Vienatvė - tai opi problema, su kuria susiduriama tiek anksčiau, tiek ir šiais laikais. Todėl vienatvės reiškinys yra puikiai suprantamas beveik kiekvienam, nes vienatvės atspindžių daugiau ar mažiau gyvenime turi kiekvienas. Tad kalbant apie tokį reiškinį kaip vienatvė, vieni dažnai vienatvę vertina kaip aspektą, kuris žmogaus gyvenime sėja liūdesį, skausmą. Tačiau kitiems vienatvė yra laisvės išraiška, kuri leidžia veikti laisvai ir nevaržomai, paliekant žmogui labai platų galimybių lauką.
Kadangi vienatvės vertinimas toks dvejopas, tokiu atveju kyla klausimas - ar vienišas žmogus gali būti laimingas? Ar tai išvis yra įmanoma? Būtent į šiuos ir panašius klausimus argumentuotai padeda atsakyti literatūriniai kūriniai.
Vis dėlto žmonės, pasirinkę vienišą gyvenimo būdą, vis dar priverčia aplinkinius įtariai pakelti antakius. Gal šis nevedęs vyriškis egoistas? O gal gėjus? O šitai žaviai damai, matyt, labiau rūpi gražiai atrodyti, nei vaikus gimdyti? O gal jie abu yra tokie nesukalbami chamai, kad niekas su jais prasidėti nenori?
Net jei turite didelių karjeros tikslų, trokštate atlikti mokslinį tyrimą ar parašyti pasaulį sukrėsiantį veikalą, kas nors būtinai pasakys, kad nei iš karjeros, nei iš tyrimo, nei iš veikalo puslapių atsakomosios meilės ir pasiaukojimo nesulauksite. Į jus bus žiūrima šiek tiek su gailesčiu - kaip į žmogų, kuriam - o varge! - nesiseka meilėje. Gal jūs nė nuogos moters nesate matęs?.. Ir visi - nuo populiarių žurnalų straipsnių iki bendradarbių - jums tvirtins, kad tol, kol neužmegsite ilgalaikių, tvirtų santykių, nebūsite iš tikrųjų laimingas. Nepatirsite tikrosios gyvenimo pilnatvės.
Tačiau ar kas nors nustatė ir ištyrė, kas yra tikra? O gal mes dar tik ieškome vienišiaus, paaukosiančio savo gyvenimą būtent šiam tikslui?
Mitas apie nelaimingą vienišumą
Įsitikinimas, kad vienišiai - nelaimingi ir desperatiškai ieškantys laimės, yra mitas. Mitas, kuris merdėja. Ar kam nors atrodo nelaimingas ir prislėgtas George Clooney? Vargu. Tačiau kai kurie vienišiai kol kas neįtaria apie šio mito merdėjimą.
Jie, nors ir turi daug draugų, keliauja, dirba, domisi daile ar literatūra, vis dar nedrįsta garsiai ištarti: „Aš laimingas. Man patinka mano gyvenimas. Man patinka tai, kaip aš jį gyvenu“. Visa tai prieštarauja mūsų kultūrai - kaip žmogus gali džiaugtis, būdamas vienišas? Kaip jis gali norėti būti vienišas?!
Vieniši žmonės turi daugiau saviraiškos galimybių. Kai esi vienišas, gali rizikuoti ir kam nors ryžtis, ir kad tai padarytum, nereikia kito žmogaus pritarimo ar sutikimo. Kai kurie vienišiai tokie patenkinti savo gyvenimu, kad net puola aiškintis neturį jokio noro ieškoti antrosios pusės ir čia pat mainyti aukso žiedus.
Sunku pasakyti, ar jie artimo žmogaus nenorės niekada, ar sakydami „nenoriu“ nutyli „negaliu“, o gal iš tiesų yra patenkinti savo vienišu gyvenimu? Vienišiams sunku, nes jie turi įveikti daugybę stereotipų. Pavyzdžiui: kad būtum, turi būti poros dalis. Pusė obuolio, suradusi antrąją pusę. Juk net vaikams aišku, kad viena vaisiaus puselė be antrosios netrukus suvysta.
