Benamystė - tai ne tik pastogės neturėjimas, bet ir daug daugiau. Tai socialinė atskirtis, visuomenės požiūris ir asmeninės tragedijos derinys. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip žmonės tampa benamiais, kokie veiksniai tai lemia ir kaip visuomenė gali prisidėti prie šios problemos sprendimo.
Benamystės apibrėžimas ir mastas
Vieni mokslininkai teigia, kad benamystė- tai daug daugiau nei pastogės neturėjimas. Benamystė - nepatogi, vengtina tema, tai suprantama: benamių egzistavimas rodo, kad visuomenės socialinėje sistemoje kažkas nefunkcionuoja.
Benamystė dažnai suvokiama labai siaurai - benamiu laikomas žmogus, gyvenantis gatvėje. Tačiau benamystė apima daug platesnį spektrą situacijų:
- Neturintieji stogo virš galvos
- Neturintieji namų
- Turintieji nesaugų arba nenuolatinį būstą
- Turintieji nepriimtinas būsto sąlygas
- Priverstinai ilgą laiką besidalijantys būstu
Pastarąjį dešimtmetį benamystė tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse tapo augančia problema. 2023 m. mūsų šalyje žmonių, kurie neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, buvo daugiau nei 4 tūkst.
Viktorija PETKEVIČIŪTĖDaug kas prisimena, kad sovietmečiu požiūris į benamystę buvo itin neigiamas. Tačiau ir šiandien atjautos benamystę patirtiems asmenims vis dar stokojame - juos neretai ignoruojame, nuvertiname, o tai nė kiek neprisideda prie problemos sprendimo.
Tapsmas benamiu
M. Ravenhilla pastebi, kad pirminis prisitaikymas gyventi gatvėje trunka 2-3 dienas. Tuo metu benamis:
- Išgyvena pirminį šoką
- Sužino, kur galima gauti maisto, drabužių, nusiprausti
- Sužino kur galima elgetauti
- Susiranda draugų ir iš jų sužino apie gyvenimą gatvėje
Dažniausiai tai būdavo tam tikros gyvenimo įvykių sekos lemta situacija, neretai lydima saviizoliacijos, gėdos - žmonės gėdydavosi, jiems buvo svarbu, kad jų artimieji ar buvę bendradarbiai nesužinotų apie tai, jog jie gyvena nakvynės namuose“, - pabrėžia pašnekovė.
Pasak sociologės, tai, kad asmuo praranda gyvenamąją vietą ir tampa benamis, lemia įvairių priežasčių visuma. Sociologijoje išskiriamos vadinamosios struktūrinės, tokios kaip skurdas, prieinamo būsto stoka, nelygybė, ir individualios benamystę lemiančios priežastys, beje, jos neretai tarpusavyje susipina.
Nedarbas, vaikystėje ar suaugusiojo gyvenime patirtas įvairių formų smurtas, sveikatos problemos, priklausomybė nuo alkoholio, narkotinių medžiagų, taip pat įkalinimo patirtis, asmeninių santykių problemos įprastai yra pagrindiniai benamystės rizikos veiksniai. Susidėjus kelioms aplinkybėms, nesant saugios, palaikančios socialinės aplinkos, žmogus ilgainiui praranda gebėjimą adekvačiai pasirūpinti savimi, nebesiekia atitikti visuomenės normų.
Benamių kategorijos ir hierarchija
Pirmajai, salyginai galėtume sakyti ,,elitinei’’ grupei buvo priskirti asmenys , gyvenę miesto užribyje. Antrąją benamių grupę sudarė miesto benamiai, šaltu metu laiku gyvenę šildymo trasose, rūsiuose ar pastogėse. Trečiąjai grupei priskirti likusieji benamiai. Paprastai šie asmenys laiką leisdavo miesto centre, vietose, kur būdavo daugiau žmonių.
