Bendras gyvenimas nesusituokus - kasdienybė reikšmingai daliai mūsų šalies gyventojų. Dalis tokių porų ilgainiui susituokia, tačiau dalies keliai išsiskiria po daugelio metų taip ir nesumainius žiedų. Sutuoktinių turtinius ir neturtinius santykius pakankamai išsamiai aprašo galiojančios šeimos teisės normos. Žmonės kurį laiką gyvena kartu, kuria bendrą buitį, įgyja kilnojamą ar nekilnojamą turtą, kuriuos dažnai registruoja kaip savo asmeninę nuosavybę. Jei dėl nuosavybės pobūdžio taikiai susitarti nepavyksta, tenka kreiptis į teismą ir prašyti pripažinti vieno iš partnerių vardu registruotą turtą bendru abiem partneriams.
Svarbu pažymėti, kad bendrai gyvenantiems, tačiau santuokos nesudariusiems asmenims, ir sutuoktiniams taikomas skirtingas teisinis turto reglamentavimas. Sutuoktiniams taikoma bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, reiškianti kad po santuokos įgytas turtas sutuoktiniams priklauso bendrosios jungtinės nuosavybės teise, kurioje abiejų sutuoktinių dalys yra lygios, tačiau nesusituokusių kartu gyvenančių asmenų įgytam turtui tokia prezumpcija negalioja.
Bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimas
Lietuvos teismų praktikoje ne kartą buvo akcentuojama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Dažnai teismai, spręsdami ginčus dėl bendrai gyvenant įgyto turto nuosavybės formos (bendroji dalinė ar asmeninė), nesusituokusius kartu gyvenančius asmenis iš dalies prilygindavo sutuoktiniams. LAT pažymėjo, kad vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise.
Net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y.:
- Antra, nustačius, jog sugyventiniai susitarė įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.
- Taigi, asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti ne tik siekį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet ir kiekvienos iš šalių įnašo dydį.
- Trečia, būtina įvertinti ginčo objekto specifiką.
Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vienos šalies nuosavybe, neturėtų būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe. Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kiti panašūs reikšmingi pakeitimai.
Kaip pinigai dalijami skyrybų metu
Kaip įgyti nuosavybės teisę į sugyventiniui priklausantį turtą?
Sugyventiniai teisiškai nėra prilyginami sutuoktiniams, todėl tokių asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas. Vadinasi, turtas, įgytas vieno iš sugyventinių jiems gyvenant kartu, savaime nėra laikomas bendra sugyventinių nuosavybe. Tam, kad sugyventinis galėtų įgyti nuosavybės teisę į kito sugyventinio turtą, reikia įrodyti buvus sugyventinių susitarimą dėl jungtinės (partnerystės) veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
Pagal teismų praktiką, jeigu sugyventiniai (kartu gyvenantys nesusituokę asmenys) buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, o tai yra, kai bendrojoje nuosavybėje kiekvienam savininkų priklauso tam tikra nuosavybės teisės dalis.
Akcentuotina, kad šalių siekis sukurti bendrąją dalinę nuosavybę įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis, kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis neepizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu. Nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi būti sprendžiama dėl konkrečios kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.
Tais atvejais, kai sugyventiniai nebuvo sudarę rašytinės formos jungtinės veiklos sutarties, iš kurios būtų aiški jų valia dėl kiekvienam iš sugyventinių priklausančios bendrosios dalinės nuosavybės dydžio, bet nustatyta, kad sugyventiniai bendrai veikė siekdami vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sugyventinių turto sukūrimo sąlygos - įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Taigi priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam iš sugyventinių sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis.
Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad pirmiau minima teismų praktika yra taikoma, kai kalbama apie vienam iš sugyventinių priklausantį turtą. O įgyti nuosavybės teisę į trečiajam asmeniui priklausantį turtą, pavyzdžiui, butą, įrodžius, kad buvo susitarimas su sugyventiniu dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, nebus galima.
