Kaip Įveikti Nerimą: Veiksmingos Strategijos Ir Patarimai

Patį neramiausią metų mėnesį pakalbėkime apie vidinį nerimą. Jis gali visiškai sugriauti kasdienį gyvenimą. Ypač dabar, kai, rodos, visi aplink švenčia, o jūs nejaučiate jokio džiaugsmo, tik varginančias neramybės bangas. Daug šurmulio, lūkesčiai, spaudimas būti „laimingais”, o viduje gniaužiantis jausmas, kad nespėjame su pasauliu, kad visko „per daug” - nuo darbų iki šeimos reikalų, nuo laukiančių sveikinimų iki sušalusių jausmų.

Nacionalinio psichikos sveikatos instituto duomenimis, per 7 procentus žmonių Lietuvoje sako sergantys chroniška depresija, o nerimo ir panikos sutrikimus patiria keliskart daugiau žmonių. Tokia statistika verčia susimąstyti, ar jus varginantis nerimas nėra peržengęs leistinų ribų? Kaip jo atsikratyti? Būdų yra įvairių. Nuo nerimo sutrikimų kenčia ~4-13 procentų pasaulio gyventojų.

Normalu, kad laikas nuo laiko dėl įvairių gyvenimo įvykių išgyvenate nerimą. Nerimas yra natūralus, instinktyvus organizmo atsakas į išorinę grėsmę. Žmogui išsigandus, automatiškai išsiskiria adrenalinas, pradeda smarkiau plakti širdis, padažnėja kvėpavimas, padidėja kraujo spaudimas, dėl to daugiau kraujo patenka į raumenis ir jie paruošiami veikti. Gyvūnams, taip pat ir žmonėms, ši organizmo savybė padeda išgyventi pavojingose situacijose, nes tokie cheminiai ir fiziologiniai pokyčiai organizme suteikia papildomos jėgos arba pabėgti, arba pasilikti ir kovoti su grėsme. Be to, ši organizmo savybė pagerina dėmesio koncentraciją, atmintį, loginį mąstymą ir padeda mums įveikti kasdieninius gyvenimo iššūkius - susikaupti egzaminui, išspręsti kasdienines problemas, pasiekti pergalę sporte, apginti savo nuomonę įvykus konfliktui ir pan. Taigi trumpalaikis nerimas žmogui nėra pavojingas. Priešingai - reikalingas ir naudingas.

Deja, šiandien žmonės dažnai skundžiasi išgyvenantys nerimą beveik visą laiką arba didesnę laiko dalį - slegia atsakomybė šeimoje ir darbe, nerimą kelia kasdieniniai rūpesčiai, įtampa didėja ir, atrodo, niekas nesikeičia. Tokia nuolatinė psichinė įtampa pasireiškia nuolatiniu susirūpinimu, nuogąstavimu, išgyvenimu dėl dalykų, kurie dažnai yra mažai tikėtini. Pavyzdžiui, žmogus pradeda nerimauti, kad patirs nesėkmę, nieko nesugebės gyvenime pasiekti, sulauks kitų žmonių kritikos ir pašaipų, praras darbą. Kitas susikoncentruoja ties fiziologiniais organizmo pojūčiais ir galvoja, kad be visų rūpesčių, užklupo dar ir sunki liga. Kilus konfliktui šeimoje išsigąstama, kad gali grėsti skyrybos ir pan. Kitaip sakant, tokio ilgalaikio nerimo šaltinis dažnai glūdi žmogaus mintyse, o ne realioje tikrovėje.

Kaip galite padėti sau

Emocinė savijauta priklauso nuo paties žmogaus. Svarbu tą žinoti ir tuo tvirtai tikėti. Suvaldyti nerimą - tai prisiimti atsakomybę už savo mintis, emocijas, planus, aplinką ir problemų sprendimo būdus. Jei gyvenimą įsivaizduosime kaip laivą, tai kiekvienas esame savo gyvenimo kapitonai. Tvirtai laikyti vairą - tai eiti per gyvenimą su pasitikėjimu ir dvasine ramybe.

