Hipertenzija, arba padidėjęs kraujo spaudimas, yra dažna liga tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje. Hipertenzija (arterinis kraujo spaudimas daugiau kaip 140/90 mm Hg) yra susijusi su padidėjusia širdies ir kraujagyslių, smegenų kraujagyslių ir inkstų ligų rizika. Nepakankama padidėjusio spaudimo kontrolė - pagrindinė mirtingumo priežastis, todėl ankstyva kraujospūdžio korekcija sumažina kraujagyslinių komplikacijų skaičių.
Hipertenzijos priežastys
Hipertenzija - tai įvairių aplinkos ir genetinių veiksnių poveikio pasekmė žmogaus organizme. Deja, liga nėra iki galo aiški ir dabar, jos priežastį nustatyti pasiseka toli gražu ne visada. Antrine hipertenzija vadinama tada, kai specialistai gali nustatyti tikslią ją sukėlusią priežastį: tai gali būti įgimtas inkstų kraujagyslių susiaurėjimas, įvairios endokrininės, inkstų ligos ir t.t. Žinant priežastį, liga gydoma gana sėkmingai. Deja, antrinė hipertenzija tesudaro apie 5-10 proc.
Pradinėje stadijoje liga labai dažnai nesukelia jokių simptomų - žmogus gali jaustis visiškai sveikas. Reikėtų tik pasidžiaugti, jei žmogus jaučia galvos skausmus, dūrimus širdies plote, širdies permušimus - tokiais atvejais jis atkreipia dėmesį, pasimatuoja kraujospūdį ir sužino apie arterinį kraujospūdį.
Pagrindiniai rizikos veiksniai:
- Genetinės priežastys. Jeigu šia liga sirgo tėvai, vaikams yra padidėjusi rizika susirgti hipertenzija.
- Antsvoris ir nutukimas. Sukelia dislipidemiją, gliukozės tolerancijos sutrikimus, kurie kartu su hipertenzija didina širdies ir kraujagyslių ligų riziką.
- Gyvenimo būdas. Didelis gyvenimo tempas, per ilga darbo dienos trukmė, daug streso. Pavyzdžiui, verslininkai dabar dirba po 12-14 valandų, patiria didelius emocinius krūvius, įtampą, apskritai - vadovaujantį darbą dirbantys, veiklūs ir energingi žmonės priklauso didelės rizikos grupei.
Gydymo būdai
Norint išvengti hipertenzijos, pagerinti būklę arba gydytis yra du būdai: nemedikamentinis ir medikamentinis gydymas.
Nemedikamentinis gydymas dažnai taikomas ankstyvesnėje ligos stadijoje (susirūpinti reikėtų, jeigu kraujospūdis yra didesnis nei 140/90 mmHg), jaunesniame amžiuje. Tokiu atveju įvertinamas žmogaus gyvenimo būdas, mityba, rekomenduojama mesti svorį, sureguliuoti vartojamą druskos kiekį, paskirti mankštos pratimus, mažinti stresą. Jeigu, kurį laiką pabandžius šį būdą, rezultatų nepasiekiama, skiriami medikamentai. Vyresniame amžiuje bei kraujospūdžiui esant 150/100 mmHg bei didesniam, medikamentų skiriama visiems.
Nemažai žmonių, kurių aukštas kraujospūdis, bando gydytis patys. Tačiau taip daryti nederėtų - būtina kreiptis į gydytoją, kuris, atlikęs kelis tyrimus, nuspręs, kokių medikamentų ir kokiomis dozėmis reikia skirti.
Atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad kuo anksčiau pradėjus gydyti hipertenziją, pasiekiama geresnių rezultatų, o negydant ilgiau kaip dvejus metus, komplikacijų rizika labai padidėja. Svarbiausia paskirtus medikamentus vartoti reguliariai ir taip kaip nurodyta, nepaisant savijautos. Prisiminti reikia ir tai, kad hipertenzija yra nepagydoma liga ir medikamentus, nuolat konsultuojantis su gydytoju bei ieškant geriausių derinių, reikia vartoti visą likusį gyvenimą.
Ypač geri arterinės hipertenzijos gydymo rodikliai būtini greta sergant tokiomis ligomis, kaip cukrinis diabetas, inkstų ligos ir pan. Tokiais atvejais kraujospūdį būtina griežtai koreguoti ir nuolat stebėti, kad jis nepakiltų aukščiau nei 130/80 mmHg.
Hipertenzijos komplikacijos
Deja, dėmesys atkreipiamas tik komplikacijoms pasireiškus, tačiau tuomet jau būna per vėlu. Kairysis skilvelis yra pagrindinė širdies „pompa“, o hipertenzija - padidėjęs arterinis pasipriešinimas, kurį jam reikia nugalėti. Dėl šios priežasties širdis visą laiką apkrauta ir per tam tikrą laiką - vieniems greičiau, kitiems lėčiau - kairysis skilvelis didėja, širdis plečiasi į kairę ir taip atsiranda ritmo sutrikimų, stenokardijos, infarkto grėsmė.
