Karklė - etnografinis kaimas Klaipėdos rajone, Pajūrio regioniniame parke, išlaikęs etnografinį savitumą. Šiandien Karklėje galima rasti etnokultūrinį parką, informacinę ekspoziciją apie gintaro istoriją, vaikų poilsiavietę, paplūdimius ir išlikusias senas sodybas bei kuršių kapines. Tačiau šio kaimo istorija yra sudėtinga ir vingiuota, kupina iššūkių ir ginčų.
Karklės kaimo gatvė
Sodybų Sunaikinimas ir Atsigavimas
Ši istorija prasidėjo, kai sovietmečiu sunaikinto Karklės žvejų kaimo senbuvei Magdalenai Tydikienei pavyko susigrąžinti iki sovietų okupacijos jos giminei priklausiusį 15,7 hektaro sklypą. Jis, kaip ir kitos senųjų gyventojų valdos, atsidūrė PRP teritorijoje.
Istoriniai Tyrimai ir Abejonės
Prieš septynerius metus M.Tydikienės prašymu jos sklype atlikti istoriniai tyrimai. Pagal XX a. pradžios žemėlapius apytiksliai nustatyta, kad XIX amžiaus antrojoje pusėje vietovė iš kraštų buvo apstatyta - arčiau jūros dunksojo žvejų sodybos, atokiau į šiaurę - ūkininkų trobesiai. Bet tyrimai neatskleidė, kokių konkrečiai statinių M.Tydikienei grąžintoje žemėje būta. Viename išlikusiame 1936 metų žemėlapyje ten buvo pažymėtos tik pievos.
Žvalgomuosius tyrimus atlikę specialistai prie tvenkinio surado stambių akmenų sąvartų, plytų nuolaužų. Visa tai įvertinta kaip čia galbūt buvusios senos sodybos liekanos. Senųjų sodybų paieškos prasidėjo, kai M.Tydikienė prašė iš PRP direkcijos pažymos, įrodančios, kad susigrąžintoje žemėje būta kokių nors senų trobesių.
Tačiau aplinkosaugininkai jos karkliškei neišdavė - jos įsivaizduojama sodybvietė nebuvo pažymėta ir parko planavimo dokumentuose. Tiesa, vienas Karklės kaimo senbuvis prisiminė vaikystėje ten matęs kažkokius statinius, bet jo pasakojimai kėlė abejonių, nes nesutapo su kitais dokumentais.
Teisiniai Ginčai ir Apgaulės Bandymai
Daugiau kaip 7 hektarų žemės sklypą iš M.Tydikienės įsigijusi Aleksandra Vysockaja-Sadovskienė Klaipėdos rajono apylinkės teismo paprašė nustatyti juridinį faktą, kad čia iš tikrųjų būta trobesių. Įrodžius, kad A.Vysockajos-Sadovskienės įsigytoje žemėje anksčiau stovėjo namai, jai būtų atsivėrusi galimybė Šaipių kraštovaizdžio draustinyje atkurti neva išnykusią sodybą.
Socialiniuose tinkluose netgi pasirodė žinių, brėžinių, kad buvusio Karklės kaimo apylinkėse netoli jūros, senųjų sodybų vietoje, bus plėtojamas gyvenamųjų namų statybos projektas. Klaipėdos rajono teismas, pasiremdamas istorikų ir archeologų tyrimų duomenimis, A.Vysockajos-Sadovskienės prašymą patenkino - juridiškai patvirtino, kad ten kadaise būta kažkokių trobesių. Tik vienoje pažymoje netyčia įsivėlė klaida.
D.Nicius apgailestavo, jog dėl Lietuvoje suformuotos ydingos teisinės praktikos ne tik menkas neolito laikų grumstas, bet ir į laukus paslapčia atbogintas statybų laužas žemių savininkams tampa dingstimi reikalauti, kad saugotinose teritorijose būtų atkuriamos sodybos, kurių čia gal niekada ir nebuvo. Pasitaiko itin įžūlių apgaulių. Vienas Karklėje žemių prisipirkęs naujakurys į laukus atsiuntė darbininkų, jie po velėna prikaišiojo akmenų, plytgalių ir pradingo.
Po kelerių metų šeimininkas, pasikvietęs archeologus, prašė patvirtinti iš piršto laužtą „istorinį faktą“, kad čia neva aptikta kažkokių senos trobesių liekanų. Paaiškėjo, kad jokios sodybvietės ir ten nebuvo. Žemėlapių neprireikė - viena sąžininga karkliškė teisme paliudijo mačiusi, kaip samdiniai žemvaldžio nurodymu rausė duobes ir vertė į jas riedulius.
A.Vysockaja-Sadovskienė kreipėsi į Lietuvos aukščiausiąjį teismą (LAT) ir nurodė, kad nagrinėjant civilinę bylą nesilaikyta teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo taisykles dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, atkreipė dėmesį į kitus, juos nuomone, procesinius pažeidimus. LAT teisėjų kolegija Šaipių žemės savininkės skundo netenkino - A.Vysockajos-Sadovskienės nurodomos aplinkybės įtakos priimant objektyvų sprendimą dėl juridinio fakto nustatymo neturėjo.
