Šiuolaikinėje visuomenėje dažnai sureikšminami materialiniai dalykai, seksualumas ir statusas, tačiau ar tai tikrai svarbiausia? Ar įmanoma tapti "kietu" žmogumi atsipalaidavus ir nesukant galvos dėl šių dirbtinai išpūstų idealų?
Trys Pagrindinės Ydos
Esu įsitikinęs, kad šiuolaikinėje mūsų visuomenėje įsigalėjo trys pagrindinės ydos, kurios neleidžia atsipalaiduoti ir gyventi laisvai, natūraliai, dėl nieko nesukant galvos. Tai trys poreikiai, kurie dažniausiai yra dirbtinai sureikšminti:
- Dirbtinai sureikšmintas materializmas.
- Dirbtinai sureikšmintas seksualumas.
- Dirbtinai sureikšmintas statusas visuomenėje (pirmieji du poreikiai, t.y. materializmas ir seksualumas, tarnauja trečiojo poreikio patenkinimui).
Visi šie dalykai, mano nuomone, absoliučiai nėra tokie svarbūs, kokiais juos dabar madinga laikyti.
Esu įsitikinęs, kad būti geru žmogumi yra kur kas svarbiau, nei būti turtingu, turėti daug seksualinių partnerių ar turėti aukštą statusą visuomenėje. Kodėl šiais laikais daug kalbama apie pinigus, seksualumą ir pasiekimus, bet beveik nekalbama apie tai, kaip tapti geru žmogumi?
Materializmas: Ar Tikrai To Reikia?
Pradėti reikia nuo materializmo. Mano kuklia nuomone, kai žmogus vaikosi materialinės gerovės ir didelių pinigų, tai jam atneša daugiau problemų, nei naudos. Pavyzdžiui, žmogui aplinka nuo mažens įkala į galvą, kad reikia tiek ir tiek uždirbti, turėti automobilį, butą, namą, važinėti į tam tikras šalis „kultūringai pailsėti“, eiti į tam tikras parduotuves „madingai apsipirkti“, turėti namie tam tikrų „šustrumą įrodančių“ daiktų, kuriuos reikia parodyti svečiams kaip savo statuso patvirtinimą, kad jie paskui pavydėtų ir laikytų tave „labai daug pasiekusiu ir žiauriai kietu“.
Nes kai daug visko turi, tai iš karto tavo statusas padidėja keliais ar net keliolika centimetrų. Ir toks žmogus gyvens taip, kaip jam įkalta į galvą - neturės ramybės, lėks, skubės, stengsis kuo daugiau uždirbti ir kuo daugiau išleisti, ims paskolas, kad nusipirktų automobilį (nors galbūt viešuoju transportu važinėti jam būtų žymiai patogiau), gadins nervus ir sveikatą, siekdamas bet turėti namą užmiestyje (nors gal nuomojame bute gyventi paprasčiau ir netgi jaukiau).
Ar tikrai jam viso to reikia? Kas blogiausia - toks žmogus per savo rūpesčius ir nuolatinius „rimtus siekius“ nematys gyvenimo. Ar yra tokių materialių poreikių kamuojamam žmogui kada pasidžiaugti, kad jis apskritai šiandien gyvas ir sveikas, matyti aplink save mažus kasdieniškus dalykus ir džiaugtis jais? Kažin.
Kaip Elgtųsi Atsipalaidavęs Žmogus?
Atsipalaidavusiam žmogui nereikia, kad kas nors iš šalies patvirtintų jo vertę pagal tai, ką jis turi ir kiek jis gyvenime yra pasiekęs - kokią karjerą padarė, kiek uždirba, kokiu automobiliu važinėja, kokiame bute ar name gyvena. Atsipalaidavęs žmogus gali dirbti apsaugos darbuotoju ar krovėju, nesiekti jokios karjeros, važinėti troleibusais ir traukiniais, vaikščioti pėsčiomis (labai sveika, beje!), gyvenamą plotą nuomotis ar gyventi pas tėvus (kas absoliučiai nereiškia sėdėjimo ant sprando, jeigu žmogus dirba ir dalijasi su tėvais buities išlaidomis), naudotis senu nutrintu mobiliuoju telefonu, ir t.t.