Daiktų pagerinimo išlaidų atlyginimas
Jeigu trečiajam asmeniui priklausantis turtas buvo pagerintas sugyventiniams gyvenant drauge, yra galima reikalauti nebent daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, bet tam turi būti tam tikros sąlygos. Sugyventinių situacijai yra aktualios teisės normos dėl nuomos ir panaudos, nes teisiškai kitam asmeniui priklausančiame turte sugyventiniai gali gyventi arba mokėdami nuomą, arba neatlygintinai (panauda) ir todėl sugyventiniai priklausomai nuo situacijos laikomi nuomininkais arba panaudos gavėjais.
Pagal įstatymą, jeigu nuomotojui priklausantis turtas buvo pagerintas nuomininko nuomotojo leidimu, nuomininkas turi teisę į turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų atlyginimą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymai ar sutartis numato ką kita. Ši taisyklė taikoma ir panaudos teisiniams santykiams (naudojant turtą neatlygintinai).
Svarbu įsidėmėti, kad sprendžiant dėl daikto pagerinimo išlaidų atlyginimo, būtina nustatyti tokias sąlygas:
- sugyventinis pagerino išsinuomotą (naudotą neatlygintinai) daiktą;
- sugyventinis turėjo savininko leidimą daryti daikto pagerinimus;
- sugyventinio turėtų šiam tikslui būtinų išlaidų dydį;
- įstatymų ar šalių sutarties nenustatyta kitokių šių išlaidų atlyginimo taisyklių.
Taigi viena būtinų sąlygų, suteikiančių teisę į išlaidų, panaudotų daiktui pagerinti, atlyginimą, - tokių pagerinimų atlikimas turint savininko leidimą. Leidimo daryti daikto pagerinimus detalumas kiekvienu konkrečiu atveju yra šalių susitarimo dalykas. Daikto savininkas, spręsdamas, ar duoti leidimą pagerinti daiktą, turi teisę detaliai išsiaiškinti, ką ir kaip ketinama daryti su jo daiktu, kaip pasikeis daikto savybės ir kita. Sugyventinis taip pat suinteresuotas išsiaiškinti, kokius pagerinimus jam leidžiama atlikti, nes tik už tokius pagerinimus jis galės tikėtis išlaidų atlyginimo. Leidime gali būti detaliai nurodomi pagerinimui atlikti reikalingi darbai, technologijos, medžiagos, konkreti kaina ar jos riba, leidimas gali būti ir abstraktesnio pobūdžio.
Nors skaitytoja ir nenurodo, ar anytos butą sugyventiniai nuomojosi ar jame gyveno panaudos pagrindais (neatlygintinai), vis dėlto, jeigu anytai priklausantis turtas buvo pagerintas anytos leidimu, tokiu atveju yra galima reikalauti būtinų anytai priklausančio turto pagerinimo išlaidų atlyginimo, išskyrus tuos atvejus, jeigu buvo susitarta kitaip, tačiau tam reikės įrodyti pirmiau minėtas teismų praktikoje nurodytas sąlygas (turėjo leidimą daryti pagerinimus ir kita).
Tuo atveju, jeigu sugyventiniai turėjo kilnojamojo ir / ar nekilnojamojo turto ar, pavyzdžiui, piniginių lėšų, tokiu atveju galima teismo tvarka reikalauti pripažinti, kad tam tikros piniginės lėšos ar turtas priklausė sugyventiniams bendrosios dalinės nuosavybės teise ir tokiu būdu tam tikrą turtą (jo dalį) ar pinigines lėšas prisiteisti sau. Atitinkamai skaitytojos nurodytu atveju aplinkybė, kad su sugyventiniu buvo išgyventa 15 metų drauge, nieko nekeičia.
Apibendrinus, įstatymas nenumato galimybės sugyventiniams tvarkant bendrą ūkį įgyti nuosavybės teisę į trečiajam asmeniui priklausantį turtą, tačiau jeigu turtas buvo pagerintas turto savininko leidimu, yra galima gauti būtinų išlaidų atlyginimą, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ką kita.
