Senos statybos daugiabučių gyventojai dažnai nekreipia dėmesio į sandėliukus-rūsius, kol neprireikia butą parduoti. Dažnai problemų kyla tada, kai žmogus nori parduoti senos statybos butą, nes pirkėjams rūsys dažniausiai rūpi labiau nei buto pardavėjui.
Portalo tv3.lt skaitytoja vilnietė Rasa pasakojo, kad neseniai pirko butą:
Kartu su butu pardavėjas padavė ir knygelę, kurioje buvo parašyta, kad butui priklauso sandėliukas-rūsys. Tačiau paaiškėjo, kad Registrų centre sandėliukas buvo neįregistruotas, vadinasi, faktiškai butui nepriklausė. Su pardavėju kilo ginčas, kaip čia yra, kad sandėliukas kaip ir yra, tačiau dokumentuose jo nėra. Galiausiai pardavėjas pats surado ir atlaisvino mums sandėliuką. Viskas baigėsi gerai, bet tai užtruko 6 mėnesius, kol pagaliau atgavome savo sandėliuką.
Kita vilnietė, Milda, pasidalino panašia patirtimi:
Kai pirko senos statybos butą, jam priklausantį rūsį buvo užėmęs kaimynas. Jis aiškino, kad buvę savininkai jam leido rūsiu naudotis, nes jiems jo nereikėjo. Galiausiai vyras sutiko atlaisvinti rūsį, tačiau ten buvo prisikrovęs galybę daiktų. Todėl tas atlaisvinimas užtruko keletą mėnesių.
Šiame straipsnyje aptarsime, kaip rasti senų daugiabučių archyvus ir ką daryti, jei kyla problemų dėl rūsių.
Sandėliukai-rūsiai senos statybos daugiabučiuose
NT brokeris Mantas Mikočiūnas atkreipia dėmesį į esminį skirtumą tarp naujos ir senos statybos sandėliukų:
Pavyzdžiui, naujos statybos sandėliukai turi savo atskirą unikalų numerį ir jie yra kaip atskiras NT objektas. Tuo metu senos statybos daugiabučiuose rūsys yra tarsi buto dalis, kuri jam priklauso.
Pasak jo, su rūsiu gali būti susijusios kelios problemos.
- Rūsys yra, juo naudojamasi, tačiau dokumentuose rūsio gali nebūti - dokumentuose nėra prierašo, kad butas su rūsiu.
- Juridiškai butas turi sandėliuką, tačiau praktiškai jo nėra. Tokiu atveju tas rūsys būna užgrobtas, užimtas kitų žmonių.
Kodėl dokumentuose gali nebūti prierašo apie rūsį?
Dažnai taip nutinka todėl, kad 1992 metais, kai perrašinėjo dokumentus iš rusų į lietuvių kalbą, daug butų tarsi pametė rūsius. Dokumentuose nebeliko prierašo, kad butui dar priklauso ir rūsys. Nemaža dalis Vilniaus butų turi šią problemą, dokumentuose rūsio nėra, tačiau iš tikrųjų jis yra ir juo galima naudotis. Tokiu atveju pirkėjai pirkdami butą nori garantijų, kad rūsys tikrai priklausys jiems.
Ar įmanoma atgauti rūsį?
Anot M. Mikočiūno, nuo 2014 metų įstatymiškai buvo priimta, kad rūsio patalpos yra bendro naudojimo patalpos, nebent dokumentuose nurodyta, kad rūsys priklauso konkrečiam butui.
Todėl norint įteisinti rūsį, kuriuo žmogus ir taip naudojasi, reikia jam surinkti 100 proc. gyventojų parašų, kurie patvirtintų, kad rūsys jam ir priklauso. Teoriškai tai yra įmanoma, bet praktiškai - ne.
Jeigu juridiškai butas turi sandėliuką, tačiau praktiškai jo nėra, M. Mikočiūnas siūlo du kelius:
- Jeigu kadastrinėje byloje yra nurodyta, kuris konkrečiai rūsys priklauso butui, jį atgauti nėra sudėtinga.