Benamės moterys
Skiriamos trys moterų tapsmo priežastys:
- Vyro alkoholizmas. Prieš moteris vyrai smurtaudavo.
- Šeimos sudužimas. Didžioji dalis 16-18 metų benamių merginų palieka namus dėl šeimyninių konfliktų.
- Priklausomybė nuo alkoholio ir narkotikų. Priklausomybės yra susijusios ankstyvoje vaikystėje.
Visuomenės požiūris į benamius
Benamystę išgyvenantys asmenys viešojoje erdvėje vis dar apibūdinami kaip „nematomi“, „pakraščių“ ar „asocialūs“ žmonės“. Su žodžiu „žmogus“ - susitapatiname, o šalia esantis apibūdinimas tarsi atskiria mus nuo šios apibrėžties. Neatidžiai parinkti žodžiai ne tik smukdo žmogaus orumą, bet ir apriboja jo santykį su visuomene.
Pasak dr. R. Indriliūnaitės, ko gero, ryškiausiai pastebimos yra visuomenės nuostatos, apimančios benamių kaltinimą ar gėdinimą dėl tam tikrų jų asmeninių savybių ir gyvenime padarytų pasirinkimų, atvedusių į tokią situaciją. Šie asmenys neretai kaltinami tingumu, nenoru dirbti, lengvo gyvenimo siekiu, bandymu pasipelnyti iš valstybės ir visuomenės. Gana gajus ir požiūris į benamius kaip visuomenei pavojingus asmenis.
Socialinė įtrauktis ir pagalba benamiams
Iš žmonių, galimai padariusių daug neefektyvių ar pavojingų sprendimų savo gyvenime, atimamas esminis orumo elementas - galimybė priklausyti, būti grupės dalimi. Socialinio dalyvavimo požiūriu yra dvi kraštutinės ir savo esme priešingos individo būsenos - tai visavertis socialinis įsitraukimas arba socialinė izoliacija (visiškas neįsitraukimas). Mokslinėje literatūroje asmenys, kurių prasmingi ryšiai su kitais yra labai riboti arba jų visai nėra, apibūdinami kaip socialiai izoliuoti.
Dirbant su benamiais asmenimis siekiama stiprinti jų motyvacinį mąstymą, įgalinti imtis veiksmų, vedančių tikslo link. Socialiniai darbuotojai siekia pašalinti „mus“ ir „juos“ skiriančią ribą.
Svarbu skatinti paslaugų gavėjus įsivertinti savo gyvenimo kokybę daugelyje skirtingų gyvenimo sričių: motyvaciją ir atsakomybę (sąmoningumą, iššūkių įveiką), asmens higieną, gebėjimą tvarkyti asmeninius finansus, ryšių su aplinkiniais ir artimaisiais palaikymą, žalingų įpročių valdymą, fizinę sveikatą, emocinę ir psichinę sveikatą, prasmingą laiko praleidimą, būstą, ryšius su teisėtvarka (įstatymų laikymąsi, atsakomybės už pažeistus įstatymus ir taisykles suvokimą / prisiėmimą, padarinių atitaisymą).
Nakvynės namai ir dienos centrai
Didėjantis nakvynės namų paslaugomis besinaudojančių asmenų skaičius gali liudyti augančią benamystės problemą. Šiandien mūsų šalyje benamiai asmenys gali kreiptis dėl socialinio būsto, taip pat nakvynės namuose yra teikiamos laikino apgyvendinimo ir nakvynės bei socialinių įgūdžių ugdymo paslaugos.
Benamių dienos centre lankosi asmenys nuo 18 m. iki 80 m., pasitaiko ir vienas kitas vyresnis. Daugiausia vyresnio amžiaus lankytojų - 50-60 m. Sutinkami žmonės, kurie krizinėje situacijoje gyvena 5-10 m. Lankytojų specialybės įvairios: buvę apsaugos sistemų specialistai (montuotojai), statybininkai, medžio specialistai, smėliavimo specialistai, mūrininkai, miško apdirbime dirbusieji. Vienas lankytojas su 3 aukštaisiais, magistro laipsniu.
