Šiandieniniame pasaulyje, kupiname iššūkių ir greito tempo, vis daugiau žmonių ieško gilesnio gyvenimo prasmės. Dvasingumas tampa vis svarbesniu aspektu, padedančiu atrasti vidinę harmoniją ir ramybę. Tačiau, kaip tapti dvasingu žmogumi? Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas iš tiesų yra dvasingumas, kuo jis skiriasi nuo maldingumo ir kaip galime ugdyti dvasingumą savo kasdieniame gyvenime.
Dvasingumas ir maldingumas: skirtumai
Dažnai maldingumas ir dvasingumas yra painiojami, tačiau tai nėra tas pats. Maldingumas dažnai apsiriboja išorinėmis religingumo apraiškomis, tokiomis kaip lankymasis bažnyčioje, maldų kalbėjimas ir religinių ritualų laikymasis. Tuo tarpu dvasingumas yra kur kas gilesnis ir apima asmeninį ryšį su savo vidumi, vertybėmis ir gyvenimo prasme.
Mūsų tarpe yra nemažai žmonių, kuriems maldingumas ir dvasingumas reiškia kažkokį nenormalumą, perdėjimą. Kitiems tai, paprastai šnekant, davatkiškumas. Geriausiu atveju - liekana iš praėjusių laikų. Mes, lietuviai, ypač bodimės išorinių religingumo apraiškų. Maldingumas gal dar šiek tiek tinka močiutėms. Joms ir dera rožantėlį pro artrito iškreiptus pirštus leisti. Jos gi ir neturi ką geresnio veikti, o poterėlius kalbėti juk nieko nekenkia. Gal pažįstame ir kitų žmonių, dar gilios senatvės nesulaukusių, kuriuos galima vadinti maldingais. Bet tikriausiai tas epitetas teikiamas su tam tikra ironija. Žiūrėk, laksto į bažnyčią dieną naktį, o nieko gero nenuveikia. Dar mano esąs už kitus pranašesnis...
Taigi žodis maldingumas mūsuose gero vardo neturi. Ir reikia pripažinti, kad maldingų žmonių, kurių gyvenimas atitiktų jų pamaldumą, kuris spindėtų gerumo ir artimo meilės darbais, taip jau daug nėra. Aišku, maldingumas pats savyje nėra blogas: palinkimas į maldą, prisirišimas prie bažnyčios niekam nekenkia. Tačiau maldingumas gana dažnai virsta kažkuo kitu. Šv. Kotrynos iš Sienos, Bažnyčios daktarės, raštuose aprašoma, kaip Viešpats Jėzus ją apšvietė, kaip maldingumas lengvai gali virsti gana paviršutinišku dvasiniu pasitenkinimu. Daugelio maldų kalbėjimas savyje nėra naudingas ar priimtinas nei Dievui, nei žmogui. Kodėl? Todėl, kad prisirišimas prie tokių praktikų dažnai kyla iš baimės, egoizmo ar kitų užslėptų žmogaus psichinių ypatybių.
Lietuvių kalba, kai vadinam žmogų “dvasingu”, tai skamba kur kas rimčiau, negu vadinti žmogų “maldingu”. Tai reiškia kažką gilesnio. Vienas autorius, Eugene H., dėsto, kad žmogaus religingumas dažnai nukenčia dėl to, kad jis pasitenkina išoriniu maldingumu. Maldingi žmonės ištikimai lanko bažnyčią, kalba maldas, džiaugiasi dvasinio pasaulio grožiu. Tačiau šie maldingi žmonės ne sykį pasirodo tik žaidžiantys dvasingumo pakraščiuose. Jie linksmai šokinėja aplink gelmę, kurion iš tikrųjų bijo įkristi. Toks maldingumas, palyginti nesunkus, laikinai nuramina mintį bei širdį. Tačiau dvasingumas mus verčia eiti gilyn, eiti ten, kur nelabai net norime eiti.