Pastebėję savyje nerimą, galite patys išmėginti specialistų siūlomas nesudėtingas, lengvai įgyvendinamas strategijas:

• Išsiaiškinkite, kas jums kelia nerimą - atsisėskite ramioje vietoje ir surašykite visus nerimo šaltinius. Darykite tai kuo konkrečiau. Venkite abstrakčių formuluočių, pavyzdžiui, „Jaučiu nerimą dėl darbo“. Pasistenkite kuo tiksliau apibūdinti situaciją - „Darbe jaučiu/jaučiau nerimą, kai/dėl...“ Nerimo šaltiniai gali būti įvairūs. Darbe - baimė būti atleistam, pasisakyti prieš auditoriją, nesėkmės ar statuso praradimo baimė ir pan. Šeimoje taip pat galime jausti nerimą - dėl konfliktų su šeimos nariais, skyrybų. Socialiniuose santykiuose nerimas jaučiamas dėl baimės būti atstumtiems, nepatikti, padaryti blogą įspūdį. Dar kiti nerimauja nujausdami galimai įvyksiančias nelaimes ir pan.
• Rašykite nerimo dienoraštį - kiekvieną dieną dienoraštyje fiksuokite situacijas, kurios jums sukėlė/kelia mažesnį ar didesnį nerimą. Ilgainiui tai padės suprasti pagrindinius jūsų nerimo šaltinius.
• Užfiksuokite savo emocijas ir elgesį - rašydami situacijas, šalia pažymėkite, kaip tuo metu jautėtės ir kaip elgėtės. Įvertinkite nerimą skalėje nuo 0 iki 100. Galite taip pat jausti pyktį, baimę, liūdesį, nusivylimą. Toje pačioje situacijoje skirtingi žmonės gali pasijusti skirtingai. Pavyzdžiui, kilus konfliktui šeimoje, vienas supyksta, kitas - nuliūsta. Taip yra todėl, kad kiekvieno galvoje sukasi skirtingos mintys. Dėl skirtingų minčių skiriasi ir žmonių elgesys - vienas trenkia durimis ir išeina, kitas - tyliai verkia. Be to, ir tas pats žmogus gali jausti dvi ar net tris emocijas vienu metu.
• Užfiksuokite, ką toje situacijoje galvojote/galvojate - mūsų mintys apie supantį pasaulį įtakoja emocijas ir elgesį. Kitaip sakant, ne situacija mums kelia nerimą, o mūsų mintys apie situaciją. Dažnai mintys būna labai greitos ir nepastebimos, todėl norėdami jas užfiksuoti, paklauskite savęs: ką galvoju? Kuo ši situacija man svarbi? Ką galvoju apie save. Dėl ko šioje situacijoje nerimauju? Koks blogiausias dalykas gali nutikti? Užrašykite mintis dienoraštyje ties kiekviena nerimą keliančia situacija.

Keiskite požiūrį

Ar tikrai jūsų mintys atspindi realią situaciją? Gal keliate per didelius reikalavimus sau ir kitiems? Gal bandote nuspėti ateitį prognozuodami nesėkmes? O galbūt manote, kad žinote, ką kiti galvoja ir netgi esate tuo tikras? Paklauskite savęs: kokie įrodymai pagrindžia/paneigia mano mintį? Kaip dar galima vertinti situaciją? Kas galėjo blogiausio/geriausio atsitikti? Kuris variantas realesnis? Ar tai būtų tikrai pats blogiausias dalykas, kuris galėjo nutikti? Ką patarčiau kitam žmogui, kuris patektų į tokią situaciją? Dirbkite ties kiekviena mintimi, kuri kelia nerimą. Alternatyvias, t.y. labiau realybę atitinkančias mintis fiksuokite dienoraštyje. Įvertinkite nerimo pokyčius galvojant apie situaciją kitaip. Pastebėsite, kad keisdami požiūrį, keičiate savo savijautą ir elgesį.

Keiskite elgesį

Kartais norint pasijusti geriau, lengviau pakeisti ne požiūrį į situaciją, o savo elgesį joje. Pavyzdžiui, jeigu nedrąsu žmonių susibūrime klausti, reikšti savo nuomonę, būtent tą ir reikia daryti. Tokioje situacijoje nerimą dažniausiai kelia neigiamos mintys, pavyzdžiui: "Mano nuomonė kitiems nesvarbi“; „Užduosiu kvailą klausimą“; „Jeigu tuo metu išrausiu, visi pastebės ir pasijuoks“. Paklausus ir pasakius savo nuomonę, dažniausiai įsitikinama, kad kitiems tas klausimas pasirodė įdomus, išraudimo niekas nepastebėjo arba bent jau nepasijuokė ir pan. Tad keisdami elgesį, keisite savo požiūrį į situaciją ir taip sumažinsite nerimą.

