Lietuvos istorinė atmintis: Vaiciulio sodyba Plungėje ir tautos dvasia

Istorija yra atminties gaivintoja. Ji liudija, kas iš tikrųjų vyko praeityje ir moko suprasti, kodėl vienu ar kitu metu susiformuoja vienokia ar kitokia pasaulėžiūra, psichologinė būsena ar tautos dvasia. Neturintis istorinės atminties, neturi nė pasaulėvaizdžio, ir tokių žmonių visuomenė būtų nestruktūrizuota masė, nesuvokianti, kas ji tokia... Istorija yra tautos gyvybės gijų surišinėjimas.

Erdvė tarp tų gijų primena negyvybės būseną, sustojusią upės tėkmę arba žmogų, kuris praradęs atmintį, susipyko pats su savimi. Tai vienur, tai kitur išgirsti legendą apie visuomenę, „susipykusią" su savąja istorija. Tai - pirmieji žingsniai į istorinį skepticizmą.

Vieni praeityje mato tik tamsą ir nemokšiškumą. Nes neįsijausdami į žmogaus Ten ir Tada būtį, nesuvokia, kad tas žmogus negalėjo žinoti, koks likimas jo laukia ateityje. Taip ir mes dabar neįžvelgiame savo ir Tėvynės likimo ateityje. Kiti praeitį sąmoningai idealizuoja, manydami, kad tai taurina jaunosios kartos jausmus.

Dar kiti primena, esą istorinės tiesos ieškoti reikia tiesioginėje asmens, interpretuojančio istorinius duomenis, pozicijoje. Šioje studijoje asmeninio požiūrio, interpretuojant įvykius, stengtasi vengti. Pirmasis rūpestis buvo sąžiningai atrinkti pirminius archyvinius šaltinius ir autoriaus iš dar gyvų pateikėjų užrašytus liudijimus. Iš jų atkurti represinio proceso vidinį vaizdą, pateikiant skaitytojui kiek galima autentiškesnę medžiagą.

Istorijos šaltiniai turi būti prieinami kiekvienam, kam rūpi krašto praeitis. Ir istorikas, vienaip ar kitaip interpretuodamas istorinius duomenis, negali savavališkai nuslėpti šaltinių dėl šventos ramybės - kažkieno asmeninių interesų ir jausmų. Istorija tautoms dažniausiai nešė ne ramybę, bet nerimą. Tada dėl tos tariamos ramybės reikėtų atsisakyti ne tik istorijos, bet ir paties savęs. „Nemanykite, jog aš atėjau atnešti žemėn ramybės.

Asmens pozicija gali būti aklai patriotinė arba anarchistinė. Pastaroji - antireliginė ir antivalstybinė. Asmuo vienaip ar kitaip istoriją gali perkurti į mitą... Nors pirminių šaltinių atskleidimas ir negali parodyti to meto žmogaus psichologinio-filosofinio pasaulėvaizdžio, tačiau jis - nesuklastotas - neužkerta kelio būsimoms interpretacijoms, duomenų analizei, skaitytojo vaizduotei padeda išsiaiškinti tiesą. Iš dalies partizanų persekiotojų psichologija bei mąstysena (šiuo požiūriu buvo tikri pabaisos) atsispindi emgėbistų kalboje (dokumentuose).

Kai kurie teisminį procesą - tardant, verbuojant, vykdant operacijas - atlieka nelyginant kokias apeigas - su savo pradžia, pabaiga, tam tikrais simboliais. Vienu žodžiu, komunizmas savo paliktuose liudijimuose atsispindi tarsi iš vidaus, su tokia jėga jo nepajėgė pavaizduoti nė didžiausi XX a.

Tautos priešinimosi persekiotojams istorija atskleidžia lietuviškos dvasios esmę, kuri ir glūdi pačiuose įvykiuose. Lietuvos pokario istorijoje žmogaus įsitikinimai ir veiksmai yra sutapę. Ši mūsų tautos tragedija dabar įvairiai interpretuojama: klaida, politinis nesusivokimas, romantinis idealizmas etc. „Neteisinga būtų manyti, kad, pavyzdžiui, ilgalaikis paklusnumas despotui yra nulemtas despoto galybės; vienintelis pats stipriausias despotizmo ramstis - tai prispaustųjų geravališkas, patiklus bejėgiškumas, virstąs tingiu kantrumu", - rašė kadaise Johanas Gotfrydas Herderis.

