Kaip Tiškevičiai prarado turtus: istorija, dvarai ir likimai

Tiškevičiai - garsi Lietuvos didikų giminė, kilusi iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusiškų žemių bajorų. Jų giminės šūkis - Deligas quem diligas! (Išsirink, ką myli!).

Giminė atsirado XV a. pabaigoje iš Kijevo bajorų vadovo Kaleniko Miškovičiaus (minimas 1437 m.) sūnaus Tiškos (rus. Тышко; Timotiejaus). Tiškos sūnūs prie vardų pridėjo tėvavardį Тышкович (Tyškovič). XVI a. pabaigoje Tiškevičiai tapo pirmaisiais LDK rytinių sričių unitais, tačiau vėliau prisiėmė katalikybę. Didžiausią politinę galią giminė įgavo XVII a., turtinę - XIX a., kai tapo turtingiausiais Lietuvos žemvaldžiais.

Tiškevičių giminės ištakos - Ukrainoje. Pirmieji Tiškevičiai buvo stačiatikiai. Po Bresto bažnytinės unijos 1597 m. jie tapo unitais, o XVII a. dauguma Tiškevičių priėmė katalikų tikėjimą. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje grafai Tiškevičiai iškilo XVI a., didžiausią politinę galią įgijo XVIII a.

Tiškevičių herbas - Leliva (Leliwa). Jį ši giminė gavo XVI amžiuje. Herbo skydo žydrame fone pavaizduotas aukso spalvos pusmėnulis ir žvaigždė. Virš skydo - riterio šalmas su karūna ir povo plunksnomis. Šis senas lenkų bajorų herbas datuojamas XI amžiumi.

Tiškevičių herbas Leliva

Palangos grafai priklausė Tiškevičių Logoisko šakai. Grafų Tiškevičių giminė Palangos dvarą valdė 116 metų - nuo 1824-ųjų iki 1940-ųjų.

Etnografinėse Lietuvos žemėse pirmasis įsikūrė Lenkijos kariuomenės pulkininkas Juozapas Tiškevičius (1724-1815). Jis 1811 m. nusipirko Astravo (Biržų) dvarą ir ten įkūrė majoratą.

Biržų linijos Tiškevičiai pagarsėjo tuo, jog buvo turtingiausi Lietuvos žemvaldžiai, statė bažnyčias, steigė mokyklas, skirdavo lėšų prieglaudų išlaikymui, buvo aktyvūs meno, mokslo, kultūros mecenatai.

Tiškevičių įtaka Palangai

Juozapo Tiškevičiaus (1724-1815) sūnus Lenkijos kariuomenės pulkininkas Juozapas Mykolas Tiškevičius (1761-1839) pirmasis susidomėjo Lietuvos pajūriu. Jis 1824 m. liepos 13 d. 1839 m. grafui Mykolui Tiškevičiui mirus, Palangos valdą iš grafo Juozapo Mykolo Tiškevičiaus (1761-1839) paveldėjo jo sūnus - Vokės ir Voložino dvarininkas, Ašmenos apskrities bajorų vadas grafas Juozapas Tiškevičius (1805-1844).

Šiam mirus, Palangos valdą kartu su kitu turtu jo mažamečių sūnų vardu kurį laiką valdė administratoriai. Jis buvo Rusijos imperijos kavalerijos kariuomenės pulkininkas, Kretingos, Lentvario, Palangos, Užutrakio, Kairėnų, Izabelino, Danilavičių ir kitų dvarų bei Vilniuje veikusių Tiškevičių rūmų ir fabrikų savininkas, pramonės įmonių steigėjas, inovacijų diegėjas, žemvaldys.

Juozapas Tiškevičius 1860 m. birželio 29 d. Barbarove (Baltarusija) vedė Sofiją Horvataitę (gimė 1837m., mirė 1919 m. lapkričio 24 d. Palangoje, palaidota greta savo vyro Kretingos kapinėse). Jis nuo 1863 m. iš grafų Zubovų nuomojo, o 1874 m. Sank Peterburge varžytinėse iš jų nusipirko Kretingos dvarą.

Iš pradžių J. Tiškevičius savo šeimos rezidenciją įsirengė Lentvaryje, o 1875 m. Gyvendami santuokoje Juozapas ir Sofija Tiškevičiai susilaukė dvylikos vaikų, iš kurių gyveno aštuoni (5 sūnūs ir 3 dukros).

