Šiuolaikinio britų rašytojo Niko Hornbio romane keliamas klausimas: ar įmanoma žmogui būti labai geru šiame pasaulyje? Garsus prodiuseris, scenaristas ir aktorius Michaelas Schuras knygoje „Kaip tapti tobulam“ šmaikščiai gvildena kasdienybėje kylančias moralines dilemas ir kviečia permąstyti kasdienius mūsų poelgius bei suprasti jų prasmę. Autorius aptaria pagrindines Vakarų moralės filosofijos sroves ir klausia - ką šiandien reiškia būti geru žmogumi.
Geras žmogus, tai žmogus, kuris visada aukoja pinigus organizacijoms, aukoja kiekvieną laisvą minutę aplinkiniams, gyvena tik dėl kitų ir niekada negaili savo turto. Taip, šis apibūdinimas atitinka gero žmogaus sąvoką, bet tai ne visai tiesa. Geri žmonės yra ir tie, kurie negali aukoti pinigų ar nenori viso savo gyvenimo paskirti aplinkiniams. Geri žmonės yra ir tie, kurie tiesiog egzistuoja ir nekenkia kitiems, kurie vadovaujasi geromis vertybėmis ir stangiais bent minimaliai pagerinti gyvenimą kitiems.
Tačiau, ar tikrai taip paprasta būti geru? Kai šiandien pasaulyje tiek karų, konfliktų ir neteisybės, ką reiškia tavo gerumas? Išvis apie kokį gerumą gali eiti kalba? O jei ir pavyktų kaip nors susigaudyti ir tapti geram - tu juk tik vienas žmogus!
Patogus žmogus: kas tai?
Patogus žmogus - asmuo, kuris stengiasi įtikti, patikti, padėti, padaryti aplinkinius laimingus, tačiau dažnai dėl to aukojantis savo poreikius, interesus. Žmogus aukojasi ne (tik) dėl altruistinio noro pasirūpinti kitų gerove, bet ir dėl nesąmoningo siekio tokiu būdu užsitarnauti, „nusipirkti“ aplinkinių meilę. Tokio žmogaus asmeninis saugumo jausmas ir pasitikėjimas savimi dažnai remiasi kitų žmonių pripažinimu. Jį gavus, žmogus jaučiasi svarbus ir vertingas.
Būti patogiu išmokstama vaikystėje, kai tėvų problemos ir rūpesčiai tampa svarbesni nei vaikų jausmai. Paklusnumas, rūpestis kitais ir geras elgesys skatinami, o savo norų, nuomonės, nuoširdžių jausmų išreiškimas slopinami. Beaugdamas vaikas įgunda savo poreikius ir jausmus išstumti, derintis prie kitų, nekelti rūpesčių. Vėliau žmogus tampa priklausomu nuo tėvus pakeitusių asmenų, paauglystėje draugų, vėliau mylimųjų, kolegų, savo vaikų pritarimo.
Malonus, šiltas, prisitaikantis asmuo gali traukti aplinkinius, su juo gera ir lengva bendrauti. Toks žmogus jaučia vidinį pasitenkinimą atitikdamas savo paties moralinius įsitikinimus.
Problemos, kylančios dėl perdėto patogumo
Kas blogo būti geru, patogiu žmogumi? Problema kyla tada, kai savi poreikiai nepatenkinami, o savivertės trūkumas bandomas kompensuoti per kitų žmonių pritarimą. Patogiu žmogumi lengviau manipuliuoti, todėl jis gali pastebėti, kad pakartotinai atsiduria situacijose, kuriose jaučiasi išnaudojamas. Jo gerumas atsigręžia prieš jį patį ir patogus asmuo dažnai pasijunta aukos vaidmenyje.
Vis duodamas ir negaudamas atgal žmogus pavargsta, perdega, atsiranda kartėlis ir nusivylimas, slopinamas pyktis, kuris gali perraugti į depresiją, savęs destrukciją.
