Patriotizmo Sampratos Įvairovė
Filosofas Kęstas Kirtiklis teigia, kad save patriotais vadinančios grupės linkusios monopolizuoti patriotizmą, o kitaminčius laikyti priešais. Anot jo, patriotizmas kaip tėvynės meilė yra labai abstrakti sąvoka, leidžianti tą meilę suprasti įvairiai. Tačiau ar galima mylėti tėvynę „kitaip“, ar tai tik pasiteisinimas, kaip ir neištikimo žmogaus žodžiai? Politinis svetimavimas panaikina patriotizmo galimybę.Aišku, nureligintais ir nupolitintais laikais pilietybė tėra laikoma susitarimu, kurio gali bet kada atsisakyti. Neįpareigojanti tėvynės meilė vengia kentėjimo, egzistencinio rūpesčio ir bet kokio savojo gyvenimo subordinavimo jos gerovei. Tai asmeninių ambicijų padiktuotas buitinis patriotizmas: būti patriotu sau leidžiama tik tiek, kiek tai atsiperka. Tą K. Kirtiklis ir siūlo: ateinančiame šimtmetyje patriotizmą paversti privačiu dalyku. Ši patriotizmo demonopolizacija reiškia patriotizmo desakralizaciją ir depolitizaciją.
Monopolinis Patriotizmas
Patriotizmas gali būti tik monopolinis. Akivaizdu, kad jis, reikšdamasis įvairiomis formomis, privalo sueiti į tam tikrą vienovę su politine laisve ir tuo, kas laikoma pačia valstybe. Ištikimybė tautai ir valstybei įmanoma, tik jei tauta ir valstybė apibrėžia patriotizmo ribas: kur prasideda tautą ir valstybę menkinantys veiksmai, jų pirmumą atstumiančios ambicijos ar jas neutralizuojantys simboliai, ten atsiveria privataus patriotizmo bedugnė - tada gali mylėti „kaip nori“ ir „ką nori“. Tėvyne tuomet gali tapti ne tik „globali Lietuva“, bet ir globalitarinis viešnamis. Mylėti tėvynę „skirtingais būdais“ įmanu, tik jei nėra skirtumo, kas ta meilė ir kas ta tėvynė.5 Things Lithuanians Seem To Love
Patriotizmas Šiandienos Lietuvoje
„Ar jūs manote, kad ji apskritai yra apyvartoje?“ - paklaustas apie patriotizmo sąvokos vietą šių dienų Lietuvoje, perklausė Kovo 11-osios akto signataras Romualdas Ozolas. Jo manymu, patriotai pas mus laikomi „atsilikėlių minia, juodų, žemų instinktų valdoma visuomenė“. Filosofas Andrius Bielskis Lietuvoje vyraujančią patriotizmo formą vadina šiaudiniu patriotizmu. Esą „visi verkia apie tėvynės meilę“, bet žmonės, kurie galėtų padėti šaliai klestėti, engiami arba ignoruojami. Tiesa, muzikantas ir visuomenės aktyvistas Gabrielius Liaudanskas-Svaras tvirtino, jog sveiko patriotizmo Lietuvoje taip pat esama: „Pažįstu begalę labai patriotiškų žmonių.“ Anot jo, ir tai, kad lietuvius vienija sporto pergalės, yra sveikintina: „Viso pasaulio tautos serga už savo rinktines. Bet sportas vienija ne vien patriotus. Tai truputį kiti dalykai nei Vasario 16-oji. Nors bet kas, kas vienija, yra gerai.“Pasak R. Ozolo, dėl dabartinės situacijos kalčiausias atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje įsišaknijęs liberalizmas, kuris apskritai nepripažįsta jokio patriotizmo. Sovietmečiu meilė tėvynei buvo lietuvių skydas nuo okupacijos. Tačiau atgavus nepriklausomybę patriotizmo sąvoka buvo „sąmoningai nuvertinama“. Signataro nuomone, nuo 1990-ųjų dėmesį tautai pamažu keitė dėmesys individui. Tai susiję su Vakarų civilizacijoje įsigalėjusiu žmogaus teisių aukštinimu, kuris linksta į nežabotą žmogaus savivalę.
