Šiame straipsnyje apžvelgiama evangelikų liuteronų bendruomenės istorija ir veikla, taip pat aptariami nekilnojamojo turto mokesčio klausimai, su kuriais susiduria religinės bendruomenės.
Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia
Evangelikų Liuteronų Bendruomenės Istorija Lietuvoje
XVI amžiuje Klaipėdos krašte iki tol vyravusią katalikybę pakeitė protestantizmas. O Prūsijoje įsigalėjusi Reformacija padarė įtaką ne tik visam krašto gyvenimui, bet ir šalia buvusiai Lietuvai. Dažnai neprisimenama, kad Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos autorius, buvo evangelikas liuteronas, o Kristijonas Donelaitis - liuteronų kunigas. Remiantis Reformacijos idėja, kad Šventasis Raštas turi būti pasiekiamas gimtąja kalba, pamaldos Prūsų Lietuvoje laikytos ir lietuviškai, skatintas raštingumas.
Vilniuje po rekonstrukcijos pašventintas ir lankymui atidarytas Liuteronų sodas - Vilniaus evangelikų senosios kapinės ant Tauro kalno. Sovietmečiu likvidavus kapines teritorija buvo žinoma kaip parkas šalia Vilniaus santuokų rūmų.
Liuteronų sodas yra įkurtas buvusių Vilniaus evangelikų liuteronų kapinių vietoje, kurių istorija siekia XVIII a. Sklypą kapinėms ant Bufalo (dabartinio Tauro) kalno XVIII a. pabaigoje už 990 sidabrinių rublių nupirko Vilniaus miesto tarybos narys Gotfridas Hahnas. Laidoti šiose kapinėse pradėta 1809 m. Iš pradžių kapinės buvo skirtos tik evangelikams liuteronams, o nuo 1830 m. Tai vienintelės taip suplanuotos kapinės Vilniuje, išsiskiriančios savo klasicizmo architektūra ir tvarkingu planu. Kapinės buvo jaukios, tvarkingos, gausiai apželdintos. Evangelikų bendruomenės Vilniuje nebuvo gausios, laidojimai nebuvo tankūs, todėl teritorija priminė parką. Tarp daugelio kuklių tipinių laidojimo laikotarpiui antkapinių paminklų būta ir prabangių, monumentalių paminklų, obeliskų.
Kapinės uždarytos 1958 m., likviduojant dalį, kurioje turėjo būti statomi Profsąjungos kultūros rūmai. 1962 m. nuspręsta visiškai likviduoti Evangelikų kapines, jas paverčiant parku. 1972 m. pab. - 1973 m. pr., prieš pradedant statyti Santuokų rūmus, sunaikinti dar išlikusios kapinių pietinės dalies kapai ir antkapiai. Nugriauta architekto K. Šildhauzo projektuota kapinių didžioji koplyčia su klasicistinio stiliaus altoriumi, sakykla, vargonais, varpu, pastatyta apie 1819 m. Atkuriant istorinį teisingumą, 2022 m. lapkričio 19 d. Liuteronų sodas papildo Vilniaus centrinės dalies želdynų tinklą, besidriekiantį nuo pat Vingio parko pro Tauro kalną, sujungtą nauju pėsčiųjų ir dviračių viaduku su skveru Pylimo g., Reformatų, Vingrių skverais, ir toliau gausiai apželdinta Pylimo gatve link Halės turgaus.
Evangelikų Liuteronų Bendruomenės Turtas ir Nekilnojamojo Turto Mokestis
Tradicinės religinės bendruomenės, švietimo, gydymo įstaigos, valstybės ar savivaldybės įmonės, užsiimančios komercine veikla, nekilnojamojo turto mokesčio nemoka. Tačiau Bažnyčiai priklauso daugybė kitokių pastatų, kuriuose veikia viešbučiai ar restoranai. Šie pastatai taip pat neapmokestinami. Šalia įsikūręs restoranas, jei tik patalpos priklauso paprastam asmeniui, turės mokėti nekilnojamojo turto mokestį. Lengvatomis nesinaudojantys verslininkai mano, kad šios išimtys tiesiog iškreipia konkurenciją.
Vokiečių gatvėje kelių namų kvartalas priklauso evangelikams liuteronams. Tokių salų, kur galioja mokesčių lengvata, Vilniuje yra ne viena. Tas pat Kaune ir Klaipėdoje.
