Kai Lietuvoje minėdavome 16-ją vasario, tai prieš akis iškildavo tos dienos akto dalyvių siluetai, pirmosios spontaniškosios kovos patrijotų su raudonaisiais, pirmieji savanorių būriai - visa tai, kaip per kovas, aukas ir kraują kilo nauja Lietuva. Nenoriu slėpti, kad šiandien vasario 16-sios proga mano sielos išgyvenimai yra kitokie.
Gyviau, negu anie paminėtieji prisiminimai, šiandien skverbiasi į mintį ir į širdį žodžiai: “Ten, kur Nemunas banguoja... Broliai vargdieniai dejuoja...”. Juo ilgiau ir toliau klajoju po pasaulį, tuo tampa vis gilesni ir gyvesni savos šalies jaunystės prisiminimai, vis didėja tos šalies ilgesys.
Negaliu surasti pasaulyje tokios gražios pilies, tokios vilos, kurios vaizdas prilygtų javais banguojančių laukų apsuptame kalnelyje medžiais apaugusiai mano kad ir kukliai tėviškei. Negaliu surasti pasaulyje tokios švelnios gamtos, kaip tos tėviškės pievos, pilnos švelnučių neužmirštuolių, įvairiaspalvių dobilėlių, savo švelnumu šilką pralenkiančių smilgų, to nieku nepamainomo ir niekur kitur nesutinkamo Lietuvos laukų ir pievų kvapo.
Tolimuos pasaulio kraštuos niekur nesutinku vyturėlio dainos, lyg kokiais žavinčiais burtais pripildančios visą mūsų Tėvynės dangaus erdvę. Miškuose ir soduose negirdžiu volungės, vakarais lakštingalos ir viso to daugiabalsio paukščių koncerto, kuriuo nuo pat pavasario dieną ir naktį skambėdavo mano gimtosios apylinkės paežerės, paupiai, bekraštės pievos, lankos...
Beklajodamas po pasaulį, labai pasigendu ir pasiilgstu savo jaunatvės kaimynų - tų ramių, vienas kitam bičiuliškų Lietuvos kaimų gyventojų, tų mielų Lietuvos kaimo brolių ir sesių. Jie visi kartu mano atmintyje iškyla, kaip kokios šventųjų statulos - tik gyvos, kalbančios. Toks jų atminimas nėra pervertinimas.
Savo tėvų dvasia sekdamas, jaunimas augo šviesus, kilnus, darbštus, doras. Tokių žmonių pasaulis labai pasigenda, jų ieško, bet deja, šiandieniniame pasaulyje jų yra tiek maža. Tas Lietuvos jaunimas, bestatydamas pakelėse ir sodybų soduose kryžius bei koplytėles, savo darželiuose augintomis gėlėmis bepuošdamas bažnyčių altorius, savyje ir visoje aplinkoje kūrė tokią dvasią, kad tautai nestigo nei idealistų dvasios vadų, nei idealistų pasauliečių. Greitai kūrėsi ir gražiai tarpo vienuolynai, kuriuos pripildė pačios Lietuvos jaunimas.
Sunku širdžiai, kai imi galvoti, kad visas tas gyvenimas yra sugriautas svetimųjų rankomis, kad jaunimas yra auklėjamas žmogų atgrubinančioje ir nuvertinančioje bedieviško materializmo dvasioje, kad jis yra tremiamas, išvežamas iš Tėvynės toli į nesvetingą šalį tarnauti piktam tironui, kad gražios, kilnios dvasios žmogus ten yra ne tik svetimųjų paniekintas, bet kaip tik už tą savo kilnumą persekiojamas, kalinamas, žudomas.
Šiandien širdį slegia dar vienas įspūdis, viena mintis. Kai žiūri į svetimuos kraštuos beaugantį jaunimą, į mažuosius lietuviukus, tai ima baimė, kad jie gali per greitai atšalti tam kraštui, kurio grožį apdainuoti žodžių stigo daug pasaulio mačiusiems: Adomui Mickevičiui, Maironiui, Pranui Vaičaičiui, Jurgiui Baltrušaičiui ir kitiems. Mūsų jaunieji per jauni to krašto neteko, mažieji - jau svetur gimę. Ir vieni ir kiti jo nepažinę, su juo nesusigyvenę.
Jie auga ir bręsta svetimuose kraštuose, svetimose nuotaikose. Visa tai jų dvasioje įspaus žymę, kuri visu savo turiniu bus visai kita, negu ta, kuri būtų likusi, jeigu jie būtų augę ir brendę savo tikroje tėvynėje. Svetur augdami, jie taps nuo Lietuvoje augančio jaunimo dar skirtingesni, negu čia gimusioji jaunoji lietuvių karta nuo atvykusiųjų iš tremties. Duok Dieve, kad tie dabar svetur augą jaunuoliai skirtųsi nuo Lietuvoje augančių tik teigiamais dalykais.