Kelias į dvasingumą: savęs pažinimas
Savęs pažinimas yra vienas svarbiausių žingsnių dvasingumo link. Dvasingas žmogus pirmoje eilėje eina savęs pažinimo keliu. Jis nebėga nuo savęs, nesidangsto ir nevengia atvirai pasižiūrėti j savo trūkumus, pripažinti savo klaidas, matyti savo ribotumą. Be tokio nemeluoto savęs pažinimo neįmanoma tapti dvasingu žmogumi. Be jo liekame prie vaikiškų žaidimų, kuriuos vadiname įmantriais vardais.
Neveidmainiškas savęs pažinimas atveria kelią į tikrą artimo meilę. Kai pamatom savo tikrą veidą, nesame tokie greiti apkalbėti ir smerkti kitus. Kai pripažįstam patys sau, kaip dažnai patys suklumpame, net gerų norų ir įkvėpimų vedami, tuomet ne taip sunku tą patį ir kitiems pripažinti. Ogi pats sunkiausias dalykas - atleisti kitam - galimas tik tada, kai nebėgam nuo savo kalčių, o nuolankiai galim pasakyti: “mea culpa”.
Tik dvasiškai pažengęs ar subrendęs žmogus sugeba ramiai ir nuolankiai pripažinti, kad jis ne visuomet pasireiškia kaip tobulybės viršūnė, o tai ypač matyti, kaip jis moka paprastai priimti mažas, kasdieniškas klaideles. Pasakojama apie garsų anglų žurnalistą, apologetą, į katalikų tikėjimą atsivertusį G.K. Chestertoną, kad jis užsimojęs dalyvauti rašinių konkurse. Tema buvo tokia: “Kokia priežastis didžiausių mūsų laikų pasaulio problemų”. Chestertonas į tą sudėtingą klausimą atsakė taip: “Aš pats”. Pasirašė ir išsiuntė konkurso skelbėjams. Tai buvo trumpiausias ir tiksliausias atsakymas į pateiktą klausimą, tik nežinia, ar jis buvo tinkamai įvertintas.
Blogio priežasčių ieškome visur, tik ne savyje. Blogį matome visi. Blogį aptarti, pasmerkti sugebame visi. Bet “blogį nugalėti gerumu” sugeba tik tie, kurie išmoko eiti Kristaus pėdomis. Ir mes matome, kad blogio nugalėti kitaip negalima, tik gerumu.
Krikščioniškasis dvasingumas: kelias Kristaus pėdomis
Dvasingumo yra įvairių rūšių, nors nuostabu, kaip tikrai dvasingi žmonės esminiuose dalykuose sutinka. Krikščioniškasis dvasingumas reiškia eiti Kristaus pėdomis. Seniausias krikščionybės aptarimas tai - kelias, o ir pats Kristus vadinamas Keliu. Visų amžių dvasingų krikščionių patirtis tvirtina, jog Kristaus pėdsakai veda ne vien gražiais, bet ir erškėčiuotais keliais. Kristaus pėdsakai aplaistyti prakaitu, ašaromis ir krauju.
Kiekvienas žmogus gyvenime išlieja nemažai ašarų, prakaito ir kraujo. Tai gali jį suminkštinti ar užkietinti; pašventinti ar nužmoginti. Dvasingas žmogus anksčiau ar vėliau išmoksta kentėti su Kristumi, išmoksta žiūrėti į žmogišką gyvenimą Kristaus šviesoje. Daugumas mūsų nešiojame nemažai kartėlio širdyje. Daugumas su senų laikų psalmistu norime šaukti: “Kurgi tas tavo Dievas?!” Ir kol neįžiūrėsime savo gyvenime Dievo pėdsakų, tol jų nerasime niekur kitur.
Kaip realizuoti savo dvasingumą?
Norint realizuoti savo dvasingumą, svarbu atsakyti į keletą klausimų:
- Ko aš noriu mokytis?
- Kam aš noriu mokytis?
- Kaip aš noriu mokytis?
- Iš ko aš noriu mokytis?