Įmonės, nuomojančios patalpas iš religinių bendruomenių, apie verslo santykius su dvasininkais kalba nenoriai. Nekilnojamojo turto agentūros „Ober-Haus“ duomenimis, šiuo metu komercinių patalpų nuoma kavinei ar parduotuvei patraukliausiose Vilniaus Senamiesčio gatvėse siekia nuo 80 iki 200 litų už kvadratinį metrą per mėnesį. Kaina priklauso nuo to, kaip patalpos pritaikytos verslui. Pavyzdžiui, šiuo metu Vilniaus arkivyskupija Pilies gatvėje nuomoja 80 kv. m patalpas. Už kvadratinį metrą prašoma 160 litų. Tuo tarpu pasirašiusieji sutartis prieš 5-10 metų dabar moka keletą kartų mažiau.
Tradicinėms religinėms bendruomenėms priklausantis turtas, naudojamas komercinei veiklai, buvo apmokestintas 2006 m. Tačiau po metų mokestis buvo panaikintas.
Liuteronai dalį Vokiečių gatvėje esančių patalpų verslininkams leido naudoti nemokamai, nes šie viską suremontavo. Bažnyčia iš nuomos jokių pajamų negauna, todėl sumokėti nekilnojamojo turto mokesčio nesugebėtų. Liuteronams priklausančiuose pastatuose įsikūręs lietuviškų patiekalų restoranas „Žemaičiai“.
Viešajai įstaigai, kuri nuomoja Katalikų bažnyčios patalpas Vilniuje, atstovaujantis advokatas Darius Krukonis „Lietuvos rytui“ teigė, kad visas pajamas iš patalpų nuomos išleidžia labdarai, įvairių religinių organizacijų veiklai, turto priežiūrai.
Net ir tuo atveju, jei valstybė sumanytų vėl apmokestinti tradicinių religinių bendruomenių turtą, naudojamą komercinei veiklai, pastebimai padidinti pajamų savivaldybėms nepavyktų. Katalikų bažnyčia Lietuvoje turi privilegijuotą statusą. Pagal Lietuvos ir Vatikano sutartį, jos pajamos negali būti apmokestinamos.
Štai keletas pavyzdžių, kaip religinės bendruomenės naudoja pajamas iš komercinės veiklos:
| Organizacija | Pajamos iš nuomos | Panaudojimas |
|---|---|---|
| Kauno arkivyskupija | 300-400 tūkst. litų per metus | Labdaringa veikla, katalikų organizacijos, nekilnojamojo turto išlaikymas |
| Vilniaus arkivyskupija | Nenurodyta | Labdara, religinės organizacijos, turto priežiūra, paskolų bankams grąžinimas |
Ši tema ir toliau kelia diskusijų, ieškant teisingo balanso tarp religinių bendruomenių veiklos ir verslo sąlygų.
Viliaus Gaigalaičio veikla
Parodoje apžvelgiamas V. Gaigalaičio gyvenimas bei veikla, pristatomi eksponatai, kurie saugomi Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės bibliotekoje AdM (Arbeitsgemeinschaft der Memellandkreise e.V.) archyve, dr. D. Vilius Gaigalaitis gimė 1870 m. rugsėjo 27 d. ūkininko šeimoje Naujienos (vok. Heydebruch) kaime tuometėje Vilkyškių parapijoje (dab. Naujininkai Pagėgių sav.). Šičion mano tėviškė, šičion aš gimiau ir užaugau.
1877 m. V. Gaigalaitis pradėjo mokytis Žukų pradžios mokykloje. Tuo metu mokytasi vokiečių kalba, tik tikybos pradmenys buvo dėstomi lietuviškai. Sulaukęs 13-os, buvo konfirmuotas Vilkyškių bažnyčioje. Po mokyklos baigimo Viliui porą metų teko dirbti tėvų ūkyje, tuo metu pasirodo ir pirmoji V. Gaigalaičio publikacija - 1884 m. Priekulėje išleistame „Keleiwyje“ keliuose numeriuose išspausdinamas straipsnis apie misionierius, kurį iš vokiečių kalbos išvertė V. 1886 m. V. Gaigalaitis Klaipėdoje pas Šv. Jokūbo bažnyčios kunigą J. Pipirą (Johannes Pipirs) ruošėsi būsimiems mokslams gimnazijoje. Metus pasimokė čia veikusioje Luizės gimnazijoje, o 1888-1892 m. mokėsi Tilžės gimnazijoje, kur buvo įsteigęs lietuvių gimnazistų draugiją „Baltija“.