Tiesa, buvo laikai, kai norint išlikti buvo būtina sukurti šeimą (nesvarbu, ar pirmykštėje gentyje, ar XVI a. aukštuomenėje, ar negailestingame fabrikų amžiuje). Dabar šie laikai praėjo. Kad turėtum ką valgyti, visai nebūtina ištekėti už pasiturinčio ūkininko. Tiek darbovietės, tiek parduotuvės atviros visiems.
Pasirinkimas likti vienišam šiais laikais ne mažiau gerbtinas nei sprendimas tuoktis. Be to, XXI a. nėra gėda mylėtis nesusituokus! Dar daugiau: galimas seksas be vaikų ir vaikai be sekso. Įmanoma viskas. Taip pat ir turėti savo namus (nors ir visą pilį, jei tik išgali), nors ir esi vienišas.
Tyrimais nustatyta, kad nuosavybės turintys vienišiai kur kas laimingesni už tuos, kurie gyvena pas tėvus ar nuomojasi būstą. Vienišos moterys, matyt, vis dar norėdamos įrodyti pasauliui savo nepriklausomybę, nuosavus būstus įsigyja 3 kartus dažniau nei vieniši vyriškiai. Pastarieji vis dar įsivaizduoja šeimą kaip savotišką „susitupėjimą“. Moterys susisuka lizdą vienos.
Darbas ir Draugystė: Svarbūs Laimės Elementai
Darbas, kuris tenkina dirbantį žmogų (nesvarbu, ar jis vienišius, ar, anot nemirtingosios Bridžitos Džouns, „patenkintas sutuoktinis“), - dar viena prasmingo gyvenimo sąlyga. Vienišiams darbas ypač svarbus. Jei patinka tai, ką darai, jauti savo vertę ir autonomiškumą. Juk taip gera žinoti, kad visas esi paniręs į ką nors labai labai svarbaus… Tai suteikia gyvenimui neginčijamą prasmę.
Darbas, be kitų gerųjų savybių, padeda aplink susikurti socialinį tinklą iš panašių - panašaus išsilavinimo, pajamų, vertybių, interesų - žmonių. Darbas ne tik suteikia priežastį ryte išlipti iš lovos; jis dovanoja kolegas, su kuriais gera praleisti popietes ir vakarus.
Tačiau vėl iškyla jau minėta problema - į aktyviai dirbančius vyrus ir širdį karjerai atidavusias moteris visuomenė žiūri skirtingai: daug dirbantis vienišas vyras tiesiog prasmingai realizuoja savo galimybes; daug dirbanti vieniša moteris veikla bando kompensuoti ne tokius sėkmingus gyvenimo aspektus. „Gal ji tokia „kieta“, kad šalia jos joks vyras neišbūna ilgiau nei valandą?“ - svarsto dauguma.
Vienišiams žmonėms visai kitokią vertę įgyja draugai ir draugystė. Tą intymumą ir meilę, kurių nesulaukiame iš nesančio sutuoktinio, po kruopelę susirenkame iš draugų. Senoji kultūra, dar tokia gaji mūsų sąmonėje, neabejoja, kad visus emocinius poreikius turėtų patenkinti vienas asmuo. Tačiau toks įsitikinimas tolygus visų turimų lėšų suslėpimui į vieną kojinę. Jei ją kas nors atras ir pavogs - bus riesta.
Nepaisydami to, šviežiai iškepti sutuoktiniai vis labiau artėja vienas prie kito ir vis labiau tolsta nuo draugų. O vienišiai yra laisvi: jie gali stiprinti visus socialinius ryšius, investuoti į juos meilę ir dvasinę energiją, nebijodami, kad įskaudins ar nuskriaus šalia esantį žmogų.
