Žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra įtvirtinta ir tarptautinės teisės aktuose bei Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Asmens teisė į privatų gyvenimą gali būti ginama tiek baudžiamosios, tiek civilinės teisės normomis.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas; asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami; informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą; įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.
Žmogaus teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą yra įtvirtinta ir tarptautinės teisės aktuose:
- Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 12 straipsnyje skelbiama: „Niekas neturi patirti savavališko kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, jo buto neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Kiekvienas žmogus turi teisę į įstatymo apsaugą nuo tokio kišimosi arba tokių pasikėsinimų“.
- Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje nustatyta: „1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas, buto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas. 2. Valdžios pareigūnai neturi teisės kištis į naudojimąsi šia teise, išskyrus įstatymo numatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti“.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad Konstitucijos 22 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos yra vienos svarbiausių asmens privataus gyvenimo neliečiamybės garantijų, kuriomis asmens privatus gyvenimas saugomas ne tik nuo valstybės, kitų institucijų, jų pareigūnų, bet ir nuo kitų asmenų neteisėto kišimosi.
LR BK 167 str. nustatyta atsakomybė už neteisėtą informacijos apie privatų asmens gyvenimą rinkimą, kuriuo kėsinamasi į asmens privataus gyvenimo neliečiamumą. Privataus gyvenimo sąvoka yra gana plati, LR BK 167 str. nedetalizuojama, todėl apie tai, kas yra konkretaus asmens privataus gyvenimo dalis, kokia informacija patenka į konkretaus asmens privataus gyvenimo sferą, teismas sprendžia įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir faktų visumą. Informacijos rinkimo samprata apima visus įmanomus tam skirto neteisėto veikimo būdus - asmens sekimą, jo paties ar jo būsto stebėjimą, pokalbių klausymąsi, fotografavimą ir pan. Neteisėtas informacijos rinkimas apie asmens privatų gyvenimą reiškia, kad informacija renkama nesant asmens, kurį ši informacija liečia sutikimo arba nesant motyvuoto teismo sprendimo ar ne pagal įstatymą.
Nors LR BK nėra pateikta sąvoka, kas tai yra privatus gyvenimas, tačiau Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 2 str. nurodyta, kad privatus gyvenimas - tai asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, asmens sveikatos informacija, privatus susirašinėjimas ar kitoks susižinojimas, asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.
Privatus žmogaus gyvenimas vyksta ne viešumoje, o tose srityse, kur asmuo turi teisę pasilikti vienas ar su laisvai pasirinktais žmonėmis ir kur, be to asmens sutikimo, kitiems negalima kištis: tai vidiniai asmens šeimos santykiai, jo lytinis, dvasinis, religinis gyvenimas, sveikatos būklė, privatus susirašinėjimas, privatūs pokalbiai, kilmė, privati kompiuteryje saugoma informacija ir t.t. Taip pat šioms sritims priskiriama tam tikra privatumo realizavimo erdvė: žmogaus būstas, jo žemės valda, privačios veiklos patalpa (dailininko dirbtuvė, advokato biuras ir kt).
LR CK 2.23 straipsnio 1 dalis atspindi Konstitucijos 22 straipsnio nuostatą, kurioje konstatuojama, kad fizinis asmuo turi teisę į savo privataus gyvenimo neliečiamumą, be kita ko, nustatyta, kad įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.
Pagal CK 2.23 straipsnio 1 dalį privataus gyvenimo neliečiamumas reiškia, kad informaciją apie asmens privatų gyvenimą galima skelbti tik jo sutikimu. Teismai aiškindami CK 2.23 str. 1 d. nuostatas, sprendžia, kad sutikimą dėl privačios informacijos skelbimo asmuo gali duoti žodžiu, raštu, jis taip pat gali būti nuspėjamas ir iš konkliudentinių veiksmų (pavyzdžiui, asmuo viešai pasakoja savo privataus gyvenimo detales kitiems asmenims, duoda interviu žurnalistui ir pan.).
Asmens teisė į atvaizdą yra asmeninė neturtinė teisė. Norint kitiems asmenims naudotis konkretaus fizinio asmens atvaizdu CK 2.22 str. 1 d. įtvirtinta būtina sąlyga - tam būtinas to fizinio asmens sutikimas tiek jį fotografuojant, tiek jo nuotrauką, portretą ar kitokį atvaizdą atgaminant, parduodant, demonstruojant ar spausdinant.