Ne atidėliokite, o spręskite problemas

Dažnai nerimas verčia bėgti nuo problemų. Deja, neigiamos emocijos dėl to niekur nedingsta, o tik dar labiau suintensyvėja. Situacija nepasikeičia. Susidūrimas su problemomis ir jų sprendimas suteikia galimybę patirti jausmą, kad gyvenimo vairas yra jūsų rankose. Pradėkite nuo sunkiausių problemų, kurių sprendimą atidėliojate. Suskaidykite problemos sprendimą į mažesnius žingsnelius. Tai padės labiau pasitikėti savimi ir pradėti spręsti problemą.

• Kelkite sau tikslus - tikslų kėlimas padeda jausti kryptį ir eiti į priekį. Nesigręžiokite atgal, žiūrėkite pirmyn. Jeigu tikslas atrodo nepasiekiamas, suskaidykite jį į konkrečius žingsnius. Pavyzdžiui, jeigu žmogus sau kelia reikalavimą tapti savo srities profesionalu, jis gali šį tikslą suskaidyti į keletą ar keliolika žingsnių, kurie apimtų žinių ir įgūdžių įgijimą palaipsniui.
• Pagirkite save. Nepamirškite pagirti savęs už įvykdytą užduotį ar išspręstą problemą.
• Užsiimkite malonia veikla - derinkite atsakingas užduotis su maloniais užsiėmimais. Juk gerai nusiteikę nuveikiame daug didesnius darbus. Kasdien suplanuokite ir nuveikite ką nors malonaus - išsimaudykite karštoje vonioje, paskambinkite geram draugui, nusipirkite širdžiai mielą daiktą, pasportuokite ir pan.
• Kalbėkite apie savo jausmus - jausmų užgniaužimas jokios naudos neatneša, tik prarandame galimybę pakeisti situaciją. Pavyzdžiui, jeigu esate nepatenkintas santykiais šeimoje ar darbe, kalbėkite apie tai atvirai ir pagarbiai, leiskite kitiems išgirsti, ką galvojate. Pavyzdžiui: „Man nepatinka, kai nežinau visos informacijos“; „Man būtų ramiau, jeigu prisėstume ir tą aptartume“; „Jaučiau nerimą, kai...“.
• Išmokite atsipalaiduoti. Tradicinės ir šiuolaikinės relaksacijos metodikos - tai puikus būdas išmokti kontroliuoti savo nerimą ir patirti dvasinę pusiausvyrą. Atraskite sau labiausiai tinkantį metodą ir praktikuokite jį kiekvieną dieną bent po keliolika minučių. Metodikos gali būti įvairios: autogeninė treniruotė, taikomoji relaksacija, dėmesingumo ir įsisąmoninimo praktika, meditacijos, vizualizacijos ir kt.

Vieniems įveikti nerimą pavyksta dirbant su savimi ir nuolat rūpinantis savo emocine gerove. Kitiems dėl intensyvaus ir ilgalaikio nerimo gali prireikti specialistų patarimo.

Nerimo sutrikimai

Kai nerimas tampa neracionalus ir žlugdantis, gali išsivystyti įvairūs nerimo sutrikimai: fobijos, panikos priepuoliai, potrauminis streso sutrikimas, obsesinis-kompulsinis sutrikimas bei generalizuotas nerimo sutrikimas. Kiekvienas nerimo sutrikimas turi išskirtinių požymių, tačiau visiems būdingas pernelyg didelis, neracionalus ir įprastą veiklą trikdantis nerimas, kuris paveikia įvairias gyvenimo sritis - tarpasmeninius santykius, darbinę veiklą, karjerą, laisvalaikį.

Trumpai apie kiekvieną nerimo sutrikimą:

• Panikos sutrikimas: Pagrindinis simptomas yra panikos priepuolis. Tai intensyvaus nerimo epizodas, kuris žmogų užklumpa staiga ir pasižymi gąsdinančiais fiziniais ir psichologiniais simptomais.
• Fobija: Tai perdėta, nuolatinė tam tikros situacijos, objekto ar veiklos baimė. Fobija būna tokia stipri, kad žmogus deda visas pastangas išvengti to, ko bijo.
• Obsesinis kompulsinis sutrikimas: Pasireiškia įkyriomis, pasikartojančiomis mintimis (obsesijomis), keliančiomis stiprų nerimą. Kartais žmonės, norėdami sumažinti obsesijų keliamą nerimą, įsitraukia į pasikartojančius elgesio ritualus (kompulsijomis).
• Potrauminis streso sutrikimas: Gali susirgti žmonės, patyrę fiziškai ar emociškai traumuojančių išgyvenimų. Traumuojantys praeities įvykiai nuolat išgyvenami iš naujo prisiminimuose ar sapnuose lyg tai vyktų esamu momentu. Žmogus stengiasi vengti bet ko, kas gali sukelti prisiminimus apie įvykį.
• Generalizuotas nerimo sutrikimas: Tai intensyvus nerimas, apimantis keletą sričių, tokių kaip sveikata, šeima, saugumas, pasaulio įvykiai, stichinės nelaimės. Žmogus nuolatos dėl kažko nerimauja, jaučiasi bejėgis savo nerimą suvaldyti, negali atsipalaiduoti.