Atsižvelgiant į varganus dvasinio smalsavimo rezultatus, kyla klausimas: „Kodėl į dvasingumo paieškas nepažiūrėti kiek rimčiau?“ Kaip kad žiūrime, pavyzdžiui, į savo profesines studijas. Įsivaizduokime žmogų, kuris nori tapti geru chirurgu, bet nestoja į Medicinos fakultetą, o šį bei tą paskaitinėja internete, peiliu paknebinėja namo parsineštą vištą, youtube paklauso vieną kitą paskaitą apie mediciną… Ir visiems išdidžiai skelbiasi - einu chirurgo keliu! Dvasingumo srityje - ne kitaip. Jei norime, kad dvasinės sielos galios atsivertų visu savo pajėgumu, taip pat būtinas nuoseklumas, kantrybė ir pastangos.
Dvasinę kelionę taip pat galime vadinti studijomis, mokymusi. Rimtesni keliautojai šį procesą dar vadina kopimu į kalną. Ir jei teko skaityti Thomo Mertono „Septynaukštį kalną“ ar šv. Kryžiaus Jono „Kopimą į Karmelio kalną“, ar Antonijaus Blumo „Dvasinę kelionę“, ar dar kitus rimtų dvasinių keliautojų patyrimus, - ten tikrai nerasite aprašytų technikų, kaip pasiekti nušvitimą per 10 dienų. Nerašo šie keliautojai ir apie ypatingas privalomas praktikas.
Žinoma, niekas nedraudžia pradėti nuo praktinio domėjimosi, apdairiai neišsiduodant - nes ką kiti pagalvos - bet jei nenorime likti priešoperacinės dvasinės raidos stadijos (pagal Žaną Piaže, tai atitiktų 4-7 m. amžiaus vaikų mąstymą), tuomet reikia ryžtis rimtesniam darbui. Jei norime, kad dvasinės sielos galios atsivertų visu savo pajėgumu, taip pat būtinas nuoseklumas, kantrybė ir pastangos.
Pasirinkimas ir kelias
Tarkime, žmogus suvokia, jog jam neužtenka to, kas pačiupinėjama penkiomis juslėmis ir kad gyvenime norėtųsi kažko daugiau, kažko dvasingesnio, „kažko sielai“… Tuomet ir kyla klausimas, ko konkrečiai norėti. Atrodytų, pasiūla begalinė. Sakoma, kelių Dievo link daug, eik, kuriuo nori. Gali rinktis budizmą, krikščionybę, krišnaizmą, tantrizmą, dianetiką ir mažiau populiarius mokymus. Gali nieko nestudijuoti, o pasinerti į jogos praktiką. Gali tik kvėpuoti, gali tik tylėti. Gali siekti satvos, bet gali praktikuoti ir krikščionišką nuolankumą. Gali gerti šamanišką trauktinę ir palikęs kūną iškeliauti į dausas, o gali medituoti arkanus ir matyti savo praeitus gyvenimus. Gali užsiimti spiritizmu, raminti protą ar medituoti į tuštumą, gali giedoti mantras bėgdamas miesto gatvėmis. Gali rengtis baltai, bet gali ir juodai. Gali sėdėti vienuolyno celėje arba gali nuolat keliauti po ypatingas vietas. Žodžiu, peržvelgus visą pasiūlą, darosi kiek nejauku. Kuriuo keliu sukti?
Labiau patyrusieji pataria eiti tuo keliu, kuriuo jau yra ėjusiųjų, ir nors keli iš tų ėjusiųjų gali pasidalinti savo sėkmės istorijomis. Iš esmės viskas priklauso, kaip jūs suprantate dvasingumą. Jei dvasingumą suprantate kaip paranormalių galių išvystymą, rinkitės praktikas, pagal kurias praktikuojantieji išvysto savo ekstrasensorines galias. Yra žmonių, kuriems būti dvasingiems reiškia gebėti suvaldyti savo jausmus, tuomet užtenka vieno kito seminaro, kur galima pasimokyti streso valdymo technikų.
