Žydų Turto Terminologija: Istorinis ir Kultūrinis Kontekstas Lietuvoje

Žydų ir lietuvių santykius lėmė tai, kad žydai gyveno krikščioniškoje terpėje, laikėsi savo religijos ir papročių. Tačiau 600 metų gyvenimo bendroje teritorijoje negalėjo nesukurti bendrų sąlyčio taškų. Savo kalboje vartojame jaustukus ar ištiktukus „oi“, „na“ - tai skoliniai iš žydų, tiksliau - iš jidiš kalbos. O įdomiausia, kad jidiš žodžiai, kuriuos laikome slavų kilmės žargonais - „babkes“ ar „šalava“ - vartojami ir šiandien.

Lietuvos žydai plačiąja prasme arba litvakai - teritorinis-lingvistinis žydų aškenazių pogrupis ir istoriškai su jais susijusi ortodoksinio judaizmo srovė. Aškenãziai (hebr. aškenazim) - žydai, viduriniais amžiais gyvenę abipus Reino slėnio ir plitę į Rytų Europą bei jų palikuonys. Pavadinimas kilęs iš hebrajiško Vokietijos pavadinimo Aškenaz. Dabar aškenazių yra apie 11 mln. (80 proc.

Litvakai (jidiš kalba vadintoje „Líte“) gyveno Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, šiuolaikinėje Lietuvoje, Baltarusijoje, dalyje Ukrainos, Latvijos, Rusijos ir Lenkijos. Litvakai kalbėjo Idiš (ייִדיש jidiš arba אידיש idiš) - kalba, atsiradusia maždaug prieš 1 000 metų tarp Vokietijos žydų. Laikui bėgant jidiš susiformavo kaip sudėtingas lydinys, kurį sudaro įvairių viduramžių vokiečių dialektų, hebrajų ir aramėjų (20 proc.) bei kai kurių slavų kalbų elementai. Iš visų žydų kalbų jidiš geografiškai buvo plačiausiai paplitusi. Tiksliai nežinoma, kada jidiš atėjo į Lietuvą. Tačiau šios kalbos literatūriniu variantu, sunormintu 20 a. pradžioje, pripažintas „lietuviškasis jidiš“, t. y. tas jidiš dialektas, kuriuo šnekėjo litvakai. 20 a. pradžioje 99.3 proc. Lietuvos žydų jidiš laikė savo gimtąja kalba. Vilniaus universitete 1940-1941 m. Litvishe Yiddish („Lietuvos Jidiš“) buvo vienas iš pagrindinių jidiš kalbos dialektų Europoje. Juo buvo kalbama Lietuvoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Estijoje ir šiaurės rytų Lenkijos Suvalkų regione. XX a. jidiš kalbėjo apie 11 milijonų žmonių, šiuo metu - apie 3 milijonus.

Oi, oi, oi, kaip lietuvius sunku įtikinti, kad jų kalboje dauguma vartojamų ištiktukų ir jaustukų yra žydiškos kilmės: „nu“, „fe“, „oi“, „va“, „štiš“, „cit“ ir panašūs. O jei dar ir paminėsime, kad lietuvių nacionalinės virtuvės čempionai cepelinai ir kugelis irgi žydų palikimas, nacionalistinių pažiūrų lietuvis įtars, jog tai tiesiog sąmokslas. Taip, žodis „kugelis“ yra žydiškas žodis, reiškęs kažką apvalaus. Yra išaiškinimas, jog „kugelio“ reikšmė yra plokščias pyragas, susijęs su kepimu, troškinimu. Lietuvos žydai sakė „bulbes“, o lietuviai - „bulvės“, lietuviai sakė „kugelis“, žydai -„kiugelis“.

Daugelis žodžius „kugelis“ ar „cepelinas“ kildina iš vokiečių kalbos. Nenuostabu, juk jidiš kalbos šaknys, kaip minėjome Vokietijoje, tad didžioji dauguma žodžių jidiš kalboje yra vokiški. Lietuvos žydų jidiš kalboje nemažai yra ir lituanizmų. Pvz., bruknes - „bruknės“, darzene - „ daržinė“, gaišenen - „gaišinti“, kirpenen - „negražiai kirpti“, ragene - „ragana“, šeške - „šeškas“. Tai žodžiai, kurių savo kalboje neturėjo žydai.

Na, bet daugiausia emocijų kelia žargonai, kuriais dar ir dabar „pastiprinama“ lietuvių kalba ir net tapę tam tikra mentaliteto dalimi. „Nu vot. „Nu vot. Karoče. Neseniai radome vieną lochą, tokį tikrą frajerį, padarėme šacher-macher, prasukome jį ant lochotrono ir nukėlėme biškį babkių. Reikia atšvęsti tokią šarą. Padarėme maliną pritone. Sėdime su chebra, visi normalūs bachūrai, pora šalavų, nachaliavu gautas babkes skaičiuojam.

„Girdžiu, kipišas kažkoks, oba - šucheris, mentai, oblava, vsio takoje. Pacanai pro langus iššokinėjo. Karoče, galvoju, chana. Mane iš parašos ištraukė, kažkoks musoras ksivą į snukį kiša, karoče, mane vieną ir parišo. Kažkoks žlobas, klausia, ką yra, kas per pacanai ir kur jie pabėgo? Bet ką, aš pocas koks, ar ką? Nekalbėjau fenios, gražiai paaiškinau, kad aš čia atsitiktinai, nieko nepažįstu, nieko nemačiau, nieko negirdėjau. Karoče, turėjau mentūroje blatą, išsisukau.

