Lankytojams įžengus į muziejų, dažnas pirmiausia užsuka į nuostabią, lietuvių valstiečių senovę primenančią Dzūkijos sektoriaus Rudaminos sodybą. Joje yra gražus gyvenamasis namas-stuba, kuris į muziejų buvo perkeltas iš Lazdijų rajono, Jaseniaukos kaimo. Ši stuba, kaip ir daugelis kitų muziejuje saugomų ir lankytojams atvirų XIX-XX a. pr. pastatų, yra unikalių įvykių ir istorijų sergėtoja.
Sodybos gyvenamasis pastatas statytas 1864 m., į muziejų perkeltas 1969 m. ir 1971 m. atstatytas. Taigi, ši stuba Jaseniaukos kaime stovėjo kiek ilgiau nei šimtą metų, o per šiuos metus sodybos gyventojai matė tiek gerus, tiek blogus įvykius - keitėsi kartos, gimė ir augo vaikai, Lietuva atkūrė valstybę, vyko karai, politiniai pasikeitimai.
Sodybos sienos tapo svarbios pokario įvykių liudininkės, jos regėjo ginkluotą pasipriešinimą prieš sovietinį režimą, Lietuvos partizanus, jų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Šeimos gerbūvis padidėjo, kai Vincą Karaliūną XX a. 4 deš. pradžioje išrinko Lazdijų valsčiaus viršaičiu. Karaliūnų gyvenimą sudrumstė atėjusios negandos - sovietų okupacija, Antrasis pasaulinis karas, nacių okupacija, nekviesti, bet vėl sugrįžę ir priespaudas atnešę sovietai.
Pokario įvykių liudininke ir dalyve tapo Adelė Karaliūnaitė, gimusi 1927 m. Adelė Jaseniaukos kaime gyveno iki 1950 m., tada ištekėjo ir persikėlė gyventi į Kauną. Įtemptu pokario laikotarpiu Karaliūnų šeima, įskaitant ir Adelę, prisidėjo prie Lietuvos partizanų rėmimo. Karaliūnai, kaip ir tūkstančiai kitų mūsų krašto gyventojų, rėmė partizanus maistu, drabužiais, prieglobsčiu.
Rudaminos sodybos stubos sienos matė pokario įvykius ir įvairius partizanų veiklos epizodus - bunkerio įrengimą po krosnimi, karinės aprangos - baltų kombinezonų - siuvimo darbus, ginkluotųjų rezistentų rėmimą. Pats svarbiausias įvykis, kurį liudija stuba, yra vieno iš pagrindinių Lietuvos 1944-1953 m.
Dzūkijos etnografinis regionas Lietuvos žemėlapyje
Dzūkijos Regiono Ypatumai
Dzūkija - labai savita etnografinė Lietuvos sritis tarp Nemuno vidurupio ir Neries. Dzūkai, šių vietų gyventojai, taip vadinami dėl ryškios savo tarmės ypatybės - dzūkavimo. Dzūkuoja ir rytų aukštaičiai, tačiau dzūkai išsiskiria dar ir savitais papročiais, liaudies dainomis, gyvenimo būdu. Daugelis amatų čia išsilaikė ilgiau nei kitur, o kai kurie darbai - net iki mūsų dienų.
Čia vis dar galima pamatyti moteris, pjautuvu pjaunančias rugius, paragauti namuose keptos duonos, Dzūkijoje vis dar naudojami spragilai ar rankinės girnos. Nors etnografinių regionų ribos skirstomos atsižvelgiant į architektūros, tarmių, materialiojo paveldo skirtumus, visuose regionuose architektūros formas lėmė tie patys du veiksniai - gamtinis ir žmogiškasis.
Gamta dzūkams nebuvo palanki - šiuose kraštuose prastos žemės, miškai, todėl čia reta būdavo turtingų ūkininkų. Trobos gerokai mažesnės nei kituose regionuose, beje, turi sąsajų ir su aukštaičių pirkiomis. Ir dabar Dzūkija kartais laikoma aukštaičių dalimi - kai kurie etnologai teišskiria Aukštaitiją, Žemaitiją ir Suvalkiją.