Nes toks žmogus ir taip jaučia savo vertę, jis ir be jokio patvirtinimo iš šalies žino, kad yra žmogus, asmenybė, vienetinio pavyzdžio Dievo kūrinys, ir jam nereikia kažkokių daiktų ar įvertinimų iš šalies, kad „pasididintų savo pasididžiavimą“. Jis geriau nueis pėsčiomis vasarą prie ežero (vienas, ar su draugais, ar su savo vaikais), pasimaudys, pasivolios saulėje, pabendraus su žmonėmis, pasijuoks ir nesuks sau galvos, kad kažko ten neturi ar jam kažko reikia, arba kad „jo statusas per trumpas“, nes jis kažko nenusipirko.
Materialiniai poreikiai turi tokią savybę - kuo daugiau turi, tuo daugiau nori! Nusiperki seną automobilį - po to jau norisi pakeisti į naujesnį, turi butą - nori namo, nuvažiavai į Palangą - po to jau reikia į Turkiją, ir t.t. Tai yra lenktynės, kurių neįmanoma laimėti, nes visada atsiras tų, kurie turi daugiau už tave, arba kurių turimi materialūs daiktai yra brangesni ir naujesni, labiau blizgantys. Tai gal geriau ir nepradėti lenktyniauti? Gal geriau atsipalaidavus paskaityti knygą, kuo nors pasidomėti, pabendrauti su draugais (paprastai, be pasimatavimo savo statusais), atsipalaidavus išeiti pasivaikščioti ir tiesiog pasidžiaugti, kad gyveni šiame gražiame pasaulyje, kad jau greit pavasaris, kad aplinkui daug įdomių žmonių, kad tavo katinas toks mielas ir išdykęs, ir t.t.?
Seksualumas: Ar Tai Statuso Rodiklis?
Panašiai yra ir su seksu - jis taip pat šiais laikais tapo statuso rodikliu. Ko gero, dauguma tikrai sutiks - tas dabar ant kiekvieno karto išreklamuotas lytinio santykiavimo poreikis yra dirbtinai išpūstas, perlenktas, ir kartais darosi tikrai juokingas: „patenkink jį, patenkink ją, padaryk tai naujai, pasididink, susimažink, būk sexy“.
Lytinis potraukis šiais laikais yra tapęs ne giminės pratęsimo priemone (kuo ir buvo šimtus bei tūkstančius metų), bet tiesiog būdu „pajausti kaifą“ ir kas dar svarbiau - savo statuso visuomenėje įtvirtinimo priemone. Neišbandei sekso? Per mažai juo užsiimi? Labai tikėtina, kad greit gali save pradėti laikyti „lochu“.
Tokioje aplinkoje kokiam nors jaunam žmogui gali išsivystyti kompleksas - tai kaip čia dabar, visi tai daro, o aš dar ne? Arba gal per retai, per mažai, va, jau visus metus kaip nebe... Ir tada prasideda. Ir ėjimas pas prostitutes, ir vyresnių damų ieškojimas, norint „įgauti patirties“, dažnai netgi visokios LPL... Ir visa tai vardan ko? Tik tam, kad sau ir kitiems įrodytum, koks esi „cool“?
Metas mesti į šiukšlyną visus šituos kompleksus ir nutraukti grandines! Lytinis potraukis - tai tik paprastas, elementarus biologinis poreikis, kuris gamtoje atsirado dėl to, kad būtų išsaugotas rūšies tęstinumas. Paprastas biologinis dalykas kaip pavalgyti, nueiti į WC ar pamiegoti - nieko daugiau. Tai absoliučiai ne tas dalykas, kurį reikėtų „sudievinti“ ar paversti gyvenimo centru (kas šiais laikais labai dažnai yra daroma). Jokio „statuso visuomenėje“ ar „žmogiškosios vertės“ asmens turimas lytinių santykių kiekis (ar jų neturėjimas) neparodo. Absoliučiai, tai visai ne prie ko!