Jeigu šitie savo širdyse liks karšti lietuviai, tai, laikui atėjus, tuos skirtumus sulyginti ir suvienodinti nebus taip sunku. Tačiau daugelis skundžiasi, kad dar neseniai čia atvykęs jaunimas ir mažieji jau pradeda atšalti, nutautėti. Kuo išaiškinti šį greitą savęs pametimą, nedrįsčiau trumpai, tik keletu žodžių išspręsti.
Noriu tik pasakyti savo asmenišką nuomonę tiems, kurie klaidingai save ramina sakydami, kad tai esąs kultūringo žmogaus dvasinio imlumo natūralūs reiškinys. Toks aiškinimas yra labai pavojingas, nes įsikalbėjus, kad tai natūralūs reiškinys, niekas nesiims ieškoti kitų to reiškinio priežasčių ir nesiims priemonių tam reiškiniui pastoti kelią. Toks aiškinimas yra visiškai klaidingas. Kultūringas asmuo yra kritiškai imlus, t. y. pasisavina ką nors gero sutikęs, bet dėl to nepraranda pats savęs ir savo dvasinių vertybių. Priešingai, kultūringas žmogus yra užsidegęs kitus laimėti savo dvasios vertybėms, jomis su kitais pasidalindamas. Paminėti nutautėjimo reiškiniai yra ne imlumo ženklas, o jie tik liudija apie nekritiškumą ir apie kažkokį dvasios kiaurumą. Yra dvasioje kažkokia kiauruma, per kurią labai greitai išbyra įgimtos ar įsigytos vertybės. Reikia manyti, kad to reiškinio priežastis yra dvasinio ir patrijotinio auklėjimo paviršutiniškumas.
Kaip kiekviena dvasinė vertybė, taip ir tautinės vertybės yra skiepijamos, ugdomos ir išlaikomos tik meilės keliu. Kaip tikėjimo, tobulumo siekimo, dorovės, mokslo, taip ir savų tautinių vertybių žmogui neprimesi įsakymo ar kokios nors disciplinos būdu. Jos visos ir kitos panašios vertybės yra kitiems perduodamos tik meilės keliu. Taigi, ir šeima savo jaunoje kartoje tiek tautiniu atžvilgiu laimės, kiek tai jaunai kartai pajėgs ir sugebės įkvėpti savo tautos, lietuvybės ir visko, kas su tuo rišasi, meilės.
Trumpai paliesiu keletą būdų, kurie, mano nuomone, galėtų būti tinkami tautinių vertybių ugdymui jaunoje kartoje, visai nemanydamas, kad būsiu išvardinęs visas galimybes ir nepretenduodamas į savo pareikštų minčių neklaidingumą. Kiekvienas žinome, kokia gera mokykla gali būti kasdieniniai šeimos laisvalaikių pokalbiai.
Kiek mums šiuo keliu senosios kartos yra perdavusios tautosakos, visokiausių padavimų ir faktų iš švedų laikų, iš lenkmečių, kurių nėra užrašytų jokiose kronikose ! Arba kokį gražų pavyzdį šiuo atžvilgiu mums yra palikę senieji ateiviai šiame krašte! Kiekvienas sutinkame čia jaunų lietuvių, niekad Lietuvoje nebuvusių, kurie moka smulkiai nupasakoti, kaip atrodė jų tėvų gimtinė, žino aplinkinių kalnų ir upelių vardus, giminių ir kaimynų pavardes. Tai tik todėl, kad jų tėvai ne tiek jiems kalbėjo, ar darbas buvo sunkus ar lengvas, ar daug uždirbta, ar jie daugiau ar mažiau vertina įvairius pasaulio kraštus, bet labai daug kalbėjo apie savo gimtąją šalį.
Lietuvos žemėlapis
Nors jie paliko ją be lietuviško rašto, prispaustą ir vargingą, bet iš jų pasakojimų vaikai ją pažino ir daugelis, nors jos ir nematę, ją pamilo. Gal iš mūsų kurio nors ir labai aukštą vietą užėmusio asmens tėviškė buvo neturtinga, nepuošni, bet manote, kad nieko žavinčio apie ją neturėtumėte papasakoti? Taigi, šeimoje laisvų pokalbių temos tebūna tėvynės ir tautos meilės mokykla mūsų jaunimui ir mažiesiems.