Be šių komplikacijų, hipertenzija gali sukelti širdies koronarinę ligą, smegenų aterosklerozę, inkstų kraujagyslių aterosklerozę, inkstų nepakankamumą.
Vienas iš pavyzdžių, kaip netikėtai gali pasireikšti hipertenzija, yra panevėžietės Viltės Gailiušienės istorija. Moterį ištiko insultas. Viltei buvo atlikta daugybė tyrimų, vienas jų - magnetinis rezonansas, kuris parodė, kad viena kraujagyslė iš tiesų yra užsikišusi. Nors priežastis nėra visiškai aiški, nuovargis ir įtampa galėjo turėti įtakos.
Jauno amžiaus insultas
Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Neurologijos centro gydytojas prof. pažymėjo: „Visgi tai jauno amžiaus pacientė. 27-eri metai netgi ir jauno insulto kategorijoje priklauso patiems jauniausiems insultams, kurie nutinka iki trisdešimties. Šiuo atveju aiškios insulto priežasties pasakyti dar negalime.“
Dėl genetinių priežasčių insultas gali įvykti bet kuriame amžiuje - net ir vaikams, paaugliams ar kūdikiams. Jauniems žmonėms dažniau pasitaiko smegenis maitinančių kraujagyslių sienelės pažeidimas, vadinamas atsisluoksniavimu arba disekacija. Suplyšta kraujagyslės vidinis sluoksnis, iššoka lopas, kuris plaikstosi kraujagyslės viduje kaip burė ir trukdo kraujui normaliai tekėti aukštyn į smegenis. Disekacija sudaro iki 25 proc. jauno amžiaus žmonių insulto atvejų. Taip pat yra ir širdies ligos, įgimtos širdies ydos, širdies reumatas.
Taip pat insultą gali sukelti skysčių netekimas, profuzinis vėmimas, viduriavimas, paskatinantys kraujo sutirštėjimą. Tai labiau būdinga kūdikiams, nes vyresni žmonės skysčius praranda ne taip greitai. Kūdikiams tai gali sukelti tiek arterijų, tiek venų trombozę.
Iki 40 procentų žmonių po insulto lieka padariniai, pavyzdžiui, judėjimo sutrikimai, jeigu žmogus buvo paralyžiuotas, nusilpo galūnės. Galūnė ne tik silpna, bet ir raumenys pernelyg įtempti ir dėl to atsiranda naujų problemų - sunkiau lankstyti ją per sąnarius, atsiranda skausmas. Jeigu žmogus nuo pat insulto pradžios turėjo kalbos sutrikimų, negalėjo kalbėti arba suprasti, gali likti komunikacijos problemų: žmogus negali sklandžiai kalbėti, kalba yra fragmentiška.
Jauname amžiuje atsigavimo galimybės yra kur kas geresnės, kadangi jaunesni audiniai, smegenys ir jų ląstelės jaunesnės, jos lankstesnės ir plastiškesnės. Dėl to taikant reabilitacines priemones rezultatai paprastai yra geresni nei vyresnio amžiaus žmogaus, kuris patyrė, kad ir to pačio dydžio bei sunkumo insultą.
Nors įtikinančios statistikos pasaulio mastu, kad insultas aiškiai jaunėja, nėra, panašu, kad dažnumas išlieka tokio paties lygio. Kita vertus, didesnė dalis diagnozuojamų insultų iki penkiasdešimties metų yra sietina su geresne diagnostika. Tiesa, rizikos veiksniai „jaunėja“. Jaunų žmonių ir kraujo spaudimas dažnai padidėjęs ir kiti rizikos veiksniai dėl didelio tempo, streso, nuolatinio bėgimo. Nestebina, kad širdies ir kraujagyslių ligos, tiek insultas, tiek miokardo infarktas, linkę pasireikšti jau ir jaunesniems žmonėms.
Raumenų tonusas ir jo sutrikimai
Kiekvienas kūdikio judesys, nuo galvytės pakėlimo iki pirmojo žingsnio, priklauso nuo darnios raumenų veiklos. Vienas svarbių rodiklių, parodančių normalią nervų sistemos ir raumenų veiklą, yra raumenų tonusas. Tai nežymi, nuolatinė raumenų įtampos būsena ramybės metu, būtina tam, kad galėtume išlaikyti kūno padėtį, judėti ir koordinuoti veiksmus.