Patarimai, kaip išlikti geru, bet pasirūpinti savimi
Priminimai žmonėms, linkusiems būti pernelyg patogiems kitiems, bet nepatogiems sau:
- Tavo poreikiai yra svarbūs - pasirūpink jais
Patogūs žmonės kitų poreikius dažnai laiko svarbesniais negu jų pačių. Tačiau, jei pirmiausiai rūpiniesi kitų poreikiais, kas pasirūpins tavaisiais? Kitam duoti gali tik tiek, kiek pats turi viduje.
- Tu esi atsakingas tik už save
Vienintelis žmogus už kurio mintis, jausmus ir elgesį esi pilnai atsakingas, esi Tu pats. Galima sau vis priminti Geštalto psichoterapijos pradininko F. “Aš darau savo, tu - savo. Aš nesu čia tam, kad atitikčiau tavo lūkesčius. Tu nesi čia tam, kad atitiktum mano lūkesčius.
- Tu gali rinktis - pažink savo prioritetus
Prisimink, kad turi galimybę pasirinkti, kaip elgtis. Tuo pačiu, svarbu susidėlioti prioritetus, kam nori skirti daugiausiai savo dėmesio. Paklausk savęs: „Kas man šiuo metu svarbiausia?“
- Tu negali patikti visiems - pirmiausia patik sau
Patogus žmogus linkęs stengtis pateisinti kitų žmonių lūkesčius. Tačiau neįmanoma patikti visiems. Svarbiausias žmogus, kuriam turi įtikti ir patikti esi Tu pats.
- Tu turi teisę į žodį „ne“- ribos padeda jaustis geriau
Mes visi turime fizinius ir emocinius limitus. Prieš imantis pagalbos ar nesąmoningo rūpesčio kitais, svarbu įsivertinti, ar turiu pakankamai energijos, laiko resursų padėti? Viena svarbiausių ribų, - mokėjimas pasakyti žodį „ne“. Po šiuo žodžiu neretai slepiasi baimė būti atstumtam. Tačiau tik su žodžiu „ne“ išmokstama kurti sveikas ribas gerai savijautai.
Moralinis išsekimas
Moralinis išsekimas - svarbiausias terminas, kurį išmoksite šioje knygoje. Mintis, kad kadaise atlikti geri darbai mums leidžia kartkartėmis nepaklusti taisyklėms (ar elgtis nepaisant mūsų moralinės pasaulėžiūros), yra suprantama. Stengtis nuolat daryti vien teisingus dalykus yra didžiulė rakštis subinėj.
Kasdien turime priimti dešimtis moralinių ir etinių sprendimų - kuriuos produktus vartoti, kuriuos politikus paremti, kaip tiesiog būti pasaulyje - ir dalis pasirinkimų tikrai geresni nei jų alternatyvos. Yra aplinkai „draugiškiausia“ dantų pasta, kurią turėtume įsigyti, „ideali“ maudymosi duše trukmė, „etiškiausias“ automobilis, kurį galime vairuoti, ir net „geresnė“ alternatyva vairavimui. Yra „atsakingiausias“ apsipirkimo parduotuvėje būdas, „blogiausi“ socialiniai tinklai, kuriais tikrai neturėtume naudotis, „pats atgrasiausias“ profesionalaus sporto franšizės savininkas, kurio neturėtume remti, ir „darbuotojams draugiškiausia“ drabužių kompanija, kurią remti derėtų. Yra brangūs saulės moduliai, kuriuos turėtume užkelti ant savo stogų, vandenį tausojantys tualetai, kuriuos turėtume įsirengti, žiniasklaidos kompanijos, kurių neturėtume remti, nes jos nemoka savo žurnalistams.
Dvigubai labiau sekina tai, kad mes ir taip turim ką veikti. Šeimos logistika, romantiniai įsipareigojimai, mokinių tėvelių susirinkimai, paslaptys, apie kurias turėtume ir neturėtume pasikalbėti su savo draugais, taisytini automobiliai - kodėl viskas nuolat genda?! - ir taip toliau iki begalybės. O ir tai, jei mums sekasi gerai! Kada nors turėsime tvarkytis su didesnėmis problemomis: ligomis, darbo praradimu, šeimos bėdomis, sugedusiais skrudintuvais, kurie įžiebė gaisrą, - tiek daug dalykų vyksta vienu metu.
