Lietuvių kalboje egzistuoja keli skirtingi funkciniai stiliai - administracinis, mokslinis, publicistinis, meninis ir šnekamasis. Funkcinis stilius - tai istoriškai susiformavusi bendrinės kalbos atmaina, kurios ypatybes bei specifiką lemia kalbos vartojimo sritis, turinys ir atliekamoji funkcija.
Teorinius funkcinio stiliaus pagrindus XX a. 3-4 dešimtmetyje sukūrė Prahos lingvistų būrelio nariai. Buvo nustatyta, kad bet kurį kalbos reiškinį galima vertinti pagal siekiamą tikslą ir tiesiogiai su juo susijusią atliekamą funkciją.
Struktūrinės kalbotyros (struktūralizmas) atstovai kalbą suprato kaip funkcinę sistemą, besiskaidančią į keletą funkcinių kalbų, tik vėliau pavadintų funkciniais stiliais. Pagal atliekamą funkciją iš pradžių jie skyrė 3 stilius: šnekamąjį, mokslinį ir meninį, vėliau papildė publicistiniu ir administraciniu, t. p. įrodė, kad funkcija lemia teksto struktūrą (jų sukurtas kalbos modelis vadinamas funkcine lingvistika). Funkcinį stilių, kaip apibendrintą, objektyvųjį, supriešino su individualiuoju, autoriniu, stiliumi.
Aptarkime kiekvieną iš šių stilių išsamiau.
Šnekamasis Stilius
Šnekamasis stilius yra kasdienio bendravimo forma, vartojama neoficialiose gyvenimo srityse: šeimoje, gatvėje, buityje ir pan. Tai gyva, natūrali kalba, kuria bendraujame kasdien, net ir tada, kai kalbame patys su savimi. Šnekamasis stilius - bene artimiausias žmogui. Nors šis stilius laikomas neoficialiu, jame atsiskleidžia tikroji kalbos gyvybė: emocijos, intonacija, spontaniškumas ir vaizdingumas.
Šnekamasis stilius (dar vadinamas buitiniu) padeda suprasti, kaip keičiasi pati kalba. Šnekamoji kalba nuolat kinta - joje pirmiausia atsiranda nauji žodžiai, frazės, pasiskolintos iš kitų kalbų ar susiformavusios iš žargono. Šnekamasis stilius dažnai vertinamas nepakankamai rimtai, tačiau be jo neįsivaizduojamas nei gyvas bendravimas, nei kalbos vystymasis.
Pavyzdžiai:
- "Kokios gersi - juodos ar žalios - arbatos?"
- "Kur tavo mobilus telefonas?"
Vertimų srityje šnekamosios kalbos subtilybės itin svarbios - pavyzdžiui, verčiant dialogus, reklamas ar kultūriškai jautrius tekstus. Jis leidžia mums reikšti jausmus, kurti artimus ryšius ir net formuoti naujus kalbos reiškinius.
Tai seniausias ir visiems suprantamiausias funkcinis stilius. Atlieka komunikacinę funkciją. Vartojamas kasdienio bendravimo situacijose - namuose, tarp draugų, pažįstamų, gatvėje, dirbant bendrus darbus. Tipiška bendravimo forma yra dialogas, kalba yra paprasta, emocinga, konkreti, subjektyvi, jai būdingas vaizdingumas, ekspresyvumas, o nebūdingas pilkumas, griežtas tikslumas. Šiam stiliui yra įprastinės stilistinės priemonės, turinčios neoficialumo, neretai linksmumo, šurmuliavimo niuansų. Gausu elipsių, metaforų, frazeologizmų, jaustukų, ištiktukų, deminutyvų ir kt.
Šnekamasis stilius - tai kasdienis bendravimas.
Kalbos charakteristikos
Mokslinis Stilius
Mokslinio stiliaus vartojimo sritis - mokslinė visuomenės veikla. Šiuo stiliumi išdėstomas specialus kurios nors mokslo srities turinys: žmonijos patyrimas, žinios apie gamtą ir visuomenę, nauji tyrimo duomenys. Tai - studijų, mokslinių straipsnių, pranešimų, vadovėlių stilius.