Besimokydamas vienu metu gyveno pas vaistininką Johanną Zembrickį, kuris vėliau išgarsėjo knygomis apie Klaipėdos miesto ir krašto istoriją. Tilžėje V. Gaigalaitis susipažino su daugeliu Mažosios Lietuvos spaudos darbuotojų, kultūros veikėjų bei šviesuolių, o atostogų metu kelionėse į Didžiąją Lietuvą - su gydytoju ir rašytoju Lietuvos valstybės himno autoriumi Vincu Kudirka. 1892-1896 m. V. Gaigalaitis studijavo teologiją Karaliaučiaus universitete, pusmetį klausė paskaitų Berlyne, nenutraukdamas paskaitų atliko karinę tarnybą.
Baigęs teologijos mokslus, 1900 m. birželio 24 d. Karaliaučiuje V. Gaigalaitis buvo įšventintas kunigu. 1900-1902 m. kunigavo Ramučiuose (Šilutės raj.), o 1902 m. buvo paskirtas antruoju kunigu Priekulės evangelikų liuteronų bažnyčioje, buvo atsakingas už vakarinę parapijos dalį. Priekulėje V. Gaigalaitis išdirbo 13 metų, kaip pats atsiminimuose rašo: „...patirdamas ten visokio, ir Dievo žegnonės, ir nemalonumų.“ Skundų susilaukdavo dėl lietuvybės skatinimo ar pernelyg aktyvios politinės veiklos.
Vilius Gaigalaitis, kaip evangelikų liuteronų konfesijos atstovas, dalyvavo Klaipėdos radiofono atidaryme. 1925-1933 m. buvo Lietuvos evangelikų liuteronų sinodo senjoru ir konsistorijos (Bažnyčios vykdomoji administracinė institucija) prezidentu. Taip pat V. Gaigalaitis - vienas iš Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakulteto steigėjų, porą metų buvo šio fakulteto dekanas, vėliau - katedros vedėjas, profesorius. Būdamas evangelikų liuteronų sinodo senjoru, vizitavo Lietuvoje buvusias parapijas, o kaip atstovas iš Lietuvos - dalyvavo evangelikų kongresuose Anglijoje, Švedijoje, Čekijoje, palaikė ryšius su Amerikos evangelikų kunigais.
1911 m. Vilius Gaigalaitis, viešėdamas pas brolį Hessene (Vokietija), susipažino su Frankfurto fabrikanto bei bažnytinio sinodo pirmininko dukra Marie Dietze. Tų pačių metų rudenį įvyko V. Gaigalaičio ir M. Dietze vestuvės. Nors apeigos vyko vokiečių kalba, dalis maldų buvo kalbama lietuviškai. Tekėdama, vokietaitė M. Dietze pažadėjo gerbti lietuvių kalbą, šio savo pažado laikėsi. Poros povestuvinė kelionė prasidėjo dar tuoktuvių vakarą - pakeliui į Priekulę jie aplankė Pietų Vokietiją, Austriją, Čekiją, o Marie savo įspūdžius aprašė kelionės dienoraštyje.
1918 m. V. Gaigalaičiui baigus aktyvią kunigystės veiklą Katyčiuose, sutuoktiniai įsigijo namą Klaipėdoje, Aleksanderio (dab. Liepų) gatvėje, vėliau persikėlė į Liepojos (dab. Herkaus Manto) gatvę. 1933 m. Gaigalaičiai šventė įkurtuves naujame name tuometėje Palangos (dab. S. Daukanto) gatvėje. Pirmame aukšte buvo dvi salės, kur vykdavo įvairūs su V. ir M. Gaigalaičiais susijusių organizacijų susirinkimai, o 7 kambarių butas buvo įrengtas antrame aukšte. „Jame netrūko saulės šviesos, žaibų ir perkūno.