Todėl siekiantiesiems dvasingumo labai svarbu suvokti, kokį savo subjektyvų turinį jie suguldo į šį siekinį. Pagal turinį tuomet pasirenkamas ir kelias. Dykumo tėvas Evagrijus Pontietis, gyvenęs apie 345-399 m., mokė, kad didžiausia dvasinė mistika yra „ramybė, taikinga būsena ir neapsakomas džiaugsmas, giedra širdis ir įžvalgios akys“.
Egzistencijos stadijos
Sorenas Kierkegaardas išskyrė tris egzistencijos stadijas:
- Estetinis egzistavimas, arba amoralinė malonumų ieškojimo stadija, kai žmogus pasirenka vertindamas malonu/nemalonu. Šios stadijos dvasingumo ieškotojas tikrai nesirinks askezių ar savo nuodėmių analizės.
- Etinis egzistavimas, arba moralinė stadija, kai pasirinkimai vertinami ne pagal malonu/nemalonu skalę, o pagal skalę gėris/blogis. Šios stadijos dvasingumo ieškotojai daug dėmesio skirs studijoms, kas yra teisinga ir kas neteisinga, jie rinksis griežtas praktikas, stengsis priklausyti teisingai mąstančiai bendruomenei ir griežtai laikysis joje priimtų ritualų.
- Religinė stadija - tai gyvas santykis su Dievu. Skiriamoji šios pakopos kategorija - tikėjimas. Gyvenimas su Dievu arba gyvenimas be Dievo.
Dvasinės kelionės tikslas
Tai klausimas - kam man reikia to dvasingumo? „Geriau jau nepradėk“, - sako patyrę mokytojai, nes dvasinis kelias nėra nei malonus, nei lengvas. Lyg ir gražu norėti susilieti su Absoliutu arba turėti tikslą tapti šventam, bet kai tai tampa tikslu savaime, kyla daug klausimų. Pavyzdžiui, kad ir toks: „O ką tu veiksi, kai jau būsi nušvitęs?“
Savo dvasingumu susirūpinę žmonės neretai iš tiesų net nežino, ką jie darys su tuo pasiektu dvasingumu, kad ir kaip jie jį įsivaizduoja. Dažniausias atsakymas būna toks: „Tada galėsiu padėti žmonėms.“ O tai kodėl dabar negali padėti? Kodėl reikia kažkokių mistinių spec. Net jei žmogus siekia ir mažiau - tarkim, jam reikia tik vidinės ramybės - ir tai nėra tikslas savaime, nes vis tiek reikės atsakyti į tą patį klausimą: ką aš veiksiu su ta vidine ramybe?
Krikščionišku požiūriu dvasingumas - tai uolus, nuoširdus Dievo valios vykdymas. Ir tai pagal krikščionybę yra dvasinės kelionės tikslas. Ne galių įgijimas ir ne nušvitimas, o tiesiog kasdienis ir kantrus Dievo valios vykdymas. Ir jei jau iškyla kokių kliūčių, tuomet praverčia ir praktikos: maldos, askezės, piligrimystės; taip pat gali tekti padirbėti su savo ydomis, nuraminti protą, išmokti nuolankumo ar kantrybės.
Atrodytų, budistinis kelias tuo klausimu patrauklesnis - sieki sau sąmonės skaidrumo iki visiškos tuštumos ir išsilaisvini. „Mes turime integruoti savo dvasingumą į kasdienybę, suteikdami jai ramybės, džiaugsmo ir gerumo. Mes turime ugdytis gebėjimą žiūrėti į akis kančiai ir priimti ją į save, nenusukant žvilgsnio. Kol visas atrastas dvasingumas nebus integruotas atgal į kasdienybę, tol dvasinė pažanga bus tik iliuzija.
Kai dvasinio keliautojo tikslai susiaurėja iki priemonės ir tos priemonės taikymo rezultato, turime nebe kelionę, o klejones. Klejonės reiškiasi neįtikėtinais būdais. Tuo tarpu pagal krikščioniškas rekomendacijas dvasingumo keliui ir gašlumas, ir puikybė reiškia, kad eini visai ne į tą pusę. Tą patį rastumėte ir Vedose, ir islamo filosofų veikaluose, ir budizme.