Tos kasdienės ir tos didesnės problemos padaro pastangas išlikti gyvam neįtikėtinai sunkiu darbu net laimingiausiems iš mūsų, ką jau kalbėti apie tuos, kurie gyvena skurde ar nepritekliuje. Tad jei susitvarkę su tuo visu triukšmu, su kuriuo privalome susitvarkyti, tebenorime būti geri ir nusprendžiame pagaliau šį tikslą įgyvendinti, mūsų vidinėje baterijoje energijos tebūna likę tik apie penkis procentus. O tai dar vienas dalykas, su kuriuo turime tvarkytis - baterijos kiekviename mūsų naudojamame įrenginyje nuolat baigia išsikrauti.
O dar prie šios visos puokštės streso pridėkite tai, kad labai dažnai „teisingai“ elgtis yra sunkiau ir tam reikia tvirtesnio charakterio (ir daugiau pinigų!), nei pasirinkti tingesnį (blogesnį) variantą. O blogiausia - tiesiog vyšnia ant viso šio supelijusio torto - yra tai, kad, kaip ir aptarėme įvade, net jei užkopiame į tas tris kalnų viršūnes, nugalime kasdienį stresą, rimtus iššūkius ir aplinkybes ir vis tiek (likus penkiems baterijos procentams) iš paskutiniųjų stengiamės atlikti sunkesnį (geresnį) veiksmą, mes dažnai apgailėtinai susimauname, nepaisant visų mūsų gerų norų.
Visa. Tai. Sekina.
Taigi... kartkartėmis nepriimti „teisingo“ sprendimo skamba kaip nedidelė dovana, kurią galime pasidovanoti, ji sutaupo mums jėgų ir laiko, kuriuos tektų skirti tyrimui, kaitai ir situacijos pagerinimui. Ji taip pat gali atrodyti kaip prabanga, kurios nusipelnėme atlikdami kitus gerus darbus.
Ar turėtume ir toliau naudotis feisbuku, nors žinome, kad jis padeda skleisti visą tą siaubingą dezinformaciją? Ne, tikriausiai neturėtume. Bet, po velnių, tai puikus būdas palaikyti ryšį su šeima - ir mes ką tik paaukojome šimtą dolerių penkių kilometrų bėgimui, kurį organizuoja mūsų draugas, kad paskatintų išrasti vaistą dirgliosios žarnos sindromui gydyti, tad gal galėtumėt nesikabinėti? Mes geri žmonės!
Galimi du taisyklių laužymo variantai. Pirmuoju atveju žvelgiame į iškreiptą veidrodinį moralinio nuopelno atspindį - užuot pasielgę teisingai ir tuomet jautęsi verti apdovanojimo, manome, kad galime pasielgti blogai, nes jau padarėme kitų gerų dalykų. Toks mąstymas neturi jokio loginio ar etinio pamato, bet jis vilioja - nes, vėlgi, gyvenimas nelengvas ir galbūt nusipelnome kartais atsipalaiduoti nuo nuolatinių moralinių svarstymų.
Antruoju atveju taisyklę laikome kvaila, neteisinga ar net žalinga ir todėl manome, kad galime ją ignoruoti. Nors mus vilioja galimybė atmesti taisyklę dėl kurios nors iš šių priežasčių, vis dėl to jaučiame tą negailestingą Immanuelio Kanto žvilgsnį, it peilis smingantį mums į nugarą. Taisyklės yra taisyklės, sako jis savo būdingai monotoniška šalta vokiečių kalba. Jei kažkas neteisinga, tai - neteisinga. Ir jei visi galėtų patys rinktis, kuriomis taisyklėmis vadovautis, o kuriomis - ne, pasaulyje įsivyrautų netvarka! Keine Ausreden!
Smulkūs nusižengimai
Surizikuosiu gauti peilį į nugarą ir nesutiksiu su Kantu dėl to, ką vadinu „neatsargaus gatvės kirtimo karštą dieną“ taisykle. Įsivaizduokime, kad norint pasiekti parduotuvę mums reikia pereiti gatvę. Perėja - už kelių šimtų metrų. Lauke tvyro keturiasdešimties laipsnių karštis, ką tik išlipome iš automobilio, kurio salone buvo apie aštuoniasdešimt laipsnių, o aplink - nė vienos mašinos... tad einame per gatvę neleistinoje vietoje. Aišku, tai - nusižengimas, bet labai jau menkas, jis visiškai suprantamas ir šiek tiek palengvina mūsų dalią.
