Šiais laikais socialiniai tinklai pilni fotografijų, tačiau daugelis net nesusimąsto apie santūrumą, kuklumą, saugumą ir pavojus. Skelbia apie save ir savo artimuosius (ypač vaikus) informaciją, kurią derėtų pasilikti sau. Saugoti savo asmeniniame albume ir retkarčiais parodyti artimiausiems draugams.
Teisė fotografuoti: ką reikia žinoti?
Daugeliui fotografų kasdien iškyla klausimas, ką galima fotografuoti, o kas neleistina. Fotografuojant viešose vietose, vykdantiems žiniasklaidos priemonių užsakymus ar įgyvendinant meninius ir kultūros projektus, kurių dauguma išreiškia visuomenės interesą, kasdien tenka susidurti su dilema: nufotografuoti reikia, bet gal žmogus to nenori.
Istorinis kontekstas
Nuo fotografijos atradimo laikų buvo visokiausių draudimų. Iš pradžių carinės Rusijos imperijoje buvo leidžiama fotografuoti tik fotostudijose. Strategiškai svarbiose vietose fotografuoti buvo leidžiama tik gavus srities kariuomenės vado leidimą. XIX a. pabaigoje iš vis buvo draudžiama fotografuoti geležinkelį, Nemuną 5 varstų, Alytaus įtvirtinimus 10 varstų atstumu.
Šiuolaikinės taisyklės
Šiandien galima fotografuoti kiekvieną žmogų (ne tik politiką ar aktorių), jei jis yra viešojoje vietoje. Galima fotografuoti ir privačioje erdvėje, bet negalima peržengti nuosavybės ribos (pvz. pro tvorą). Negalima fotografuoti vaikų be tėvų ar globėjų sutikimo, invalidų ir pan.
Pagalvoji, kol susirinksi visus leidimus, pažymas, raštiškus sutikimus, tai ir gražus kadras gali pranykti. Jeigu vykdytume visus nurodymus ir paisytume draudimų, mūsų miestų gatvės ir aikštės atrodytų nykios ir tuščios be žmonių, be vaikų, be jaunimo. Jeigu mūsų fotografijų herojai būtų įtarūs, skundikai teismams, priekabių ieškotojai... Kas tada? Džiugu, kad taip dar nėra.
Kaip pakeisti „Facebook“ privatumo nustatymus (žingsnis po žingsnio pamoka)
Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas: 13 straipsnis
Paskaitykime, ką apie tai skelbia Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymas 13 straipsnis. Asmens teisių, garbės ir orumo apsauga:
Siekiant nepažeisti asmens teisių, apsaugoti jo garbę ir orumą, renkant ir viešai skelbiant informaciją draudžiama:
- be asmens sutikimo filmuoti, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus fizinio asmens gyvenamojoje patalpoje, fizinio asmens privačioje namų valdoje ir jai priklausančioje aptvertoje ar kitaip aiškiai pažymėtoje teritorijoje, nepaisant to, ar tas asmuo yra nurodytose vietose;
- filmuoti, fotografuoti ar daryti garso ir vaizdo įrašus neviešų renginių metu be organizatorių, turinčių teisę rengti tokius renginius, sutikimo;
- filmuoti ir fotografuoti žmogų ir naudoti jo atvaizdus reklamai visuomenės informavimo priemonėse be šio žmogaus sutikimo;
- filmuoti ir fotografuoti asmenį su aiškiais fiziniais trūkumais be šio asmens sutikimo arba filmuoti ir fotografuoti asmenį jam esant bejėgiškos būklės dėl sveikatos sutrikimo;
- filmuoti, fotografuoti vaiką ar daryti jo garso ir vaizdo įrašus be nors vieno iš tėvų, globėjų ar rūpintojų ir paties vaiko sutikimo. Draudžiama naudoti vaikų fotografijas, garso ar vaizdo įrašus erotinio, pornografinio ir smurtinio pobūdžio informacijose;
- be mirusiojo ar žuvusiojo šeimos narių sutikimo filmuoti, fotografuoti mirusįjį ar žuvusįjį stambiu planu ar daryti jo vaizdo įrašus.