Yra tik vienas minusas: vienišiams reikia daugiau jėgų ir laiko santykiams kurti. Tik dėl to, kad tų santykių ir ryšių tiek daug. Vis dėlto vienišiai vertina kiekį. Kolegos, draugai, boulingo partneriai - tinka visi. Psichologiškai pasitenkinimas gyvenimu priklauso ne tiek nuo ryšių ar santykių skaičiaus, kiek nuo jų kokybės. Jei pavyksta ją pasiekti su daugeliu žmonių - puiku. O jei nepavyksta ir su tuo vieninteliu… ką gi. Juk buvote perspėtas nelaikyti visų pinigų į vienoje kojinėje.
Didžiulis būrys draugų ne tik suteikia emocinę paramą, bet padeda asmenybei tobulėti. Kuo daugiau draugų turite, tuo įvairesnius ir įdomesnius savosios asmenybės aspektus galite atskleisti, o patinkančius - auginti ir puoselėti. Didelis socialinis tinklas kuria bendrumo jausmą. Daugybė vienišių, kurie patys neturi vaikų, trokšta užmegzti ryšius su jaunesne karta. Kai jaunesnis už tave žmogus tavimi žavisi, tavo gyvenimo pasiekimai net tau pačiam nusidažo visai kitomis, šviesesnėmis, spalvomis.
Kur vienišiai užmezga draugystes? Ogi beveik visur. Ypač tai paprasta mieste ar priemiesčių bendruomenėse, į kurias lengva įsilieti tiek susituokusiems, tiek vienišiems. Ir nors tyrimai rodo, kad vedusių vyrų ir ištekėjusių moterų seksualinis gyvenimas geresnis, o seksualiniai santykiai dažnesni, vienišiai gali guostis tuo, kad jų seksualinis gyvenimas kur kas įdomesnis. Jame apstu ir nuotykių, ir eksperimentų.
Kadangi nėra stipraus emocinio prisirišimo, vienišiai lengvai atsisako jų netenkinančio seksualinio ryšio ir eina ieškoti kito. Nors susituokusių žmonių seksualinis gyvenimas geresnis, vienišiams atrodo priešingai - jie mano, kad kur kas vertingesni jų seksualiniai nuotykiai, o dešimt metų susituokę draugai, matyt, jau seniai mylėtis nustojo…
Vienišiai ieško pirmiausia draugų, o ne partnerio. Kartais su kuriuo nors iš didelio draugų būrio atsiduria lovoje - na ir kas? Kaip į tą lovą įlipo, taip ir išlips. Dažnai vienišių draugystėms seksas nė trupučio nekenkia. Tai dėl to, kad jie neieško „to vienintelio“ žmogaus. Jei su Maryte puikus seksas - puiku, ji bus mano meilužė. Jei su Rita gera diskutuoti - gerai, su ja aptarsiu verslo reikalus. Vienas žmogus visų savybių negali turėti ir niekada neturės. Bent jau vienišiams šios ar panašios iliuzijos tikrai nebūdingos.
Toks bendravimo būdas padeda vienišiams atskirti savo seksualinius poreikius nuo emocinių reikmių. „Meilė“ ir „geismas“ jiems jau seniai skirtingos sąvokos. Jie neįtikinėja savęs, jog tam, kad pasimylėtum, būtina įsimylėti. Užuot apgaudinėję save, vienišiai puoselėja kitas aistras - nuo maisto gaminimo iki sodininkystės ar ikebanos.
Gal visos šios priežastys ir gali paaiškinti, kodėl vienišiai renkasi vienišiaus statusą. Jie laimingi, finansiškai apsirūpinę ir nuo nieko nepriklausomi. Jie gyvena savo gyvenimą, nelaukdami to „ypatingojo“, kuris ateitų ir padarytų jį gražesnį.