Net neabejoju, kad visą šį žargonyną priskiriate slavų kilmės keiksmažodžiams (beje, dauguma keiksmažodžių į rusų kalbą, kaip skoliniai pateko iš mongolų-totorių), o mums, lietuviams, tai Rusijos kaimynystės pasekmės - paveldėtas tam tikras mentalitetas. Deja, mentalitetas dar labai gajus. „Babkės“ net ir verslininkams solidesnis žodis nei pinigai. O gal reikėtų susimąstyti, ar reikia mums šių žodžių?

Straipsnio pradžioje rašėme, kad litvakai po Abiejų Tautų Respulikos padalinimo pateko į Rusijos imperijos teritoriją. Jų buvo net visas milijonas. Iki tol žydai negyveno Rusijos imperijoje. Tiesa sakant, Rusija nežinojo nei apie jų papročius, religiją, jiems tai buvo nežinoma, uždarai gyvenanti tauta. Žydai imperijoje buvo engiami. Iš to kilo įvairiausių pasekmių, tokių kaip nemažas nusikalstamumas tarp žydų. Jie gausiai įsiliejo į kriminalinių nusikaltėlių gretas. Liaudyje ši „blatniagų“ kalba ėmėm plisti kartu su revoliucija, nes dauguma jų buvo kalėję su kriminaliniais autoritetais ir tarpusavyje bendraudavo žydiškos kilmės kalba.

Pagardinta keiksmažodžiais ir liudijanti hierarchinę nusikalstamo pasaulio sistemą: blatniagos, pacanai, šalavos, lochai, koziolai ir veiklos terminologiją: oblavas, blatas, babkes, nachaliavai - žargonų kupina kalbos maniera gaji dar ir mūsų laikais. Blatniagų ne tik kalėjimuose vartojama kalba, bet net ir tarp tam tikro mentaliteto verslininkų. O žodis „karoče“ vos ne kiekvieno ir šiandienos jaunuolio kalboje dažnai minimas ir visus jausmus ar reikalus apibendrinantis žodeliūkštis. O žodis kaifas kiek savyje pasitenkinimo talpina. Kiekvienas savo kalboje rasime šių žargonų.

Gal jaunimas ir nesupranta, jog tai ne lietuviškas žodis, o verslo visuomenė, kad tai nusikaltėlių žargonai, o ne verslo sandėrių terminai?

Pagrindiniai Žodžiai ir Jų Kilmė

• BABKĖS - rusiškos kilmės žodis, reiškiantis „senutes“, „bobutes“, nors „bapka“ jidiš kalboje taip pat reiškia „senutė“.
• BACHŪRAS - hebrajiškai „vaikinas“.
• BLATAS - nuo jidiš-vokiškojo „die Blatte“ - „lapas“, „užrašas“, „raštelis“.
• CHALIAVA - nuo hebrajiško žodžio „chalev“ - „pienas“. Prieš šimtą metų žydai organizavo vajų rinkti pinigus pienui žydų vaikams Palestinoje.
• CHEBRA - nuo hebrajiško žodžio „chevra“, reiškiančio kompaniją arba firmą.
• FENIA - nuo hebrajiško žodžio „ofen“ - būdas. Hebrajiška frazė „bitui beofen“ reiškia „kalbėti ypatingai“, t. y.
• FRAJERIS - nuo jidiš žodžio „frej“ - laisvė.
• KAIFAS - nuo arabiško/hebrajiško žodžio „kayf“, reiškiančio „pakilimas“.

LOCHAS - nuo vokiško bei jidiš žodžio „loch“ - skylė. MALINA - nuo hebrajiško žodžio „malion“ - viešbutis. MENTAS - žodžio „dokumentas“ trumpinys. MUSORAS - nuo hebrajiško žodžio „moser“ - skundikas arba išdavikas. PACANAS - ukrainietiškos kilmės terminas, atsiradęs nuo žodžių „paci“, „pati“, „pacik“ - taip Ukrainos kiauliaganiai šaukdavo ganomas kiaules. PARAŠA - hebrajų kalboje tai reiškia komentaras arba skandalas. ŠARA - nuo hebrajiškų žodžių „šear“, „šearim“, reiškiančių - likučiai. Pagal senovinę žydų tradiciją kiekvienas žydų prekeivis arba ūkininkas palikdavo dalį savo turto (taip ir vadinamo „likučiais“) varguoliams šelpti.

Vilniaus brigados banditai, siautę Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, nieko nauja neišrado. Dar XX amžiaus pradžioje Vilniuje veikė gerai organizuotos nusikaltėlių gaujos. Tuomet Vilnius buvo vienas Rusijos imperijos miestų su šiek tiek daugiau nei 200 tūkst. gyventojų, tačiau būtent Vilniuje 1911 m. Jį įkūrė - Sashka Lichtsohnas (dar kitaip vadinamas Chanu Bobkesu) ir jo bendras Aaronas Wojcikas. Vyrai subūrė slaptą nusikaltėlių „savitarpio pagalbos“ organizaciją. Ji turėjo savo iždą, bendrai koordinuodavo nusikaltimus, o svarbiausia - teikė visokeriopą įmanomą pagalbą bendrams. Iš pat pradžių „Bruderferajn“ vertėsi plėšimu gatvėse, vagystėmis ir įsilaužimais, tačiau „brolijai“ stiprėjant pastebėta, kad kur kas daugiau pelno sukrauna veikla, kuri paprastai įvardijama kaip turto prievartavimas. Mokestis į bendrą „Bruderferajn“ kasą priklausė nuo pajamų už atliktą darbą, tai yra už konkretų nusikaltimą.

Jidiš kalbos klaviatūros išdėstymas

tags: #kaip #vadinamas #zydu #turtas