CK 2.22 str. 2 d. numatytas atvejis kuomet asmens sutiko nereikia, t.y. jeigu nurodyti veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba fotografuojama viešoje vietoje. Tačiau asmens nuotraukos (jos dalies), padarytos šiais atvejais, negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų asmens garbę, orumą ar dalykinę reputaciją.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad net asmens sutikimas fotografuotis ex officio nereiškia ir sutikimo nuotrauką bet kokiu būdu atgaminti, perduoti, demonstruoti, spausdinti, nes tai, kad asmuo galėjo sutikti būti fotografuojamas, dar nereiškia, jog jis davė ir sutikimą rodyti nuotrauką ar panašiai.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str., o neturtinė žala CK 6.250 str. 1 d. apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Svarbu turėti omenyje tai, kad pati neturtinės žalos prigimtis lemia tai, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos turi atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju.
EŽTT praktikoje pripažįstama, kad vienas iš pagrindų priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra tie atvejai, kai dėl Konvencijos ginamų vertybių pažeidimo patirtas sielvartas, stresas, rūpestis peržengia tam tikrą ribą, identifikuojamą pagal tokius apibūdinimus, kaip „intensyvus“, „žymus“, „išskirtinio sunkumo“ ar „patirtas išskirtinėmis aplinkybėmis“ ir pan.
Praktiniai pavyzdžiai
Smurto atvejis Tauragėje
Rugsėjo 12-ąją Tauragės apylinkės teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje net 7 kartus anksčiau teistam D. P. teko atsakyti už žmogaus sumušimą. Vyras kumščiais darbavosi šių metų kovo 7-ąją. Nukentėjusysis pareigūnams pasakojo, kad tą dieną, apie 14.10 val., buvo savo namuose, kai pro neužrakintas buto duris užėjo pažįstamas D. P. Anot nukentėjusiojo, svečias iškart puolė jį stumdyti, sudavė kumščiu į kairįjį skruostą. Po smūgio sutrūko nukentėjusiojo apatinis dantų protezas. Vyriškiai susistumdė. Nukentėjusiajam sužalotas kairės rankos riešas, tiesa, vyriškis vėliau sakė, kad būtent dėl šio sužalojimo pretenzijų jau nebeturi - esą pats jį netyčia neatsargiai pasuko ir todėl atsinaujino sena trauma.
Dėl ko tarp pažįstamų perbėgo juoda katė? Pasirodo, kad D. P. savo pažįstamo bute ieškojo buvusios sugyventinės, kuri negrįžo namo prižiūrėti vaikų. Nors konflikto metu D. P. buvo agresyviai nusiteikęs, ką jis sakė, sumuštasis teigė nepamenantis. Tuo metu bute buvo nukentėjusiojo pažįstama - kaltinamojo sugyventinė. Ji į fizinį konfliktą nesikišo, tačiau D. P. Kai buto šeimininkas pasakė, kad skambins į policiją, D. P. pasišalino. Nukentėjusysis teigė, kad anksčiau su D. P. nėra konfliktavęs.
Kaip sakė buto šeimininkas, D. P. po įvykio buvo atėjęs ir atlygino jam padarytą žalą dėl sugadinto protezo, atsiprašė už tai, kad sudavė, vyriškiai susitaikė. Teisme kaltinamasis savo kaltės neneigė ir kalbėjo, kad apie 14 val. į nukentėjusiojo namus atvyko ieškodamas savo dukrų motinos, kuri neva jam tą pačią dieną telefonu buvo pasakiusi, kad yra pas nukentėjusįjį. Kaltinamasis prisiminė moteriškei paliepęs eiti namo: D. P. kalbėjo, kad jam reikėjo eiti į darbą ir jis norėjo, kad ši prižiūrėtų dukras. Tačiau moteris negrįžo. Vyriškis puolė jos ieškoti. Pasak kaltinamojo, vos įėjus pro nukentėjusiojo buto duris prasidėjo žodinis konfliktas - jis priekaištavo nukentėjusiajam, kad šis leidžia jo sugyventinei vartoti alkoholinius gėrimus. D. P. nukentėjusiajam liepė daugiau moters niekada į savo namus nebeįsileisti. Kaltinamasis pripažino sudavęs nukentėjusiajam, dėl ko lūžo jo dantų protezas. Teisme kaltinamasis teigė nenorėjęs sužaloti buto šeimininko ir dėl savo veiksmų gailisi. D. P. teigė nusikaltimo metu buvęs blaivus. Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialistas nustatė, kad nukentėjusiajam padaryta poodinė kraujosruva dėl vieno smūgio ar trauminio poveikio.
Atsakomybę lengvinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad D. P. prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. D. P. buvo pripažintas kaltu dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo, jam skirti 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Kadangi prisipažino dėl nusikaltimo, teismas vyriškiui bausmę sumažino trečdaliu. Be to, D. P.