- Jeigu Registrų centre tiesiog būna įrašyta, kad butas yra su rūsiu, tačiau nebūna pažymėta, kuris rūsys jam priklauso, tada geriausia kreiptis į namo bendriją ar daugiabučio administratorių ir bendrai skaičiuoti, kiek iš viso rūsių yra ir ar visiems jų pakanka. Jeigu pakanka, tada reikėtų prašyti, kad rūsio užgrobėjas atlaisvintų užimtą rūsį. O jeigu neišeina susitarti gražiuoju, tada reikia kelti archyvus, blogiausiu atveju kviesti kaimynus liudininkus, kurie patvirtintų, kad butui priklauso konkretus rūsys.
Architektūra ir ideologija sovietmečiu
Kalbant apie sovietmečio architektūrą, neišvengiamai tenka paliesti ideologijos klausimą. Architektūros ir politikos sąveikos čia reiškėsi itin glaudžiai. Plakato „20 metų sovietinei Lietuvai“ fone matome ne ką kita, bet statybų vaizdą. Tad akivaizdu, jog architektūra buvo svarbi socializmo statybų, dalis.
Didelė dalis sovietinio architektūros diskurso akivaizdžiai siejasi su bendraisiais modernizmo procesais. Užtenka palyginti porą citatų, kuriose įsivaizduojamas tobulas komunistinės visuomenės miestas. Reikia pasakyti, kad kiekviena centrinė gyvenvietė turės savo stadioną, parką, o jos centre dominuos kultūriniai pastatai. Kiek toliau, atskirti žalia siena, stovės ūkiniai pastatai. Komunistinės visuomenės miestai turi būti šviesūs ir erdvūs, užstatyti gražiais pastatais, kurių architektūra organiškai rištųsi su gamta, plačiomis magistralėmis, vandens baseinais, parkais ir sodais. Miestai turi būti patogūs gyventojams; juose komunalinės ir visuomeninio maitinimo bei prekybos įmonės naujoviškai aptarnaus gyventojus.
Vienas iš svarbiausių specifinių aspektų buvo architektūros panaudojimas naujajam identitetui kurti. Ir tai, aišku, sovietinio piliečio identitetas. Be abejo, to naujojo identiteto kūrime didžiulį vaidmenį atliko literatūra, dailė, teatras, kinas, apskritai visa švietimo sistema. Tačiau architektūra lygiai taip pat šiame procese dalyvavo.
Visų pirmą atkreipčiau dėmesį į keistą sovietmečiui būdingą socialinių procesų dvisluoksniškumo fenomeną. Nors egzistuoja aiški ideologinė doktrina, tačiau tuo pat metu esama ir tam tikros žodžio laisvės. Jeigu paskaitytume to meto architektūrinę spaudą, rastume daugybę įvairiausios kritikos ir pan. Tad tam tikros laisvės tikrai yra. Tuo tarpu visur esanti ideologija reiškiasi „spektakliškai“, tarsi atitrūkus nuo realybės. Šiandieną skaitant archyvinius šaltinius galime aptikti įdomių liudijimų. Netgi architektūros tarybų posėdžiuose pamatysime keisčiausių su architektūra menkai susijusių ir su sveiku protu prasilenkiančių procesų.
Šalia pramonės išdėstomi gyvenamieji rajonai. Gyvenamiesiems rajonams, aišku, būtų neblogai turėti buitinio aptarnavimo kompleksus, parduotuves ir visa kita. Tiesa, pastarąsias kartais pastatydavo, kartais ne - neskirdavo tam lėšų, vėluodavo ir t. t. Taip pat mieste turėjo būti ir žaliosios teritorijos, kur darbininkas turės pailsėti. Na ir, žinoma, miesto centras, kuris tuo pat metu yra ir ideologinis centras, na, ir senamiestis, jei toks yra.
Menininko Dainiaus Liškevičiaus įžvalgos
Šiuolaikinio meno lauke puikiai žinomas skulptorius, performansų autorius ir videomenininkas Dainius Liškevičius ilgametražio filmo „Modernus butas“, kurio premjera įvyko Europos šalių kino forume „Scanorama“, įžangoje sako: „Labai sunku būtų viską papasakoti, kai yra tokia laiko distancija ir pradedi jau viską užmiršti. Bet...“. „Moderniame bute“ nestinga nei kritikos, nei ironijos. Tačiau tas pats menotyrininkas modernizmą apibrėžė kaip ontologinio grynumo siekiančią meno kryptį. Paprastai tariant, dailė yra dailė, skulptūra yra skulptūra, kinas yra kinas. „Modernus butas“ yra tikriausiai viskas, išskyrus kažką vieną, nes filme susipina įvairios meno sritys: nuo performanso iki video, nuo skulptūros iki muzikos.