Tradicinė Dzūkų Sodyba
Dzūkijos kaimuose sodybos išsidėsčiusios pagal šiam kraštui būdingą tvarką. Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).
Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2. Dzūkų kaimo ir sodybų išplanavimas neturi griežto, taisyklingo plano. Muziejuje eksponuojama vienkieminė sodyba ir padrikas kaimas, atkurtas pagal Zervynų kaimo fragmentą, kuriame bendrame sodybiniame sklype sustatyti kelių šeimų trobesiai.
Kaip įprasta, sodyba suformuota apie stačiakampį kiemą (perimetrinis planavimas). Kiekvienas pastatas tradiciškai turėjo savo vietą: priešais gyvenamąjį namą statydavo klojimą, viename krašte - svirną, kitame - tvartą. Kieme iškastas veleninis šulinys. Jo vieta tarp gerojo ir ūkinio kiemo.
Tradicinė dzūkiška pirkia
Vienas iš jų - gyvenamasis namas, atkeltas iš Musteikos kaimo (Varėnos r.), statytas 1895 m., į muziejų perkeltas ir pastatytas 1976 m. Ilgis - 16,6 m, plotis - 6,7 m. Pirkioje gyveno šeimininkas, kuris dirbo eiguliu, šeimininkė, keturios dukterys, sūnus, augintinė ir du samdiniai: merga, piemuo. Sodyboje lankydavosi daug svečių, tarp jų ir prof. gamtininkas Tadas Ivanauskas, kuris prieš pirmąjį pasaulinį karą čia gyvendavo vasarą.
Pagrindiniai sodybos pastatai:
- Gyvenamasis namas (Pirkia): Ilgas ir siauras, dažniausiai dvigalis su priemene ir kamara viduryje. Viename gale - duonkepė krosnis.
- Svirnas (Klėtis): Nedidelis, dažniausiai vienos patalpos, bet išraiškingų formų. Čia saugotos maisto atsargos, drabužiai, kartais miegota. Išskirtiniai Dzūkijoje - svirnai su „pavalu“.
- Tvartas: Didelis ir erdvus, su atskiromis patalpomis arkliams, karvėms, avims, kiaulėms. Pastogėje sandėliuotas šienas gyvuliams.
- Kluonas (Klojimas): Skirtas javams laikyti, džiovinti ir kulti. Pastatas ilgas ir siauras. Durys dvejos, plačios, dvivėrės, kad būtų galima įvažiuoti vežimu.
Architektūrinės Ypatybės
Seniausias gyvenamasis dzūkų pastatas - viengalė arba dvigalė pirkia. Ją sudarė pagrindinė patalpa, vadinama pirkia, kurioje daug vietos užimdavo duonkepė krosnis, ir priemenė, kurioje kadaise buvo atliekami ir ruošos, ir ūkio darbai. Dzūkai dažnai statydavo ir vadinamosios neišplėtotos dvigalės pirkios variantą: iš kitos priemenės pusės pristatydavo kamarą, kurioje ir miegodavo. Dviejų galų pirkias sau leisdavo turtingieji, bet Dzūkijoje jų būdavo mažiau nei kituose regionuose.
Tradicinis gyvenamasis dzūkų būstas - pirkia - ir planavimu, ir išorine forma siejasi su tradiciniu Rytų Lietuvos būstu, tačiau yra mažesnių matmenų nei kitur. Pirkia - dviejų galų su priemene ir kamara viduryje bei atviru prieangiu. Viename gale, didžiausio gyvenamojo namo patalpoje, stovi duonkepė krosnis, skirta patalpai šildyti ir valgiui gaminti. Kitas pirkios galas nešildomas. Pamatai sumūryti iš lauko akmenų. Sienos suręstos iš tašytų rąstų, kertės lygios, apkaltos lentomis ir kukliai papuoštos. Stogas dvišlaitis, dengtas nendrėmis. Dailiai apkalti pirkios skliautai: įstrižai sudėtos lentos sudaro rombinius ornamentus. Galines sienas nuo lietaus saugo lentomis dengti stoginukai, jų apačią puošia profiliuotos lentos. Prieangio stogelį remia dvi kolonėlės. Priemenę apšviečia nedidelis langelis. Kiti langai - šešiarūčiai su langinėmis.