Kodėl žmogus, kuris pusę metų nevalgė kebabų, nė kiek nesigėdija apie tai prisipažinti, bet jeigu pusę metų nesimylėjo, tai jau iš karto „lochas, durnius, tau nestovi, tu baisi kaip mano gyvenimas“ ir panašios nesąmonės? Tai dar vienas pavyzdys, kaip dirbtinai sureikšminti poreikiai paveikia žmonių mąstymą. Ar ne laikas būtų atsipalaiduoti ir į viską žiūrėti paprastai ir natūraliai?
Atsipalaidavęs žmogus niekad nesuks sau galvos dėl tokių nesąmonių! Jis tik pasijuoks iš tokios masinės psichozės.
Atsipalaidavusio Žmogaus Filosofija
Dirbtinai sureikšmintus materialinius ir seksualinius poreikius bei iš jų išplaukiantį „savo statuso pasikasymą“ galima palyginti su kokia nors (išgalvota) džiunglių gentimi, kurioje „lygis“ yra nužudyti kuo daugiau krokodilų, ir vėrinius iš jų dantų kabinti sau ant kaklo. Tarkim, žmogus nenužudė nė vieno krokodilo - gal nepasisekė, o gal tiesiog per daug ir nesistengė, o gal net ir nenorėjo. Ir iš karto prasideda: tai kaip čia taip buvo? Kodėl jis toks „lievas“? Tai gal jis tinginys? Tai gal jis nenormalus? Kaip galima nenorėti nužudyti kuo daugiau krokodilų, ir pasikabinti ant kaklo kuo daugiau karolių?
Ir svarbiausia - mums, esantiems už tos išgalvotos džiunglių visuomenės ribų ir sėdintiems čia prie kompiuterių, tos lenktynės atrodo absoliučiai juokingos ir kvailos - na, koks skirtumas, ar nužudei nors vieną krokodilą, ar ne? Bet tos išgalvotos džiunglių visuomenės nariams visa tai atrodo baisiai rimta ir aktualu. O dabar pagalvokite - ar su pinigais ir lytiniu santykiavimu mūsų visuomenėje yra ne tas pats?
Taigi, išsakiau jums savo nuomonę, savo gyvenimišką filosofiją. Kaip tikintis žmogus, katalikas, net neabejoju, kad krikščioniškas biblinis siūlymas gyventi tokį kaip ir „pusiau asketišką“ gyvenimą iš tikrųjų yra nekvailas ir teisingas, neišlaužtas iš piršto. Gal kažkada tuo ir netikėjau, bet kuo toliau, tuo labiau (įgaudamas vis daugiau gyvenimiškos patirties) imu įsitikinti, kad pinigų, tarpukojo ir „kietumo“ kultas, šiuo metu plačiai išsikerojęs visuomenėje - tai informacinės šiukšlės, kurios okupuoja mąstymą ir trukdo džiaugtis TIKRU, nesuvaidintu ir natūraliu gyvenimu, paprastais dalykais.
Aišku, kiekvienas pats renkasi, kaip gyventi. Sėkmės visiems, atrandant savo gyvenimo kelią. Kokį kiekvienas iš mūsų jį pasirinksime, tokį ir turėsime.
Vilniaus Iniciatyva "Jokio Skirtumo"
Vilniuje startavo unikali visuomenės švietimo ir informavimo kampanija „Jokio skirtumo“, kuri kviečia visus - nesvarbu su ar be negalios, dalytis gyvenimiška patirtimi ir bendrauti įvairiomis temomis. „Pirmiausia, atsipalaiduokite ir bendraukite tiesiog su žmogumi, negalvokite apie jį tarsi apie objektą, negalvokite, kokias etikos taisykles turėtumėte žinoti - pavyzdžiui, kaip sveikintis su žmogumi be rankų, arba kaip kalbėtis su asmeniu vežimėlyje - pritūpus, pasilenkus ir pan. Tiesiog kreipkitės į žmogų, o ne jo negalią, nesureikšminkite ir neišsigąskite kuriozinių situacijų - jų nutinka visiems“, - įsitikinusi A.