Jeigu jus kamuoja intensyvus nerimas, greitai pavargstate, esate dirglūs, blogai miegate, negalite susikaupti ir patiriate kitus nerimo simptomus, nedelskite - kuo anksčiau nerimą pastebėsite, tuo lengviau bus jį įveikti ir neleisti kontroliuoti jūsų gyvenimo.

Nerimo sutrikimų gydymas

Nerimo sutrikimams gydyti sėkmingai taikoma kognityvinė (angl. cognition - pažinimas, žinojimas, sugebėjimas pažinti) ir elgesio terapija (KET). Ji pagrįsta principu, kad žmogaus mintys apie jį supančią aplinką sukelia emocijas ir įtakoja elgesį. Terapijoje taikoma visuma specifinių, moksliškai pagrįstų technikų, kurios leidžia veiksmingai ir palyginus greitai pasiekti norimą rezultatą - sumažinti arba visiškai pašalinti nerimo simptomus. Terapija apima kognityvinę ir elgesio terapijas.

Kognityvinės terapijos metu dėmesys sutelkiamas ties žmogaus mintimis. Skirtingų technikų pagalba žmogus įgunda atpažinti savo neigiamas mintis, rasti mąstymo klaidas, jas įvertinti ir rasti alternatyvias, objektyvesnes mintis, bei įvertinti nerimo pokyčius. Pavyzdžiui, mintis „Privalau viską atlikti teisingai“ pakeičiama į objektyvesnę mintį „Galiu klysti ir iš savo klaidų mokytis“.

Elgesio terapijos metu koreguojamas žmogaus elgesys. Šiuo tikslu naudojamos įvairios technikos. Pavyzdžiui, elgesio eksperimentų pagalba objektyviai įvertinama, kiek pasitvirtino žmogaus prognozė („Pamatę mano drebančias rankas ir išraudusį veidą, kiti žmonės mane atstums“). Atlikus elgesio eksperimentą įsitikinama, kad dažnai aplinka suvokiama klaidingai. Žmogus kartu su terapeutu nustato problemas, planuoja elgesio eksperimentus, atlieka namų darbus, siūlo problemų sprendimo būdus, juos išbando. Terapijai pasibaigus, įgyti įgūdžiai toliau naudojami savarankiškai.

Kognityvinė defuzija: kai mintys tampa tik mintimis arba nebūti savo minčių įkaitu

Kai žmogų užvaldo nerimas, labai lengva jį susipainioti su baisiomis, katastrofiškomis mintimis. Tokios mintys ima atrodyti kaip tiesa, kaip ženklas, kad „kažkas tikrai blogo nutiks“. Ir kuo labiau jos mus gąsdina - tuo daugiau dėmesio joms skiriame.

Vienas pagrindinių metodų priėmimo ir įsipareigojimo terapijoje (ACT) - tai kognityvinė defuzija. Ji padeda atsitraukti nuo įkyrių minčių ir pamatyti jas tokias, kokios jos yra - tik mintys, o ne faktai ar grėsmės signalai.

Tikslas - padėti žmogui pamatyti, kad mintis nebūtinai yra teisinga, svarbi ar reikalaujanti veiksmo. Štai keli žaismingi ir veiksmingi būdai:

• Mintį pradėti nuo: „Pastebiu, kad turiu mintį, jog...“ - taip atsiranda atstumas tarp žmogaus ir jo minčių.
• Padėkoti protui: „Ačiū, prote, už tą baisią mintį.“ - su šypsena, bet rimtai.
• Pagroti mintį galvoje: pvz., mintį sudainuoti pagal „Su gimimo diena“ melodiją arba mintyse ištarti ją keistu balsu, kaip pavyzdžiui pakalikai.
• Įsivaizduoti, kad mintis plūduriuoja ore - tarsi būtų balionas, kurį paleidi ir stebi, kaip jis toloja. Galima atlikti minčių meditaciją.

