Kiekvienas žmogus yra savo tėviškės vaikas. Per tėviškę normaliai vyksta žmogaus įaugimas į savo tautą. Tėviškė sudaro tą pradinę aplinką, kurioj išbunda žmogaus dvasia ir pradeda savo formavimąsi. Retai žmogui lemta visą gyvenimą likti tėviškėj. Daugelį iš tėviškės išvilioja platusis pasaulis. Galima sakyti, kad apskritai jau praėjo tie laikai, kada žmogus ten ir mirdavo, kur buvo gimęs. Dabarties gyvenimo sąlygomis beveik neišvengiamai reikia ieškoti gyvenimo platesniame pasaulyje.
Bet ir judriais moderniais laikais vis vien tėviškė lieka tie pirmieji namai, kurie yra nepakeičiami savo brangiais žmogiškojo išbudimo pergyvenimais. Kur bebūtų nuo tėviškės nutolstama, jos vaizdas pasilieka gyvas akyse visą gyvenimą. Prano Dovydaičio tėviškė verta mūsų dėmesio dvejopu atžvilgiu. Pirma, dėl to, kad Dovydaitis buvo savo tėviškėn taip giliai įaugęs, jog visą gyvenimą išliko toks, koks joj išaugo.
Susipažinus su prof. dr. Prano Dovydaičio asmeniu, gyvenimu ir darbais, jis mums iškyla kaip įkūnijimas to gaivalingo šviesos troškulio, kuris amžiais kaupėsi tamsoj laikytoj mūsų liaudyje. Ypačiai jam būdinga tai, kad ir mokslus išėjęs jis savo sieloj liko liaudies vaikas. Tad iš pirmo žvilgsnio Dovydaitis atrodo labai paprastas, „neaptašytas ir neaptašomas“ kaimietis, Donelaitį ar Strazdelį primenantis profesorius. Tačiau iš tikrųjų jis buvo sudėtingo būdo žmogus, kurio neįmanoma deramai suprasti be visapusiško jo pažinimo. Ne visi ir Dovydaičio bendraamžiai pajėgė jį suprasti. Juo sunkiau jį gali įsivaizduoti šių dienų skaitytojas.
Nebūdamas beletristas, be to, aplamai nelinkęs į retoriškai ornamentuotą žodį, autorius pasitiki, kad Dovydaičio vaizdą skaitytojui sukurs pati šioje knygoje sutelkta medžiaga. Jos sutelkta tiek, kiek buvo įmanoma. Nemaža ir smulkesnių faktų iš Dovydaičio gyvenimo atrodė verti dėmesio. Žmogų atskleidžia ne tik jo didieji žygiai, bet ir kasdieniniai epizodai. Kas atskirai paėmus, iškart gali pasirodyti nereikšminga, visumos žvilgiu įgyja savo prasmę kaip reikšmingas liudijimas apie žmogų.
Su kokiu ryžtu Dovydaitis per vargus mušėsi į mokslus, su tokiu pat ryžtu jis vėliau atsidėjo mokslo skleidimui mūsų tautoje (St. Šalkauskio žodžiais, Lietuvos mokslinimui) savo įsteigtais, leistais ir redaguotais žurnalais. Plačiai varyti darbai ryškiai įrašė Dovydaitį mūsų kultūros istorijon. Bet kaip tik šis reiškimasis labai įvairiuose mokslo ir visuomenės baruose jo biografui užduoda sunkų uždavinį. Apžvelgti Dovydaičio darbams reikėjo leistis į visas sritis, kuriose jis reiškėsi. Savo ruožtu tai reikalavo nusakyti ir visų tų darbų aplinkybes, kad būtų aiški ir aplamai istorinė jų reikšmė, ir jų prasmė paties Dovydaičio būtyje.
Dovydaičio atsidėjimas Lietuvos mokslinimui leidžiant žurnalus buvo tikras jai aukojimasis, kurį pačioj knygoj išreiškė žodžiai: tūkstančiai puslapių - nė vieno stambaus veikalo. Kas norėtų susipažinti su Dovydaičio mintimis, tas turėtų raustis žurnalų komplektuose, sunkiai čia ir randamuose. Todėl ir buvo stengtasi ne tik aprašyti visokeriopą jo veiklą, bet kiek galint perteikti ir jo minčių.