Filmo pavadinimas, tai ready-made’as - kartais naudojuosi tokia strategija duodamas ir savo kūriniams pavadinimus, taip atsitiko ir šį kartą. Filmui panaudojau pavadinimą knygos, kurioje pristatoma funkcionalistinė daugiabučių architektūra skirtingose Europos šalyse, Amerikoje ir Pietų Afrikoje, Maroke (keista, į tą grupę patenka ir socialistinė nebeegzistuojanti Čekoslovakija). Taigi pristatau knygos pavadinimą, autorių ir pirmąjį įvado sakinį: „Norint įvertinti ir aiškiai suprasti šiuolaikinio buto, kaip gyvenamosios erdvės, vertę ir svarbą socialinėje sistemoje, tereikia suprasti, kaip šiame dešimtmetyje gyvena vidutinė šeima“ (F. R. S. Yorke, Frederick Gibberd. „The Modern Flat“. - London: The Architectural Press, 1950). Deja, tikrai neprisimenu, kurioje šalyje ir kada pirkau šią knygą ir netgi kokiu tikslu... Bet tikriausiai „viskas užprogramuota“: pirkau tam, kad panaudočiau filmo pavadinimui.
Namas, kuriame gyvenu, statytas XX a. pradžioje, ir tas jame buvęs turinys (vykęs gyvenimas) mums dabar yra sunkiai įsivaizduojamas, kaip ir tai, apie ką pasakoju savo filme. Žiūrint filmus įprasta tikėtis vienokios ar kitokios pagrindinio veikėjo transformacijos. „Moderniame bute“ būtent tai ir matome: gyvenamoji erdvė, kurioje viskas ir vyksta, yra nuolatos permontuojama, išmontuojama, sumontuojama. Viskas vyksta tam tikru laiku, t. y. nuo 2007-ųjų iki dabar. Visus šiuos virsmus, kuriuos iš principo inicijuojate jūs ir jūsų šeima, stropiai fiksuojate fotoaparatu ir ar kino kamera. Tarytum iš anksto žinotumėte, kad kada nors ateityje nuspręsite tapti šios vietos gidu-pasakotoju ir jums prireiks sukauptų audiovizualinių liudijimų.
Savo kūryboje nemėgstu neužbaigtų reikalų. Apie „Buto“ projektą mąsčiau jau senokai, bet nebuvo laiko juo užsiimti, nes dariau „Muziejų“ (parodą ir knygą), „Labirintą“ („Labyrinthus“, instaliaciją ir knygą, kitus projektus) ir vis planavau, kad vieną dieną pagaliau prieisiu prie šių senų reikalų. Taip ir atsitiko: pradėjau galvoti apie didelę naują parodą ir joje visus tuos namų projektus drauge (home video, naktinius fotografavimus, „Obelisko“ fotografijas ir videodokumentacijas) - taip viską užbaigti (norėjau atsiskaityti sau už tą kūrybos laikotarpį namuose).
Pradėjęs kurti filmą, supratau, kad parodos jau nebedarysiu...Priminėte graikų režisierių Theo Angelopoulą, teigusį, esą visi jo filmai yra vieno didelio kūrinio epizodai, todėl nė vienas iš jų niekuomet neužsibaigia užrašu: „Pabaiga.“ Štai ir jo filmo „Amžinybė ir diena“ veikėjas Alexanderis sako: „Vienintelis dalykas, Ana, kurio gailiuosi, kad nieko niekuomet iki galo neužbaigiau.“ Tiesą sakant, žiūrėdamas „Modernų butą“ svarsčiau, kokia bus filmo pabaiga.
Neišeis man turbūt įvardinti tiksliai, bet pabaiga visada implikuoja kažko pradžią (kaip mituose?). Pradėjau filmą nuo paskutinės dalies. O finalinę sceną turėjau mintyse iš pat pradžių, filmuojama ji buvo per pandemiją, skriejant virš apmirusio miesto. Nesu aš filmų kūrėjas, bet mano kūriniai dažnai siejasi vienas su kitu, nors ir sukurti skirtingomis medijomis.