Juozapas Tiškevičius (1805-1844) dar turėjo tris iki vedybų gimusius nesantuokinius vaikus (juos Tiškevičiai buvo įsivaikinę). Juozapas Tiškevičius buvo ligotas žmogus, 10 paskutiniųjų savo gyvenimo metų judėdavo naudodamasis vežimėliu, tačiau, padedamas veiklios ir sumanios žmonos, kitų šeimos narių ir bičiulių, puikiai tvarkė ūkinius reikalus, realizavo daug savo sumanymų. Jis mėgo naujoves. Dalį kapitalo investavo į pramonę ir prekybą, Vilniuje įkūrė garo malūną, Lentvaryje pastatė vielos ir vinių fabriką.

Pa­lan­go­je, kai­ria­ja­me Rą­žės upės kran­te, gra­fas pradėjo kurti ku­ror­tą, kuriame jau XIX a. veikė kur­hau­zas, šiltosios maudyklės. Šalia Palangos buvusiame Vilimiškės kaime grafas pirmiausiai pastatė plytinę.

XIX a. 7 deš., kai 1867 m. buvo nutiestas geležinkelio ruožas Kaunas-Virbalis, stipriai sumažėjo prekybos srautai per Palangą. Kadangi iš pajūrio gero susisiekimo su kitais miestais beveik nebuvo, siekdamas prekiauti Palangos plytinėje išdegtomis plytomis ir kitomis prekėmis, grafas nutarė bent iš dalies atgaivinti Palangos uosto tradiciją. Jis pastatė ant jūros kranto vieną ilgą molą iš akmenų bei polių ir į jūrą nutiesė medinį tiltą, kurio galas buvo užriestas į šiaurę, tuo bandant sudaryti laivams kiek saugesnę nuo bangų prieplauką.

Įgyvendindamas savo sumanymą grafas 1889 metų viduryje nusipirko 1870-1871 m. Švedijoje statytą 12 vagonų talpos, apie 30-ies nominalų galingumo laivą „Feniksas“ (Phoenix). Šiuo laivu kelis kartus per savaitę (iš pradžių 2, vėliau 4) ne kurortinio sezono metu plukdydavo javus, Virbališkės plytinėje pagamintas plytas, žemės ūkio perteklinę produkciją į Liepoją, o iš ten pasiimdavo Palangai skirtas prekes. Kelionė trukdavo apie 5 valandas.

Tilto statyba buvo užbaigta 1890 metais. Tiškevičiai neįvertino to fakto, kad norint, jog prieplauka tinkamai tarnautų kaip uosto įrenginys, jį reikia prailginti bei pastatyti antrąjį molą, tad prieplauka nebuvo saugi. Per audras laivui tekdavo slėptis Klaipėdos uoste.

Negilinama, per audras smėliu vis labiau užnešama prieplauka greitai tapo nebenaudojama, laivininkytė buvo nutraukta, laivas parduotas, o audrų apniokotas tiltas suremontuotas ir nuo 1892 m. J. Tiškevičius bandė įgyvendinti ir kitus originalius sumanymus.

Mi­rė grafas J. Tiškevičius 1891 m. ge­gu­žės 27 d., palaidotas Kretingoje. Jam mirus, Kretinga atiteko jo vyriausiajam sūnui Aleksandrui (1864-1945), Lentvaris - Vladislovui (1865-1936), kuris buvo Vilniaus meno ir mokslo muziejaus įkūrėjas, Užutrakis - Juozapui (1868-1917), Vilniuje buvę rūmai ir fabrikai - Antanui (1866-1919), Palangos dvarą kartu su Valteriškių, Vilimiškių, Virkštininkų, Virbališkės ir Želvų palivarkais (iš viso 8 700 dešimtinių - apie 9 504 ha - žemės) paveldėjo grafas Feliksas Vincentas (1870-1933). Jam atiteko ir Palangos tiltas į jūrą.

Dalis Palangos teritorijos (sklypai, suformuoti tarp Rąžės, jūros pakrantės ir Mėmelio kelio), nemažai kito turto atiteko Juozapo Tiškevičiaus (1835-1891) žmonai Sofijai Horvataitei-Tiškevičienei (1839-1919) ir kitiems J. ir S. Tiškevičių vaikams.

Palangos šeimininku tapus F. Tiškevičiui, jo iniciatyva buvo sparčiau pradėta plėtoti kurorto infrastruktūra. 1893 m. rugpjūčio 15 d. Lvuveke (vidurio vakarų Lenkija, prie Juodųjų vandenų) F. Tiškevičius vedė Antaniną Koržbok Lacką (1870-1951).