Mažiau kalbėtina apie tai, kad kuris nors, mažiau dirbdamas, daug uždirbo, kad už aukštą vietą ir be didelio darbo buvo galima daug pelnyti, kad buvo galima į pareigas nenueiti ir t.t. Viena, kad tokių fenomenų yra visame pasaulyje, antra - tai yra ne visai tiesa, nes Lietuvoje pati didžioji visuomenės dalis daug ir sunkiai dirbo ir tik jie iškėlė tautos gyvenimą, trečia - tokios pasakos ir toks gyvenimas jauno energingo jaunuolio visai nežavi. Jam daug daugiau patinka tokie pasakojimai, kaip tie knygoje “Didžiųjų Žmonių Jaunystė”. Daugiau kalbėtina apie darbščiąją tautos dalį, ko ji savo darbu per trumpą laiką pasiekė.
Kalbėkime apie tą jaunimą, kuris ne kitais išskaičiavimais, o tik iš Tėvynės meilės ėjo savanoriais, apie jaunimą per vargą siekusį mokslo. Kalbėkime apie tai, kas mus su tuo kraštu riša, kas ten mums brangaus paliko. Krašto idilijos, geografijos, istorijos, žmonių charakteristikos ir visa to meilės jaunimas turi daugiausia išmokti savoje šeimoje.
Niekas tenesiteisina, kad inteligentų tėvų ir jų vaikų tokios liaudiškos kalbos nedomina. Jos nėra nei liaudiškos, nei inteligentiškos, o patrijotiškos. Kiek bus tiems dalykams meilės, tiek bus ir noro apie tai kalbėti. O jeigu kas manytų, kad šeimoje tokios kalbos yra nevertos, tai ko sielotis, kad mokyklose tokių dalykų būtų mokoma? Adomas Mickevičius, Jurgis Baltrušaitis, kan. Vaižgantas ir daug kitų buvo ne mažesni inteligentai už mus. Jų keliu eidami, bent dalį savo širdies šilimos perduosite savo vaikams. Yra tikras reikalas ir apie tai kalbėti.
Senieji Amerikos lietuviai jau beveik visai su savo vaikais lietuviškai nebekalba. Per mažai lietuviškai kalba ir tie, kurie j Ameriką atvyko iš laisvos Lietuvos, o naujai atvykusiųjų dalis jau pradeda sekti anų pavyzdžiu. Yra faktų, kad tremtiniai neleidžia savo vaikų į lietuvių kalbos pamokas ir savo šeimoje tos kalbos taip pat nemoko. Teisinasi, norį savo vaikus apsaugoti, kad jie nesugadintų anglų kalbos akcento grynumo... Ne vieta čia aiškinti jų nusimanymą apie anglų kalbą, o pakaks trumpai pasakyti, kad tie kadaise buvę “ura” patrijotai “iš didelio rašto išėjo iš krašto”. Mokėti svetimą kalbą yra turtas, tačiau tą turtą vaikai svetur įsigyja ir be tėvų rūpesčio.
Bet kokį pateisinimą galima surasti tėvų nesupratimui gyvo reikalo vaikus saugoti, kad jie nepamestų savo kalbos? Gal jie jau apsisprendė į savo kraštą daugiau nebegrįžti su viltimi, kad svetur bus geresnis pelnas... Tačiau ar dėl to save ir savo vaikus jau reikia išbraukti iš savo tautos sąrašo? Mūsų senieji gal jau nė vienas į Lietuvą nebegrįš, tačiau jie nemano nei savęs nei savo vaikų iš lietuvių tarpo išbraukti.
Aš net nežinau, ką pasakyti tiems laisvos Lietuvos vaikams tremtiniams, kurie savo kraštą ir savo tautą mylėjo tik tol, kol jiems ten gera buvo. Savo šeimoje kalbantiems lietuviškai norėčiau pastebėti vieną faktą. Juo vaikai turės mažiau reikalo būti už savo šeimos, tuo bus lengviau juose išlaikyti lietuvišką kalbą ir lietuvišką dvasią. O augdami, jaukiai ar mažiau jaukiai jausis savo šeimoje pagal tai, keli jie šeimoje augs. Juo šeima skaitlingesnė, tuo ji mažiems ir jauniems jaukesnė. Vieną augantį sunku šeimoje visada išlaikyti, nes jam per sunku pakelti vienatvės nuobodulį. O jeigu jį ir priversi namie būti, tai tokia izoliacija gali blogai atsiliepti į visą vaiko ir jaunuolio psichologinį brendimą ir susikristalizavimą. O jei paleisi į svetimą aplinką, ji gali jaunuolį nunešti visai negera srove.
