Meilė ir priklausomybė - du skirtingi jausmai, dažnai supainioti, tačiau turintys skirtingas pasekmes. Psichologinė priklausomybė nuo partnerio yra rimta problema, kuri gali paveikti daugelį moterų. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip susiformuoja moters priklausomybė nuo vyro, kokie yra jos požymiai ir kaip ją atpažinti. Taip pat pateiksime patarimų, kaip įveikti šią priklausomybę ir sukurti sveikus santykius.
Aistra ar Priklausomybė: Kur Yra Skirtumas?
Svarbu atskirti aistrą nuo priklausomybės. Tarp aistros ir priklausomybės yra ir panašumų, ir skirtumų. Pagrindinis skirtumas turbūt tas, kad priklausomybė griauna, o aistra kuria. Na o aistra - tai žmogaus meilės kažkam išraiška - žmogui, darbui, tam tikrai veiklai. Jis nori kurti ir tą daro su entuziazmu. Išoriškai aistra šiek tiek primena priklausomybę - juk žmogus ir priklausomybės atveju jaučia trauką. Bet skiriasi vidiniai motyvai, priežastys.
Priklausomybė dažnai yra pasąmoninio noro „nubausti“ save pasekmė. Be abejonės, absoliučioje daugumoje atvejų šios priežastys yra nesuvoktos, kurių žmogus neįsisąmonina per visą savo gyvenimą. Priklausomybės atveju tai griaunančios priežastys, aistros atveju - kuriančios.
Kas Linkę Tapti Priklausomais?
Priklausomais neretai tampa tie, kurie turi daug gyvenimiškų ar psichologinių problemų ir nesugeba jų išspręsti. Galite paprieštarauti - juk alkoholį ar narkotikus vartoja daug sėkmingų, nemažai pasiekusių gyvenime žmonių. Tokie žmonės turi nemažai užslėptų psichologinių problemų, kurių statusas ir socialinė padėtis neleidžia parodyti kitiems. Jie privalo atrodyti stiprūs ir sėkmingi, jei nori tapti lyderiais.
Vidinis skausmas, diskomfortas kaupiasi ir tenka ieškoti būdų, kaip nuo to atsijungti, kompensuoti. Tokiems žmonėms nėra nieko baisiau kaip parodyti „silpnąją“ savo asmenybės pusę.
Priklausomybės Požymiai
Visoms priklausomybėms yra būdinga tai, kad žmogaus gyvenimas tarsi pradeda „suktis“ aplink priklausomybės objektą, jis tampa reikšmingesnis už visus kitus darbus ir poreikius. Mintys, norai, poelgiai - viskas krypsta link priklausomybės objekto - kaip surūkyti cigaretę, išgerti alkoholio, gauti dozę narkotikų. Iki šiol žmogų kankinusios esminės gyvenimo problemos - santykiai šeimoje, nesutarimai darbe, nesėkmės versle pasitraukia į antrą planą. Tiksliau, bandymas jas išspręsti.
Žmogus, turintis priklausomybę, stengiasi jos pagalba tvarkytis su iškilusiomis bėdomis. Problemos darbe - atsiranda mintys kaip išgerti. Sunervino žmona - reikia parūkyti. Priklausomybė tarsi leidžia žmogui atsijungti nuo realių problemų, sukuria alternatyvų gyvenimą, alternatyvius siekius. Pradžioje tai suteikia šiokį tokį malonumą bei sumažina psichologines kančias. O juk žmogus visuomet siekia daugiau malonumo ir mažiau kančios.
Socialinės Aplinkos Įtaka
Tam tikra dalimi polinkis priklausomybėms yra paveldimas. Tačiau kur kas svarbiau atkreipti dėmesį į socialinės aplinkos svarbą. Vaikai visuomet mokosi iš tėvų kaip reikia gyventi, kaip elgtis, mąstyti, ko siekti. Atžalos bent jau pirmuosius savo gyvenimo metus yra kaip kempinės, kurios sugeria viską ką mato - ir gera, ir bloga. Beviltiška sakyti vaikui - nerūkyk, jei jis kasdien mato tėvą su cigarete burnoje. Viskas fiksuojasi ne tik vaiko sąmonėje, bet ir pasąmonėje.
Kaip Atpažinti Priklausomybę Nuo Vyro?