Yra išlikusių vien kirviu statytų namų, čia įprasti gausūs puošybos elementai. Bene labiausiai puošiamas pastato elementas - langai. Ypač brangiai kainavo langų gamyba ir puošimas, tačiau net ir nepasiturintys valstiečiai dėl jų negailėdavo parduoti karvę.
Gamta nelepino, todėl pamatai pirkioms Dzūkijoje buvo daromi menki, dažniausiai iš medžių trinkų, rečiau - iš akmenų. Stogai - gegninės konstrukcijos, daugiausia dvišlaičiai. Viena seniausių stogo konstrukcijų - čiukurinė. Kita archajiška Dzūkijoje dar aptinkama stogo konstrukcija - sijinis stogas.
Grindys ir lubos pirkiose atsirado ne iš karto, nors miškingoje Dzūkijoje lentų grindys naudotos jau nuo seno. Nors ūkiai menkesni nei kituose regionuose, pirkios puošyba dzūkai jiems nenusileido. Dzūkijoje plito puošybos elementai, sukurti iš medžio - kiaurapjūviu dekoruoti antlangiai, prieangėliai, lėkiai.
Išskirtiniai Dzūkijoje - svirnai su „pavalu“. Stogui sutvirtinti būdavo įrengiamas „pavalas“ - išilgai stogo vienas šalia kito dedami rąsteliai ar pusrąsčiai, kurie matomi ir iš išorės.
Statybinės Medžiagos ir Konstrukcijos
Statybinės medžiagos naudotos tokios pat, kaip ir kituose regionuose. Pirkios sienos - rąstų, stogams paprastai naudoti šiaudai, taip pat būdavo dengiama lentelėmis „drankomis“, malksnomis, skiedromis, kai kur ir čerpėmis.
Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.
Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos. Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis.
Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui - įvarios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai. Sienos ręstos dvejopai: Rytų Lietuvoje sienojai jungti sąlaidomis (naudoti trys kerčių nėrimo variantai), Vakarų Lietuvoje - lygiomis kertėmis. Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams).
Dzūkijos Kaimų Struktūra
Kaimai Dzūkijoje išsimėtę miškuose. Lyginant su kitais Lietuvos regionais čia daugiausia beveik nepakitusių gatvinių kaimų, taip pat galima rasti ir padrikų kaimų, kurie šiame regione kūrėsi dar XVIII amžiuje. Dzūkijos nacionaliniame parke iki pat šių dienų išliko ne vienas kaimas: Dubininkas, Marcinkonys, Merkinė, Musteika, Zervynos. Zervynų kaimas dar sovietmečiu paskelbtas etnografiniu.
Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto darbuotoja, architektė dr. Rasa Bertašiūtė įsitikinusi, kad didžiausia šiandienos problema - supratimas, kaip tuos kaimus saugoti, meistrų, pinigų sodyboms prižiūrėti trūkumas. „Medinį namą reikia tvarkyti kasmet, o šiuolaikinis žmogus mano, kad pastatytu namu rūpintis nereikia, - įsitikinusi pašnekovė. - Prižiūrimi namai nekeltų daug rūpesčių. O dabar jie ilgus metus stovi apleisti, be to, atvykę miestiečiai neretai nežino, kaip juos tvarkyti. Tradicinė architektūra - tarsi gamtos tąsa. Nėra kontrasto tarp žmogaus erdvės ir gamtos. Žmogus prie jos derinasi. O štai mieste kontrasto principas labai ryškus.“
Darnos Paieškos
Etnografė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė Onutė Drobelienė pastebi, kad Dzūkijos mediniam paveldui, kol jame dar gyvena senieji šilų dzūkai, toks greitas išnykimas negresia kaip kituose regionuose. Dzūkijoje gyvenimas keičiasi palyginti lėtai, tik kaimai pamažu tuštėja. Tiesa, tradicinę Dzūkijos kaimo architektūrą saugo ir sodybas čia įsigyjantys menininkai, kurie atvyksta ieškodami ramybės ir tylos, pagaliau - mūzos.