Nėra reikalo kalbėti apie reikalą pratinti vaikus skaityti. Svarbu surasti būdus šeimoje jaunimą įpratinti pamilti skaitybą. Esame ar tai tokiame krašte, ar tai tokiame laike, kur nei jaunimas nei užaugusieji skaityti nemėgsta. Ypatingai nemėgstama ką nors rimta skaityti.
Didelį darbą atlieka jaunimui skirti perijodiniai leidiniai, vis naujos pasirodančios knygos, tačiau, ta tema kalbant, man atrodo, kad vertėtų atkreipti dėmesį į vieną trūkumą. Skaityba turėtų būti jaunuolio ir vaiko mokykla pažinti ir pamilti realią Lietuvą. Tada jam bus lengviau pamilti ir tai, kas lietuviška. Todėl augančios kartos lietuviškumo atžvilgiu, man atrodo, būtų labai vertingi tokie leidiniai, kaip V. Vizgirdos, Augustino ir kiti panašūs, kurie vaizduoja realią, gyvą Lietuvą, kokia ji tikrai buvo ir kokią mes palikome. Pagrindinis tų leidinių trūkumas yra tas, kad jie išleisti ne lietuvių kalba, tačiau tuo pasakymu nedarau jokio priekaišto leidėjams, nes jų buvo kitas tikslas - su Lietuva supažindinti nelietuvius. Girdėjau, kad mūsų jaunieji ir mažieji, Lietuvą mažai pažinę, tais leidiniais labai domisi.
Esu tos nuomonės, kad kiekvienoje lietuviškoje šeimoje turėtų būti gražūs Lietuvos geografijos, istorijos ir tautosakos veikalai. Tų sričių realios žinios jaunimo tautinei sąmonei duos daugiau negu beliatristinė literatūra. Klausimas, kur tokių veikalų gauti. Atsakymas paprastas: jeigu pajėgiama išleisti ne visai būtinų, net nedidelės vertės leidinių, tai minėtieji turėtų atsirasti ir ne per vėlai, kad nepasikartotų ta pati klaida, kuri praeity yra padaryta su Amerikos lietuviškuoju jaunimu, kurs kadaise pats tų dalykų pakartotinai šaukėsi per Lietuvos Atstovybę Amerikoje ir kitais keliais, bet jo balso niekas neišgirdo. O dabar mes norime kaltinti, kad šie jaunuoliai per mažai žino apie Lietuvą. Laiku apsižiūrėkime, kad netrukus to paties nereikėtų pasakyti apie tremtinių vaikus ir jaunimą.
Teisingai didžiuojamės gana skaitlinga perijodine ir neperijodine lietuviška spauda pasaulyje, tačiau anų būtinųjų dalykų nėra. Melstis savo tautos kalba ir jaustis savo tautos nariu - tai du labai artimi dalykai. Jeigu dėl kokių nors priežasčių vaikas pradeda melstis svetima kalba, tai nuo to nukentės ir jo tautiniai jausmai, žinoma, ne kiekvienam vienodai, nes tai priklauso nuo daugelio ir kitų priežasčių. Tačiau svetur gyvenančiam lietuviui, ypatingai visuomeniškam, kuriam gyvenime teks dalyvauti įvairiose bendrose šventėse, kongresuose, ko vargiai nors vienas katalikas svetur gyvendamas galės išvengti, o jeigu vengs, tai už tai ne visuomet jį bus galima pagirti, ne tik dera, bet yra net būtina mokėti maldų ir giesmių ne vien sava gimtąja kalba.
Vaikai ir jaunimas vienur to pramoksta bažnyčioje, kitur mokykloje, kartais tenka specialiai ko nors pramokti, ruošiantis dalyvauti kokioje nors šventėje ar kongrese. Tačiau kiekvienas žmogus, taigi, ir jaunuolis ar vaikas, turi mokėti melstis savo kalba. Kada jis norės ne formalų aktą ar pareigą atlikti, bet nuoširdžiai pasimelsti, jis tai darys savo gimtąja kalba. O kur tos maldos sava kalba vaikas turi išmokti ir į ją įprasti? Atsakymas aiškus - šeimoje.
Sakau neseną nuomonę, nes dar labai neseniai kitaip galvota. Mes suaugusieji esame maldos mokyti ir į ją pratinti šeimoje. Ne tik vadinamus poterius, bet ir įvairias maldas iš maldaknygių, kada, kur ir kaip jas kalbėti, išmokome ne bažnyčioje ir ne mokykloje, bet savo šeimose. Mes turėjome rytą. ir vakarą garsiai melstis. Taip mus besimeldžiančius pasekdavo kuris nors ir iš didesnių šeimos narių ir pataisydavo mūsų klaidas. Sakau klaidingą nuomonę.