Psichologė Genutė Petronienė teigia: „Tai nėra tiesiog per didelė meilė, tai yra labai rimta problema, kurią reikia mokėti atpažinti ir daryti išvadas. Nuo jos kenčia labai daug moterų, tuo tarpų priklausomų vyrų pasitaiko retai.“
Požymiai:
- Panika be partnerio: Jeigu vien mintis apie tai, jog šalia gali nebūti partnerio, kelia paniką - reikėtų susirūpinti.
- Nuolatinis galvojimas apie partnerį: Moteris neturi savo gyvenimo (draugių, pomėgių, nuomonės), tačiau gyvena vyro gyvenimą.
- Perdėtas rūpinimasis santykiais: Priklausomas žmogus jaučia poreikį kuo labiau rūpintis santykiais, kad partneris neatšaltų ir neišeitų.
- Trumpalaikis geras jausmas: Kaip ir bet kokia kita priklausomybė, ši irgi neleidžia žmogui kontroliuoti savo veiksmų. Be to, toks žmogus gerai jaučiasi labai trumpą laiką, kaip kad narkomanas, gavęs narkotikų - jaučia euforiją, bet visą kitą laiką užpildo liūdesys, baimė, neviltis.
Priežastys, Skatinančios Priklausomybę
Priežastys gali būti įvairios, dažnai susijusios su vaikystės patirtimi ar netinkamais santykių modeliais:
- Skirtumai tarp partnerių: Susitinka du žmonės iš labai skirtingų socialinių sluoksnių. Tuomet bandoma prisitaikyti prie kito, tai yra „geresnio“. Toks nuolatinis bandymas pritapti, labiau patikti ir įtikti, jau gali sukelti priklausomybę.
- Meilės trūkumas vaikystėje: Kuomet vaikas gauna per mažai meilės ir dėmesio, suaugęs bando tai kompensuoti - stipriai prisiriša prie konkretaus žmogaus.
- Nelaiminga meilė: Jei moteris buvo palikta, jos savivartė mažėja, o tai jau gali paskatinti priklausomybės atsiradimą.
Patarimai, Kaip Įveikti Priklausomybę
Psichologė G.Petronienė patarė dažniau vadovautis protu. Reikėtų susikaupti ir konkrečiai pasverti - daugiau gaunate ar duodate? Jeigu atiduodate viską, tačiau negaunate nieko - ar tokie santykiai turėtų tęstis? Atsakymą tikriausiai žinote. Bet jeigu šis būdas atrodo itin sudėtingas, reikia imtis kito - tiesiog stebėti savo savijautą. Psichologės teigimu, moteris, kuri yra psichologiškai priklausoma nuo vyro, jaučiasi blogai. Meilė turi suteikti laimės, džiaugsmo, gerų emocijų. Jeigu moteris viena jaučiasi blogai - verta susirūpinti.
Svarbu suprasti, kad meilė turi suteikti laimę, o ne kančią. Jei santykiai nuolat kelia nerimą ir liūdesį, būtina imtis veiksmų.
Kaip padėti žmogui (esančiam priklausomybę), kuris nenori pagalbos?
Gydymas
Be abejo, tokiais atvejais reikėtų kreiptis į psichologą ir prašyti pagalbos. Priklausomybė nuo meilės, kaip ir kitos priklausomybės, verčia žmogų siekti aistros objekto, visiškai pamirštant save. Meilės apsėstas žmogus neretai nebepajėgus pasirūpinti pats savimi: jis nenori valgyti, prastai miega, nekreipia dėmesio į savo sveikatą. Nepaisydamas savęs, visą gyvybinę energiją jis eikvoja partneriui... taip versdamas jį kentėti.
Priklausomi žmonės negali nustatyti asmenybės ribų, jie apglėbia mylimą žmogų, visiškai nepalikdami jam asmeninės laisvos erdvės. Kai meilė virsta visiška partnerio kontrole, tai trukdo visavertei seksualinei ir meilės sąjungai.
Žingsniai Link Išsilaisvinimo
Pernelyg stiprios meilės psichoterapija remiasi viduramžių gydytojo ir alchemiko Paracelso principu: viskas - nuodai, viskas - vaistai, ir viena, ir antra lemia dozė. Kitaip tariant, saikingas vartojimas yra naudingas, tačiau piktnaudžiavimo pasekmės yra katastrofiškos. Kaip paradoksaliai tai beskambėtų, tačiau pernelyg stipriai mylėti neverta.