Šie metodai gali pasirodyti neįprasti, bet juose slypi galia. Jie padeda žmogui nebesitapatinti su kiekviena nerimą keliančia mintimi ir grįžti į šią akimirką - ten, kur yra tikras gyvenimas.

Ekspozicinė terapija: drąsa daryti tai, kas baisu. Kaip įveikti nerimą

Kai žmogus jaučia nerimą, natūralu, kad jis vengia to, kas jį sukelia - tam tikrų situacijų, minčių ar net kūno pojūčių. Kartais stengiasi „nuraminti“ nerimą įvairiais būdais: tikrindamas, ieškodamas patvirtinimų, bandydamas apsisaugoti.

Iš pirmo žvilgsnio - tai suprantama. Bet ilguoju laikotarpiu vengimas tik stiprina nerimą. Smegenys gauna signalą: „jei vengiu - vadinasi, tai pavojinga“.

Vienas efektyviausių būdų susigrąžinti gyvenimą nepasiduodant nerimui - ekspozicinė terapija. Tai metodas, padedantis žmogui atsigręžti į tai, nuo ko jis bėga, ir tą daryti palaipsniui, mažais žingsniais.

Ekspozicija padeda žmogui:

• Atpažinti, kas konkrečiai kelia nerimą ir kaip tai riboja jo kasdienybę;
• Po truputį, valdomai ir saugiai susidurti su tuo, kas kelia baimę;
• Patirti, kad nerimas kyla... bet ir praeina ir kad jis nebūtinai yra pagrįstas.

Kai žmogus išdrįsta susitikti su tuo, kas gąsdina, jis labai greitai pamato: „Aš galiu daugiau, nei maniau.“

Radikalus priėmimas: kai nebekovoji su savimi

Nerimas - tai signalas, kad kažkas ne taip. Tad natūralu, kad žmogus bando jį nustumti, išspręsti, nuslopinti.

Tačiau tiesa tokia: kuo labiau kovojame su nerimu - tuo daugiau galios jis turi.

Radikalus priėmimas - vienas iš būdų šį užburtą ratą nutraukti. Šis įgūdis moko duoti erdvės nerimui, stebėti jį ne kaip priešą, o kaip kūno ir proto žinutę, į kurią galima žiūrėti su smalsumu ir be kovos.

Dėmesingumas (mindfulness): grįžimas į čia ir dabar

Iš visų terapinių būdų, dėmesingumas pastaraisiais metais sulaukė ypatingo dėmesio. Ir ne be reikalo, tyrimai vis dažniau rodo, kad ši praktika padeda nerimą patiriantiems žmonėms susigrąžinti ramybę, dėmesį ir kontrolę. Dėl to net tradicinės kognityvinės elgesio terapijos (KET) programos vis dažniau įtraukia dėmesingumo elementus.

Nerimas dažnai mus atitraukia nuo dabarties - mes tampame įkalinti savo galvoje, ateities katastrofų scenarijuose ar savikritikos ratuose. Dėmesingumas (mindfulness) moko:

• Pastebėti, kuomet dėmesį "užgrobia" nerimo mintys;
• Švelniai grįžti į dabartį;
• Ir būti su tuo, kas vyksta - ne kovojant, bet stebint su smalsumu.

Per šią praktiką žmonės išmoksta:

• Atpažinti savo vidines ir išorines būsenas;
• Pakeisti santykį su mintimis ir jausmais (nebe vertinti, o tiesiog leisti jiems būti);
• Ir svarbiausia - patirti pilnatvę čia ir dabar, ne „kai viskas susitvarkys“, o dabar, net jei ir jaučiamas nerimas.

Diafragminis kvėpavimas: kvėpuoji - nusiramini

Kvėpavimas turi daug daugiau galios, nei dažnai manome. Nerimo metu jis tampa greitas, paviršutiniškas, kvėpuojame krūtine, trumpai ir dažnai net nepastebėdami. Dėl to kūne užsilaiko per daug anglies dvideginio, ir tai sukelia visą virtinę nemalonių pojūčių: svaigulį, dilgčiojimą, širdies plakimą, raumenų įtampą...

Gera žinia - diafragminis kvėpavimas padeda natūraliai grįžti į pusiausvyrą. Kvėpuodami diafragma (raumenimi po šonkauliais), nuraminame kūną, sumažiname hiperventiliacijos sukeltus simptomus ir sukuriame erdvę kitoms terapinėms praktikoms - tokioms kaip dėmesingumas ar priėmimas.