Gavęs leidimą iš generalinio superintendento Karaliaučiuje, vystė politinę veiklą. 1903 m. V. Gaigalaitis tapo pirmuoju lietuvių deputatu Prūsijos landtage, jo Žemuosiuose rūmuose išbuvo iki 1918 m., paskutiniosios kadencijos metu buvo nepriklausomas lietuvių atstovas. 1918 m. kalbėdamas Berlyne, V. Gaigalaitis įrodinėjo Vilniaus lietuviškumą ir jo priklausymą Lietuvai. 1918 m. lapkritį įkūrus Prūsų Lietuvos tautinę tarybą (vėliau pavadinta Mažosios Lietuvos tautine taryba), buvo išrinktas jos pirmininku, tačiau vėliau viešai atsiribojo nuo tarybos veiklos. Dėl aktyvios politinės pozicijos V. Gaigalaičiui kurį laiką teko pagyventi Lietuvoje, į Klaipėdos kraštą jis grįžo 1920 m. pradžioje, kai krašto administravimą perėmė Prancūzija.
1921 m. įpareigotas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, V. Gaigalaitis vyko į Londoną konsultacijoms su Anglijos vyriausybe, o 1922 m. vadovavo Klaipėdos krašto lietuvių delegacijai Ambasadorių konferencijoje Paryžiuje. Po 1923 m. įvykių kurį laiką dirbo Klaipėdos krašto seimelyje. Vėliau iš aktyvios politinės veiklos V. Klaipėdos krašto direktorijoje kurį laiką rūpinosi bažnyčių bei mokyklų veikla. Dalyvavo 1933 m. Savo politine veikla V. Gaigalaitis pritraukė daugiausia spaudos dėmesio. Dar 1907 m. laikraščiuose pasirodė V. Gaigalaičio veiklą aprašantys straipsniai. Vienas išsamiausių V. Gaigalaičio politinės veiklos aprašymų išspausdintas A. Bruožio, pasirašiusio slapyvardžiu A. B. Klaipėdiškis, leidinyje „Mažosios Lietuvos politikos veidrodis“, išleistame 1923 m.
„Sandora“ - Klaipėdos krašte veikusi labdaros, kultūros ir švietimo draugija, įsteigta 1904 m. Jos steigimo iniciatoriumi tapo evangelikų misionierius Kristupas Lokys. Nuo 1905 m. iki draugijos veiklos nutraukimo 1939 m. jos pirmininku buvo Vilius Gaigalaitis. Nors draugijos veikla koncentravosi Klaipėdos krašte, savo skyrius ji turėjo Kaune bei Telšiuose. Draugija steigė sekmadienines mokyklas, rėmė nepasiturinčius gabius mokinius ir studentus, Klaipėdoje turėjo knygyną bei valgyklą, kurioje nemokamai maitino vargšus.
Nuo 1905 m. „Sandora“ perėmė leidinio „Pagalba“, kurios redaktoriumi tapo V. Gaigalaitis, leidybą. Pirmuosius šio žurnalo, tada dar buvusio laikraščiu numerius 1904 m. išleido pats V. Gaigalaitis. Žurnale buvo spausdinami ne tik religiniai, bet ir pasaulietinės tematikos straipsniai. Draugijos „Sandora“ nariai buvo pakviesti į 1907 m. Įsigijusi pastatą Friedricho Wilhelmo gatvėje (dab. Tiltų g.), 1910 m. draugija jame atidarė knygų bei įvairių prekių krautuvėlę.
1922 m. 1926 m. draugija atidarė senelių, invalidų ir našlaičių prieglaudą Plikiuose, buvusios muitinės pastate, vėliau - Tauragėje ir Laugaliuose. Šios prieglaudos greitai užsipildė. Tauragės dvare veikusiai prieglaudai išsilaikyti padėjo greta įkurti svečių namai. Plikiuose veikusioje prieglaudoje pradėjus trūkti vietos, „Sandoros“ draugija nupirko nugyventą ūkį Laugaliuose, į kurį 1934 m. perkėlė globotinius. Vos po pusmečio nuo prieglaudos atidarymo pastatą nuniokojo gaisras. Buvo nuspręsta jį rekonstruoti ir išplėsti. 1935 m. Draugija turėjo savo jaunimo skyrius visame krašte, biblioteką ir knygyną Klaipėdoje, chorą. Po 1939 m. kovo 23 d. „Sandora“ savo veiklą buvo priversta nutraukti, prieglauda Laugaliuose buvo nusavinta vokiečių okupacinės valdžios 1940 m. birželį. „Sandoros“ knygyne buvusias knygas V. 1989 m.