Ryšys su Žeme
„Patriotizmas reiškia šviesų ir teisingą gyvenimą su savimi, nemeluojant ir neišduodant savo žemės. Tik čia tu esi visateisis, o jei tų teisių neturi, gali išsikovoti. Kitur gali tik paklusti kitai teisei, už tai galbūt gaudamas sotesnį kąsnį, ką daugeliu atveju daro mūsų emigrantai. Dievas iš pradžių sukūrė žemę, o paskui - žmogų. Iš žemės kyla visa kultūra. Kas nepaiso savo žemės, tampa migrantu, o migrantas nekuria jokios kultūros“, - akcentavo R. Ozolas.Patriotizmas XXI Amžiuje
Tuo tarpu A. Bielskis įsitikinęs, kad patriotizmas XXI amžiuje neturėtų konfliktuoti su kosmopolitiškumu. Jis siūlo gana praktinį požiūrį į patriotizmą - žmogus neprivalo priverstinai gyventi Lietuvoje vien dėl to, kad yra lietuvis. „Globaliame pasaulyje, kai sienos atviros ir dalis mūsų gali rinktis, ar išvažiuoti, ar pasilikti, patriotizmas turi prasmę tik tada, jeigu aš savo noru pasirenku gyventi šioje šalyje, nes tikiu, kad tai geriausia vieta gyventi. Šiandien visi jauni ir ambicingi žmonės mano priešingai: reikia bėgti iš šitos klampynės“, - aiškino filosofas. Pasak A. Bielskio, deklaruojama, kad emigracija - Lietuvos tragedija, tačiau niekas nesikeičia iš pagrindų: šalyje nevyrauja besąlygiška pagarba, meilė ir parama savo artimui, kuri turi būti būdinga patriotams.Puikus šiaudinio patriotizmo pavyzdys, anot A. Bielskio, galėtų būti atvejai, kai Lietuvos pilietybė nesuteikiama žmonėms, kurie galėtų garsinti Lietuvos vardą, pavyzdžiui, sportininkams: „Tai savas, uždaras, etnolingvistinis nacionalizmas, kuris rūpinasi tik tautos grynakraujiškumu. Tai pasmerkia šitą šalį totaliam ir amžinam provincializmui, savo potencijų ir sugebėjimų neišvystymui.“ Atlikėjas Svaras mano, kad tėvynės meilė yra asmeninis santykis tarp žmogaus ir tėvynės: „Kiekvieno žmogaus situacija yra unikali. Galima būti patriotu ir išvažiavus dirbti į užsienį, o vėliau grįžtant čia. Negalima spręsti, ar jis patriotas, tik užmetus žvilgsnį, ką jis veikia.“
Kaip Puoselėti Patriotizmą?
- Švęskite šventes: Sausio 13, Vasario 16, Kovo 11, Liepos 6 ir kt. Paaiškinkite vaikams, kokia tai šventė ir kodėl ji yra svarbi Lietuvai.
- Kalbėkite apie laisvę: Ar jūsų vaikai žino, kad ir dabar pasaulyje yra nemažai valstybių, kuriose žmonės negali kalbėti sava kalba?
- Prisiminkite savo šeimos istoriją: Papasakokite apie savo šeimos patirtis, susijusias su Lietuva.
- Keliaukite po Lietuvą: Aplankykite įvairius Lietuvos regionus ir susipažinkite su jų istorija ir kultūra.
- Kalbėkite apie garsius Lietuvos žmones: Supažindinkite vaikus su žymiais Lietuvos menininkais, mokslininkais, sportininkais ir visuomenės veikėjais.
- Ugdymkite pilietinę atsakomybę: Dalyvaukite bendruomenės veikloje, padėkite kitiems ir rūpinkitės aplinka.
- Puoselėkite tautiškumą: Dainuokite lietuvių liaudies dainas, šokite tautinius šokius ir laikykitės lietuvių tradicijų.