Vienišumas kūryboje
Kūrybingos sielos, pripažintos visuomenės akyse, neretai įsigyja prieglobstį kur nors ežerų, miškų ar kalnų šešėlyje ir praleidžia likusią gyvenimo dalį vienumoje. Vieni, bet ne vieniši? Vargu.
Franzas Kafka, vienas svarbiausių XX-o amžiaus autorių, stipriai paveikęs ir tokius garsius rašytojus kaip Sartras ar Kamiu, sukūręs garsiąsias „Metamorfozes“ bei begalę kitų kūrinių (kurių dauguma buvo jo paties neviešinta ar sunaikinta), taip pat kūrė savo istoriją panašiu keliu. Autorius bendrauti mėgdavo laiškais. Net su sužadėtine, kurios taip ir nevedė, dažniau susirašinėdavo, nei kalbėdavo gyvai. Jis buvo labai jautrus triukšmui, rašyti mėgdavo tik tyloje.
Anksčiau drąskomas aistrų ir turėjęs ne vieną merginą, autorius teigė, kad geriausiai gyvenime jautėsi išsikraustęs į kaimą Čekijoje, kur juo rūpinosi sesuo ir kur jis neturėjo jokių įsipareigojimų, galėjo atsiduoti savo pašaukimui - kurti. Gaila, sveikatos problemos, dėl kurių jis galėjo taip gyventi, netrukus užbaigė ir jo gyvenimą.
Būdamas vienas gali jaustis geriau. Netrikdomas, nedrąskomas, nesmerkiamas, mažiau graužiantis save dėl to, ką galėjai, ką turėjai padaryti. Nereikia rūpintis niekuo kitu. Tik savimi, tik būdu išgyventi. Primena „Atgal į gamtą“ („Into the Wild“). Dėl laisvės tenka nemažai paaukoti. Ir vienas gali jaustis laimingas.
Gėriu gera dalintis. Tebūnie tai žinios, gera nuotaika ar sultingo vaisiaus gabalėliai. Kad ir arbūzas, per kurį, rodos, saulė gali pereiti kiaurai, saldi ambrozija, tekančiais syvais lipniomis paverčianti tavo ir bendrakeleivio rankas. Lipnios lieka ne vien rankos. Prisiminimai ir mainai. Apsikeitimas žodžiais, mintimis, galbūt net smulkmenomis ar tyla ir žvilgsniais. Ar tai nėra vienas brangiausių dalykų gyvenime?
Kartais norisi vienumos. Ramybės ir tuštumos, aidinčios su vidumi. Kartais tiesiog taip jautiesi. Tačiau visada verta paklausti, kodėl taip jautiesi? Galbūt šalin nuo visų stumia neišsipildę lūkesčiai ir giliai viduje tūnančios baimės. Nuo jų bėgti įmanoma.
„Neištekėti“ ar „nevesti“ toli gražu nereiškia „pasmerkti save vienatvei ir liūdesiui“; tai reiškia „suteikti sau šansą“. Šansą užmegzti daugiau, įvairesnių ir įdomesnių socialinių ryšių. Šansą patirti daugiau. Vienišumas - nebe ta būsena, kurią norisi kuo greičiau nugalėti vos ne bet kokia kaina. Jis turi savo privalumų.
Juk jau seniai santuoka nebereiškia brandos. Vis daugiau žmonių suvokia, kad tai - vienas nuo kito nepriklausomi dydžiai: gali susituokti, tačiau taip ir likti nesubrendėlis; gali tapti brandžia, atsakinga asmenybe ir nesukūręs šeimos. Žinoma, tai nereiškia, kad nuo šiol žmonės nenorės sutikti tikro sielos draugo, su kuriuo norėtų praleisti visą likusį gyvenimą. Tiesiog jo paieškos nebus tokios desperatiškos, skubotos ir kupinos vienatvės baimės. O žmonės verčiau rinksis vienatvę, nei prastą šeimą.
