Šiame straipsnyje aptarsime įtariamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, panaudojimo įrodinėjimo procese sampratą. Taip pat išnagrinėsime viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 str.) sudėtį: įžūlaus elgesio, visuomenės rimties sutrikdymo, kaip negatyvaus padarinio, kaltininko tyčios ir kitais materialiosios baudžiamosios teisės požiūriu aktualiais aspektais.
Įrodymų samprata ir įrodymų vertinimas - dvi neatskiriamos sąvokos, nes tik įvertinus įrodymus iš esmės išsprendžiami pagrindiniai bylos klausimai ir visa byla. Reikšminga naujajame baudžiamojo proceso kodekse - įrodymų samprata. Nuo to, kaip apibrėžta įrodymų sąvoka, priklauso proceso dalyvių įrodinėjamoji veikla, nuosprendžių ir kitų procesinių sprendimų bei jų išvadų pagrįstumas. Ne veltui iš esmės pakeistas (sukonkretintas) įrodymo sampratos turinys ir forma.
Dabartiniame baudžiamajame procese atsirado įrodymų, kaip faktinių duomenų apie įrodinėtinas byloje aplinkybes, samprata, jų formos. BPK 220 str. įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Naujajame baudžiamojo proceso kodekse siūloma įrodymų vertinimo naujovė vidinį įsitikinimą grįsti ne įrodymų viseto vertinimu, o ,,visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu”. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visos bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (20str.).
Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Įrodymais gali būti tik tie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekso veiksmais.
Įrodymų įvertinimo sąvoka ir sudedamosios dalys
Įrodymų įvertinimas - tai mąstymo procesas, kuris pasibaigia tiesos nustatymu. Tuo įrodymų įvertinimas ryškiausiai skiriasi nuo jų rinkimo ir tikrinimo, kurių pagrindinį turinį sudaro praktinė veikla.
Įrodymų įvertinimas susideda iš jų liečiamumo, leistinumo, tikrumo ir pakankamumo nustatymo:
- Įrodymų liečiamumo įvertinimas - tai jų ryšio su įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis nustatymas.
- Įrodymų leistinumo įvertinimas - tai nustatymas, kad jie yra gauti teisėtais metodais iš teisėtų šaltinių.
- Įrodymų tikrumo įvertinimas - formuoja įsitikinimą, kad jais galima neabejotinai tikėti todėl, kad be priekaištų yra ne tik jų forma bet ir turinys, t.y. jie teisingai atspindi objektyvią tikrovę.
- Įrodymų pakankamumas įvertinamas remiantis įrodinėjimo dalyko ir įrodinėjimo ribų sąvokomis, atsižvelgiant į atitinkamos baudžiamojo proceso stadijos uždavinius.
Įrodymų įvertinimo bendrieji principai
Teismas, prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo vadovautis įrodymų įvertinimo principais ir specialiomis taisyklėmis, liečiančiomis atskiras įrodymų rūšis. Bendrieji principai yra nurodyti BPK ir kitose baudžiamojo proceso įstatymo normose.
- Laisvo įrodymų įvertinimo principas pasireiškia tuo, kad įrodinėjimo subjektai nėra suvaržyti jokiais formaliais įrodymų kokybės ar kiekybės kriterijais. Įstatymas skelbia, kad jokie įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios.
- Įrodymų įvertinimas turi būti pagrįstas visapusiškumu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Tai reiškia, kad privalu atsižvelgti į visas aplinkybes, liudijančias tiek kaltinamojo naudai, tiek prieš jį, į visus kaltinančius ir teisinančius įrodymus, į visų proceso dalyvių pareikštas nuomones. Reikia iškelti ir patikrinti visas galimas versijas. Kiekvieną įrodymą reikia išanalizuoti atskirai ir lyginant su kitais įrodymais. Išvadas byloje galima pagrįsti tik įrodymų visetu.
Įtariamojo parodymų įvertinimo ypatumai
Įvertinant liudytojo parodymus, pirmiausia reikia skirti du momentus: liudytojų parodymų teisingumą ar melagingumą; liudytojo parodymų objektyvų tikrumą, jeigu nėra žinių, kad liudytojas sąmoningai sako netiesą. Todėl teisėsaugos organo pareigūnui pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar liudytojas gali kalbėti ir sako tiesą ar meluoja. Teismo praktika patvirtina, kad jeigu liudytojas sako netiesą, tam yra motyvas. Toks motyvas susiformuoja dėl išskirtinės liudytojo pažiūros į bylą ir proceso dalyvius.
Sąžiningo liudytojo parodymų įvertinimo problema irgi yra ne mažiau sudėtinga. Gali būti įvairių objektyvių ir subjektyvių veiksnių, kurių toje ar kitoje parodymų stadijoje veikia liudytojų parodymų tikrumą. Įvertinant liudytojo parodymus, negalima išleisti iš akiračio jų prieštaravimų, kadangi jie kelia abejonių parodymų tikrumu.
Nukentėjusiojo parodymų įvertinimui taikomi panašūs reikalavimai kaip ir liudytojo parodymams. Ir šiuo atveju reikia nustatyti, ar nukentėjusio parodymai yra patikimi. Jeigu jie netikri, tai ar nukentėjusysis sąmoningai meluoja, ar tik klysta. Daug bendro turi nukentėjusiojo ir liudytojo formavimosi sąlygos; ir tų, ir kitų kokybei daro poveikį panašūs objektyvūs ir subjektyvūs veiksniai. Tačiau nukentėjusiojo parodymų įvertinimui yra būdingos savo problemos ir gana ryškūs ypatumai, kuriuos sąlygoja nukentėjusiojo parodymų ypatinga procesinė bei psichologinė prigimtis.