- Gerbkite tuos, kurie tarnauja Tėvynei: Apsilankykite gaisrinėje, policijoje ir susipažinkite su žmonėmis, kurie saugo mūsų šalį.
Jaunimo Požiūris į Patriotizmą
Specialistai tikina, kad už patriotinį jaunuolių ir vaikų ugdymą atsakingi turėtų būti tėvai ir mokykla. Tačiau patys jaunuoliai su tuo nesutinka. Jie siūlo ieškoti naujų patriotinio ugdymo formų. Jaunam žmogui ne taip svarbu dalyvauti įvairiuose valstybinių švenčių minėjimuose, kaip svarbu pačiam skleisti patriotizmo idėjas kasdienėje veikloje. Pavyzdžiui, prisidedant prie tėvynės ateities planavimo ir dalyvaujant palaikomuosiuose renginiuose.Istorinis Kontekstas
Sukūrus modernią Lietuvos valstybę jos gyventojų sąmonėje ir politinėje mintyje įsitvirtino būtent modernioji patriotizmo samprata - patriotizmas kaip tautos, valstybės ir gimtojo krašto meilė. Lygiai taip pat, neatsiejant valstybės nuo tautos, patriotinio įsipareigojimo objektą suprato ir kiti tarpukario Lietuvos politiniai mąstytojai, nepriklausomai nuo jų krikščioniškos, tautininkiškos ar socialdemokratiškos pakraipos.Tautiškumas ir Patriotizmas: Skirtumai ir Panašumai
| Bruožas | Tautiškumas | Patriotizmas |
|---|---|---|
| Pagrindinis objektas | Tauta (kultūra, istorija, kalba) | Tėvynė/Valstybė |
| Esminis bruožas | Tapatybė, priklausymas | Atsidavimas, meilė, pasiaukojimas |
| Ryšys | Ilgalaikė bendruomenė | Politinė, teisinė sistema |
Skirtumas tarp patriotizmo ir tautiškumo lyg ir aiškus. Tautiškumo šalininkas teikia pirmenybę savo tautai, patriotas - tėvynei ar valstybei. Tauta yra ilgalaikė bendruomenė, kurios narius sieja kultūra ir bendras gyvenimas bei siekis save valdyti. Tautos gali egzistuoti be valstybės, o kaip rodo žydų patirtis - ir be savo krašto. Patriotizmas labiau sietinas su politiniu, teisiniu ir administraciniu vienetu, su valstybe, šalimi, kraštu, tėvyne.
Esama valstybių, kaip Šveicarija, kuriose gyvena kelios tautos. Tautoms trūksta valstybių konkretumo. Jos yra amorfiškos. Dažnai neaišku, kuriai tautai priklauso mišrių vedybų vaikai, daugelio etninių bendruomenių nariai neturi tvirtos kolektyvinės tapatybės. Sudėtinga nustatyti, kur prasideda ir kur baigiasi etnografiškai tautinės žemės, tarkime, Šalčininkų rajone arba Punsko apylinkėse. Panašių neaiškumų dėl valstybės narių ar jos apimties nėra. Arba esi pilietis, arba nesi. Jei nežinai, tai gali gauti nedviprasmišką atsakymą atitinkamoje valdžios institucijoje, o valstybės sienos yra demarkuotos centimetrų tikslumu. Demarkuojamos ir jūros sienos, nors kartais nepasiseka susitarti, pavyzdžiui, kaip Latvijai ir Lietuvai.
Valstybės yra labiau apčiuopiamos negu tautos, lengviau nustatyti piliečių bendravimo vaisius bei sukurtas vertybes. Aiškesni ir įsipareigojimai. Demokratinės valstybės piliečiai moka valstybės ir visuomenės institucijas palaikančius mokesčius, priima save saistančius įstatymus, kurie apsaugo jų laisvę, užtikrina jų saugumą, sukuria teisinius rėmus bendram gyvenimui. Neįgijusi institucinio pavidalo, tauta negeba to daryti. Dėl savo aiškumo ir konkretumo įsipareigojimai valstybei yra svaresni ir reikšmingesni negu neapibrėžtos pareigos tautai. Be to, tarpininkaujant valstybės institucijoms, mes įgyvendiname didžiąją savo tautinių pareigų dalį, tad daugelis filosofų aiškina, kad valstybė turi būti pagrindinis mūsų ištikimybės objektas.