Antaninai labai patiko Palangos kraštovaizdis, todėl savo rezidencijai vietą jaunieji Tiškevičiai pasirinko Palangos pušyne, netoli Birutės kalno ir jūros. 1895 m. F. Tiškevičius žymiam Berlyno architektui Francui Heinrichui Švechtenui (1841-1897) suprojektuoti naujus Palangos dvaro rūmus.

Pagrindiniai F. ir A. Tiškevičių rūmų projektavimo, statybos darbai vyko 1895-1897 metais. Rūmus statyti užbaigta 1902 metais. Pastatas mūrinis, dviejų aukštų, neoklasicistinio stiliaus, turi renesanso, baroko ir klasicizmo bruožų, išorė tinkuota.

Įsitvirtinę Palangoje F. ir A. Tiškevičiai, kaip ir ankstesni šeimininkai, vystė šį kurortą taip, kad jame vasarotojai galėtų ne tik poilsiauti, gydytis, bet ir pramogauti, kad jiems būtų kur susirinkus pabendrauti, paskaityti ir kt.

F. Tiš­ke­vi­čius su­rin­ko uni­ka­lią archeologinio gintaro ko­lek­ci­ją, ku­ri buvo aukš­tai įver­tin­ta pasaulinėje parodoje Pa­ry­žiuje. Dalis šios kolekcijos dabar eksponuojama Palangos gintaro muziejuje.

Palangos gintaro muziejus

Gra­fas F. Feliksas su Antanina Tiškevičiai, gyvendami santuokoje, susilaukė dešimties vaikų. F. Ir A. Tiškvičių sūnus Juozapas gimė jau pirmaisiais grafų vedybinio gyvenimo metais, tačiau vos praėjus dviem savaitėm jis mirė. Vėliau gimė keturios dukros. Pirmoji buvo Marija Teresė (1894-1935). Ištekėjusi ji gyveno Lenkijoje, vaikų neturėjo. Po jos sekė Sofija (1896-1945). Ji, tapusi vienuolė uršuliete, gyveno ir mirė Romoje. Trečioji Tiškevičių dukra - Marija Kristina (1897-1932). Ji tapo Lenkijos Pavlovcų dvarininko, grafų Koržbok-Lonckių giminaičio Kristupo Mielžinskio žmona. Mirė Vokietijos mieste Dresdene. Ketvirtoji dukra buvo Alicija (1899-1944). Ji gyveno Lenkijoje, susilaukė dukters. Varšuvos sukilimo metu buvo sužeista ir mirė.

Vėliau gimusius du Palangos grafų F. ir A. Tiškevičių sūnus - Jonušą Mariją (1900-1986) ir Feliksą (1905-1970) buvo įsivaikinęs berniukų dėdė - Antaninos Sofijos Tiškevičienės brolis Stanislovas Antanas Ignotas Koržbok-Lonskis. Sulaukęs pilnametystės Jonušas Marija Tiškevičius-Lonskis valdė Posadovo ir Nove Miasto dvarus, dirbo agronomu, augino žirgus, buvo Maltos ordino riteris, Lenkijos kariuomenės kavalerijos atsargos jaunesnysis leitenantas, 1942 m. gavęs Lenkijos ginkluotojų pajėgų kapitono laipsnį. Po karo jis pasitraukė į Vakarus, gyveno Santa Barbaroje (JAV), ten ir mirė.

Penktoji Palangos grafų F. ir A. Tiškevičių dukra buvo Antanina (1903-1921). Po Antaninos gimė sūnus Stanislovas Marija (1907-1974). Mirus tėvui Feliksui Tiškevičiui, jis kartu su motina 1933-1939 m. rūpinosi Palangos dvaro reikalais, o 1939 m. kartu su motina iš Lenkijos pasuko į Rumuniją, tada nuvyko į Italiją, o iš ten - į Angliją, įsikūrė Londone. Pasibaigus karui, kartu su šeima pasitraukė į Kanadą, gyveno Monrealyje. Kai mirė motina, jis persikėlė gyventi į San Franciską (JAV). Dirbo JAV kongreso bibliotekoje. Palaidotas Vašingtone. Jis turėjo Palangoje 1935 m.

Sūnus Alfredas Tiškevičius (1913-2008) buvo jauniausias grafų F. ir A. paskutinis Palangos dvaro šeimininkas. Jis gimė 1913 m. lapkričio 17 d. Krokuvoje, augo Palangoje. 1938 m. Alfredas baigė Paryžiaus tarptautinių santykių institutą ir po metų grįžo į Palangą.

Kai 1939 m. brolis ir motina pasitraukė iš Lietuvos, rūpinosi Palangos dvaro reikalais. 1940 m. vokiečiai jį suėmė prie Lietuvos-Vokietijos sienos. Alfredas Tiškevičius turėjo sūnų Adomą Mariją. Jis gimė 1940 m. vasario 10 d. 1997 m.