V. Gaigalaitis buvo vienas iš pirmosios lietuvių gimnazijos Klaipėdoje, vėliau tapusios Vytauto Didžiojo gimnazija, steigėjų, taip pat daugiau nei 10 metų buvo 1926-1939 m. veikusios Klaipėdos krašto mokyklų draugijos pirmininku. Ši draugija rūpinosi lietuviškomis mokyklomis, per savo veiklos metus įsteigė 60 lietuviškų pradinių mokyklų, reikalavo, kad mokoma būtų ne tik vokiečių, bet ir lietuvių kalba. Draugija išlaikė ne tik šias mokyklas, bet ir Klaipėdos Vytauto Didžiojo ir Pagėgių K. Vilius Gaigalaitis aktyviai palaikė ryšius su Latvijos kultūros veikėjais, dalyvavo tarpukariu veikusios Lietuvių-latvių vienybės draugijos veikloje, kurį laiką jai pirmininkavo. 1933 m. V. Gaigalaičiui suteiktas Latvijos universiteto garbės daktaro laipsnis, 1935 m.
Gyvendamas Klaipėdoje, jis steigė įvairius kursus jaunimui, organizavo šeimininkavimo pamokas ūkininkų dukterims, liaudies meno parodas, kuriose menkiau pasiturinčios moterys galėjo pardavinėti savo gaminius. Taip pat buvo vienas iš Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Draugijos Klaipėdos skyriaus, įsteigto 1935 m. V. Gaigalaitis rengė etnografines parodas ne tik Klaipėdos krašte, bet ir Berlyne, vienas iš Klaipėdos krašto muziejaus draugijos, davusios pradžią dabartiniam Mažosios Lietuvos istorijos muziejui, steigėjų 1924 m.
V. Gaigalaičio politinė padėtis pradėjo blogėti. Vokietijos Reichui prisijungus Klaipėdos kraštą ir ruošiantis A. Hitlerio apsilankymui Klaipėdoje 1939 m. kovo 23 d. į Gaigalaičių namus atlikti kratą atvyko gestapas. Dėl V. Gaigalaičio paaštrėjusių sveikatos problemų krata buvo atidėta, bet buvo apieškotas, o vėliau uždarytas „Sandoros“ knygynas, nusavintas asmeninis V. Gaigalaičio automobilis, užantspauduota jo dokumentų spinta. Ilgai nelaukdamas, V. 1940 m. sausį V. ir M. Gaigalaičiai apsigyveno Kretingoje, čia jiems pavyko atsigabenti iš Klaipėdos savo baldus bei biblioteką. 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, dalį savo bibliotekoje saugotų laikraščių komplektų dėl lėšų trūkumo V.
Po Lietuvos okupacijos V. ir M. Gaigalaičiai nusprendė išvykti į Vokietiją, pasinaudodami M. Gaigalaitienės kilme. Kad būtų lengviau, M. Gaigalaitienė įstojo į tuo metu Lietuvoje veikusią Lietuvos vokiečių kultūrinę sąjungą. V. Gaigalaitį toliau kamavo vis aštrėjančios sveikatos problemos. Apie būsimą leidimą išvykti 1941 m. vasarį Gaigalaičiams buvo pranešta vos prieš 4 dienas. Keletą mėnesių praleidę pabėgėlių stovyklose, 1941 m. viduryje V. ir M. Gaigalaičiai apsigyveno pas Marios gimines Frankfurte. Bandymai gauti Vokietijos pilietybę ar susigrąžinti nusavintą turtą, likusį Klaipėdos krašte ir Lietuvoje, buvo nesėkmingi. Visą likusį laiką iki pat mirties V. Gaigalaitis gyveno prižiūrimas slaptosios policijos, t. y. gestapo - jam buvo draudžiama politinė veikla, taip pat jie neturėjo teisės išvykti iš gyvenamosios vietovės.
V. Gaigalaitis mirė 1945 m. lapkričio 30 d. Brettene (Bretten), Vokietijoje. 1994 m. „Sandoros“ biblioteka V. Gaigalaičio testamentu užrašyta Laisvajai Lietuvai ir kurį laiką saugota Valstybinėje Prūsijos kultūros paveldo bibliotekoje Berlyne, 1997 m. perduota Lietuvos nacionalinei M.
Šis straipsnis apžvelgia svarbius aspektus, susijusius su evangelikų liuteronų bendruomene Lietuvoje, jos istoriją, turtą ir iššūkius, su kuriais ji susiduria šiuolaikinėje visuomenėje.
tags: #kambariai #nuomai #vokieciu #g #liuteronai