Suprasti, kad toks meilės suvokimas ir toks požiūris į mylimą žmogų kenkia abiem pusėms, pripažinti savo priklausomybę nuo partnerio - sunkus, tačiau būtinas pirmas žingsnis link išgijimo. Psichoterapija padeda žmogui suvokti, kas jis yra, kur juda gyvenime ir kas jam reikalingas palydovo vaidmenyje.
Dažnai paaiškėja, kad nuslopinti jausmai susiję su vaikystės patirtimi. Meilėje priklausomas žmogus siekia kažkokių idealių santykių, kurių jam stigo vaikystėje. Jeigu tėvai jautėsi esą aplinkybių aukomis, patys buvo priklausomais - nuo meilės, alkoholio, nuo bet ko - jie nesugebėjo išmokyti vaiko prisiimti atsakomybės už savo paties gyvenimą.
Suaugęs žmogus pajėgus įveikti savąją priklausomybę nuo meilės - susimąstyti, kodėl santykiai verčia jį kentėti, nustoti save kaltinti ir suprasti, kad jis yra vertas meilės tokios, kokia ji yra.
Sklandus Suartėjimas
Priklausomybės priešingybė - ne absoliuti laisvė ir ne izoliacija. Psichoterapijos metu žmonės mokosi kurti santykius, kurie vystosi palaipsniui - pradedant įsimylėjimu, pamažu artėjant vienam prie kito ir ugdant pasitikėjimą. Svarbu, kad kiekvienas partneris artėtų link kito savu greičiu, priešingai, nei esant priklausomybės nuo meilės situacijai, kai žmogus akimirksniu sumažina distanciją ir „prilimpa“ prie mylimojo.
Aukos Poreikis
Į priklausomybės žabangas žmonės patenka ne tik švelniuose meilės santykiuose. Atvirkščias ir ne mažiau dažas atvejis - priklausomybė nuo griežto ar net grubaus partnerio. Gyventi nepakeliamuose santykiuose, kentėti pažeminimus ir netgi smurtą bei dar dėl to kaltinti save - toks elgesys būdingas tiems, kurie vaikystėje patyrė šaltuką ir griežtumą iš tėvų pusės.
Norint išsivaduoti nuo tokios priklausomybės, pirmiausia būtina suvokti savo (vaikystėje užgimusį) siekį kentėti, tik tada galėsite nustoti elgtis su savo partneriu kaip potenciali auka.
Gyvenimas Su Priklausomu Žmogumi
Gyvenimas su alkoholiku - nuo alkoholio ir kitų psichoaktyvių medžiagų priklausomu žmogumi, ar turinčiu bet kokią kitą priklausomybę nuo maisto, nuo kompiuterinių žaidimų ir pan. - yra didelis iššūkis. Šeimos nariai bando prisitaikyti, suprasti ir padėti, tačiau dažnai patys tampa priklausomi nuo priklausomo žmogaus elgesio.
Kopriklausomybė
Mokslinėje literatūroje kopriklausomybė arba Lietuvoje dažniau vadinama netiesioginė priklausomybė apibūdinama labai įvairiai. Iki šiol nėra vieno vienintelio apibrėžimo. Bet kokiu atveju tai reiškia disfunkcinius santykius, kuriuose vienas žmogus palaiko kito žmogus skausmingą būseną. Kopriklausomybė arba netiesioginė priklausomybė tai savo individualybės, savosios asmenybės praradimas. Ji pasižymi atviros jausmų raiškos bei veiksmų autonomijos stoka.
Pagal Kanadoje gimusio psichiatro Eric Berne transakcinę analizę šeimose, kuriose gyvena priklausomas žmogus, kopriklausomas asmuo dažnai įšoka ir pereina į gelbėtojo, aukos bei persekiotojo vaidmenį. Tokie santykiai šeimos narius veikia destruktyviai ir turi du pagrindinius požymius - paslėptus motyvus ir naudą.
Pokyčiai Šeimoje
Probleminis medžiagų vartojimas paliečia visas šeimos struktūras. Šeimas gali lydėti įvairiausios problemos. Šeimų nariai bando prisitaikyti, bando suprasti šitą priklausomą žmogų, bando prisiderinti, tuo pačiu tikisi pokyčių. Visgi paraleliai vyksta kartu ir prisitaikymas.