Dvarai ir jų likimai

Dešimtys didikams priklausiusių dvarų pasižymėjo puošnia prabanga, subtilia estetika ir įspūdingais peizažiniais parkais. Ant Galvės ežero įsikūręs Užutrakio dvaras Tiškevičiams atiteko 1897 m. Varšuvos architekto Jano Huso projektuotus balto mūro rūmus Tiškevičiai naudojo kaip vasaros rezidenciją.

Trakų Vokės dvarą XIX a. viduryje įsigijo Jonas Vitoldas Emanuelis Tiškevičius su žmona Izabela. Iš pradžių čia lankęsi tik vasaromis, vėliau grafai į Trakų Vokę nusprendė persikelti visam laikui. Po grafo mirties Trakų Vokės dvarą paveldėjo jo sūnus Jonas Juozapas. Jo dėka 1982 m. pertvarkytas dvaro parkas, kurį suprojektavo Tiškevičių mėgtas landšafto architektas E. Andre.

Raudondvario dvarą 1825 m. Benediktas Emanuelis Tiškevičius kaip vestuvių dovaną gavo nuo savo tėvo Mykolo Tiškevičiaus. Naujasis šeimininkas atstatė po gaisro nuniokotus raudonų plytų rūmus, o ir pačiam dvarui nei laiko, nei lėšų negailėjo. Ne ką prasčiau buvo įrengtas ir dvaro parkas bei oranžerija. Pastaroji garsėjo citrusinių vaismedžių kolekcija ir grafų iš kelionių parvežtais egzotiniais augalais.

1824 m. Palangos dvarą įsigiję Tiškevičiai laikomi ir pačio kurorto įkūrėjais. Dabartiniai dvaro rūmai statyti Felikso Tiškevičiaus laikais - 1891 m. juos suprojektavo vokietis Francas Švechtenas. Aplink rūmus E. Andre sukūrė įspūdingą parką, dar ir šiandien džiuginantį palangiškius bei miesto svečius.

Kretingos dvarą 1874 m. įsigijo Juozapas Tiškevičius, netrukus čia persikėlęs su visa šeima. Neorenesansinio stiliaus rūmai Kretingoje stovėjo ir anksčiau, tačiau Tiškevičiai juos kiek perstatė ir išgražino. Dviejų korpusų rūmus jungė įspūdinga oranžerija - joje įkurtas vienas didžiausių Europoje privačių žiemos sodų.

Tiškevičiai daug investavo į pramonę, rūpinosi socialiniais reikalais.

Kretingos Tiškevičių koplyčios detektyvas

Buvo atskleista didžioji mauzoliejaus paslaptis: praardžius tris keistus dešimtmečius istorikams įtarimų kėlusius betono postamentus jų viduje aptikti prašmatnūs sarkofagai su kilmingųjų palaikais. Tą pačią dieną paaiškėjo, jog Kretingos Žiemos sodo įkūrėjo grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835-1891) ir jo sutuoktinės Sofijos Horvataitės-Tiškevičienės (1837-1919) palaidojimo paminklas išniekintas kapų plėšikų.

Pastatyti šeimos koplyčią-mauzoliejų teko paskutiniajam, Vokietijoje palaidotam Kretingos grafui Aleksandrui Tiškevičiui (1864-1945), kuris nusamdė švedų kilmės architektą Karlą Eduardą Strandmanną. Senosiose Kretingos kapinėse 1893 m. iškilo grakštus, neogotikos stiliaus statinys, kurį galima vadinti vienu iš gražiausių architektūros perliukų Kretingoje.

Grafo Aleksandro tėvas J. Tiškevičius buvo itin gerbiama ir svarbi Kretingai asmenybė, nes didikas į miestą atnešė Vakarų Europos kultūros dvasią. Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas senosiose metrikose yra radęs įrašus, jog grafas sirgo plaučių vandenlige.

Mirus Žiemos sodo ir parko įkūrėjui, pirmiausia jis buvo palaidotas Kretingos senosiose kapinėse buvusioje mūrinėje, XIX a. pr. statytoje Šv. Jurgio koplyčioje, tačiau 1893 m. perkeltas į anapus gatvės naujai pastatytos Tiškevičių šeimos koplyčios rūsį. Iš istorinių šaltinių žinoma, kad grafas buvo balzamuotas. Kartu su juo koplyčioje buvo palaidota ir 1919 m. mirusi sutuoktinė.