Socialinio darbuotojo vaidmuo
Socialiniam darbuotojui, dirbančiam su benamiais, svarbu suprasti benamystės priežastis ir pasekmes, siekiant efektyviai padėti šiems asmenims integruotis į visuomenę ir gerinti jų gyvenimo kokybę. Socialinis darbuotojas „nebėga“ pirmas, o „eina“ greta, kartais - truputį iš paskos, taip palikdamas vietos ir erdvės paslaugų gavėjui pačiam rinktis tolesnį žingsnį.
Socialinis darbuotojas leidžia suprasti paslaugų gavėjui, kad neišspręs už jį problemų, o padės pačiam tapti pajėgiam tvarkytis su iškylančiais sunkumais. Nėra vieno bendro modelio, kaip „sugrįžti“ į visuomenę, iš kurios asmuo jaučiasi tarsi „iškritęs“.
Statistika
Oficialūs kas dešimt metų vykstančių gyventojų ir būstų surašymų duomenys rodo, kad benamių asmenų skaičius auga: 2011 m. benamiai buvo 857, o 2021 m. - 1 380 asmenų.
Benamių skaičiaus dinamika Lietuvoje
| Metai | Benamių skaičius |
|---|---|
| 2011 | 857 |
| 2021 | 1380 |
Sprendimo būdai ir prevencija
Sprendžiant benamystės problemą Lietuvoje, svarbu pasinaudoti kitų Europos šalių patirtimis. Visų pirma - išsigryninti benamystės sąvoką. Antras žingnis - suskaičiuoti, kiek Lietuvoje yra benamių. Reikia nutarti, ar turime steigti daugiau nakvynės namų ir didinti finansavimą benamių problemoms spręsti (pvz., didinti socialines išmokas benamiams), ar galbūt inicijuoti kokias nors prevencines programas, skirtas supažindinti visuomenę su benamystės problema, su namų netekusio žmogaus sąmone, diegti supratimą, jog visuomenės nariai yra atsakingi vieni už kitus, sklaidyti apie benamystę susiformavusius mitus, mokyti žmones pakantumo kitokiems.
Kai kurios šalys, tarp jų - ir Lietuva, benamystės problemą bando įveikti pasitelkdamos vadinamuosius trumpojo laikotarpio sprendimus, pavyzdžiui, laikinai apgyvendina ar suteikia nakvynę, kitos imasi tvaresnių ir nuoseklesnių būsto politikos sprendimų. Sprendžiant benamystės problemą Suomija yra minima kaip gerosios praktikos pavyzdys Europoje. Šioje šalyje imtasi įgyvendinti programą „Pirmiausia būstas“ (angl. „Housing First“). Jos esmė - asmeniui suteikti nuolatinį ir saugų būstą ir tik jau po to teikti reikalingas socialines paslaugas, ugdyti savarankiško gyvenimo įgūdžius. Ji prisidėjo prie spartaus benamių skaičiaus mažėjimo.
Taigi kaip mes, kaip visuomenė, galime prisidėti prie benamystės problemos sprendimo ir su ja susijusios stigmos mažinimo? Pagrindiniai dalykai galėtų būti stereotipų, neigiamų nuostatų apie benamius asmenis atsisakymas bei empatijos ir supratimo didinimas. Įvairios bendruomenės, susitelkimą, įsitraukimą, savanorystę, susijusią su benamiais asmenimis, skatinančios veiklos yra gera galimybė keisti nusistovėjusias nuostatas ir plėsti supratimo apie šiuos žmones, jų gyvenimą ribas. Taip pat mes, kaip visuomenė, galėtume prisidėti palaikydami politines iniciatyvas ne tik būsto klausimais, bet ir skirtas smurto prevencijai, psichikos sveikatai gerinti.