Nuomonės
Vincas Alesius, įvykių fotografas
Vincas Alesius teigia, kad jau dešimt metų aktyviai fotografuoja viešosiose vietose, tačiau ypatingų konfliktų dėl fotografavimo nekilo, nes stengiasi paisyti žmogaus interesų. Nuo seno pas mus dar gajus fotografavimo baimės, įtarumo pojūtis, tačiau baimė visuomenėje palaipsniui tirpsta, ir dėl to džiaugiasi.
Konfliktinę situaciją paprastai sprendžia abipusiu sutarimu: jei žmogus nenori, kad būtų nufotografuotas, jo atvaizdą ištrina, ir mandagiai pabendravę, gražiai išsiskiria. Gatvę fotografuoti padeda teleobjektyvai, tarp kitų, dažniausiai naudoja 70-200 mm. Fotografuodamas nekrenta žmonėms į akis, o fotografui būti nepastebimam labai svarbu.
Būna, kad konflikto neišvengsi, ypač kai fiksuoji socialinę temą pagal redakcijos užsakymą. Tuomet lemia jo ir fotosiužeto užsakovų interesas.
Romualdas Požerskis, fotografas
Fotomenininko R. Požerskio sukurtos fotografijos temos ir išleistos knygos: „Pergalės ir pralaimėjimai" (1974-1976); „Ligoninėje" (1976-1982); „Lietuvos senamiesčiai" (1974-1982); „Kaimo šventės" (1974-1993); „Atminties sodai" (1977-1993); „Paskutinieji namai" (1983-1990); „Mūzos" (1988-2001); „Miražo dosjė" (2002- 2003); „Mažojo Alfonso vargai ir džiaugsmai" (1992-2003).
Kadangi asmens duomenų klausimas darosi vis aktualesnis, su tuo susiduria ir jis. Nors ir ankstesniais, sovietiniais laikais turėjome jausti atsakomybę už fotografijų viešinimą, žmogaus atvaizdo, naudojimą reklamoje ir pan. Tik gal sankcijos nebuvo tokios griežtos, tiksliai reglamentuotos.
Ateistinė propaganda ne tik neskatino, bet ir draudė, ribojo religines šventes. Kai kurie jo fotografijų herojai, galbūt ir nelabai norėjo, kaip juos fotografuotų religinių apeigų metu. Stengėsi rodyti švenčių aplinką, žmonių tarpusavio santykius. Matė daug gražių žmonių ir stengėsi juos tokius parodyti.
Fotografuodamas vaikus su regos negalia, tai buvo mokymo ir profesinio rengimo įstaigoje, mokyklos vadovybės paprašė, kad kiekvieno vaiko tėvai, užpildytų anketą, ar jie sutinką -nesutinką, kad jų atžala būtų fotografuojama. Tik tuomet pradėjo darbą. Kalbant apie teisę fotografuoti, jam patiktų kažkur skaityta lyg ir prancūzų nuostata: galima viską fotografuoti valstybės saugumo interesams, ir galima fotografuoti viską kuriant meną.
Dar viena, sakyčiau, dvasinė rykštė fotografui - tai savicenzūra. Ar fotografas pats savęs nevaržo? Kokia jo vidinė laisvė? Sovietmečiu Pabaltijo fotografai viduje buvo laisvesni, palyginti su kaimynais rytuose. Tačiau atėjus „Sąjūdžiui" ne visi vyresniosios kartos fotografai ėmėsi dokumentuoti mitingus. Laisvė ir atsakomybė pasireiškia visur.
Valentinas Juraitis, fotografas, žurnalo redaktorius
Valentino Juraičio akimis reikia fotografuoti viską, ką manai, kad reikia nufotografuoti. Ir čia svarbiausias dalykas yra tavo vidinis ir pilietinis balsas. O po to poreikis, užsakymas, žiniasklaidos redakcijos užsakymo vykdymas. O įstatymai, nustatymai, draudimai - tai laikinas dalykas, susitarimo reikalas.
Jei jis mano, kad reikalinga nufotografuoti jo pastebėtą gyvenimo bruožą, jis tai ir daro. Pavyzdžiui, be leidimo fotografavo Sausio įvykius, okupavus Spaudos rūmus, slapta įsinešė fotoaparatą užsikišęs už diržo ir nusifotografavo suniokotą savo kabinetą.
Stengiasi vengti konflikto, jei pats paprašo ištrinti gatvėje ar aikštėje nufotografuotą, jo ar porelės akivaizdoje ištrina bylą ir ramiai dirba toliau.