Mauzoliejuje ant trijų postamentų buvo padėti trys mediniai karstai, kurie iš pažiūros visiškai neatitiko didikų laidosenos tradicijų. Kaip paaiškėjo, vienas karstas buvęs tuščias, o kituose - grafo Aleksandro sūnus Kazimieras Viktoras Tiškevičius (1896-1941) ir kito J. Tiškevičiaus sūnaus, taip pat Juozapo, žmona Jadvyga Tiškevičienė (1891-1939).

Po didinamuoju stiklu atsidūrė trys jau minėti betono postamentai. Iš pažiūros skirti karstams pastatyti. Du Kretingos muziejaus archeologai Donatas Butkus (1954-2018) ir Daiva Jazbutytė ryžosi ilgai lauktai operacijai: didžiajame postamente pragręžta skylutė, pro kurią įkištas specialus zondas su vaizdo kamera ir šviesos šaltiniu. Mažame ekrane, sulaikę kvapą, tyrėjai išvydo tai, ko nedrąsiai tikėtasi: aklinoje tamsoje, postamento viduje gulėjo du prabangūs metaliniai sarkofagai.

Po kurio laiko į kriptą atvyko visa tyrėjų delegacija; betoninėse slėptuvėse buvo fiziškai išpjautos angos. Paaiškėjo, kad ten ilsėjosi J. ir S. Tiškevičių palaikai. Tyrinėtojus pribloškė tai, kad tiek grafo, tiek jo žmonos cinko sarkofagai buvo praplėšti keliose vietose metalo žirklėmis nupjovus ir atlenkus metalą.

J. Tiškevičius Anapilin išlydėtas su dviem kardais (vieną pavogė, o kito nepasiekė), masyviu sidabriniu krucifiksu (vagis jo nerado; eksponuojamas Kretingos muziejuje), paradine pulkininko uniforma sidabro epoletais puoštais antpečiais (nuplėšti ir pavogti), su ordinais (pavogti). Vis dėlto ilgapirštis nepastebėjo metalinės kokardos su carinės Rusijos herbu.

Apžiūrėjus kitus du postamentus juose rasti dar du sarkofagai. Vienas jų priklausęs penkiametei grafų anūkei Marijai, ir jis ties kojūgaliu bei galvūgaliu buvo praplėštas. Nuo meningito mirusi mergaitė buvo palaidota su kryželiu ir rožiniu, kurie vagies nesudomino arba buvo nerasti.

Keturių sarkofagų radimas Tiškevičių koplyčios kriptoje tapo nacionaline sensacija, žurnalistai vieną po kito rašė straipsnius, rengė reportažus, bet tai tebuvo detektyvo pabaigos pradžia. Prasidėjo ilgas ir kruopštus mokslininkų bei muziejininkų darbas.

Paaiškėjo, kad kartu su grafais ir grafaite užmūryta „ponia X“ - ne didikų giminaitė. Po ilgų istorinių tyrimų J. Kanarskui pavyko išsiaiškinti, jog mįslingoji moteris - tai 1931 m. mirusi dvariškė, bajorų kilmės Stefanija Sofija Šostakaitė-Tiškevičienė. Jos vyras buvo jokių giminystės ryšių su grafais neturėjęs, pastarųjų valdų finansinę apskaitą vykdęs Mikalojus Tiškevičius.

2018 m. prašmatniausiasis, Karaliaučiuje gamintas J. Tiškevičiaus ir kiek kuklesnis jo žmonos Sofijos sarkofagai buvo restauruoti. Visų palaidotųjų palaikai pagarbiai sudėti į medinius karstelius, pastarieji - atgal į sarkofagus, kurie grąžinti į mauzoliejų.

Štai tokia sudėtinga ir dramatiška Tiškevičių giminės istorija, kurioje susipina turtas, įtaka, meilė, praradimai ir paslaptys.

Tiškevičių giminės atstovai

Žymūs Tiškevičių giminės atstovai:

• Teodoras Tiškevičius (m. 1618 m.)
• Vincentas Tiškevičius (1792-1870 m.)
• Andrius Tiškevičius (g.
• Jurgis Tiškevičius (1518-1576 m.)
• Jonas Tiškevičius (1590-1649 m.)
• Benediktas Henrikas Tiškevičius
• Mikalojus Tiškevičius (1829- ?
• Beata Marija Elena Tiškevičiūtė-Kalenicka (g.
• Leonas Tiškevičius (g.
• Stanislovas Tiškevičius (g.

Tiškevičių dvarai

Žemiau pateikiama lentelė su svarbiausiais Tiškevičių dvarais:

tags: #kaip #tiskeviciai #prarado #turtus