Vagystės atvejis mokykloje
Kūno kultūros pamokai mokyklos rūbinėje persirengęs ir savo daiktus joje palikęs J.P. nė neįtarė, kad po pamokos neberas buto raktų. Tačiau prarasti raktai - ne pati didžiausia jaunuolio tos dienos netektis. Du 7-oje ir 8-oje klasėse besimokantys vaikinai nepabūgo pavogtais raktais atsirakinti ir iškraustyti bendramokslio butą.
Patarimai, kaip apsaugoti namus nuo vagių
Dėl vagystės prieš teismą stojęs prieš tai neteistas 18 metų dar neturintis septintokas N.R. šįkart įspėtas ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Jam skirta bausmė - 3 mėnesius nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose ir byla nutraukta. Jo padėtį palengvino tai, kad jis pripažino nusikaltęs ir atsiprašė nukentėjusiosios (J.P. mamos), taip pat pasižadėjo daugiau nenusikalsti. Visa tai buvo pagrindas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Jo bendras devintokas I.K. prisiprašė skaudesnės baigties: jis neprisipažino dėl vagystės, nesigailėjo nusikaltęs, neatsiprašė nukentėjusiosios, todėl jis baudžiamojoje byloje pripažintas kaltu dėl vagystės ir nubaustas 9 mėnesių laisvės apribojimu, per kurį privalės mokytis ir būti namuose nuo 22 iki 6 val. Teisėjas nusprendė, kad kaltės neigimas rodo, kad I.K. nenori pasitaisyti, nedaryti nusikaltimų, dėl to jam skirta griežtesnė bausmė.
Praėjusių metų vasario pabaigoje, N.R. pasakojimu, jis su I.K. iš anksto buvo susitarę pavogti J.P. N.R. Tarp J.P. I.K. žinojo, kur gyvena pavogtų buto raktų savininkas. Kitą dieną, po keturių pamokų, abu vagystės bendrai susitiko prie mokyklos ir susitarė eiti į J.P. Nuėjus prie nukentėjusiojo namo, I.K. liepė N.R. I.K., nešinas kuprine, nuėjo į vidų ir sugrįžo maždaug po 10 minučių. Vaikinams einant iš vagystės vietos, I.K. pasakė, kad iš buto paėmė kažkokius pultelius, ausines, alkoholinių gėrimų, žalios spalvos ausines. N.R. teisme pasakojo, kad I.K. galėjo būti paėmęs ir daugiau daiktų, nes kuprinė atrodė pilna. Teisėją vaikinas tikino, kad savo draugo I.K. Teismo apklausos metu jaunuoliai buvo susipykę, kadangi vagystę padarė abu sutarę, o I.K. tvirtino, kad N.R. Vyresnėlis taip ir nepripažino vogęs ir teisme sakė, kad jis jokio buto su N.R. neapvogė. Kodėl N.R. I.K. teismui pateikė savo įvykių versiją. Anot devintoko, kažkurią dieną N.R. jam buvo davęs kažkokį raktą, kurį jis prisikabino prie savo rakto, tačiau vėliau jį pametė. Neva raktą jam N.R. padavė jau tada, kai pastarasis jau turėjo ausines (tokias, kokios dingo iš J.P. buto). I.K.
Jaunuolio, iš kurio buvo pavogti buto raktai, mama A.P. pasakojo, kad vasario pabaigoje mokykloje sūnus J.P. pasigedo buto raktų. Praėjus porai savaičių namuose buvo pasigesta ausinių, dviejų pultelių nuo „X-Box“, kavos likerio, mobiliojo ryšio telefono garso kolonėlės.
Vagystės aplinkybes išaiškinti padėjo ikiteisminio tyrimo metu apklausti jaunuoliai, ką nors girdėję ar žinantys apie vagystę. N.R. parodymus, kad jis kartu su I.K. nuėjo į J.P. butą ir iš ten grįžo su pavogtais daiktais, patvirtina liudytojo V.Ž. parodymai. Taip pat nekelia abejonių ir N.R. aplinkybių aiškinimas, nes vaikinas jokių priežasčių apkalbėti bendramokslį I.K.
Siūlo galas apie vagišius išlindo tada, kai liudytojas V.Ž. ikiteisminio tyrimo metu papasakojo, kad praėjusią žiemą namo laiptinėje susitiko su I.K. ir N.R. I.K. paprašė, kad V.Ž. savo namuose pasidėtų du pultelius nuo žaidimo „X-Box“, sakė, kad norės juos parduoti. V.Ž. V.Ž. neatsimena, kada tiksliai pas jį į namus su kažkokiu vaikinu atėjo J.P. ir pasakė, kad tai - jo pultelis. Pradėjus apie visa tai klausinėti pultelius palaikyti paprašiusio I.K., pastarasis pasakė, kad jie kartu su N.R. apvogė J.P. Pradėjus aiškėti vagystės aplinkybėms, pulteliai buvo grąžinti, dar reikėjo keisti durų spyną.