Skiriami du mokslinio stiliaus postiliai: specialusis ir populiarusis. Tam tikrą savarankiškumą reikia pripažinti dar vienai mokslinio stiliaus atmainai - mokomajam stiliui. Rašytiniai mokslinio stiliaus žanrai yra tezės, straipsnis, studija, monografija, vadovėlis. Mokslinis stilius atlieka vieną funkciją - komunikatyvinę.
Ryškiausios stilistinės ypatybės yra šios: apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas, rišlumas), dalykinis tikslumas, objektyvumas, glaustumas, išsamumas, aiškumas. Mokslo kalbos tikslumas pasireiškia terminų ar šiaip vienareikšmių, tiesioginės reikšmės žodžių vartojimu. Mokslinio stiliaus sintaksei būdingos konstrukcijos, pabrėžiančios dėstymo logiškumą (minčių nuoseklumą, rišlumą); sudėtiniai prijungiamieji sakiniai, pasakymo dalių ryšį rodantys žodžiai, frazės (pavyzdžiui, sakysim, vadinasi, taigi, pateiksiu dar vieną pavyzdį).
Moksliniam stiliui nebūdingos emocinės ir vaizdinės kalbos priemonės. Mokslinio teksto ekspresyvumas paprastai eina ne iš emocinių bei vaizdinių kalbos priemonių, o iš dėstymo ir argumentavimo logikos, iš mokslo tiesos teigimo. Vis dėlto dabartinius mokslinius tekstus galima skirti į labai tikslios kalbos, griežtos terminologijos ir nepakankamai terminologizuotus, ekspresyviai nuspalvintus tekstus. Tai lemia ne tik autoriaus kalbėjimo maniera, bet ir skirtingi mokslų objektai, žanrai. Judresnį žodžių vartojimą, įvairesnių sintaksinių konstrukcijų pasitaiko literatūros, pedagogikos, filosofijos darbuose.
L. Kalbos funkcijomis ir stiliumi mokslo populiarinamieji tekstai artimesni moksliniam, ne meniniam stiliui, emocinės ir vaizdinės išraiškos priemonės čia eina ne estetinę, o ekspresyvinę ir apeliatyvinę funkciją. Svarbiausia tų tekstų (kaip ir specialiųjų mokslinių) funkcija yra komunikatyvinė - pateikti dalykinę informaciją, o kad ši būtų patraukli, apvelkama vaizdo ir emocijos drabužiu.
Mokslinis stilius naudojamas mokslinėje veikloje.
Mokomasis Postilis
Skiriamas mokslinio stiliaus mokomasis postilis. Mokomosios literatūros kalba paprastai esti labai santūri, neekspresyvi. Kitoks yra sakytinių mokomojo stiliaus žanrų (pamokos, paskaitos) pobūdis. Mokymo dalykų turinys yra labai skirtingas, nevienodi jų mokymo metodai, bet visos pamokos turi bendrą komunikatyvinį pagrindą: pamokoje vyksta nuolatinis kalbinis mokytojo ir mokinių bendravimas. Tas komunikacijos aplinkybių bendrumas lemia tą patį funkcinį stilistinį visų pamokų kalbos pamatą. Mokytojo ir mokinio kalba pirmiausia turi orientuotis į viešojo, oficialiojo bendravimo stilių.
Pamokos stiliaus dalykiškumą labiausiai lemia šie veiksniai: masinės komunikacijos sfera, dalykinis kalbos turinys, mokytojo ir mokinio bendravimo tikslai.
Kalbos charakteristikos
Publicistinis Stilius
Svarbiausia jo vartojimo sfera yra periodinė spauda, būdingiausi žanrai - straipsnis (įžanginis, probleminis ir kt.), reportažas, apybraiža. Sakytine forma šis stilius reiškiasi oratorių kalboje: tai politinio veikėjo, agitatoriaus, prokuroro, gynėjo žodis. Publicistinio stiliaus pavyzdžių esama ir grožinėje literatūroje - autoriaus nukrypimuose aktualiomis visuomeninėmis temomis. Vartojami net tokie grožinės literatūros žanrų pavadinimai: publicistinis eilėraštis, publicistinis romanas.