Filmo pradžioje, prieš pirmąjį peizažą, prabėga keletas juodų ir baltų rentgeno kadrų su žmogaus kraujagyslėmis. Šią juostą radau naktį Atėnuose. Aptikęs išlindusį jos galą iš konteinerio, ilgai traukiau eidamas gatve tamsoje, kol supratau, kad čia ne fotojuostelė, o kino juosta, nes ji vis nesibaigia... Čia tikriausiai ir buvo filmo pradžia... Kai bandau retrospektyviai pažvelgti į savo kūrybą, suprantu, kad tai vienas pasakojimas iš daug skirtingų ir besisiejančių dalių, vedančių į pabaigą. „Amžinybę?“ „O ar bus galima grįžti iš ten?..“ (Flann O’Brien, „Trečiasis policininkas“)
Na, dažniausiai baigtas kūrinys nėra pabaiga, procesai nenutrūksta galvoje apmąstant, kas įvyko (bent jau kurį laiką) ir tai tikriausiai veda prie tęstinių dalykų, seki paskui raudoną siūlą ar juostelę... Taip ir vėl įžengiu į savo gyvenamą erdvę, apie kurią pasakoju filme, čia viskas ir vėl prasideda iš naujo - taip kiekvieną rytą pabudus, pasakojimas tęsiasi mano sąmonėje. Tikriausiai. Bet gal ir gerai, kad neužbaigiame visko, o tik kažką. Tai lyg ritualas - kaip ir tas pats, bet kiekvienąkart šiek tiek kitoks.
Filmo erdvėje ir vyksta tas jūsų minimas „tarp“. Čia rutuliojasi įvairūs veiksmai: kasdieniai, šventiniai, šeimyniniai, absurdiški, meniniai, kūrybiniai, atsiskyrėliški, revoliuciniai. Čia vykstantis veiksmas glaudžiai jungia kasdienius ir kūrybinius įvykius: gyvenamoji erdvė tampa scena, o rutininiai veiksmai - performansais, arba, atvirkščiai, meniniai projektai virsta šeimos pramoga ar radikalia buities transformacija. Čia šeima tampa socialiniu vienetu, kolektyvu, noriai įsijungiančiu į inicijuojamus kūrybinius procesus ir kuriamas situacijas, kurios jungiasi su nuolatine kasdienybės švente... Ritualinis eglutės nupuošimo veiksmas tęsėsi septynerius metus ir pagal pasakojimo trukmę sutapo su filmu „Septyneri metai Tibete“, tik visą tą laiką praleidau ketvirtame aukšte savo bute... Taip, profanum čia virsta keistu religiniu motyvu, kažkokiu peršviečiamu sacrum pavidalu, tarsi vyktų pasija būtent čia tarpstančiam laikui...
Filme yra ir dar vienas laikrodis su pasaulio žemėlapiu ant ciferblato, tad tenai laikas - visų mūsų tikrąja šio žodžio prasme. Kokia ateitis laukia „Modernaus buto“? Klausiu, nes tai filmas, kurio neišeina apibrėžti įprastomis kino kategorijomis. Meno kūrinį visada nelengva apibrėžti įprastomis kategorijomis. Kurdamas „Modernų butą“ negalvojau apie kino ir šiuolaikinio meno lauko atstovus, kaip jie jį priims ir supras. Filmą visų pirma kūriau tarsi atsitiktiniam žiūrovui ar žiūrovei, galbūt panašiems į save. Tiesą pasakius, visos kino meno konvencijos man nelabai ir rūpėjo, nors kažkiek jų laikiausi. Neabejoju, kad susikurs - jau kuria.
Taip, J. Mekas yra svarbi figūra, be kurio čia nebūtų galima apsieiti, kaip ir be viso avangardinių filmų bagažo. Dažnai pats laikas keičia vertybes, pavyzdžiui, Artūras Barysas-Baras, kurį dabar jau žiūriu visai kitaip nei anksčiau, tik dabar suprantu jo reikšmę, ypač jaunesnei kartai, kuri ieško, kas Lietuvoje sovietmečiu kūrė neformalų kiną. Neturiu kelių kūrėjų favoritų ir nežinau, kaip hierarchiškai būtų galima juos susidėlioti.