Šio susitikimo metu išsikelsime sau tikslą iš psichologinio požiūrio taško pažvelgti į tėvo statusą / vaidmenį, poziciją, kurią jis užima trejybiniame šeimos santykyje: tėvas-motina-vaikas. Kuo ji reikšminga šv. Juozapo ir šeimos metuose siekiant geriau įsigilinti į tėvystės slėpinį? Kad ir kaip keistai beskambėtų, o man tai skamba teisingai - tai mums tikrai padės geriau suvokti ne tik šv. Juozapo asmens tėvystę, tačiau šiame katechezių ciklo susitikimų sūkuryje ir paties Dievo Tėvo slėpinį.
Tėvo statusas ir vaidmuo
Terminą statusas naudosime jį suvokdami kaip kažką esmiško, kas apibūdina konkretų subjektą simboliniame ir realiame lygmenyje - tėvą, motiną, vaiką. Suvoksime kaip talpinantį savyje tėvystės arba motinystės esmę, kuri tam tikra prasme yra bendrinis terminas, talpinantis savyje kiekvieną tėvystę ir motinystę. Taigi, statusas simboliniame lygmenyje yra tai, kas įtakoja kiekvieno šeimos tėvo, motinos, vaiko santykius tiek pasąmoniniame lygmenyje, tiek kasdienio gyvenimo tikrovėje. Terminą vaidmuo naudosime kalbėdami apie išoriškai išreikštą ir socialinę dimensiją.
Psichologinis požiūris į tėvo vaidmenį
Reikia konstatuoti, kad ne visos psichologijos mokslų šakos pripažįsta (bendroji, specializuotoji, taikomoji) ir naudoja tokį psichologinių mechanizmų veikimo principą. Daugelis jų naudojasi skirtingu požiūrio tašku ir nekelia tėvo statuso / vaidmens klausimo, nes manoma, kad tai yra kultūrinio lygmens klausimas. Šioms psichologijos mokslo atšakoms, kurios anot jų nekalba vien tiktai apie subjektą, bet daugiau koncentruojasi į fenomenų analizę, žmogaus vidinių struktūrų analizę, veikimo mechanizmus - dažnai tokius būdus ir bandymus kalbėti darant psichologinę analizę vadina tiesiog socialinės arba sociologinės sferos pasakojimais. Ne visoms psichologijos mokslų atšakoms svarbus subjektas, gebantis kalbėti ir išreikšti save. Tik psichoanalizė ir terapinių mokslų sfera atveria šią galimybę. Reikia tad psichologijos, kuri analizuotų žmogiškojo “Aš” santykį kuriamą per žodį.
Kalbančiojo subjekto psichologija (psichoanalizė) geba paaiškinti tėvo statusą / vaidmenį, dėl to, kad tai yra galimybė pažinti įgaunama per buvimą kalbančiuoju. Kaip sako Marius Binasco’as (Mario Binasco), Jono Pauliaus II Instituto studijoms apie šeimą ir santuoką prie Popiežiškojo Laterano universiteto profesorius - tėvo statusas / vaidmuo yra raktinis norint suvokti savo santykius su supančia tikrove ir su savimi pačiais. Atkreipkime dėmesį į esminius buvimo tėvu elementus, tikrovėje egzistuojančią struktūrą, kuri aktyviai veikia individo (subjekto) autoidentifikacijos proceso metu konkrečioje (ir kiekvienoje) šeimos aplinkoje. Psichologijos moksluose šis procesas vadinasi klinikinės analizės metodu, kuris atveria plačias pagalbos galimybes sunkumus patiriančiam asmeniui (subjektui) gauti.