Pasak O. Drobelienės, į Dzūkijos nacionalinio parko kaimus dažniau atvažiuoja tie, kurie vertina tai, ką mato aplink. Anksčiau namus žmonės statė dairydamiesi į gamtą, su meile sau ir savo šeimai. Ir šiandien naujakuriai stengiasi tebesamus pastatus sutvarkyti ar, pasitarę su saugomų teritorijų architektais, nebereikalingą tvartą, svirną pritaikyti šiuolaikinėms reikmėms.
Dzūkijos, kaip ir kitų etnografinių regionų, veidą pakeitė didžiosios XX amžiaus nelaimės: trėmimai, kolektyvizacija, melioracija. Sovietmečiu, kaip ir visoje Lietuvoje, čia buvo įkurta kolūkių, bet išsilaikę vos metus kitus daugelis buvo pertvarkyti į žuvininkystės ar miškų ūkius. Smėlynai, upeliai, miškuose atokiai išsibarsčiusios derlingesnės žemės - kolūkiams kurti šios vietos nebuvo tinkamos.
Šiuolaikinės Interpretacijos
Šiandien galima rasti modernių namų projektų, įkvėptų tradicinės dzūkų architektūros. Šie projektai derina tradicinius elementus su šiuolaikiniais patogumais ir technologijomis.
Apibendrinant, dzūkų architektūra yra unikalus ir vertingas kultūros paveldas, kuris atspindi regiono istoriją, gamtą ir žmonių gyvenimo būdą. Tradiciniai dzūkų namai ir sodybos išsiskiria savo paprastumu, funkcionalumu ir harmoninga integracija į gamtinę aplinką.
Nemuno kilpų regioninis parkas ir Birštono savivaldybė patenka į panemunių dzūkų teritoriją. Šiame straipsnyje trumpai apžvelgsime Birštono krašto tradicinės architektūros raidą ir savitumus. Lietuvos gyvenviečių struktūroje sodyba visą laiką išliko šeimos gyvenimo pagrindine vieta, stabiliu ūkio vienetu. Gyvenamąją ir ūkinę erdvę formavo aplink vieną, du, kartais net tris kiemus (gerąjį, ūkinį ir kluonieną) išdėstyti pastatai (gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, klojimas, pirtis), želdiniai (sodas, gėlių darželis, pavieniai medžiai) ir smulkiosios architektūros statiniai (kryžiai, koplytstulpiai, tvoros, vartai, varteliai, šuliniai, suolai, aviliai ir kita).
Sodybos elementai:
- Svirnas: antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti.
- Tvartai: plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei.
- Kluonas: didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti.
- Pirtis: statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai.
Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti. Vartai ir varteliai būdavo įrengiami tarp atskirų kiemų, ties įvažiavimais į sodybą, kluonieną, daržus. Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys būdavo kasamas prie gatvės, juo naudojosi keli ūkiai, didesniuose ūkiuose buvo keli šuliniai.
Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse. Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila.
Pagrindiniai statybos įrankiai - kirvis, oblius, nuo 18 a. pabaigos imtas naudoti skerspjūklis (dvirankis pjūklas). Senųjų gyvenamųjų namų ir svirnų sienojai buvo tašomi kirviu arba skliutu. Luboms, durims naudotos skaldytos ir obliuotos lentos. Ėmus naudoti skerspjūklį palengvėjo statyba, aslas pakeitė medinės grindys, priemenėse imta dėti lubas, sienas ir skliautus apkalti lentomis.
Dzūkijos Valstiečio Gyvenamojo Namo Sandara
| Elementas | Aprašymas |
|---|---|
| Pamatai | Dažniausiai iš medžių trinkų, rečiau iš akmenų |
| Sienos | Rąstų, dažniausiai pušinių arba eglinių |
| Stogas | Gegninės konstrukcijos, daugiausia dvišlaičiai, dengti šiaudais, lentelėmis, malksnomis, skiedromis, čerpėmis |
| Langai | Šešiarūčiai su langinėmis, gausiai puošti kiaurapjūviu dekoruotais antlangiais |
| Grindys ir lubos | Atsirado vėliau, dažniausiai lentų |
| Puošyba | Kiaurapjūviu dekoruoti antlangiai, prieangėliai, lėkiai |
tags: #kaip #valstiecio #gyvenamasis #namas #vadintas #dzukijoje