Kalba - tai ne tik bendravimo priemonė, bet ir esminis žmogaus tapatybės, kultūros bei pasaulio suvokimo elementas. Jau Aristotelis apibūdino žmogų kaip "gyvūną, turintį žodį - zoon lôgon échon". Karlas Jaspersas teigė: "Bežadėje visatos tyloje mes tik vieni kalbame". Ši mintis pabrėžia unikalų žmogaus vaidmenį visatoje, kur tik mes turime gebėjimą artikuliuoti ir suteikti prasmę aplinkiniam pasauliui.
Aristotelis
Žmogaus kalba ir Dievo žodis
Visų religijų Dievas yra kalbus, tačiau jis kalba žmogaus kalba. Skirtingo žodžio Dievas neturi. Tai teigė ir šv. Tomas Akvinietis, esą priskirti Dievui žodį garsine šiojo forma galima tik perkeltine prasme. Apreiškimą kaip Dievo žodį tikime, o kaip žmogaus žodį girdime. Atvirkščiai, Dievo žodis mūsų žodyje susižmogina. Dievo žodis mūsojo žodžio nesudievina.
Žmogaus žodis ir gyvūnų garsai
Kiek kebliau rasti santykį tarp žmogaus žodžio ir gyvulio garso. Žodis yra garsas, bet ne kiekvienas garsas yra žodis. Pavojaus šūksmų esama ir žmogaus elgesiuose. Išvydęs plėšrų žvėrį, žmogus šūktelėja, kad įspėtų savo bendrakeleivius. Šia prasme galima iš tikro teigti, kad gyvuliai kalba jaustukais. Jaustukas yra garsinė emocija be vardo.
Ar gali jaustukas būti žodžio pradmeniu? Jaustukai buvę pirmykštis būdas susižinoti. Vaiko išsivystyme tai regėti ir šiandien. Pavyzdžiui, vaikas, išgirdęs šuns lojimą, taria motinai: „Vau-vau", paversdamas jaustuką jau daikto vardu. Jaustukas ir žmogaus kalboje yra tik vidinės plotmės raiška (objektyvacija). emocinės reakcijos, valios aktų bei paskatų reiškimo priemonė.
Kalbos kilmė ir esmė
Istoriniu atžvilgiu kalbos kilmės atsekti nėra galima. Nėra jokio tarpsnio, kad žemėje būtų gyvenęs bekalbis žmogus. Kalba visados yra meldęsis, kūręs ir mąstęs, o kartu ir kalbėjęs. Jokio kito šaltinio, kaip tik jo esmę. Kalba kinta bei išsivysto, kaip tai nusakė tas pats Humboldtas. Kalba yra tikras organinis vienetas arba tam tikra struktūra.
Kalba kyla. Kilmę reikia suprasti ne kaip praėjusį įvykį, o kaip nuolatinę tėkmę. Tai reiškia, kas yra šalia kalbančiojo ir kas taip pat byloja. Vaikui atrodo, kad tas pats daiktas turėtų turėti ir tą patį vardą. Yra ir objektą pasaulis, bylojąs ne tiek per mus, kiek į mus. Būtis atvyksta pas mus žodžiu. Atveriame visatą tik ją ištardami.
Kalba ir mąstymas
Kas yra kalba ryšium su mąstymu ir mąstymas ryšium su kalba? Kalba nėra tik mąstymo išraiškai garsinio pavidalo, kuriuo būtų perteiktas kitam ir šiojo suprastas. Mąstymas vyksta tik kalbiškai. Sąvoka - žodis. Tarpininkaujant sąvokai. Tikrovės prasideda jos pavadinimu. Nepavadinta sąvoka yra prieštaravimas savyje.
Kalbų skirtingumas yra žmogaus santykio su pasauliu skirtingumas. Pasaulis yra toks, kokia yra jo kalba. Žodis tampa šio vieneto principu. Žmogus yra ne tik kalbanti, bet ir mąstanti būtybė. Kalba įgalina mąstyti, kadangi įgalina ją ištarti. Kas yra tai ir tai?
Žodis ir daiktas
Koks gi iš tikro yra santykis tarp žodžio ir daikto. Ar vardas yra tik atsitiktinis ženklas? Ar pavadinime nusakome daikto prigimtį, gi vardas Memel yra tik vokiškoji tos upės etiketė? Dievas pats jiems vardų neduoda, palikdamas šį reikalą žmogui. Žmogus duoda daiktams vardus ir tuo, Platono pažiūra, atskleidžia daikto esmę.
Bet ar tai sugeba daikto pavadinimas? Svarbu tik, kad „jis sugebėtų apreikšti daikto idėją". Ar visados turi tą pačią esmę, gi jų pavadinimai yra įvairių įvairiausi. Iš tiesų, žodis yra ištartas daiktas. Ką gi mes iš tikro tariame tardami daiktą?
Kalba ir pasaulio suvokimas
Lingvistinis reliatyvumas: kaip kalba formuoja mąstymą
Ar daikto vardą, tačiau regimą iš tam tikro kampo. Tas pat yra ir su pilka spalva. Spalvos arklys yra šyvas. Štai keletas pavyzdžių. Iš naminių gyvulių lietuviui šuo yra rudas, karvė yra žala, o tos pačios spalvos arklys yra sartas. Objektu; tai šis apsprendžia spalvos vardą, anaiptol nekeisdamas jos esmės.
Mėsos krautuvė
Gamtinis garsas kaip jų pagrindas visur yra toks pat. Pvz., švilpti: pranc. sifler, isp. silbar, rus. visur čia tarsi girdėti švilpesys. Tačiau kiekvienos kalbos kampas gali būti vis kitoks - kiekvienos kalbos kiekvienam žodžiui. Kalbinis kalvio regėjimas pasaulį vis kitoks.
Kalba ir tapatybė
Tauta - tai istoriškai susidaręs žmonių junginys, žmonių bendruomenė, turinti esminius savo identiteto ženklus. Ypatingai kalba, kuri yra visko pagrindas. Gimtąja kalba tautos žmonės komunikuoja, bendrauja, keičiasi mintimis bei idėjomis. Gimtoji kalba yra svarbiausias tautos turtas, labai svarbu tą tautos turtą - gimtąją kalbą - saugoti ir puoselėti, ginti nuo įvairiausių opozicijų, besistengiančių gimtąją tautos kalbą sunaikinti ar kitaip iškraipyti.
Praktinis Kalbos panaudojimas
Išmokdamas vartoti kalbą vaikas įgyja galimybę suvokti ir atspindėti tikrovę, logiškai mąstyti, apibendrinti, planuoti ir reguliuoti savo ketinimus, sumanymus, veiksmus. Kalbos sutrikimų priežasčių yra begalė, tad ir pagalba tokių sutrikimų turinčiam vaikui turi būti kompleksinė. Pasakos lavina kalbą, skatina fantazuoti, padeda pažinti gyvenimą ir save. Jos džiugina ir, jei reikia, nuramina. Be to, pasakos gali tapti puikia tėvų ir vaikų bendravimo priemone - tiltu iš širdies į širdį. Užsienio kalbos - tai raktas į kitas kultūras. Neturint gebėjimo bendrauti ir suprasti skirtingų kultūrų atstovų jų kalba neabejotinai apribos galimybes jas pažinti.
tags: #kalba #didziausias #zmogaus #turtas