Žmogus, t. y. subjektas, kalba apie statusus / vaidmenis dėl to, kad jie liečia patį subjektą, esantį santykyje su „kitu“, su „kitais“ ir su savimi pačiu („Aš“). Subjektas užduoda sau klausimą: kas aš toks esu, ką gyvenime galiu veikti? Taip vyksta dėl to, kad „(...) žmogus - kalbantis, mąstantis, trokštantis subjektas, turintis socialinius santykius, tai tas pats subjektas, kuris užduoda sau klausimą apie priklausymą tikrovei ir tam, kas yra už tikrovės ribų“(2). Psichoanalizės mokslas padeda suprasti tam tikrą priežasties - padarinio loginę seką, kuri išreiškiama žodžių pagalba. Čia žodis suvokiamas kaip simbolis, išreiškiantis tam tikrą vidinį turinį, žodis, kuriantis santykį su „kitu“ ir savimi pačiu. Subjektas kalba pirmuoju asmeniu, t. y. apie save. O pirmosios gyvenimo patirtys susijusios su kalbėjimu apie mamą, tėtį ir “kitą”. Kalbėjimo patirtis, galima drąsiai teigti, visada susijusi su buvimu vaiku. Su buvimu trejybiniame šeiminiame santykyje: tėvas-motina-vaikas. Vaikas kalba apie tai, kokį vaidmenį atliko ir atlieka tėvai ir kaip jo pasirinkimus įtakoja pasaulis, kuriame tėvas ir motina atlieka tuos savo vaidmenis.
Tėvo vaidmens svarba vaiko gyvenime
Intuityviai galime pabandyti suprasti, kokią svarbią vietą tėvo statusas užima vaiko gyvenime. Juk tėvas yra tas, kuris sako tiesą ir yra jos garantas. Praktiniame gyvenime, kada subjektas (vaikas) suvokia, kad jo tėvas meluoja - šokiruojamas, pasimeta. „Tėvas“ nereiškia vien tik vieno konkretaus asmens. Jis tuo pačiu ir simbolis. Tėvystė tarsi atvaizdas, kurį atrandame tiek apie jį mąstydami, tiek auklėjimo procese. Jeigu iš tėvystės atimtume simbolinį lygmenį, tėvas taptų tiesiog individu, kuris yra šalia motinos. Nebūtų tuo, kuris yra pašauktas išgyventi tėvystės santykį su savo vaikais. Mes susitikimų cikle bandysime nuolat kalbėti apie šį santykį su „tėvo statusu“, taip pat apie realų tėvo buvimą šeimoje. Apie tėvą, kuris simboliniame, pasąmoniniame lygmenyje struktūruoja, „tvarko“ vaiko pasąmonę.
Vardo suteikimas ir tiesos svarba
Žakas Lakanas teigia, kad žmogaus „vardas“ taip pat turi savo statusą, kuris padeda susiorientuoti ir atsakyti į klausimą, kas aš esu? O tėvo statuso vienas esminių momentų yra suteikti vaikui vardą (ką ir matome šv. Juozapo asmenyje, kada drauge su šv. Šeima atėjęs į šventyklą paaukoti savo pirmagimio ištaria: jo vardas Jėzus). Vardas Žako Lakano suvokime nėra vien tik tas garsas, kurį išgirdę atsiliepiame. Vardas autoriui yra tai, kas leidžia subjektui turėti stabilų santykį su savimi pačiu. „Vardo“ konceptas leidžia suvokti kas esi, mąstyti, jausti save įvairiausiose gyvenimo situacijose ir visuose santykiuose su „kitais“.
Čia reikia užsiminti ir apie tiesos svarbą žmogaus gyvenime. Nes tik santykis paremtas gyvenimu tiesoje yra toks, kuris nėra žalingas pačiam subjektui. Tiesos apie santykį tarp dviejų ar daugiau subjektų (tėvas-motina-vaikas). Vadinasi, neužtenka subjektui santykio su kai kuo ar kažkuo, tačiau svarbu ir tai, kas yra tiesa šiuose santykiuose. Neužmirškime, kad psichoanalizės tėvas ir išradėjas Zigmundas Froidas visų pirma hipnozės būdu bandė prisiliesti prie paslėptų ar subjekto užmirštų „tiesų“. Zigmundas Froidas kalbėdamas apie užmirštas tiesas visų pirma turi mintyje pačios tiesos neigimą, užblokavimą, naujos sukūrimą, t. y. įvairiausius būdus priimti tikrovę, tačiau ją savaip iškraipant.