Esamomis sąlygomis atlikto darbo trūkumai yra matomi ir pačiam autoriui. Daug kur reikėjo remtis tik atsiminimais, kurie neišvengiamai lieka subjektyvūs ir dėl to reikalauja jų patikrinimo dokumentiniais šaltiniais ar bent jų sulyginimo su kitų atitinkamais atsiminimais. Nebe daug Dovydaičio bendraamžių buvo galima rasti (keletas paliko šį pasaulį jau šios knygos rengimo metu, dar spėję jai parašyti savo atsiminimų). Ne visi pajėgė beatsiminti tai, kas buvo dėjęsi prieš keliasdešimt metų. Ne visų ir atmintis pasirodė patikima, ją tikrinant pagal turimus šaltinius.
Šiaip ar taip, Dovydaičio buvusiųjų bendradarbių bei pažįstamųjų atsiminimai daug patarnavo datų skeletą padengti raumenimis - konkrečia medžiaga. Nuoširdi padėka visiems, kurie savo atsiminimais apie Dovydaitį praturtino šią knygą. Ypačiai autoriaus padėka priklauso prof. Pr. Daugiausia triūso ir laiko pareikalavo šio krašto bibliotekose susiieškojimas Dovydaičio redaguotų, o taip pat tų žurnalų, kuriuose buvo jo straipsnių. Visko rasti nepavyko. Vis dėlto, padėjus pastangų, pasisekė susipažinti su dauguma (apie 85-90 %) Dovydaičio redaguotųjų leidinių bei jo paties raštų.
Už malonų leidimą pasinaudoti jų bibliotekomis reiškiu padėka Chicagos seserims kazimierietėms, Marianapolio marijonams, Kennebunkporto pranciškonams, Putnamo seserims ir „Alkos“ muziejui. Taip pat dėkingai prisimenu a.a. Prof. Pr. Dovydaičio biografijos iniciatorė - Ateitininkų sendraugių sąjunga. Jos tuometinė valdyba, pirmininkaujama Juozo Baužio, 1969 m. įgaliojo valdybos narį Joną Žadeikį tam reikalui sutelkti lėšų. Lėšų telkimą vykdė atskirai sudarytas komitetas: pirmininkas J. Žadeikis, Dalia Damijonaitytė-Čarauskienė ir Antanas Tauginas. Nedaugeliui ateitininkų atsiliepus į aukų prašymą (ir tik menkutėmis sumomis), šio stambaus veikalo išleidimui 5000 dolerių paskyrė lietuviškosios knygos didysis mecenatas prel. Juozas A. Karalius. Už rūpestingą darbą reiškiu padėką Mykolui Morkūnui ir jo spaustuvės darbuotojams, o dail.
Prano Dovydaičio Tėviškė - Girių Kaimutis
Prano Dovydaičio tėviškė - girių kaimutis. Pats savo ruožtu šį poeto dvieilį toliau jis komentavo: „Tų Lietuvos girių, kurias taip neprilygstamai vaizdingai aprašė mūsų Daukantas ir kurias taip jausmingai apdainavo mūsų Maironis, jau beveik nebeliko. Su pagrindu Dovydaitis savo autobiografiją pradėjo tokiu ilgesingu senųjų Lietuvos girių prisiminimu. Seniai jau Lietuva nebėra girių kraštas.
Tačiau Dovydaičio tėviškė glūdėjo giriose, kurios iš tiesų bent kaip „praeities šešėliai" priminė senąsias Lietuvos girias. Jo gimtinis kaimelis buvo didžiausiame buvusios nepriklausomos Lietuvos miškų masyve - Kazlų Rūdos miškuose. Kazlų Rūdos miškų masyvas yra Sūduvos (Užnemunės) šiaurryčiuose. Sūduva buvo vėliausiai apgyvendinta. Kovų su kryžiuočiais laikais ji buvo tapusi Ordiną ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštiją skiriančia tuštuma, vadinamąja dykra - negyvenamų miškų masyvo „jūra“.
Vykstant nuolatinėms kovoms su kryžiuočiais ir krašto plėšimui, dalis senųjų gyventojų buvo išžudyti, dalis persikėlė į Nemuno dešinįjį krantą. Per dešimtmečius tie plotai užaugo sunkiai peržengiamomis giriomis, kuriose gyventojų mažai beliko. Intensyvus šio krašto apgyvendinimas pradėtas tik XVI amžiuje, Žygimanto Augusto laikais. Savo ruožtu krašto apgyvendinimas reiškė jo girių išretinimą. Prasidedamas apie 12 km į vakarus nuo Kauno, Kazlų Rūdos miškų masyvas yra ištisęs nuo Nemuno į pietus apie 35 km.