Anot D. Žeimytės, kaip tik šiuo metu stebint Paralimpinių žaidynių akimirkas, galime įsitikinti, kad žmogaus galimybių ribos neegzistuoja. Tam pritaria ir „Jokio skirtumo“ kampanijai startą davusi Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė. „Paprastai individualius poreikius turintys žmonės turi labai stiprią valią, siekius ir tikslus, bet neramina tai, kad jie turi skirti daug energijos tam, kad įveiktų įvairias kliūtis. Kliūtis, kurių galėtų ir nebūti.
Siekdami sukurti individualius poreikius turintiems žmonėms draugišką aplinką ir juos įgalinti, remiame ir palaikome iniciatyvą „Jokio skirtumo“, kurios pavadinimas būtent ir simbolizuoja atskirties tarp individualius poreikius turinčių ir jų neturinčių asmenų panaikinimą“, - sako ministrė M.
„Jokia negalia, kokia ji bebūtų - klausos, regos, fizinė, intelekto ar nematoma - neatima iš žmogaus noro ir galimybės bendrauti. O surasti būdų, kaip tai padaryti - visada galima. Pavyzdžiui, jeigu norėsite pasikalbėti su klausos negalią turinčiu žmogumi, padės gestų vertėjas, žmonėms su psichosocialine ar intelekto negalia dažnai lengviau suprasti vizualinę informaciją ar simbolių kalbą“, - sako K.
MO muziejuje pristatytas vienas iš pagrindinių šios kampanijos simbolių - „Jokio skirtumo“ bendravimo suolelis. „Universalus dizainas naudingas ir patogus mums visiems. Skatiname kurti tokią socialinę ir fizinę aplinką, kuri padėtų visiems žmonėms jaustis ir gyventi laisviau, savarankiškiau. Jo kelionės stotelės pasirinktos neatsitiktinai - kiekvienoje vietoje suolelis skleis tam tikrą žinutę, sufleruojančią galimą pokalbio temą.
„Žmogui reikėjo žmogaus prieš šimtą metų ir reikės po šimto. Menas kalba apie pamąstymus, jausmus. Jokio skirtumo, kokie žmogaus poreikiai ir galios, rasė, kultūra - visi turi jausmus, visi nori pažinti save, suprasti kitą. Menas kalba visiems pasaulio žmonėms. Menas neturi sienų, todėl apie jį įdomu kalbėti ir patirti“, - sako A.
Anot MO muziejaus direktorės Mildos Ivanauskienės, svarbu kasdien gyventi vadovaujantis mintimi - jokio skirtumo. „Kultūra ir menas yra svarbu visiems, todėl mes kasdien stengiamės atliepti įvairius lankytojų poreikius, tiek erdves, tiek edukacijas pritaikome visiems. MO savanorystės programa taip pat su ženklu „jokio skirtumo“ - čia laukiame visų“, - sako M.
Kampanija taip pat skatina darbdavius kurti visus žmones labiau įtraukiančią darbo rinką. „Taip jie parodys, kad renkasi žmones pagal jų gebėjimus, norą ir motyvaciją dirbti, jokio skirtumo, su ar be negalios. Kartu tikimės, kad pamatę šį rėmelį, žmonės patys jausis drąsiau kandidatuoti ir tai juos įkvėps siekti svajonių darbo“, - sako E.
Kelis mėnesius truksiančią kampaniją vainikuos gruodžio 3-iosios, Tarptautinės žmonių su negalia dienos, renginys, kurio metu garsiausios sostinės skulptūros dar kartą pasiųs žinutę, kad svarbiausia yra žmogus ir unikalūs jo gebėjimai, pomėgiai, o ne negalia, kuri neturėtų tapti pagrindine pokalbių tema.