Atitinkamai, jeigu sugyventiniai gyvendami kartu užgyveno turto, yra galima teismo tvarka pripažinti, kad tam tikras turtas yra bendroji dalinė nuosavybė ir tokiu būdu įgyti nuosavybės teisę į tam tikrą turto dalį.
Atsakant trumpai, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus sugyventinių turtiniai santykiai nėra prilyginami sutuoktinių turtiniams santykiams. Tačiau sugyventinė(-is) turi galimybę kreiptis į teismą ir įrodinėti, jog prisidėjo arba finansiškai, arba savo darbu įsigyjant ar pagerinant konkretų turtą arba prisidėjo prie bendros sugyventinių buities gerinimo (rūpinosi vaikais, namų butinimi), mokesčių mokėjimo, kartu tvarkė ūkį (pagrindiniai įrodymai būtų parduotuvių čekiai, bankiniai pavedimai, kvitai už apmokėtas komunalines sąskaitas, liudytojai, patvirtinantys, kad sugyventiniai nuolat gyveno kartu ir pan.).
| Aplinkybės | Galimi įrodymai |
|---|---|
| Bendras gyvenimas ir ūkis | Liudytojų parodymai, bendri pirkinių čekiai |
| Finansinis indėlis | Bankiniai pavedimai, kvitai, paskolos |
| Asmeninis indėlis | Darbas bendrame ūkyje, vaikų priežiūra |
Teismų praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu.
Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Bylose dėl sugyventinių bendrai įgyto turto padalijimo paprastai nustatinėjamos tokios aplinkybės: (i.) ar asmenys gyveno kartu ir turėjo tarpusavio santykius, artimus šeiminiams (t. y. vedė bendrą ūkį), susilaukė vaikų, gerino gyvenimo sąlygas (remontavo būstą), rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu, turto išlaikymu. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą apie tai, kad šalys buvo sutarusios dėl jungtinės veiklos. (ii.) Prie sugyventinių materialinės gerovės kiekvienas prisideda finansiškai pagal išgales ir savo darbu. Tokiu atveju yra sukuriama bendroji dalinė nuosavybė.
Minėta, kad dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. individualiai pritaikoma kiekvienam atvejui. atsakymą. Skyrybų atveju sutuoktinių turtas dalijamas pusiau, o mirties - mirusiojo sutuoktinio turtą turi teisę paveldėti kitas sutuoktinis. Tačiau nesusituokę asmenys skyrybų ar mirties atveju gali likti be nieko.
„Ne santuokoje su vyru išgyvenau 15 metų. Vyras mirė, bendrų vaikų neturėjome. Gyvenome viename būste su anyta, vyro motina, kuriai ir priklausė būstas. Visus tuos 15 metų dirbau, stengiausi dėl šeimos gerovės, prisidėdavau prie bendro ūkio. Vyrui (sugyventiniui) mirus jau kitą dieną anyta mane iškraustė iš būsto, pasakė, kad niekas čia man nepriklauso. Neleido pasiimti net mielų smulkmenėlių, kurias pirkome kartu su vyru. Beje, vyras nebuvo „auksinis“: piktnaudžiavo alkoholiu, būdavo, kad tai dirba, tai nedirba. Kai jau susiruošdavau nutraukti šiuos santykius, jo mama vis sakydavo „neišeik, nepalik mano sūnaus“, mane užstodavo, kai pykdavomės. Po laidotuvių viskas apsivertė aukštyn kojomis, o juk galėjome gyventi, būčiau padėjusi senatvėje“, - tokią savo gyvenimo dramą išdėstė viena „Pajūrio naujienų“ skaitytojų, kurios pastebėjimu, anyta pasielgė labai neteisingai. O ką tokiais atvejais sako įstatymas?
tags: #kaip #dalinamas #sugyventiniu #turtas