Ši krašto studija - autoriaus knygos „Dainavos senovė" (dar neišėjusi) tęsinys. Galvodamas, kad okupacijoje išbūsime ilgai, autorius mėgino gaivinti istorinę atmintį. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsivėrė archyvai ir mūsų persekiotojų. Nežinota, kad tai, kas tuose popieriuose parašyta, taip jaudins ir stulbins tyrinėtoją. Net apnikdavo mintys ir dvejonės: gal geriau viso to nežinoti?

Autorius, norėdamas palikti komunistų mąstymo autentiškumą, jų tekstų, parašytų lietuvių kalba, netaisė. Kitą knygos teksto dalį, išskyrus žmonių atsiminimus, sudaro dokumentų vertimai iš rusų kalbos. Vienur jie ištisai cituojami, kitur atpasakojami. Jeigu tarkim, šioje knygoje dominuotų partizanų dokumentai ir atsiminimai, tai jie pakeistų ne tiktai teksto kalbą, stilių, bet ir knygos dvasią.

Bolševikai 1940 metais įvedė Lietuvon ne tik „maskolių pulkus" (to kitados ir siekė Petras I), bet bandė diegti ir savąją „religiją", atimdami iš žmonių dieviškumo pradus ir istorinę atmintį, suniekindami visa, kas šventa, tautiška ir valstybiška, sumaišydami jų protus ir širdis. Miestelių gatvėse ir aikštėse iš garsiakalbių, mitinguose iš komunistuojančiųjų lūpų netaisyklinga lietuvių kalba sklido „naujoji evaneglija" - pasakėlė apie socialinę lygybę, mokslo pažangą, gamtos užkariavimą ir kitus atneštinės santvarkos stebuklus, kurių savotiško pamišimo apimti naujieji pamokslininkai net patys nesuprato. Į Lietuvą, Osipo Mandelštamo žodžiais, atėjo „kavkazskij chitrec". Tas dvilypis padaras, kurio iškrypėliškos prigimties vaizdiniai persipins su nenugalimu polinkiu į sadizmą ir terorą.

Psichologų nustatyta, kad minios vedliais neretai būna viduje silpni, pusiau pamišę, ant išprotėjimo ribos esantys žmonės, turį menininko ir lyderio polinkių. Antai ir degant Romai siaubingo reginio didingumas be galo žavėjo psichiškai nesveiką Neroną. Jaunas Josifas Džiugašvilis mokėsi dvasinėje seminarijoje ir rašė eilėraščius. Tačiau labiausiai troško valdyti, nes mylėjo tik save. Demonizmo formulė yra tokia: „Esu aš ir esti ne aš. Visa, kas ne aš, turi tapti manimi". Net neturint tam teisės naudojama psichinė ir fizinė jėga. Tą demonišką Stalino galią ir emanavo ČK - šiurpiausioje XX a. valdžios struktūroje.

O „Kavkazkij chitrec" sąmoningai didino žmonių kančias, platino siaubą ir silpnino valią, kad tautos būtų nukraujavusios ir kartu piktos, ieškotų viena kitoje ne meilės, o neapykantos, net artimas artimą įtarinėtų, persekiotų ir išdavinėtų. Šis velniškas sadizmas ir buvo perkeltas į tokias nusikalstamas struktūras, kaip NKGB, NKVD, MGB, MVD ir KGB, kurios, tarsi pasityčiojant, vadinosi valstybės saugumu, o jų slaptieji agentai gyveno ir veikė tarp mūsų, neretai kaip patys artimiausi žmonės.

