Atsiradome ne ant plyno lauko. Kalbą žmonės laiko viena didžiausių tautos vertybių, ja didžiuojasi, myli ir puoselėja. Kiekvienas pilietis privalo gerbti, saugoti ir aukštinti savo gimtąją kalbą, istoriją.
Lietuvių kalbos ženklas Klaipėdoje
Kalba kaip bendravimo priemonė
Kalba-kiekvienam žmogui reiškia kažką kitą, kitokią emociją, jausmą, bet svarbiausia jog ji yra bendravimo priemonė, mes tai turime suprasti ir vertinti savo gimtąją kalba. Kalba vienija tautą. Gimtoji kalba - tautos dvasios stiprybė.
Kalba ir tautinė tapatybė
Kalba - bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas. Gimtoji kalba - didelė garbė ir didelis įsipareigojimas. Kuo mes šiandien tikime - sunku pasakyti, jokios apklausos to neparodys; sunku žengtelėti į šoną nuo savęs ir pasakyti, kuo tiki ar juolab kas būdinga lietuviškam religingumui, koks yra lietuvio tikėjimo turinys; tam reikia kaip Miunhauzenui pagriebti save už plaukų ir ištraukti iš pelkės, kad galėtum ją iš šono apžiūrėti ir aprašyti, bet tokie judesiai pavykdavo tik mūsų baronui; ir vis dėlto bandyti reikia.
Kalbos svarba
Kalbos istorinis kontekstas
Mano senelis Juozas Rupšys buvo tik dviem mėnesiais jaunesnis už Maironį. Studijavo Peterburgo universitete, rašinėjo į laikraščius, daraktoriavo. Mirė pačiose Antrojo pasaulinio karo išvakarėse. Mus skiria tik keleri karo metai. Tėvo motina buvo iš Daukantų, ir tėvas tvirtina, kad iš tų pačių. Senelė iš motinos pusės jaunystėje tarnavo Pliaterių dvare. Nors gimusi jau po Valančiaus mirties, ji su pagarbia baime pasakodavo apie mužikų vyskupą. Jos atmintyje jis buvo gyvas - "skaudžiai rūstus". Kaip ir spaudos draudimo laikai, knygnešiai, Prūsijos siena, kontrabandininkai, žandarai. Saugau senelio Juozo Rupšio ranka rašytas "Žinias iš mano paties gyvenimo".
Senelis rašo: "Gimiau 1862 m. gruodžio 21 dieną (senuoju stiliumi). Mano tėvai buvo vargingi valstiečiai, turėjo 16 dešimtinių prastos žemės. Nuo septynių iki trylikos metų ganiau gyvulius; tryliktuose metuose mirė mano tėvas, aš palikau vyresnysis vaikas prie žemės darbų. Penkioliktus metus man einant pusę ūkio atėmė pusbrolis. Aš įsiprašiau motynos, kaip labai norįs mokytis, leisti mane į Šiaulius mokytis švėdais - privačiu būdu. Motyna išnuomavo savo 8 deš. žemės, išpardavusi mantą, surinko 300 rublių mano mokslo daliai. Pasimokęs privačiai du metu, išdaviau į Šiaulių gimnazijos 4-tą klasę. Motynos pinigų bepakako užsimokėti pirmą pusmetį už mokslą. Gavau du mokiniu pirmos klasės repetuoti ir už tai gimnazistų bendrabutyje gavau valgį ir lovai vietą. 1885 m. baigiau gimnazijos kursą ir 1886 m. įstojau į Peterburgo universitetą. Universitete prabuvau tris metus, iš negavimo darbo ir badavimo įgavau plaučių ir nervų ligas ir gavau išstoti iš universiteto. Grįžau į gimtinę, čia užsiėmiau, kur galėjau, slaptu vaikų mokymu, pradėjau rašinėti į užsieninius laikraščius: Varpe, Ūkininke, Amerikos - Lietuviškame balse. Bet policija pradėjo susekti mane: išbėgau į Latviją (...) grįžau vėl į gimtinę (...) vėl žandarų buvau susektas, ir policija liepė išvažiuoti iš Kauno gubernijos (...). 1904 m.
O štai mano senelio sodybos inventoriaus aktas: "1915 metų sausio 19 dieną, aš, Švėkšnos valsčiaus viršaitis, 5 zemstvos, Raseinių apskrities, Kauno gubernijos, K. Ignotas, padariau aprašą, prašant Juozui Rupšiui, jo sodybos, esančios Kurmių kaime, vadovaudamasis pono Kauno gubernatoriaus cirkuliaru Nr. Akte užrašytas gyvenamasis namas šiaudiniu stogu, nauja medinė klėtis gontų stogu, plūktinis kluonas, plūktinis tvartas šiaudiniu stogu, daržinė. Kilnojamas turtas: separatorius "Alfa-Laval", prietaisas cukraus galvoms skaldyti (buvo ir tokia mašina!), plūgai, akėčios. Gyvasis inventorius: karvės, arkliai, vištos, žąsys. Baldai: geležinė sudedama lova, trys medinės lovos, komoda, sofa be atkaltės (ši ir dabar tėviškės troboj tebėra - tai kaimo meistro padarytas minkštasuolis, prikimštas arklio karčių), medinė skrynia "gerai apkaustyta", indauja, sieninis laikrodis, veidrodis. Ir dar: knygų lentyna, 50 įvairių brošiūrų ir knygų, 10 paveikslų. Prispaudė savo antspaudą viršaitis K.