Tai patvirtina ir moksliniai tyrimai: dar niekas neįrodė, kad santuoka arba, atvirkščiai, jos nebuvimas - tai bilietas į laimę. Šių bilietų „kasa“ visai kitur. Laimei pasiekti reikalingas prasmingas gyvenimo tikslas ir geri socialiniai santykiai (nebūtinai su vienu asmeniu). Tie patys tyrimai atskleidžia paradoksalų faktą: XXI amžiaus vyrai vis dažniau yra linkę sukurti šeimą ir jau nebijo altoriaus tarsi ugnies, o moterys vis dažniau renkasi santuoką racionaliai, apsvarstydamos finansines, socialines ir saviraiškos galimybes.
Anksčiau šventoji santuoka reiškė viską: laimę, finansinį bei socialinį saugumą, raktą į suaugusiųjų gyvenimą plačiąja prasme. Dabar vis dažniau laimę, finansinį ir socialinį saugumą kuriame patys, o tai, ar tapsime suaugusiaisiais, taip pat priklauso tik nuo mūsų pačių - ne nuo šalia knarkiančio sutuoktinio ar lopšyje klykiančio kūdikio. Jei anksčiau buvo svarbus išorinis gyvenimas, dabar vis svarbesnis tampa vidinis.
Daugelis vienišų žmonių nuolat mėgina atsakyti sau į klausimą “Ir kodėl gi aš vis dar vienišas?” ir supranta, kad daugelis žmonių partnerystę (arba šeimą) laiko tobula būsena. Gero norinčios mamos daro spaudimą dukterims, kad jos elgtųsi taip, kad pritrauktų vyrus, o ne kad jaustųsi patogiai ir tiesiog būtų savimi. Sūnūs taip pat patiria spaudimą “susirasti gerą mergaitę”, jei per ilgai viengungiauja.
Vieniši žmonės taip pat labai dažnai graužiasi ir spėlioja, kodėl gi jie yra vieniši vietoj to, kad mėgautųsi draugija. Ir kas gi galėtų juos kaltinti, kai jie nuolat girdi, kad buvimas vienišu reiškia, kad kažkas yra negerai. Nors ir labai stipriai tikint meilės, romantiškų santykių ir šeimos nauda, nereiktų manyti, kad būti vienišam yra labai blogai.
Visuomenė, darydama spaudimą vienišiems žmonėms susiporuoti, yra atsakinga už tai, kad tiek daug žmonių susituokia su partneriais, kurie jiems visiškai netinka. Šiems žmonėms pradeda atrodyti, kad yra geriau būti ne tokiuose idealiuose santykiuose nei būti vienišiems!
Jeigu jūs esate vieniša ir tuo nepatenkinta, gali būti, kad neatkreipėte dėmesio į keletą svarbių dalykų:
Kodėl yra gerai būti vieniša:
- Didesnė laisvė: buvimas vieniša dažniausiai reiškia mažiau atsakomybės bei įsipareigojimų ir daugiau laisvės. Nesant poreikiui rūpintis kito žmogaus laime, jūs galite leisti į keliones bet kur ir bet kada (jums nereikia derinti atostogų, laisvalaikio ar vietų, kurias norite aplankyti).
- Jaudinančios galimybės: jeigu jūs vieniša, tai reiškia, kad jūs laisva. Jūs galite skirti pasimatymą bet kuriam žavingam vyriškiui. Ar to dar negana?!
- Savęs pažinimas: nors gyvendamos su partneriu mes daug sužinome apie save, lygiai tą patį galime daryti ir būdamos vienišos. Nesant poreikiui patenkinti savo partnerį, mes galime išvystyti savo skonį ir pildyti savo troškimus bei gyventi tokį gyvenimą, kuriame atsispindi mums tikrai svarbūs dalykai (o gyvenant sąjungoje ir norint, kad ji būtų laiminga, kompromiso labui svarbius dalykus dažnai tenka paaukoti).