Normalus raumenų tonusas yra svarbus sveikos kūdikio raidos požymis, tačiau kartais pasitaiko jo sutrikimų. Raumenų tonuso sutrikimai gali atsirasti dėl įvairių priežasčių, dažniausiai susijusių su centrinės nervų sistemos (smegenų) veiklos ypatumais ar pažeidimais. Raumenų tonusui daro įtaką daug struktūrų: motoneuronai, goldžio receptoriai, raumeninės verpstės, bet koks šių struktūrų veiklos sutrikimas gali pakeisti raumenų tonusą. Raumenų verpstės vaidina esminį vaidmenį padėties ir judesio jutime ir judesio mokymosi procese.
Gydytojai išskiria kelis pagrindinius tonuso sutrikimų tipus:
- Hipertonusas (Padidėjęs tonusas): Kai fiziologinis tonuso padidėjimas neužtrunka arba yra pernelyg ryškus.
- Hipotonusas (Sumažėjęs tonusas): Kai raumenys yra pernelyg atsipalaidavę.
- Distonija (Kintantis tonusas): Kai raumenų tonusas nuolat svyruoja - kūdikis tai įsitempia, tai visiškai atsipalaiduoja.
- Tonuso asimetrija: Kai tonusas skirtingas dešinėje ir kairėje kūno pusėse.
- Mišrus tonusas: Kai skirtingose kūno dalyse tonusas nevienodas (pvz., rankos hipotoniškos, o kojos hipertoniškos).
Galimos padidėjusio raumenų tonuso priežastys:
- Problemos nėštumo metu: Mamos ligos (pvz., infekcijos, negydytas diabetas, aukštas kraujospūdis), placentos problemos, dėl kurių vaisiui galėjo trūkti deguonies (hipoksija). Nėštumo metu mamos patirtas stresas ar persirgtos ligos.
- Sudėtingas gimdymas: Užsitęsęs ar labai greitas gimdymas, invazinės priemonės gimdymo metu, gimdymo traumos, vaisiaus hipoksija gimdymo metu.
- Neišnešiotumas: Anksčiau laiko gimusių kūdikių nervų sistema dar nesubrendusi.
- Genetiniai sindromai ir medžiagų apykaitos sutrikimai: Genetinės ligos, kurios gali būti paveldėtos, net jei abu tėvai yra visiškai sveiki.
- Persirgtos sunkios naujagimių ligos: (pvz., meningitai, encefalitai ) ir kt. (pvz., sunki gelta, infekcijos).
- Sąnarių, raiščių problemos.
- Rachitas: (nors dabar retesnė priežastis dėl vitamino D profilaktikos).
- Kūdikiai, kurie yra labai alkani: taip pat gali turėti didelį raumenų tonusą, įskaitant naujagimius arba vyresnius kūdikius, kurie yra labai mažo svorio.
- Kartais aiškios priežasties nustatyti nepavyksta.
Raumenų tonuso vertinimas ir gydymas
Pirminį vaiko raidos ir tonuso vertinimą atlieka šeimos gydytojas ar pediatras planinių apžiūrų metu. Jei reikia, siunčia konsultuotis su vaikų neurologu. Dažniausiai diagnozei pakanka klinikinės apžiūros. Tačiau kartais, ieškant priežasties ar tikslinant diagnozę, gali būti skiriami papildomi tyrimai:
- Ultragarsinis galvos smegenų tyrimas (per didįjį momenėlį).
- Elektroencefalograma (EEG).
- Retais atvejais - kompiuterinė tomografija (KT) ar magnetinio rezonanso tomografija (MRT).
Nustačius raumenų tonuso sutrikimą, pagrindinis gydymo metodas yra kineziterapija (gydomoji mankšta) ir/arba masažas. Parinkti tinkamą gydymą, reikalinga kineziterapijos konsultacija su specialistu.
Tikslas: Normalizuoti raumenų tonusą, skatinti taisyklingus judesius, lavinti motorinius įgūdžius, užkirsti kelią galimiems raidos vėlavimams ar antrinėms problemoms (pvz., kontraktūroms, netaisyklingai laikysenai).
Nors kai kurie lengvi tonuso pakitimai gali išnykti savaime vaikui augant, tikslinga terapija padeda tai padaryti greičiau ir užtikrinti optimalią vaiko raidą.
Vaiko judėjimas yra neatsiejamai susijęs su jo bendrąja raida. Jei dėl raumenų tonuso sutrikimų vaiko judesiai yra suvaržyti, vėluoja motorinė raida, tai gali turėti neigiamos įtakos ir jo pažintiniams, kalbiniams bei socialiniams įgūdžiams. Todėl labai svarbu neignoruoti gydytojo rekomendacijų ir laiku pradėti paskirtą terapiją (mankštas, masažus).
Apibendrinant, ankstyva diagnostika ir tinkamas gydymas yra labai svarbūs norint užtikrinti sveiką vaiko raidą ir išvengti galimų komplikacijų, susijusių su padidėjusiu kraujospūdžiu ir raumenų tonuso sutrikimais.