Ar Kantas leistų taip elgtis? Ne. Kategorinis imperatyvas, visuotinės maksimos, bla bla bla. Bet žinot ką? Užsičiaupk, Kantai. Čia labai karšta, o mums reikia trumpam užsukti į vaistinę atsiimti užsakymo, tai užtruks kelias sekundes, o mums kibirais prakaitas teka, tad užsičiaupk. Nesam tobuli. Paduok į teismą.
Išsekimo akimirkomis, kai mūsų veiksmas atrodo tokia smulkmena, kad net neatrodo „neteisingas“ (arba neteisingas jis atrodo tik dėl sudėtingos ir neaiškios prasmės), manau, galime sulaužyti tas menkas taisykles.
Gal tai skamba savanaudiškai. Bet nemanau, kad tai savanaudiška. Viena vertus, vadovautis kiekviena taisykle visą laiką ir visais atvejais nebūtinai yra teisinga. Politologas Jamesas C. Scottas mano, kad sulaužyti taisyklę kartais gali būti net morališkai pagirtina:„Vieną dieną jums gali tekti pažeisti svarbų įstatymą dėl teisingumo ir racionalumo. Nuo to priklausys viskas. Kaip pasiruošite tai dienai, kai ateis tas išbandymas? Turite „palaikyti formą“, kad atėjus tai dienai būtumėte pasiruošę. Jums reikia „anarchizmo gimnastikos“. Kasdien sulaužykite kokį nors nereikšmingą ir nereikalingą įstatymą, net jei tai netaisyklingas gatvės kirtimas. Taip palaikysite savo formą; o išaušus lemtingai dienai būsite pasirengę.“
Scottas mano, kad šie maži nusižengimai stiprina mūsų etinius raumenis ir ruošia mus svarbesniems moraliniams išbandymams. Bet taip pat manau, kad kai kurios taisyklės yra pernelyg griežtos ir nepasiekia norimo rezultato, pavyzdžiui, „visi šunys turi būti pririšti už pasaitėlio“ arba „pės tieji jokiu būdu negali kirsti gatvės ne per perėją“.
Ir dar manau, kad jei siekiame būti gerais žmonėmis, žinant, koks morališkai sekinantis gali būti gyvenimas šioje žemėje, šiek tiek atsipūsti nuo Moralinio išsekimo yra normalu (ir gal net reikalinga), kad visai neišeitume iš proto. Manau, kad laužyti taisykles galima tuomet, kai išpildomos dvi sąlygos:
- Pirma, taisyklių laužymas neturi tiesiogiai kenkti kitiems žmonėms.
- Antra, turime pripažinti, kad mūsų elgesys šiuo atveju nėra idealus.
Minimali žala, kurią padarome šiuo nedideliu blogu veiksmu, gali išaugti, jei mes apsimetame to nedarantys, nes tai gali pakoreguoti mūsų požiūrį į save ir ilgainiui pakeisti mus kaip žmones.
Overtono langas gali rėpti daug, taip pat ir tai, ką laikome priimtinu mūsų pačių elgesiu. Žinome, kad eiti ne per perėją yra netinkamas elgesys, bet vis tiek tai darome... ir tuomet tampame „žmonėmis, kurie kartais gatvę kerta ne per perėją“. Didelio čia daikto. Bet tuomet rizikuojame virsti „žmonėmis, kurie nuolat kerta gatvę ne per perėją“.
Etinė dilema: Ar meluotumėte? - Sarah Stroud
Galiausiai vieną dieną nerandame šiukšlių dėžės ir galvojame: „Na, numesti gumos pakuotę ant žemės ne ką blogiau, nei eiti ne per perėją“, tad padarome ir tai... ir galiausiai imame nuolat šiukšlinti, o kadangi šiukšlinimas dabar jau priimtinas, pradedame automobilį statyti neleistinoje vietoje, o tuomet jau belieka vienas žingsnis iki mokesčių vengimo, pin...