Kraštovaizdžio Išsaugojimo Iššūkiai
„Žemę pajūryje atgavę ar iš kitų įsigiję asmenys stengiasi ją parduoti brangiau. Vieni griebiasi apgaulės pasitelkę abejotinus liudininkus, kiti mėgina jai suteikti didesnę vertę užsakydami istorinius ir archeologinius tyrimus“, - tokią tendenciją ne tik Karklėje regi D.Nicius.
Savivaldybės vadovaujasi bendraisiais teritorijų planavimo ir tvarkymo dokumentais, o valstybės saugomose teritorijose, pasirodo, galima kurtis chaotiškai. Prieš tai tereikia teismuose nustatyti juridinį faktą, kuris žemių savininkams suteikia teisę statyti namus niekur nepažymėtose vietose. Klaipėdos apygardos teisme narpliojamos dar dvi panašios civilinės bylos, susijusios su buvusių sodybviečių PRP teritorijoje ir abejotinų juridinių faktų nustatymo aplinkybėmis.
Karklės Istorinis Kontekstas
Karklės kaimas minima nuo 1253 metų. XV a. siekiant užtikrinti pajūrio kelio, einančio iš Karaliaučiaus pro Klaipėdą link Rygos, normalų veikimą ir apsaugą, pakelėje buvo pradėtos kurti karčiamos, neretai tapdavusios prekybos centrais. XVI a. XIX a. viduryje prijungus atskirus vienkiemius ir žemės sklypus susiformavo Karklininkų kaimas, kuris prasidėjo nuo Girulių ir Olando kepurės ir tęsėsi iki Nemirsetos (iš viso apie 9 km). Tai buvo pats ilgiausias kaimas Klaipėdos krašte.
Nuo 1778 m. kaime veikė pradinė mokykla, XX a. pradžioje Karklėje jau buvo 3 pradinės mokyklos, 2 karčemos-viešbučiai, 1910 m. pastatyta Karklininkų evangelikų liuteronų bažnyčia. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje kaimo viduryje pastatyta gelbėjimo stotis. Karklei suteiktas kurorto statusas. 1926 m. 1954 m. kaimo dalis į šiaurę nuo Rikinės upelio atiteko kariškiams, įsteigtas sovietų armijos poligonas.
Iki XX a. vidurio kaimas buvo žinomas kaip Karklininkai, vėliau prigijo Karklės vardas. Karklės kaimas išlaikė etnografinį savitumą. Dabar Karklės kaime yra etnokultūrinis parkas, informacinė ekspozicija apie gintaro istoriją, vaikų poilsiavietė, paplūdimiai, išlikusios senos sodybos, kuršių kapinės.
Karklės Istorijos Datos
| Metai | Įvykis |
|---|---|
| 1253 | Pirmas paminėjimas Karklės |
| XV a. | Karčemų kūrimasis prie pajūrio kelio |
| XIX a. vidurys | Karklininkų kaimo susiformavimas |
| 1778 | Pradinės mokyklos įkūrimas |
| 1910 | Karklininkų evangelikų liuteronų bažnyčios pastatymas |
| 1926 | Karklei suteiktas kurorto statusas |
| 1954 | Dalies kaimo atidavimas kariškiams |
Kultūros Paveldas ir Legendos
Rytprūsiuose apstu kultūrinės veiklos reliktų - sodybų, gyvenviečių, vandens ir sausumos kelių, yra geležinkelių, gynybos statinių, pilių ir pylimų, pasienio objektų. Neįkainojama kulto statinių, bažnyčių, koplyčių, kapinių, paminklų, statytų įvairiomis progomis, išliekamoji vertė.
Viename seniausių kartografinių žemėlapių sužymėtos vietovės su senaisiais sodybomis, keliais ir sava infrastruktūra. Pajūrio regioniniame parke centre yra mamuto kaulų liekanų. Anot pranešėjo, kai kurių ženklų nebeturime, kaip antai navigacijos. Jų pamatų randama nuo XIX - XX a. pradžios.
Yra laivų gelbėjimo stoties Nemirsetoje ir Karklės kaime likučiai. Jose savanoriškai budėdavo žvejai arba gyventojai, kurie nelaimės atveju padėdavo kolegoms, arkliais temdami valtį pajūriu, kurią nuleisdavo į jūrą. Kraštas buvo apgyventas evangelikų liuteronų tikėjimo žmonių, yra likusios Karklės bažnyčios nuotraukos.
„Kaip žvarbus vėjas lygina smėlio kauburėlius pajūrio kapinaitėse, taip negailestingas laikas dildo atmintį, užmarštin pasiglemždamas pajūrio žmonių gyvenimo įvykius, jų būdą ir jausmus… Tačiau liko legenda apie moterį, kuri ant Olandų kepurės (Melnamežės) vis dar laukia iš jūros sugrįžtančių”. Legendų šie pajūrio miškai slepia ir daugiau. Kalbama, kad šioje sengirėje galėjo būti kuršių šventvietės, o aukšti skardžiai su ąžuolynais turėjo mitologinę reikšmę.
Karklės kapinaitės