Geriamojo vandens ir buityje naudojamo karšto vandens saugos bei kokybės reikalavimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. Lietuvos higienos normoje HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ nustatyta, kad pastato karšto vandens sistemoje vandens temperatūra turi būti 50-60 ℃. Į naują higienos normą perkelti ir papildyti reikalavimai karštam vandeniui, kurie anksčiau buvo įtvirtinti higienos normoje HN 24:2023 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“.
Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. Šilumos ūkio įstatyme įtvirtinta, kad karšto vandens temperatūra, slėgis ir higienos rodikliai turi atitikti teisės aktų nustatytus reikalavimus.
Pastato šildymo ir karšto vandens vidaus sistemos yra to pastato savininkų nuosavybė, kuriai prižiūrėti pasitelkiamas pastato šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas, kurio pareiga yra užtikrinti racionalią šilumos ūkio priežiūrą. Karšto vandens sistemos priežiūros ribų ir tiekimo-vartojimo ribų nustatymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisės aktai.
Laikytis reikalavimų turės asmenys, projektuojantys, statantys, rekonstruojantys, remontuojantys, įrengiantys ir eksploatuojantys pastatų vidaus vandentiekio sistemas, taip pat karšto vandens tiekėjai, pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojai (eksploatuotojai).
Karšto vandens temperatūros svarba ir legioneliozės prevencija
Nuolatinis tinkamos temperatūros palaikymas yra svarbiausia legioneliozės prevencijos priemonė. Legionella - bakterija, kuri sukelia legioneliozę. Legioneliozė - tai ūminė užkrečiamoji liga, kuria užsikrečiama oro lašeliniu būdu arba tiesiogiai sukėlėjui patekus į kvėpavimo takus. Palankiausia vandens temperatūra Legionella bakterijoms daugintis - nuo 20ºC iki 50ºC.
Legioneliozės rizikos faktoriai ir prevencija (Šaltinis: vd.lt)
Taip pat atkreipiamas dėmesys, jog už namų vidaus šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų - butų savininkų nuosavybės - priežiūrą atsakingi prižiūrėtojai privalo neatsižvelgti į namo gyventojų reikalavimą - nakties metu žeminti vandens temperatūrą karšto vandens sistemoje. Priešingai, jie turėtų nurodyti, jog tai nėra būdas mažinti šilumos suvartojimą name, o yra reali kylanti grėsmė susirgti legionelioze - palankiausia vandens temperatūra legionelėms daugintis yra +20-45 °C, jos nesidaugina 55-60 °C. Jei siekiama mažinti šilumos suvartojimą name, turėtų būti pasirenkamos kitos priemonės ir būdai, nekeliantys grėsmės gyventojų sveikatai.
Vandens sistemose nusėdęs dumblas, rūdys sudaro palankias sąlygas Legionella bakterijoms daugintis. Šios bakterijos gali sukelti legioneliozę - ūminę infekcinę ligą, kuri gali pasireikšti karščiavimu, raumenų skausmais, kosuliu ir plaučių uždegimu. Žmogus legionelioze užsikrečia aerogeniniu būdu, įkvėpęs vandens dulksnos (aerozolio) su legionelėmis.
„Į higienos normos reikalavimus, ypač temperatūros, rekomenduojame atsižvelgti ir gyventojams, kurie privačiuose namuose ir daugiabučiuose karšto vandens temperatūrą reguliuoja patys, tam naudodami elektrą arba kitus energijos šaltinius. Naudojant nepakankamai karštą vandenį, gali kilti rizika sveikatai.“, - primena Sveikatos apsaugos ministerijos Visuomenės sveikatos departamento direktorius Audrius Ščeponavičius.
Pirmąjį šių metų pusmetį užfiksavus daugiau legioneliozės atvejų nei ankstesniais metais, liepos 1 d. buvo patvirtinta nauja higienos norma, kuri įpareigojo karšto vandens tiekėjus užtikrinti, kad vandentiekio sistemose karšto vandens temperatūra būtų ne žemesnė nei 50 °C. Atsakingos institucijos ne tik griežtina šios pavojingos ligos prevenciją, bet ir primena karšto vandens vartotojams, kaip patiems prisidėti prie karšto vandens saugos palaikymo bei rūpintis savo sveikata.
Karštas vanduo tiekimo sistemose ne tik turi būti atitinkamos temperatūros, bet ir jose neužsistovėti. Būtent stovinčiame netinkamos temperatūros vandenyje bakterijos ir linkusios daugintis, todėl po ilgesnės naudojimosi karštu vandeniu pertraukos, pavyzdžiui, grįžus iš 2 savaites ar ilgiau trukusių atostogų, pirmiausia būtina karštą vandenį iš kiekvieno namuose esančio čiaupo stipria srove nuleisti 5 minutes ir tik tuomet po juo praustis.
Legionelioze užsikrečiama ne vandenį geriant ar naudojant jį maistui gaminti, o įkvėpus vandens lašelių - aerozolio, kuris susidaro, pavyzdžiui, prausiantis duše. Todėl itin svarbus dalykas, kurio negalima pamiršti - reguliarus čiaupų, dušo galvučių valymas. Būtent dušų galvutėse ar čiaupuose ilgainiui susikaupusiose nuosėdose gali atsirasti ir daugintis legionelės.