Šiandien manęs paklausė: ,,Ar tu laiminga?” Pastebėjau, jog viduje pasiutvėjis užkilo. Pradėjau atsakymus dėlioti tarsi dėlionę ir, pasakysiu, tikrai nelengva rasti tinkamą detalę. Kyla sumaištis, nes nesuvokiu, ar tas žmogus žodį ,,laimė” supranta taip pat, kaip aš. Ką jam ir man reiškia būti laimingiems?
Klausimas: ,,Kaip būti laimingam?” - vienas iš mįslingiausių klausimų. Visi stengiamės būti laimingi, jeigu nepavyksta, tada bent jau apsimetam (pasipuošiam išeiginiu veidu) arba garsiai purkštaujam, jog laimė - apspangusių kvailių ,,išmislas”. Klausimas mįslingas, nes atsakymai į jį būna prieštaringi ir sudėtinga rasti ,,tinkamą”.
Sena tiesa, jog laimės neįmanoma nusipirkti. Aišku, gaila, nes turėtume galimybę būt laimingi už pilną kainą arba bent per akcijas (vieną laimės pliūpsnį perki, o antras - dovanų). Tačiau šiandien aš manau atbulai - laimė pasiekiama visiems ir ganėtinai lengvai!
Kad būtum laimingas, nereikia krūvos pinigų, ypatingų smegenų ar išskirtinių talentų. Kiekvienas žmogus gali jaustis laimingas! Man laimė - ne iliuzija, ne euforija, bet ramuma, harmonija ir pasitikėjimas. Tačiau nebūna ji stabiliai balta, kaip ir gyvenimas, kaip zebro dryžiai - kad nepabostų, kad neužsnūstume, kad būtų įvairovė.
Laimė ateina treniruojant vidų, kilnojant pozityvaus požiūrio svarmenis, atidžiai ir kantriai atliekant kiekvieną pratimą tol, kol susiformuoja teisingas vidinis judesys. Būti laimingam yra žymiai sunkiau, nei jaustis nelaimingam. Pastebėti gerus dalykus yra sunkiau nei matyti blogį. Elgtis maloniai ir šypsotis yra sudėtingiau nei rūstauti ir tūžti.
Norisi susikonkretinti - tai kaip būti laimingam? Tiesiog dabar įsivaizduok. Nugyvenai visą Tau skirtą gyvenimą, sukaupei visą gyvenimišką išmintį, stovi prieš dabartinį save. Ką sau patarsi iš išminties pozicijos? Į kokias vertingas užduotis atkreipsi dėmesį?
Prisipažinkite, kam nėra buvę, kad labai patinka žmogus, su kuriuo susitikinėjate jau kurį laiką, viskas atrodo gerai, kartu smagiai leidžiate laiką ir vienas kitam patinkate, tačiau tas žmogus jums... nelabai rašo. Ir jūs nesuprantate, kodėl! Norim, nes negaunam.
Šis nepastovus kito žmogaus elgesys jus varo iš proto ir skatina dar labiau jo trokšti. Kaip rašo psichologė Jennifer Taitz savo knygoje „Kaip būti vienišam ir laimingam“, žmonės labiau įsitraukia į tokius tarpinius, nutrūkstančius santykius, nei į pastovius, sklandžius. „Yra kažkas ypatingo, kai mes nežinome, kada sulauksime kito apdovanojimo (ar žinutės), ir tai skatina mus būti sutelkusius dėmesį ir susijaudinusius. Nenuoseklumas skatina mus stengtis ir tikėtis.“
Apskritai psichologai pastebėjo, kad toks elgesys labiausiai ir vysto tą norą trokšti kito. Ir kartu yra manipuliatyvus ir netgi savidestrukcinis.