Taip buvo daroma tam, kad net šviesiausieji, švariausieji ir išmintingiausieji savo darbuose bei mintyse susipainiotų, pavargtų, pasiduotų ir vienas kitu nepasitikėtų. Tad gal Josifas Visarionovičius ir buvo iš Siono išminčių protokolų žinomas „mistinis principas"? Net iš šios būtybės atvaizdo, keistų primerktų akių, gerumą tik imituojančio pusiau besišypsančio veido sklido nežmoniškas atgrasumas ir mistinis siaubas. Anapus jo įsakymu nutiestų spygliuotų vielų gyvi žmonės tapdavo skeletais, virsdavo į ledą, buvo draskomi lagerio prižiūrėtojų šunų ar šaudomi enkavedistų, mirė iš bado ir šalčio, o šiapus jo vardu buvo skleidžiama „naujoji evangelija", atvaizdas nešiojamas gatvėse, mokyklose dabinamas rūtų šakelėmis. Iš jo, kaip iš Minervos galvos, iškilo bolševikinė sistema, persipynusi su Viduramžių inkvizicijos dogmomis, kurių „spiritualizmo" buvo apsėsti naujieji komunizmo išpažinėjai ortodoksai.

Jie plito ir dauginosi pasitelkdami vis naujus valdžios mėgėjus, iš kurių nesyk išeidavo tikri sadistai. Azijietišką bolševikų valdžios mistiškumą bei žiaurumą lietuviai ypač skaudžiai patyrė 1941 m. birželį. Žmonės žinojo, kad velnias pavojingas ne tada, kai jis pasirodo viešai, o tuomet, kai jo nematome, kai jis veikia per kitus. Šitaip darbavosi ir Antanas Sniečkus, Fridas Krastinas, Leo Finkelšteinas, Icikas Dembo, Judita Komodaitė, Antanas Macevičius, Danielius Todesas, Aleksandras Slavinas, Eusiejus Rozauskas, Piotras Gladkovas bei daugelis kitų.

Sadizmo psichologinės šaknys slypi valdžios geidime, liguistame polinkyje dominuoti, komanduoti, naikinti. Iš to sadizmo komplekso kilo visos tuometinės Lietuvos nelaimės. Naujieji ortodoksai nesustojo prieš bet kokį nusikaltimą. Lietuvos valstietis, laikęsis meilės ir doros įstatymų, nė nesusapnavo, kad ateis tokie šiurpūs laikai, kai viršų ims ne Dievo įdiegti principai, o žemiausi pasąmonės instinktai, galia naikinti, žudyti ir žeminti. Komunistai šį „mokslą" buvo įvaldę tiesiog tobulai...

Gal tik vienas kitas lietuvis buvo girdėjęs iš pradžios mokyklos mokytojo, kad Nerono laikais buvo „statomos" dramos, kurių „veikėjas" vaidintas pasmerkiamas mirčiai. „Merkurijus" paliesdavo jo kūną, įkaitintą iki raudonumo, geležimi tikrindamas, ar jis išties gyvas. Tą pat lietuvis patyrė gausiose tardymų kamerose, tokius dar klaikesnius vaizdus nuolat regėjo miestelių gatvėse ir aikštėse, jausdamas vis didesnį siaubą ir nepasitikėjimą net artimiausiais kaimynais. Lietuvos miesteliai su raudonais sušaudytų žydų mūreliais visada primins, kad jų sienos prisigėrusios kraujo žmonių, paklaikusių nuo tardymų ir kankinimų, persmelktos šauksmų, dejavimų ir maldų... Ir stribų bei enkavedistų šlykščiausių keiksmažodžių.

Ne veltui apie „stribynus" taip augo vešėjo bjauriausios piktžolės, kurios maitinosi tvyrojusiomis tose vietose piktomis mintimis ir neigiamomis emocijomis. Tai šen, tai ten jos tebeauga ir šiandien. O anuomet tuose dagynuose ir dilgėlynuose būdavo pametami stribų atvežti susišaudymuose žuvę partizanai. Komunistai, žengdami iš nusikaltimo į nusikaltimą, kartu vedėsi ar varėsi net visai niekuo dėtus žmones.