Jo ribos taip apibrėžiamos: šiaurėj ir šiaurryčiuose siekia Nemuno šlaitus, rytuose - Girininkus, Pažėrus, pietryčiuose - Skriaudžius, pietuose - Ąžuolų Būdą, pietvakariuose - Bagotąją, vakaruose- Jankus, Sutkus. Tai 58.546 ha plotas, kuriame medynai užima 44.741 ha. Iš viso šiame masyve yra 64 miškai, kurių 34 didesni kaip 500 ha. Kazlų Rūdos miškų masyvas guli Nemuno žemupio rytinėje dalyje. Vėlyvajame ledynmetyje šią lygumą sudarė Neries - Nemuno upės, kuri tekėjo į prieledyninį baseiną, supilta smėlinga delta. Kol per laiką ji apžėlė miškais, vėjo pustomas smėlis suformavo smulkiai banguotą žemės paviršių, net sunešė aukštumų (iki 50-60 m). Gausu supelkėjusių daubų bei klonių.
Vos pažvelgus į šio miškų masyvo žemėlapį, tuoj krinta į akį, kaip jis nusėtas pelkiniais vietovardžiais - raistais, plynėmis, balomis. Keli pavyzdžiai: Ežerėlio pelkė, Samanynės - Stuobrinės pelkė; Laukraistis, Kajackaraistis, Nendryno ir kiti raistai; Ežerų, Grįstelės, Ledų ir kitos plynės; Beržbalio, Velniabalės ir kiti miškai. Plačiu pelkėtu ruožu eina Nemuno ir Šešupės vandenskyra. Didesniąją masyvo dalį raižo Šešupės intakai, kurie nuo artimo Nemuno teka tolyn pietvakarių kryptimi. Tik toliau jau Šešupė, surinkusi savo intakų vandenį, vėl jį atsuka į Nemuną.
Pagal tokį žemės paviršių šio masyvo miškai daugiausia yra drėgnoki ar drėgni šilai - vyrauja brukniniai ir mėlyniniai pušynai su eglių priemaiša. Iš faunos pokariniais metais nurodoma briedžiai, stirnos, šernai, lapės, kiaunės, baltieji ir pilkieji kiškiai. Neišnyko, tur būt, ūdros ir barsukai, kurių anksčiau buvo. Sunkiai prieinamuose raistuose vilkai turėjo įsitaisę savo pastovias gulyklas. Paskutinis lūšys nušautas šio šimtmečio pradžioje. Briedžiai, matyt, dabar iš naujo apgyvendinti. Jau Pr. Dovydaičio senelio laikais jie buvę labai reti. Bet stirnų buvę taip apsčiai, kad jos pulkeliais ateidavusios į tarpgirio laukus pasiganyti. Tačiau kai jau pats Pr. Dovydaitis piemenavo, nebeteko jų matyti, tik girdėdavo, kad kas nušaudavo. Vėliau jų pagausėjo, bet daugiau atsirado ir jas naikinančių vilkų.
Iš vaikystės Pr. Dovydaitis atsimena namuose buvus didelio elninio gyvulio (spėja, gal būt, tauriojo elnio, Cervus elaphus) ragą, tarnavusį drabužių kabikliu. Kaip Briedžkampio vietovardis liudija nuo seno gyvenus briedžius, taip Meškingirė nurodo, kad būta ir lokių. Dovydaičių šeimoje išlikęs padavimas, kad į naujai pastatytą klojimą (1871 m.) kartą vilkai atsiviję mešką.
A. Dovydaičio gimtinis kaimelis Runkiai tūno Kazlų Rūdos miškų masyvo pietvakariniame pakraštyje. Nuo kaimelio gavo vardą ir tas miškas, kuriame jis prisiglaudęs. Kai dar rusų caro administracija vykdė miškų surašymą, kaimelio vardu pavadino ir jį supusį mišką. Runkių miškas apima 1259 ha plotą. Tokio stambaus miško atskiros dalys turi savo ruožtu įvairius pavadinimus, kurių etnografai priskaičiuoja apie 30. Nepriklausomos Lietuvos laikais Runkiai susilaukė ir girininkijos titulo. Runkių girininkija tebėra ir dabar.