Publicistika skiriama plačiai auditorijai, todėl jos turinį sudaro aktualūs visuomeniniai klausimai. Publicistikos tikslas - ne tik išdėstyti faktus, bet ir atitinkamai nuteikti, įtikinti skaitytoją, todėl jai būdinga komunikacinės ir ekspresinės funkcijų darna. Publicistinis kūrinys turi būti ne tik logiškas, tikslus, bet ir įspūdingas. Publicistiniam stiliui būdingas požymis yra subjektyvus vertinimas.
Publicistinis stilius dažnai naudojamas žiniasklaidoje.
Kalbos charakteristikos
Administracinis Stilius
Administracinis stilius dar vadinamas oficialiuoju dalykiniu stiliumi. Šio stiliaus vartojimo sritys - dokumentai, tarnybiniai raštai: protokolas, nutarimas, sutartis, įsakymas ir kt. Jiems paprastai būdinga vien komunikacinė funkcija.
Būdingos stilistinės ypatybės yra oficialumas bei standartas, dalykinis tikslumas, aiškumas, glaustumas, logiškumas, intelektualumas; nebūdingos - individualumas, emocionalumas, vaizdingumas. Administracinių tekstų kalba pasižymi tradiciškumu, jai būdingi štampai, standartinės, griežtai nustatytos formos. Tikslūs įprastiniai formulavimai neleidžia kitaip suprasti dokumento, jie palengvina administracinės sferos komunikaciją. Be to, kalbos štampai teikia tekstui oficialumo.
Administracinio stiliaus tekstuose štampai nėra blogybė, čia reikėtų atsisakyti tik tų štampų, kurie neteikia dalykinės informacijos, be reikalo ištęsia tekstą arba yra netikslūs, nelogiški. Deja, tie ‘štampai’ keliauja, skverbiasi į kitų stilių tekstus. Tai tarsi epidemija, kuriai stengiamasi užkirsti kelią: kanceliarito reiškinius iškelia ir taiso kalbininkai, parodijuoja rašytojai, žurnalistai.
Administracinė kalba - tai ne tik kelių raštų tipų - pareiškimų, pažymų, protokolų ir panašių dokumentų - kalba. Tai pačių administracijos darbuotojų kalba. Išmokyti, kaip reikia taisyklingai rašyti minėtus popierius, ir išreikalauti, kad jie taip būtų rašomi, - ne toks jau sunkus ir nepasiekiamas uždavinys. Bet nuo to nepagerės visuomenės vartojamos kalbos kultūra. Blogai, kai vadovai ar paprasti tarnautojai nemoka taisyklingai tarti žodį iš tribūnos, žmoniškai pasakyti kelių frazių interesantui.
Administracinis stilius naudojamas oficialiuose dokumentuose.
Dokumentų Teksto Ypatybės
Dokumentas turi būti parašytas taisyklinga, kanceliariniam stiliui būdinga kalba, be klaidų. Tvarkomuosiuose dokumentuose turi būti anksčiau išleistų dokumentų tuo pačiu klausimu patikslinimo ir anuliavimo duomenys. Dokumentų tekste tarptautinius žodžius galima vartoti tik tada, kai lietuvių kalboje nėra šių žodžių atitikmenų, arba kai tarptautiniai žodžiai vartojami teisės aktuose kaip terminai. Nederėtų vartoti daiktavardžių, kur galėtų būti veiksmažodis, pvz.: dalyvavimas būtinas - dalyvauti būtina; pažymų išdavimas - išduodamos pažymos. Tvarkomų dokumentų tekste negali būti pastabų, atskirai nurodomų pagrindų ir priedų nuorodų. Jei informacinių dokumentų tekste įvardijami kiti siunčiami dokumentai, teksto paskutinėje pastraipoje nurodomas jų lapų skaičius.
