas odontologą. Paklausus prižiūrėtojų, kada jį apkirps, 2018-07-29, laiku 10:00-18:00 val., jam nebuvo suteikta prižiūrėtojų pagalba. Po gal 40 minučių atėjo prižiūrėtojas ir pasakė eiti pas daktarę. Jį nuvedė, uždarė į 1 kvadratinio metro kambariuką ir užtrenkė grotas, kur jis laukė apie 20 minučių.

2018-07-18 jis, panaudojant kalėjimo prižiūrėtojo jėgą, buvo per prievartą išvesdintas į kitą korpusą, kamerą, numerio nežino. Prieš prievartinį jėga išvesdinimą, jis buvo tris kartus rašęs prašymus, kad jį paliktų kameroje 168. Pavalgęs pietus, pirmadienį, trečiadienį, penktadienį, sekmadienį būsiu išvestas į pragulą (1 valandos pasivaikščiojimas plytiniame 16 kv metrų garde po dangumi). Dabar turi kankintis būdamas alkanas, laukti vakarienės 17:20 val.

Kai 2018-07-12 teismui paskyrus jam neteisėtą suėmimą ir neleidus pareikšti gynybos kratos nutarčiai, jį kaip gyvulį atkonvojavus gyvuliams vežti policijos konvojuje, jis jautėsi žeminamas trypiant jo garbę ir orumą.

Santykiai šeimoje karantino metu

Karantinas gali būti iššūkis šeimos santykiams. Štai keletas patarimų, kaip sustiprinti poros santykius karantino metu:

• Bendraukite. Kalbėkitės apie savo jausmus ir poreikius.
• Skirkite laiko vienas kitam. Planuokite bendras veiklas, net jei turite likti namuose.
• Būkite supratingi. Stenkitės suprasti partnerio jausmus ir poreikius.
• Raskite kompromisus. Venkite ginčų ir stenkitės rasti kompromisus.
• Būkite dėkingi. Vertinkite tai, ką turite, ir dėkokite vienas kitam už pagalbą ir palaikymą.

tags: #kaip #buti #bebaimiu #kalejime #alfa #vyras