Girininkijos titulą Runkiams nupelnė Pr. Dovydaitis kaip gamtos mokslų puoselėtojas savo leistu „Kosmoso" žurnalu. Tą Dovydaičio gimtinės pagerbimą pravedė Kazlų Rūdos miškų urėdas V. Žemaitis. 1929 m. jis pasiūlė Miškų departamentui Kazlų Rūdos urėdiją skelti pusiau, įsteigiant naują Jūrės urėdiją. Drauge buvo suprojektuotos ir dvi naujos girininkijos. Viena iš jų gavo vardą nuo artimo Bagotosios bažnytkaimio. Antrą būtų tikę nuo artimos Višakio Rūdos pavadinti pastarosios vardu. Tačiau V. Žemaitis, atsižvelgdamas, kad nors Runkiai buvo mažas kaimelis, bet Lietuvai davė didelį žmogų, Dovydaičiui pagerbti pasiūlė naują girininkiją pavadinti jo gimtinės vardu. Miškų departamentas šį siūlymą patvirtino.
Du artimesni miesteliai Runkius sieja su „pasauliu". Už 7 km į pietus yra Kazlų Rūda, už 5 km į vakarus - Višakio Rūda. Į šiaurę ir rytus nuo Runkių tėra kaimai, kurie dar giliau paskendę miškuose. Šiaurryčiuose ne per toli ir Nemunas ties Zapyškiu - tiesia linija tik per 15 km. Kazlų Rūda buvo svarbi kaip geležinkelio stotis, bet irgi ne taip jau patogiai pasiekiama. Artimiausias pakeliui kaimas Jūrė buvo už kokių 5 km, ir kelias į ją ėjo miškais bei tarpmiškėmis. Tais keleliais „šimtus kartų" keliavęs, Dovydaitis yra pats aprašęs tą kelią. Pirmiausia Stirnaplynė, kuri tįso palei Dovydaičių sodybą. Prakeliavus tarp Lygutės ir Parplynės, atsiduri Varnaplynėj. O tarp Barsukyno ir Klampynės patenki lomelėn, „kur iš abiejų kelio šonų kaip siena stovi tankumynas, brūzgas". Apie šią nejaukią vietą būdavo gandų, kad čia vaidenasi. Gal užtat netoliese, kur išsiskiria kelelis į Pabarsukynį, ant pušies prikaltas kryželis.
Toks buvo kelias iš Runkių į Kazlų Rūdą. Pasiekus Kazlų Rūdą, iš ten jau atviras kelias į platųjį pasaulį. Kazlų Rūda yra svarbios Kauno - Virbalio linijos geležinkelio stotis. Ši linija pravesta jau praėjusiame šimtmetyje (1861 - 62). Vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos laikais, iš Kazlų Rūdos nutiesta geležinkelio atšaka pro Marijampolę į Alytų. Geležinkeliu iš Kazlų Rūdos į Kauną yra 37 km, į Marijampolę - 25 km (iš pačių Runkių, Dovydaičio apskaičiavimu, į Kauną yra 35 km šiaurryčių kryptimi, į Marijampolę - 30 km pietvakarių kryptimi).
Be to, vokiečiai I pasaulinio karo metu išvežti miško medžiagai buvo nutiesę siaurąjį geležinkelį iš Kazlų Rūdos pro Lekėčius į Pavilkijį prie Nemuno. Tas geležinkelukas ėjo per patį Runkių kaimą (dėl didelio išsiraitymo miške jo stotis Runkiuose, pagal Dovydaitį, buvo 14-ame kilometre). Beje, vietinių žmonių atmintyje liko, kad Virbalio - Kauno...
Žemėlapis, kuriame matoma Kazlų Rūda
Tikrieji vadai. Juos tokius padaro ne smurtas, ne įsipiršimas, bet paskyrimas iš aukšto. Tai yra tikra prasme vadai iš Dievo malonės. Jie tuo nesididžiuoja, nesipučia, nes žino, kad šią dovaną yra gavę iš Dievo. Jie jaučia save esą tiktai tos ar kitos idėjos tarnai, ir ne daugiau. Jie, tai idėjai tarnaudami, palieka vadais visai nepareinamai nuo to, ar esti išrenkami, ar neišrenkami. Net dar daugiau. Jie palieka vadais, ne tik gyvi būdami, bet ir iš gyvųjų tarpo išsiskyrę. Iš tikrųjų, tokių vadovystė nesibaigia, jų gyvenimui čia šiokia ar tokia mirtimi pasibaigus.