Lietuvoje, pagal KGB dokumentus, veikė 38 777 partizanai, iš kurių 19 901 žuvo, 18 847 buvo suimti, areštuota 62 184 vadinamųjų „banditų". Apleistų namų sienų plyšiuose ir pastogėse gulėjo paslėptos partizanų nuotraukos: su karinėmis Lietuvos uniformomis, ginklais apsikarstę, šoviniais apsijuosę jie tarsi demonstravo savo galybę, jaunystės drąsą, didvyriškumą. Vidur laukų vienišas alyvų krūmas žadina prisiminimus apie ten gyvenusius žmones. Tai po jų langais žydėjo ši mėlyna ar balta alyva, ten krito skaisti šviesa, pasitikdama ateinantįjį į šį pasaulį. Ir jį paliekantįjį...

Kadaise, tyrinėdamas Romos laikus, Ernestas Renanas rašė, jog pati tragiškiausia pasaulio sritis, vieta, kur plito grandininė Kaligulos, Klaudijaus ir Nerono orgijų energetika, tapo sritimi reiškinių, kuriuos pasaulis laikė pragariškais, nes tai negalėjo likti be ilgalaikių pasekmių. Ten per du šimtmečius nuolat vyko žemės drebėjimai.

O mes nūnai vis dažniau įsitikiname, jog tai, kas tūno patamsyje, visokie sielų prieblandos gaivalai išaušus privalo apleisti žmogų, kad be istorijos tiesos ir šviesos nėra kito išsigelbėjimo... Lietuva laisva, o partizanai vis dar nesyk pavadinami banditais, tautos pasipriešinimas - naiviu romantizmu, užsidarymu nuo pasaulio, ksenofobija arba tiesiog politine klaida. Vieni tą didįjį bolševikmečio siaubą išgyveno savo namuose, kiti miškuose po žeme, vieni žuvo karo lauke, antri mirė nuo žaizdų pamiškėje ar valstiečio trobelėje, nesulaukę pirmosios medicinos pagalbos; nukankinti per tardymus kamerose, išsekę lageriuose ir katorgose. Savo Laisvės kovų istorijas jie nusinešė anapus. Iš žiupsnelio padrikų prisiminimų Didžiosios Visumos neatkursi.

Tad knygoje sudėta autentiški MGB dokumentai ir prisiminimai taip sugretinant du priešingus polius, kad ši paralelė sukurtų skaitytojui kiek įmanoma tikresnį ir gyvesnį Laisvės kovų vaizdą. Manau, jog didžiausia mįslė ne fizinės kovos istorija, o to meto psichologija, kurią vargu ar įmanoma iki galo atskleisti ir paaiškinti.

1939 m. rugsėjo 17 d. „Rugsėjo 20 d. ties Kapčiamiesčiu atvykęs lenkų karininkas prašė įsileisti į Lietuvą vieną lenkų pėstininkų batalioną su artilerija. Lenkai tebesikovė Kapčiamiesčio - Sapackinės kryptimi. Rugsėjo 22 d. 40 lenkų karių, III Armijos Krajovos štabo viršininkas ir 17 automašinų. Čia prie administracinės linijos susitelkė labai daug žmonių, tarp jų buvo ir sužeistų. Bandyta prasiveržti jėga. Rugsėjo 21 d. Leipalingyje buvo internuoti 5 lenkų karininkai, 15 kareivių ir 2 automašinos. Rugsėjo 23 d. Leipalingio rajone suskaičiuota 250 hippo vežimų, Seirijuose ir jų apylinkėse - 150 hippo vežimų. Rugsėjo 23 dieną ties Druskininkais ėmė koncentruotis lenkų kariuomenės daliniai. Kalvarijoje sustojo apie 700 raitelių, 2 artilerijos baterijos ir generolas Przezdeckis. 23 d. pro lietuvių sargybas Beržininko-Kapčiamiesčio plente Lietuvos pusėn perėjo 1 kavalerijos eskadronas ir daugiau nei 100 gurguolių. Rugsėjo 22 d. Sapackinę užėmė rusų tankai. Rugsėjo 23 d. įvyko susišaudymas Igarkos miške (į rytus nuo Kapčiamiesčio-Sapackinės plento). Spalio 1 d. rusai užėmė Punską. Spalio 6 d. Suvalkuose jų armija susitiko vokiečių kariuomenę ir perdavė jai maisto. Iš ten rusai pasitraukė į Augustavą, o vokiečiai pasiliko Suvalkuose. Spalio 6 d. 16 val. į Suvalkus didelėmis grupėmis ėmė važiuoti vokiečių kariuomenė.