Mokykla, ar ji bus privačios krikščionių iniciatyvos kūrinys, ar ji bus valstybinė, ji yra žmonių susikurta, žmogiškos kilmės institucija. Ji neturi nei teisės nei pareigos pasišauti paliuosuoti šeimą nuo jos natūralinių pareigų. Nei pati šeima neturi teisės mokyklai tai primesti. Jos tikroji paskirtis yra šeimai padėti gerai atlikti savo pareigas. Bažnyčia yra dieviška institucija. Jos tiesioginė paskirtis - padėti individui jo sielos reikaluose. Šeimą, kaip ir visuomenę, ji tiesioginiai liečia kaip individų kolektyvą. Ir Bažnyčia šeimai tik padeda, bet jokioje srityje jos nepavaduoja ta prasme, kad šeimą atleistų nuo bent vienos jos natūralinės pareigos. Ji tik moko, kaip tas pareigas suprasti, moko ir padeda jas sąžiningai atlikti. Tai Bažnyčia kaip Kristaus institucija. Bet ir bažnyčia kaip maldos vieta taip pat yra ne maldų mokykla, o vieta melstis, teikti ir priimti šv. sakramentus, vieta mokyti tikėjimo ir gyvenimo. Faktas, kad atėjusius vaikus ruoštis pirmosios išpažinties ir šv. Komunijos tenka kartais mokyti ir pirmųjų maldų, Dievo įsakymų ir t.t. Tačiau tik tuos, kurie savo šeimose to nei...
Emigracija ir karas: lietuvių pabėgėlių keliai | Istorikės dr. Ina Ėmužienė ir Irena Milukičienė
Ar lengva būti emigrantu? Visi turbūt pamena Danielio Defo „Robinzono Kruzo nuotykius“. Knygoje vaizduojama ne tik tėvynę, bet ir visuomenę bei socialinį ir civilizuotą gyvenimą praradusio žmogaus situacija. Už - kadangi vienintelis liko gyvas ir gali tęsti savo žemiškąją kelionę, iš kurios pasitraukė jo draugai. Gyvenimui sakai taip - nes išgyventi čia, regis, galima, juolab kad ir laive likę ginklai, šaudmenys bei maisto atsargos ir buities rakandai jo gyvenimą gerokai palengvina. Tokį dienoraštį nesunkiai galėtų vesti daugelis emigrantų. Tiesą sakant, jis nuolat vedamas, tik nebūtinai užrašomas. Robinzono dienoraštis yra kone kiekvieno tremtinio ir emigranto mentalinė praktika, net jei ji(s) ir neprisimena šio kūrinio. Dienoraštis vedamas net ne todėl, kad žmogus nuolat nebūtų patenkintas tuo, ką turi.
Savivaldybių žemėlapis
Skirtumai yra akivaizdūs ir nereikalingi sudėtingų apmąstymų, kai kalba eina apie pabėgimą iš šiuolaikinio sekuliarinio pragaro - totalitarinių režimų, kuriuose vieninteliu gėriu tampa fizinis išlikimas ir duonos kąsnis už besąlygišką paklusnumą ir šunišką ištikimybę uniformuotam šeimininkui. Už viską tenka mokėti vienokią ar kitokią kainą. Geresnio ir saugesnio gyvenimo, didesnės nepriklausomybės ar laisvės, laimingesnio profesinio gyvenimo kaina yra emigracija. Kaip Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano „Aukso veršis“ nemarusis herojus Ostapas Benderis teigė senos ir intelektualios, tik kodekso paniekintos profesijos atstovui Šurai Balaganovui, emigracija - tai pomirtinio gyvenimo mitas.
Gyvenimas yra ten, nes čia jo nėra - tokia būsena būdinga savo kaimo ar miestelio nekenčiančiam provincialui, netrunkančiam tapti pasipūtusiu ir juokingu metropolio privalumų gynėju - net jei jis ir nieko nežino apie to metropolio istoriją ir kultūrą. Nėra gerų ir blogų šalių, egzistuoja tik palankios arba nepalankios aplinkos, kur tu arba reikalingas, arba ne - nelygu, kokia tavo profesija, savimonės lygis, amžius. Kam lengviau gyventi? Į šituos klausimus nėra visus tenkinančio atsakymo. Ir negali būti. Kodėl fermerio vargai valstybei turi būti svarbesni nei darbininko, o darbininko svarbesni nei mokslininko? Gal kas nors gali pasiūlyti visus tenkinantį atsakymą?