Tėvo vaidmuo identiteto formavime
Klaudijus Rize (Claudio Risé) sako, kad gimęs kūdikis pradeda save identifikuoti visų pirma fiziologine prasme, bandydamas suvokti kas jis yra - vyras ar moteris. Suvokdamas ir pažindamas savo kūną, matydamas, jausdamas vyriško lytinio organo buvimą arba nebuvimą, vaikas suvokia, kas jis yra. „Neturėjimo“ atveju, vaikas suvokia, kad jis yra moteris. Berniukui gi, „turėjimas“ yra patvirtinimas, kad jis yra vyras. Vos tik gimęs vaikas tapatina, identifikuoja save su motina ir tik po to su tėvu. Ir šis dėsningumas lydi naują subjektą visą jo gyvenimą. Tėvas palieka skirtingus pėdsakus berniuko ir mergaitės gyvenime. Berniukui tėvystė glaudžiai susijusi su vyriškumo išpildymu.
| Aspektas | Berniukai | Mergaitės |
|---|---|---|
| Identifikacija | Vyriškumo išpildymas | Pasitikėjimas savimi |
| Tėvo įtaka | Vyriško elgesio modelis | Nuomonės vertinimas |
| Santykių svarba | Vyriškumo patvirtinimas | Būsimų partnerių pasirinkimas |
Tėvo statusas / vaidmuo šeimoje yra simbolinis veiksnys, kadangi suteikia vaikui galimybę palyginamuoju būdu įgauti savojo identiteto suvokimo dėmenį. Simboliniame lygmenyje šią tiesą galima įsisąmoninti tik per pavyzdį. Ir čia, naujo individo (subjekto) gyvenime be galo svarbus trejybinis santykis: tėvas-motina-vaikas. Jis suteikia galimybę neapvogti subjekto ir padėti susipažinti su pilna žmogiškojo gyvenimo galimybe identifikuojant save kaip vyrą arba moterį.
Šiuolaikinės problemos ir tėvo vaidmens nuvertėjimas
Mūsų vakarietiškąja kultūra pagrįstose visuomenėse dėl įvairiausių istorinių aplinkybių kultūriniame lygmenyje tėvystė nebėra vertinama kaip svarbi simboliniame lygmenyje. Nebevertinama kaip toji, kuri suteikia vaikui gyvenimo kryptį, o pats tėvas ir tas statusas, kurį atstovauja - nebėra toks geidžiamas. Vis dažniau apie tėvą kalbama kaip apie lytinių ląstelių donorą, bankomatą ir kitus fragmentinius jo vaidmenis neatitinkančius pilnavertiško jo statuso. Vaikui visa tai, kas vyksta apčiuopiamoje kasdienybėje yra tikrovė. Toje tikrovėje reikia kažko, kuris paaiškintų, mokytų ir gebėtų perteikti instrumentą ir būdus adekvataus ir teisingo santykio su supančia tikrove susikūrimui. Reikia abiejų tėvų.
Nepilnose, išsiskyrusių tėvų šeimose, mirus tėvui - nepašalinamas vaiko poreikis turėti tėvą, ne tik fizine prasme kalbant, tačiau ypatingai simboliniame lygmenyje. Jeigu motina po skyrybų traumos nusprendžia nebekalbėti apie savo vyrą, vaiko tėvą, toks pasirinkimas ištrinti tėvą ir iš vaiko gyvenimo, sudaro palankią terpę įvairių sutrikimų atsiradimui vaiko gyvenime. Gali atsirasti nepilnavertiškumo jausmas, vystytis nedrąsus ir naujus santykius bijantis pradėti asmuo. Skyrybų atveju daug sveikiau būtų, jeigu motina paaiškintų vaikui problemas iškilusias su tėvu, paaiškindama skyrybų priežastis ir suteikdama vaikui informaciją, kaip ir kada jis gali rasti savo tėvą ir bendrauti su juo. Tada vaikui pavyktų pasąmoniniame lygmenyje susikurti santykį su tėvu.
Nes tai yra vienintelis būdas suvokti, ką reiškia būti žmogumi, būdas, įgalinantis atsakyti į klausimus: kur yra mano pradžia ir kas aš toks esu? Tėvo statuso simbolinis lygmuo visada yra atsakymas į iškylančius sunkumus ir žmogaus atsiradimo prielaida bei ženklas. Nes tai yra vienintelis būd...