Individualumo Praradimas
Esant kopriklausomybei įvyksta asmenybės pokyčiai intelektinėje, emocinėje ir asmenybės srityse. Kiti socialiniai pokyčiai. Mokslininkai kopriklausomybę dar apibūdina kaip skausmingą priklausomybę nuo savo kompulsyvaus elgesio ir kitų pritarimo siekimo. Kaip elgesio modelį, bandant surasti saugumą, savivertę ir tapatybę.
Psichosomatinių Ligų Rizika
Negana to, kopriklausomas žmogus dažnai serga psichosomatinėmis ligomis. Kopriklausomi asmenys į sveikatos sistemą kreipiasi turėdami su stresu ir depresija susijusius simptomus, kurie užmaskuoja pagrindinę problemą. Taip pat moksliniai tyrimai nustatė, kad yra stiprus tiesioginis ryšys tarp kopriklausomų žmonių ir jų neurotiškumo.
Ką Daryti?
- Kantriai treniruotis.
- Tarytum atsukinėti žvilgsnį nuo to priklausomo asmens į save.
- Ko reikia būtent man?
- Kokie yra mano poreikiai šią akimirką?
- Ieškoti profesionalios pagalbos.
Jeigu nepadeda kalbėjimų, pasidalinimų, palaikymų grupės, kur jūs kalbate ir kalbate, pristatote savo istoriją, dažnai repetuotą pasakojimą, išmoktą 12 žingsnių grupėse, paieškokite kitų terapijos formų. Raskite sau tinkamą, kad išeitumėte iš šito užburto rato.
Kaip Išsaugoti Laimę Ir Meilę Poroje?
Psichologai turi apibrėžę laimės jausmą, net įvardiję jo sudėtines dalis. Tačiau kaip išsaugoti laimės ir meilės jausmą poroje, tarpusavio santykiuose? Apie tai kalbamės su gydytoju psichiatru, psichoterapeutu, individualiosios psichologijos analitiku, seksologu Viktoru Šapurovu. Alfredas Adleris sakė, kad yra kelios laimės sudėtinės dalys: laimė bendrystėje, artume.
Bendrystė - tai supratimas, pajautimas savęs ir kito žmogaus, ir buvimas, vaizdžiai sakant, lyg ant vienos bangos. Kai nėra priekaištų, nėra vertinimo, nėra spaudimo vienas kitam. Kai ką nors pasakai ar padarai, gali būti suprastas lygiai taip pat, kaip tu jį suprastum.
Meilė šeimoje - tai turbūt svajonė. Tai yra siekiamybė, kurią ne visiems pavyksta pasiekti. Dauguma pradžioj pasiekia, bet ne visiems pavyksta išsaugoti. Yra daug pokyčių, kurie vyksta šeimoje. Per daugelį gyvenimo metų įvyksta daug pokyčių jų fiziologijoje, psichologijoje, tarpusavio santykiuose.
Šeimos Institucijos Pokyčiai
Šeima yra institucija, kuri patiria daug įtampų, daug ją veikiančių faktorių. Džiugu, kad Lietuvoje yra tradicija kurti ilgalaikius santykius. Mūsų šalyje dar nėra „mados“ vos tik kas tuoj skirtis. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dauguma žmonių, įvykus krizei, stengiasi santykius išsaugoti. Jeigu įvyksta krizė, jos įveikimui skiria ne mažiau kaip vienerius metus. Žmonės gyvena poroje ilgai ir su kantrybe, neskuba skirtis.
XX a. platūs visuomenės sluoksniai suvokė, kad gali realizuoti savo meilę. Bet jausmai jokių garantijų neduoda. Ir tada realiai pamatyta, kad šeimoje išsaugoti jausmus yra tikrai sunku. Šeimos išsaugojimas priklauso jau nuo kitų dalykų - ar apsimoka skirtis? Kai kurie žmonės turi bendrą verslą ir jie gali galvoti apie jo išsaugojimą. Taip pat rūpi vaikų likimas.
Mylėjimas Per Stipriai
Itin dažnai toks scenarijus santykiuose niekam klausimų nekelia - atrodo, kad taip jau mus - moteris - sutvėrė gamta. Mylėjimo per stipriai fenomeną, remdamasi daugiamete patirtimi bei savo pacientų istorijomis, išsamiai aprašė psichoterapeutė Robin Norwood pasauliniu bestseleriu tapusioje knygoje „Moterys, kurios myli per stipriai.