Svarbu: kvėpavimas nėra būdas „atsikratyti“ nerimo. Tai - įrankis, padedantis sušvelninti intensyvų diskomfortą, kad galėtume toliau praktikuoti tai, kas iš tiesų padeda ilgainiui.

Kaip kvėpuoti diafragmiškai?

• Įkvėpk pro nosį - lėtai, sklandžiai, apie 4 sekundes.
• Iškvėpk pro burną, šiek tiek pabučiuotais (prasižiodusiais) lūpomis - ilgiau nei įkvėpei, pvz., apie 6 sekundes.
• Kvėpuok „pilvu“ - įkvėpimo metu pilvas turi kilti, iškvėpimo metu - įsitraukti. Krūtinė lieka beveik nejudri.
• Padėk ranką ant pilvo, kad jaustum kvėpavimo judesį, tai padeda susikoncentruoti.
• Galima įsivaizduoti, kad pilve yra balionas: įkvepi - balionas pildosi, iškvepi balionas išleidžia orą.

Tokio kvėpavimo tempas turi būti lėtas, švelnus, natūralus be skubėjimo. Kiekvienas žmogus turi savo ritmą, todėl verta paeksperimentuoti ir rasti tai, kas jaučiasi geriausiai.

Kognityvinis restruktūravimas: kai mintys tampa aiškesnės

Kai žmogų užklumpa nerimas, blaiviai mąstyti darosi labai sunku. Smegenys pereina į „išgyvenimo režimą“, o tada į galvą ima lįsti iškraipytos, nerimu paremtos mintys.

Kognityvinis restruktūravimas - vienas svarbiausių metodų kognityvinėje elgesio terapijoje (KET). Jis padeda žmogui:

• Atpažinti klaidingas mintis;
• Suabejoti jų teisingumu;
• Ir kurti aiškesnius, labiau realybę atitinkančius mąstymo būdus.

Tai taikoma ne tik paviršinėms, pastebimoms mintims („kas, jei susimausiu susitikime?“), bet ir gilesniems įsitikinimams apie save („esu per silpnas“, „nesuvertas pagalbos“).

Svarbu tai daryti ne bandant pakeisti mintį į „pozityvią“, bet padedant žmogui pamatyti platesnį vaizdą, įsivardyti faktus, paklausti savęs:

• „Ką sakyčiau draugui, jei jis galvotų šitaip?“
• „Ar ši mintis padeda man gyventi taip, kaip noriu?“
• „Kokie įrodymai, kad tai tiesa? Ką rodo realybė?“

Kai žmogus išmoksta atpažinti savo minčių spąstus ir iš jų ištrūkti, nerimas nebeturi tiek galios. Mintys tampa mažiau gąsdinančios - labiau kaip informacija, o ne grėsmė.

Klausimas "Kaip įveikti nerimą?" gali lydėti mus labai dažnai, o pats nerimas gali atrodyti stipresnis už mus. Bet turėdami tinkamus įrankius ir supratimą, mes galime išmokti su juo gyventi kitaip - ramiau, sąmoningiau ir be kovos.

Visiškai suprantama, jei pastaruoju metu jaučiate baimę, netikrumą ir nerimą. Pastaruosius kelerius metus tiek daug kartų girdėjome žodį „krizė“. Politinė padėtis, pandemija, karas kaimyninėje šalyje, pabėgėlių krizė, santykių ir finansinės problemos - visa tai veikia mūsų psichinę ir fizinę sveikatą. Kaip visa tai įveikti? Nesijaudinkite. Jūs nesate vieni! Jame apžvelgsime, ką reiškia mūsų jausmai ir kada į juos reikia atkreipti dėmesį. Aptarsime, kaip padėti sau, kada ieškoti profesionalios pagalbos ir kur kreiptis. Remsimės šiuolaikinių terapeutų ir žmonių, kurie patys kenčia nuo nerimo sutrikimų, patarimais. Taip pat aptarsime, kokį vaidmenį įveikiant nerimą atlieka pasitikėjimo ir gyvenimo prasmės paieškos.

Jei atpažįsti save aprašytuose pavyzdžiuose - žinok, kad pagalba yra. Ir tu gali išmokti pažinti savo nerimą, užuot leidęs (-usi) jam valdyti tave. Jei jauti, kad nerimas trukdo gyventi taip, kaip nori, o vienas (-a) negali susitvarkyti - kviečiu pasikalbėti.

tags: #kaip #zmogus #gali #but #neramus