Jau spalio 3 d. Rusų kariuomenė gaudė to krašto dvarininkus ir vežėsi į Rusijos gilumą, o šiaip civilius asmenis, net ir menkai nusižengusius, šaudydavo vietoje. Šitoks okupantų elgesys labai slėgė ir baugino gyventojus, ir suvalkiečiai sutiko būti bet kieno, tik ne bolševikų valdžioje. Spalio 7 d. apie Gardiną bolševikai gaudė lenkų kariuomenės likučius, o rusų okupuotoje Lietuvoje pradėjo veikti naujosios valdžios vietos komitetai, kuriuos sudarė daugiausia bedarbiai ir žydų tautybės gyventojai. Vilniuje buvo apie 300 ginkluotų žydų milicininkų. Lenkų likučiai slapstėsi Ruskos Pūščios miškuose (į pietryčius nuo Marcinkonių; vietiniai žmonės ją vadina Gudo šalimi -B.K.), prieš rusų kariuomenę veikė lenkų partizanai, nuolat ją užpuldinėdami. Rugsėjo 26 dieną į Merkinę saugoti sienos atvyko SSRS karių iš Minsko karo apygardos. Apsirengę civiliais drabužiais, bet su kariškomis kepurėmis. 1939 m. rugsėjo 28 d. 1939 m. spalio 10 d. Maskvoje buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos - Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis. Kartu su Vilniaus atgavimu Lietuva, vykdydama tos sutarties būtiną sąlygą, įsileido į Alytų, Prienus, Gaidžiūnus ir Naująją Vilnią apribotas Sovietų kariuomenės įgulas. Taip ir išėjo, kaip sakydavo žmonės: „Vilnius mūsų, o mes rusų". Sovietų kariuomenė Lietuvoje buvo tikras „Trojos arklys". Sovietų klastos ir provokacijos leido į Lietuvą įvesti papildomus kariuomenės dalinius, o 1940 metų birželio 14-ąją pateikti ultimatumą. Lietuvos valstybė nebuvo tam pasiruošusi nei kariškai, nei politiškai.

1940 m. birželio 15 d. 14 val. Sovietų kariuomenės daliniai peržengė valstybės sieną, o apie 5 val. Kaune ėmė leistis rusų karo lėktuvai ir girgždėjo tankai, sveikinami gatvėse apgirtusių bolševikinės ideologijos išpažinėjų. Kadaise žlungant Lietuvos - Lenkijos valstybei, į seimą Gardine atvyko rusų pasiuntinys Severs, smurtu privertęs jos narius priimti rusų reikalavimus. Į Kauną 1940 m. birželio 15 d. paskui Sovietų tankus atvyko Molotovo (užsienio reikalų ministro) pavaduotojas Dekanozovas, kuris ir suformavo naują „Liaudies Vyriausybę"' su justu Paleckiu, po kelių dienų tapusiu Sovietų Lietuvos prezidentu, priešakyje. NKVD-NKGB šnipai nurodė Dekanozovui, kas turės valdyti Sovietų Lietuvą. Vidaus reikalų ministru tampa Mečislovas Gedvilas, o valstybės saugumo departamento direktoriumi - Antanas Sniečkus. Abu - Lietuvos genocido šulai. M.Gedvilo įsakymu buvo uždarytos (birželio 25 d.) ankstesnės politinės organizaci...

Lietuvos okupacija 1940-1990 metais

Partizanų judėjimas Lietuvoje

Lietuvoje, pagal KGB dokumentus, veikė 38 777 partizanai, iš kurių 19 901 žuvo, 18 847 buvo suimti, areštuota 62 184 vadinamųjų „banditų".

Lietuvos partizanai

tags: #vaiciulio #sodyba #plunge