Kada mes mylime per stipriai? - Sakyčiau, kad tą fenomeną - mylėti per stipriai - reikėtų imti į kabutes, nes iš tiesų tos tikrosios meilės čia yra labai mažai arba jos išvis nėra. Nori nenori, slėpk neslėpęs, bet vaikams, ypač mergaitėms, mamos išgyvenami jausmai persiduoda.
Ar teisinga manyti, kad išsirenkame partnerius, kurie vienu ar kitu aspektu yra panašūs į mūsų tėvus arba, kad palaikome tokius pačius santykius, kokius vaikystėje matėme tarp jų? - Pradžioje atrodo, kad partnerio pagal tėvų panašumą nesirenkame, bet galiausiai taip jau susiklosto, kad pasirenkame/patys susikuriame tą jausmą, kurį kažkada stipriai išgyvenome vaikystėje. Tokia buvo ir mano meilės istorija.
Taigi iš tikrųjų mylėti per stipriai, mano atveju, buvo - jausti ne meilės jausmą, o laukti kartu su tokiu vidurius verčiančiu pojūčiu - kuomet lauki ir...
Dažnai pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet vienas arba abu tėvai vaikui yra labai griežti, emociškai nepasiekiami, tarp jų su vaiku nėra tvirto ryšio. Tarkime, užaugusi moteris gali mylėti per stipriai, nes ji turėjo tėtį, kuris buvo verslininkas ir dirbdavo nuo ryto iki vakaro, tad jo tiesiog niekada nebūdavo namuose, o kuomet jis grįždavo - jis būdavo griežtas ir reiklus.
Grįžkime prie to vyro, kuris vis tik labiau trauktų ją. - Dažniausiai istorija būna tokia - moteris po vienų santykių iširimo susitinka kitą, kuris, atrodo, tinka jai tobulai. Žinot, kaip sakoma - atitiko kirvis kotą. Įprastai polinkį mylėti per stipriai turinti moteris savęs net neklausia, ar šis žmogus jai tinka, ar sutampa jųdviejų vertybės. Ji tik savęs klausia: „Ar aš jam patikau, ar jis mane mylės?“. Taigi santykiai iš pradžių būna gražūs, euforiški, emocingi, jaudinantys, o paskui po truputį, pamažu vyras pradeda trauktis - neskambina, nerašo, padaro pertrauką.
Fenomenas mylėti per stipriai - tai priklausomybė, kuri bėgant laikui vis gilėja ir tampa praktiškai nebevaldoma, kol galiausiai pradedama elgtis kompulsyviai. Mūsų visuomenėje žodis „priklausomybė“ suvokiamas labai neigiamai, būti priklausomu, tai kažkas labai baisaus. Manyčiau, į tai mums visiems vertėtų žiūrėti kiek paprasčiau - mes visi esame nuo kažko priklausomi: nuo kavos, nuo rūkymo, nuo interneto, ir kol mes nesuvokiame šios savo priklausomybės, tol ji mus valdo.
Ar kada atkreipėte dėmesį, kaip meilė yra vaizduojama filmuose, spektakliuose, dainose, sakmėse ar net pasakose? Meilė ir kančia glaudžiai susiejama - atrodo, kad jei nepatiri kančios, vadinasi, ir nemyli. Taip, sutinku, meilėje tikrai reikia aukotis, tačiau aukotis turėtų abu partneriai. Jei santykiuose aukojasi tik vienas partneris, tuomet vienas tampa tironu, kitas - auka.
Labai dažnai ji savęs visiškai nemyli. Nes ji yra linkusi viską daryti tik dėl kito žmogaus, viską jam aukoti. O galiausiai dėl perdėto aukojimosi ji išbarsto save, praranda savo individualumą, asmenybę ir tampa niekam neįdomi. Užsiminėte, kad pakeisti kito žmogaus mes negalime, tačiau toji viltis/iliuzija pakeisti savo vyrą yra itin būdinga daugeliui moterų. Kiek tai apskritai gali būti žalinga jos santykiams? - Tai totaliai santykius žlugdančios viltys. Niekas, nė vienas žmogus negali pakeisti kito žmogaus, jeigu jis pats to nenorės. Pakeisti mes galime tik patys save. Dažnai polinkį per stipriai mylėti turinčios moterys manęs klausia, ar tai, kad jos ryžosi pokyčiams, reiškia, jog jos turės išsiskirti. Kuomet moteris pradeda keistis, jos partneris, perėjęs pasipriešinimo etapą, taip pat po truputį keičiasi, ir galiausiai tarp jų užsimezga nauji, tvirtesni ir sveikesni santykiai.