Gimtasis Kurmių kaimas vienu kampu glaudėsi prie tamsios eglių girios, kitu prie Judrės upelio. Kokia švelniai kalvota ši vietovė, supratau, kai numelioravo laukus, kai kaimas išnyko, kai atsivėrė anksčiau neregėta erdvė, kalvomis palengva kylanti į šiaurę. Kyla tos kalvos iki pat Judrėnų, kurie stūkso ant pačios jų keteros. Nuo Judrėnų į šiaurę, į Rietavo pusę kalvos jau leidžiasi žemyn, nusileidžia į Jūros upės slėnį. Dažnai sugrįžtu į gimtąją sodybą. Tebėra čia "gerai apkaustyta" senelės kraitinė skrynia, išmarginta žemaitiškais raštais. Tebėra knygų lentyna, kadaise nustebinusi caro laikų valdininką. Ant smėlėtos kalvos, po medžiais, po kryžiais prie žvyruoto kelelio ilsisi mano seneliai ir protėviai Pranas, Juozas, Petras, Mykolas. Čia jų amžinasis - kitas - krantas. Klumpa ir keliasi žmogus, pakol sukniumba visiems laikams - štai ir visa istorija.
Religinės vertybės ir kalba
Religinės vertybės ir hierofanijos visuomenės gyvenime visada užėmė aukščiausią vietą. Šiandien aukščiausios vertybės nesunkiai atsekamos, tai suprantama iš, tarkime, reklamų, televizijos, radijo, spaudos bendro nusiteikimo ir orientavimo.
Mūsų visuomenė yra likimiška, fatališka, bet tai stereotipinė frazė - nuo XVI a. kalbama, jog nėra pasaulyje kitos tokios tautos, kuri taip tikėtų likimu kaip lietuviai. Sakralybės slinkmuo link likiminių prasmių dar neapima visų šiuolaikinio „povandeninio” religingumo vyksmų. Mes kalbame ne apie sakralybę, besireiškiančią oficialios religijos ar religijų išpažinimu, bet apie nereflektuojamą sakralybės raišką.
Kalbos reikšmė šiuolaikiniame pasaulyje
Gimtąją kalbą - tautos dvasios stiprybė. Įkūnija savitą pasaulėžiūrą. Apsprendžia žmogaus mąstymą. Vienija tautą. Padeda. Būtina todėl, kad kalboje tauta pasisako, kas esanti ir ko ji verta. Nemokėsi savo gimtosios kalbos, negalėsi susirasti norimo darbo, kuriam privaloma mokėti gimtąją kalbą. Dar pakalbėti apie darbą. Be to, Lietuva- tai mūsų tėvynė. Sunaikink ją [kalbą] - sunaikinsi santaiką, vienybę ir gerovę.
Žmonija atsirado kartu su sugebėjimu kurti kultūrą ir perduoti jos pasiekimus iš kartos į kartą. Kultūra apibūdinama kaip visa tai, kas sukurta žmogaus ir yra žmogaus gyvenimo būdo dalis. Labai kategoriškai yra sakoma, kad dėl mąstymo. Rašinys: Ką man reiškia gimtoji kalba? Mano gimtoji kalba, kuria aš kalbu nuo mažumės, yra lietuvių kalba. Lietuvių kalba man yra turtas, kurio neįmanoma išmatuoti jokiais matavimo vienetais, nes pirmieji žodžiai, kurie pasigirdo iš mano lūpų ir buvo tarti šia sudėtinga.
Lietuvių kalba - tautos turtas
Kalba ir ateities kartos
Visais laikais, visose šalyse visos kalbos turi ypatybių, tarmių, aforizmų, darkymų. Lietuvių kalba ne išimtis. Jaunimo kalboje yra labai daug kalbos įvairenybių. Daugelis jaunuolių, kaip. Natūralios kalbos. Dirbtinės kalbos. Aktyvųjį žodyną. Pasyvųjį žodyną. Kalbos jausmu. Kalbos poveikis. Kalbos rūšys. Šnekamoji kalba. Dialogas. Dialogais kartais vadinami palaikomąja kalba. Rašomoji kalba yra minčių dėstymas.
UNESCO sudarė mieliausiai skaitomų pasaulio knygų sąrašą. Jame tik viena prancūziška knyga. Neatspėsite kuri.„Ponia Bovari"? Visai ne. „Mažasis princas"! Kasmet visame pasaulyje parduodami milijonai šios pasakos egzempliorių. Niekas jau nebeskaito „Ponios Bovari", ir tai kelia man nerimą. Manote, kad verta jaudintis dėl tokių sąrašų? Žinoma. Jie rodo, kokios knygos ir kada tapo bestseleriais. Tam tikru laikotarpiu pačiame viršuje buvo Balzacas ir Dickensas. Neįsivaizduojama bedugnė skiria paprastus skaitytojus ir genialius eksperimentatorius, tokius kaip Borgesas ar Beckettas. Įtariu, kad milijonai žmonių bendrauja su literatūra pasirinkdami tarpininką - komiksus.