Su dar viena tikslo klausimo problema susiduria tie, kuriems dvasinės praktikos reikalingos pabėgti nuo realybės ir nuo savo gyvenimo. Jie neieško nušvitimo ir nesiekia paranormalių galių, šie žmonės tiesiog bijo pasaulio, bijo pasinerti į gyvenimą, bijo santykių su kitais, bijo darbo, bijo būti gyvi ir bėga nuo visų tų baimių į dvasinius patyrimus. Turint tokių tikslų, bet kurią dvasinio kelio praktiką galima naudoti nebe kaip priemonę išsilaisvinti ir atverti širdį, o kaip ego gynybą. Kartais sunku ir pačiam žmogui susigaudyti, kokių tikslų siekdamas jis užsiima viena ar kita praktika. Jam gali atrodyti, kad trokšta atverti savo širdį, o iš tiesų jis sėdi valandų valandas sustingęs viena poza ir medituoja į šviesą tik dėl to, kad nereikėtų susitikti tamsiąja savo asmenybės puse.
Džekas Kornfildas (Jack Kornfield, g. 1945 m.) rašo: „Protas gali racionalizuoti bet ką.“ Tie, kurie to nepripažįsta, po kurio laiko gali užstrigti ir tapti „chroniškais medituotojais“, viduje jausdami prislėgtumą, nes jų dvasinis augimas sustojo. Nors jie ir toliau atkakliai seka visomis praktikos formomis bei idealais ir apsimeta, kad visiškai save realizuoja. Prisirišimas prie praktikų įkalina.
„Tikroji dvasinė praktika ir tikroji ramybė - tai ne nusišalinimas nuo gyvenimo, o pusiausvyra, kuri glaudžiai susijusi su pasauliu.
Praktiniai patarimai, kaip ugdyti dvasingumą
- Sąžiningumas: Būkite sąžiningi su savimi ir kitais. Sąžiningumas yra kertinis akmuo, kuriuo remiantis vertinamas asmens dorumas ir dvasingumas.
- Empatija ir užuojauta: Stenkitės suprasti kitų jausmus ir būti užjaučiančiais. Padėkite tiems, kuriems reikia pagalbos.
- Vidinė ramybė: Skirkite laiko meditacijai, maldai ar tiesiog buvimui tyloje. Tai padės nuraminti protą ir susisiekti su savo vidumi.
- Kultūra ir menas: Skaitykite knygas, lankykitės teatre, klausykitės muzikos. Visa tai praturtina dvasinį pasaulį ir padeda geriau suprasti save bei kitus.
- Gamta: Būkite gamtoje, stebėkite jos grožį ir harmoniją. Gamta padeda atsipalaiduoti ir susisiekti su kažkuo didesniu už save.
- Pomėgiai: Atraskite pomėgius, kurie leidžia išreikšti save kaip asmenybę.
- Bendravimas: Puoselėkite santykius su artimaisiais ir draugais. Būkite atviri ir nuoširdūs bendraudami.
- Atleiskite: Išmokite atleisti sau ir kitiems. Neatleistos nuoskaudos trukdo dvasiniam augimui.
Meditacija yra lengvesnė nei manote
Norite būti dvasiškai nušvitęs/nubudęs? Vadovaukitės sąžine, logika, dora, gerumu ir prasme, nes visa tai ką darome turi turėti prasmę. Nebijokite aplinkinių (bandos) apkalbų, išsivaduokite iš „Ką kiti pagalvos”. Atminkite Jūs esate tas, kuo Jūs save laikote pats, o ne tas, kokiu Jus laiko kiti. Būkite individualiais ir jokių būdu nesistenkite būti savimi, nes būti savimi yra pirma egoizmo stadija. Reikia būti visko dalimi, neišskirti save aukščiau kitų. Privalote suprasti, kad esate maža dalis visumos, kuri Jus supa.