Meilė Be Atsako
Kai asmuo, kurį tiesiog dieviname, nejaučia to paties ar net yra akivaizdžiai abejingas, širdį pradeda draskyti jos - vienpusės meilės kančios. Meilė be atsako turi įvairių pavidalų - nuo elementariausio „ne“, kai žmogus akivaizdžiai parodo, kad romantinių santykių nebus, iki sunkiau atpažįstamų situacijų, kai santykiuose tarsi dalyvauja, bet ketinimai ir jausmai neaiškūs.
Seksologas-psichoterapeutas Vitalijus Žukas teigia, kad tai, kaip reaguojame į atstūmimą, meilę be atsako, kiek laikomės įsikabinę į šiuos santykius, lemia mūsų asmenybės bruožai, kurie susiformuoja dar ankstyvoje vaikystėje.
Meilės Išbandymai
Psichologai, psichoterapeutai ją skirsto į keturias fazes. Pirmoji meilės fazė - įsimylėjimas. Kaip žinoma, nuo seno egzistuoja pasakymas, kad meilė - tarsi liga. Tai aktualu kalbant būtent apie šį etapą. JAV įsimylėjimas netgi oficialiai priskiriamas prie ligų, yra jų sąrašuose ir turi savo ligos kodą.
Norint meilės istorijos su laiminga pabaiga, pasibaigus įsimylėjimui teks pereiti per dar dvi gan sunkias santykių fazes - prisirišimą su paslėptais konfliktais ir prisirišimą su išreikštais konfliktais. Tik sėkmingai įveikusi minėtus etapus pora gali pasiekti paskutiniąją - ketvirtąją - brandžios meilės fazę.
Kasdieniškai apibūdinant, brandi meilė yra tada, kai mums su partneriu yra gerai, kai man nieko iš jo nereikia, aš gerai jaučiuosi tiesiog būdamas šalia.
Įstrigę Pirmoje Fazėje
Vienpusė meilė ir jos kančios daugiausiai būdingos pačiai pirmajai - įsimylėjimo - fazei. Pirmajame etape, kai vienas žmogus įsimyli kitą, ne visada į karštus jausmus atsakoma tuo pačiu. Tuomet tenka susitaikyti, kad jausmas vienpusis. O net jei ir atsakoma - neaišku, kiek ilgai tas jausmas abipusis bus, ar abu partneriai norės tęsti santykius toliau.
Būtent tai skiriamasis pirmosios santykių fazės - įsimylėjimo - bruožas: aš esu nekritiškas, gyvenu su rožiniais akiniais. Jis pamini, kad įsimylėjimo sukeliami jausmai dažnai lyginami su narkotiniu apsvaigimu.
Išgyventi Nelaimingą Meilę
Seksologas-psichoterapeutas Vitalijus Žukas pabrėžia, kad tam daug reikšmės turi asmenybės nuostatos, savivertė: „Vėlgi, tai ateina iš vaikystės. Kalbant apie moteris, padėtį palengvina, jei jos nuo mažumės žino, jog yra vertingos ir gali išgyventi be vyro. Jei asmuo turi pakankamai savigarbos ir orumo, kur kas sklandžiau sekasi ištverti meilę be atsako net ir svaiginančioje įsimylėjimo fazėje.“
- prisijungimas prie savipagalbos grupių
- psichoterapija
- sublimacija
- meilės energiją panaudojant kitur - kūryboje, visuomenei naudingoje veikloje
Jei aš neurotiškas, pažeistas, man bus sunkiau. Scenarijus aiškus - saugumo, vertybinio pamato nebuvimas lemia užsitęsusią vienpusę meilę, kuri galiausiai gali baigtis net ir depresija. Anot jo, ypač sudėtinga, jei nelaiminga meilė ištinka pakartotinai - dėl to gali kilti intymaus santykio baimė, nusivylimas priešinga lytimi.