Taigi, kaip susivokti, ar mes tikrai norime būti su kitu žmogumi, ar labiau esame įsitraukę dėl nepastovaus jo elgesio? Ir apskritai - ką daryti, juk taip amžinai tęstis negali?
Ar patys esate pasiruošę santykiams?
Laimės trenerė Jillian Turecki mindbodygreen.com portale pataria tokiais atvejais pirmiausia atsakyti sau į klausimą: kodėl esame susidomėję žmogumi, kuris neinvestuoja tiek energijos ir laiko į mus? „Susidūręs su tokiu klausimu, žmogus turės gerai apsvarstyti tai. Nes, pripažinkime, šis žmogus tiesiog geidžia kito. Ir dažniausiai taip būna todėl, kad ji(-s) susikūrė viziją, kokio to kito žmogaus norėtų, nors dar net nežino, ar jis toks ir yra.“
J. Turecki taip pat pastebi, kad jei ta obsesija yra skatinama fakto, kad žmogus tiesiog nesulaukia žinučių ar skambučių iš meilės objekto, tai gali rodyti, kad žmogus pats dar nėra pasirengęs santykiams. „Tai gali būti todėl, kad priartėjimas prie kito labai gąsdina. Bet kuriuo atveju, esmė yra tokia: neinvestuokite [laiko, energijos, jausmų] į kažką, kas neinvestuoja to į jus.“
Saugokitės žaidimų
Jeigu tokie savotiški santykiai tęsiasi dar tik mėnesį, gali būti, kad jaučiatės pakankamai užsidegę ir net galvojate, kad ir patys taip besielgdami paskatinsite kitą jūsų norėti. Tačiau galiausiai galite tiesiog labai pavargti nuo tokių žaidimų.
„Santykiai yra apie bendravimą, ir svarbiausia, ką galite padaryti, tai pasikalbėti apie tai, ko tikitės iš kito“, - mindbodygreen.com paaiškina porų ekspertė Sameera Sullivan ir priduria: „Kiekvienas iš mūsų turi skirtingą komunikavimo stilių, ir tai yra didžiausia modernių santykių problema! Technologijos viską tik apsunkino. Mums tenka išmokti vieni kitų komunikavimo būdus; nepaisant to, mes visuomet turime galimybę pasikalbėti su kitu apie tai, kokiu būdu ir kaip dažnai norėtume su juo bendrauti.“
Taigi, nors jums ir norisi žaisti, keršyti, o gal - išdėti kitą žmogų į šuns dienas, jei giliai širdyje trokštate, kad kažkas pavyktų, viskas, ką galite padaryti, tai tiesiog pasikalbėti. „Tarkime, jūs buvote keliuose pasimatymuose ir viskas atrodo gerai. Ir staiga jūs nebelabai ką ir girdite iš to žmogaus. Šioje padėtyje jūs turite įsisąmoninti, kad galite jaustis nusivylę. Jūs galite kitam žmogui paskambinti, parašyti žinutę ar el. laišką ir pasakyti: „Aš jaučiu tam tikrą atstumą iš tavo pusės, ir viskas yra gerai. Tačiau aš ketinu šiek tiek atsitraukti, nes nenoriu priartėti prie žmogaus, kuris nežino, ko nori.“
Ekspertė teigia, kad jei žmogus atsiprašo ir pažada pasistengti komunikuoti kitaip, svarbu atleisti. Juk mes nežinome priežasčių, kodėl kitas taip elgiasi, ir jų gali būti labai įvairių.
Kaip įveikti vienatvę ir socialinę izoliaciją: ekspertų įžvalgos
Apibendrinant, vienišumas nebūtinai reiškia nelaimę. Tai gali būti galimybė pažinti save, siekti karjeros, puoselėti draugystę ir mėgautis laisve. Svarbiausia - atrasti savo gyvenimo prasmę ir kurti kokybiškus santykius su aplinkiniais, nepriklausomai nuo šeiminės padėties.