Pavyzdys:
PRIDEDAMA. Jei siunčiami dokumentai tekste neįvardyti, jie išvardijami teksto pabaigoje.
Kalbos charakteristikos
Meninis (Grožinis) Stilius
Meninio (grožinio) stiliaus vartojimo sfera - grožinė literatūra. Jo apraiškų esama ir kai kuriose kitose kalbos sferose: publicistikoje, retorikoje, pasitaiko buitinėje kalboje, mokslo darbuose. Paskirtis - paveikti skaitytojo jausmus, o per juos ir protą bei valią, sukelti pasigėrėjimą grožiu. Juo autorius atskleidžia savo emocijas, išgyvenimus. Būdinga stilistinė ypatybė - vaizdingumas, vaizdinis konkretumas, emocionalumas, meninis tikslumas.
Pavyzdys:
Obelys pabals. Bus ruduo.
Meninis stilius atskleidžia emocijas ir išgyvenimus.
Ypač malonu išgirsti balsingą ir gražų didžiosios zylės šauksmą. Žiūrėkite, kaip ši nenuvargstanti geros nuotaikos nešėja nepaprastai mikliai laipioja alyvų šakelėmis, supdamasi ant jų trapių viršūnių, kartais pakibdama žemyn galva. Pink! Pink! Pink! Melodingai ir garsiai šaukia zylutė. Kai ją apšviečia saulė, sužiba visos plunksnų spalvos. Graži didžioji zylė! Viršutinė kūno dalis - žalsvai juoda. Galva ir kaklo šonai - tamsiu aksomu padengti. Uodega melsva, su baltais kraštais. Krūtinėlė švelniai paauksinta.
Kalbos charakteristikos
Lietuvių Kalbos Instituto Kalbos Tvarkybos Veikla
Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriuje nuo 1994 m. buvo pradėta nuosekliai kaupti su kalbos praktika susijusi ir kalbos tvarkybos darbui reikalinga informacija. „Mūsų kalbos“ žurnalo redakcija yra perdavusi ir savo sukauptus bibliografinius kalbos publikacijų duomenis nuo 1968 m. Duomenys buvo renkami iš Lietuvos periodinės ir specialiosios lingvistinės spaudos: tai publikacijos įvairiais kalbos klausimais. Be to, iki 2006 m. buvo kaupiamos ir sisteminamos telefonu kalbos vartotojams teikiamos konsultacijos - atsakymai į dažniausiai rūpimus klausimus.
Teminė Bibliografinė Kartoteka
Joje registruojami publikacijų bibliografiniai duomenys. Didžioji kartotekos dalis sukaupta lapeliais. Kiekviena kalbos informacijos turinti publikacija skaidoma į šešis informacijos vienetus.
Kalbos Rekomendacijų Kartoteka
Kalbos rekomendacijų kartoteka - tęstinė elektroninė informacijos apie bendrinės kalbos reiškinių norminimą sankaupa. Ji turi išsamią paieškos programą ir duomenų bazės priežiūros bei pildymo sistemą. Ši duomenų bazė skirta bendrinės kalbos norminimo istorijos, teorijos ir praktikos reikalams.
Svarbiausias Kalbos rekomendacijų kartotekos tikslas - kaupti kalbos kultūros teorijai ir praktikai svarbias kalbos rekomendacijas. Taigi į šią kartoteką patenka ne visos Teminėje kartotekoje registruojamos publikacijos, o tik tos, kuriose esama konkrečių kalbos rekomendacijų, t. y. jei normų požiūriu vertinami kokie nors kalbos reiškiniai (pavyzdžiui, taisomos kalbos klaidos ar įrodomas kokio reiškinio tikimas vartoti, siūloma naujadarų). Į kalbos reiškinio sąvoką įeina įvairūs leksikos, gramatikos, kirčiavimo, rašybos ir kt. kalbos dalykai.