Nukentėjusysis suinteresuotas bylos baigtimi. Jo interesas dažniausiai yra teisėtas - nukentėjusysis nori, kad kaltinamasis būtų nuteistas, ir atlyginta padaryta žala. Tačiau gali būti ir priešingai - nukentėjusysis siekia neobjektyvios ir nelogiškos bylos baigties, t.y. kad kaltas asmuo būtų išteisintas arba nubaustas pernelyg griežtai, ar nekaltas būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.
Jeigu nukentėjusysis nusiteikęs duoti teisingus parodymus ir nori būti objektyvus, tai dar nereiškia, kad jo parodymai visada bus tikri. Nukentėjusiojo būsena yra ypatinga visose parodymų formavimosi stadijose:
- Ypatinga nukentėjusio fizinė ir psichinė būklė nusikaltimo metu.
- Pašalinių asmenų įtaiga.
- Apklausos situacija, kurios metu nukentėjusysis yra įsitempęs, jautriai reaguoja į pareigūno elgesį.
- Nukentėjusio susipažinimas su bylos medžiaga.
Įtariamojo parodymai yra savarankiška įrodymų rūšis, todėl juos liečia visi bendrieji įrodymų įvertinimo baudžiamajame procese principai ir taisyklės. Įtariamojo parodymai nepriklausomai nuo to ar jam po to buvo pareikštas kaltinimas ar ne lieka įrodymu byloje per visas paskesnes baudžiamojo proceso stadijas.
Nėra jokio pagrindo manyti, kad įtariamojo parodymai netenka savo reikšmės po to, kai tas pats asmuo apklausiamas kaip kaltinamasis ir duoda išsamesnius parodymus apie visas bylos aplinkybes, todėl vienodai turi būti vertinami to paties asmens parodymai, jo duoti būnant įtariamuoju, kaltinamuoju ir teisiamuoju. Šių parodymų specifinis įvertinimo ypatumas ir yra tai, kad juos būtina analizuoti kompleksiškai, lyginant jų turinį tarpusavyje, išsiaiškinant ir pašalinant iškylančius prieštaravimus. Įvertinant įtariamojo parodymus, būtina atsižvelgti į jo procesinę padėtį ir psichologinę būseną.
Įrodymų įvertinimo specifika atskirose baudžiamojo proceso stadijose
Įrodymų vertinimas parengtinio tyrimo metu specifiškas jau vien dėl to, kad tardytojo veikla, kuria siekiama nustatyti objektyviąją tiesą byloje, nors vyksta planingai, nuosekliai, tačiau ne pagal nepertraukiamumo ir kolegialumo principus. Todėl tik teisingai įvertinus gautus jau parengtinio tyrimo pradžioje įrodymus, gali būti priimti ir teisingi procesinių veiksmų atlikimo sprendimai. Patraukdamas asmenį kaltinamuoju, ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali ir nežinoti visų nusikaltimo aplinkybių, bet tai, kad tas tikras asmuo padarė konkretų nusikaltimą, turi būti nustatyta. Kitos bylos aplinkybės gali būti nustatytos ir vėliau. Visos bylos aplinkybės išsamiai aiškinamos visoje parengtinio tyrimo eigoje, o baigiant parengtinį tyrimą, kaltinamojoje išvadoje ar nutarime bylai nutraukti daromos jau galutinės išvados.
Įrodymų vertinimo specifika yra ta, kad tardytojo nustatytų faktų tikrumo išvadų, atitinkančių objektyvią tikrovę, nepakanka žmogui nuteisti. Pirmosios instancijos teismui, nagrinėjančiam baudžiamąją bylą kolegialiai ir betarpiškai tiriančiam visus įrodymus dar ir pagal žodiškumo bei bylos nepertraukiamumo principus, ypač būdinga išvystyta procesinė veiklos forma, užtikrinanti visapusišką, pilnutinį visų bylos aplinkybių, visų įrodymų ištyrimą, teisingą baudžiamosios bylos išnagrinėjimą bei išsprendimą.
Svarbią reikšmę, vertinant įrodymus, turi ir prokuroro išvada apie nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, kurią jis daro, atsižvelgdamas į kitų teisminio naginėjimo dalyvių pasisakymus, ir gynėjo pasisakymas, teisiamojo ar išteisintojo paaiškinimai, gali duoti paaiškinimus ir kiti teisminio nagrinėjimo dalyviai.
Įrodymų vertinimo antrosios instancijos teisme specifika pasireiškia ir procesinėmis to įvertinimo pasekmėmis. Antai, teismas nagrinėdamas bylą kasacine tvarka, neturi teisės nustatinėti ar laikyti įrody...
Apibendrinant, įrodymų vertinimas baudžiamajame procese yra sudėtingas ir daugialypis procesas, reikalaujantis atidaus ir visapusiško požiūrio į visas bylos aplinkybes. Tik tinkamai įvertinus įrodymus, galima priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.
tags: #kaltinamojo #parodymai #negali #buti #pripazisti #irodymais