Nors įsipareigojimai valstybei paprastai yra svarbus patriotizmo aspektas, jo neišsemia ypatingas asmens sąlytis su valstybe ar šalimi. Pasak Lietuvių kalbos žodyno, patriotizmas yra atsidavimas, meilė, pasiaukojimas savo tėvynei, o tėvynės (patria) negalime sutapatinti su valstybe, nes tėvynė nėra tik administracinis vienetas. Tėvynės sąvoka aprėpia daugelį skirtingų elementų, su kuriais turime gilesnį emocinį ryšį negu su valstybe, šalimi ar kraštu. Tėvynė yra gamta (dangus, Dubysa, miškai), artimi žmonės ir bendras gyvenimas (sesutės), kultūra (dainos) bei kolektyvinė savimonė ir tapatybė.
Kaip ir Ernestui Renanui, Maironiui tėvynė susieta su „bendrais garbingais žygiais praeityje“ (didvyriais), bet jam ne mažiau reikšmingos ir nesėkmės (vargai ir kančios), - ir viena, ir kita savyje pergyventa. Akivaizdu, kad Maironiui valstybė (tuo metu carinė Rusija) nebuvo sudėtinė tėvynės sampratos dalis. Tėvynes ženklina unikalūs bruožai, kurie branginami dėl jų savumo ir savitumo ir kurie emociškai saisto jos narius. Visur dainuojama, bet ne visos dainos graudžiai malonios, juolab lietuviškos. Šveicarijos Alpės nėra Maironio kalnai, bet jam savi „kalnai“ nebuvo nė kiek ne mažiau brangūs, kad ir stokodami Alpių didybės. Įsivaizduoju, kad čekams Vltavos grožio neužgožia vokiečių Elbė. Savumo pajutimas atlieka itin svarbų vaidmenį.
Kaip kadaise rašė Juozas Girnius, „heroiniais žygiais gali grožėtis ir svetimieji, bet tik savasis gali šiluma apgaubti ir artojo vyžas“. Tėvynė yra ta visuma, kurioje atsispindi bendras ir savitas gyvenimo būdas. Ji aprėpia politines, kultūrines ir visuomenines institucijas, kurios įrėmina ir įprasmina tėvynainių gyvenimą, taip pat aplinką, gamtą bei istorinius objektus, primenančius ryšį su savo žeme ir protėviais. Šiuo atžvilgiu tauta yra tėvynės elementas, o tautiškumas ir patriotizmas lyg ir susilieja vienas į kitą.
Bet nereikia nuvertinti valstybės. Tėvynei, kaip ir tautai, reikia savos valstybės, kurios priežiūroje kuriamas ir stiprinamas tas bendras gyvenimas, be kurio neklestėtų nei tėvynė, nei tauta. Tėvynė yra daugiau negu valstybė, daugiau negu jos valdžia, pamatiniai principai ar konstitucinė santvarka. Politiniai elementai yra perdėm sausi ir plokšti, kad gebėtų išjudinti jausmus ir skatintų ištikimybę bei patriotizmą. Jei meilė Lietuvai ir įsipareigojimas jai būtų susieti su šalies vyriausybėmis ar konstitucija, tai patriotų būtų gerokai mažiau. Dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija gal savaime ir nėra perdėm ydinga (nors mano skoniui joje per daug sovietinių atgyvenų), bet savo nutarimais Konstitucinis Teismas vis labiau paverčia ją nepatraukliu sunkiai apginamų normų kratiniu. Ar gali būti šalies patriotas, jei atsiriboji ne tik nuo dabartinės valdžios, bet ir nuo konstitucinės santvarkos bei pačios valstybės?