Kad vandens sistemose neatsirastų sveikatai pavojingų bakterijų (legionelių), būtina palaikyti tinkamą vandens temperatūrą: karštas vanduo visada turi būti pakankamai karštas (čiaupuose ne mažiau kaip 50 °C), o šaltas - visada pakankamai šaltas (ne daugiau kaip 20 °C). Nuosavų ar daugiabučių namų gyventojai, kurie patys savarankiškai ruošia karštą vandenį (naudodami elektrinius vandens šildytuvus, taip vadinamus „boilerius“), taip pat turi laikytis šios taisyklės.
„Tinkamai laikydamiesi visų šių trijų taisyklių nesudarysime sąlygų legionelėms atsirasti ir galėsime būti ramūs dėl savo ir savo artimųjų sveikatos.
Pagrindinės taisyklės, padedančios išvengti legioneliozės:
- Nuleisti užsistovėjusį vandenį.
- Reguliariai valyti dušų galvutes ir čiaupus.
- Palaikyti tinkamą temperatūrą.
Techniniai reikalavimai vandens temperatūrai
Pagal minėtos normos reikalavimus, pastato karšto vandens sistemoje vandens temperatūra turi būti 50-60 ºC, sudarant technines prielaidas vandens šildytuve karšto vandens temperatūrą padidinti iki 66 ºC, o vartotojų čiaupuose - iki 60 ºC. Higienos normoje įtvirtintas reikalavimas, kad karšto vandens temperatūra vartotojų čiaupuose turi būti ne žemesnė kaip 50 °C (išmatavus temperatūrą po 1 min., kai buvo atsuktas čiaupas ir paleistas vanduo). Vandens tiekimo sistemoje taip pat turi būti sudaryta galimybė karšto vandens temperatūrą padidinti, kad vartotojų čiaupuose ji būtų ne žemesnė kaip 65 °C.
Kokią tikslią temperatūrą palaikyti konkretaus gyvenamojo namo šilumos punkte, nenusižengiant anksčiau minėtam teisės aktui, renkasi namo gyventojai apie savo sprendimą informuodami namo karšto vandens sistemų prižiūrėtoją.
Pirmiausia, čiaupe reikia turėti 50-55oC temperatūros vandenį. Įvertinant 5oC temperatūros kritimą vamzdyne, vandens temperatūra šilumokaityje turi būti 55-60oC. Priimtini nukrypimai gali daugiausiai siekti ±10 K dviejų minučių periode.
Turint prastą valdymo sistemą, svyravimai paprastai kompensuojami nustatant aukštesnę ruošiamo vandens temperatūrą.
Dideli apkrovimo kitimai karšto vandens sistemose kelia specialius reikalavimus valdikliams. Valdiklis turi palaikyti pastovią temperatūrą visą laiką, nepriklausomai nuo apkrovimo, t.y. pikiniais atvejais ar tiktai kompensuoti šilumos nuostolius, kai yra mažas vandens poreikis ir karštas vanduo tiktai cirkuliuoja vamzdyne.
Šilumokaičiai yra labai dideli, ir užima daug vietos. Karšto vandens sistemos darbas labai priklauso nuo to ar yra šilumos poreikis ar ne. Žiemą šildymo sistemos grįžtamas srautas paduodamas į šilumokaičio pirmą laipsnį - pašildymas.
Pirmiausia reikia pakeisti seno tipo šilumokaičius į šiuolaikinius - plokštelinius. Karšto vandens cirkuliacinė linija suteikia galimybę gauti reikiamos temperatūros vandenį iš čiaupo. Bendri tikslumo standartai neegzistuoja. Tačiau šiandien prisilaikoma normų, kurio buvo nustatytos Suomijoje.
Veiksmai aptikus nukrypimus nuo normos
Jeigu tiekiamo karšto vandens kokybė neatitinka teisės aktuose nustatytų kokybės reikalavimų, vartotojai turi teisę kreiptis į daugiabučio gyvenamojo namo vidaus šildymo sistemų prižiūrėtoją arba karšto vandens tiekėją, kad šie, atitinkamai savo atsakomybės ribose, užtikrintų tinkamos kokybės karšto vandens tiekimą.
Galimos žemos karšto vandens temperatūros priežastys - cirkuliacijos sutrikimai karšto vandens sistemoje, pvz., užsinešę stovai, cirkuliacinio siurblio gedimai ir pan.
Karštame vandenyje aptikus Legionella bakterijų, turi būti patikrinama vandens tiekimo sistema, nustatoma galima vandens taršos priežastis, koreguojamos esamos ir (arba) imamasi naujų legioneliozės profilaktikos priemonių - tinkamo temperatūros palaikymo užtikrinimo, dezinfekcijos, plovimo ir kt.
Jeigu 1 l karšto vandens randama daugiau nei 10 000 Legionella bakterijų, papildomai turi būti valoma vandens tiekimo sistema. Atlikus vandens tiekimo sistemos valymą ir kenksmingumo šalinimą, vėl turi būti atliekamas vandens mikrobiologinis tyrimas Legionella bakterijoms nustatyti.
Karšto vandens tiekimo sistemos dezinfekcijai turi būti naudojami Lietuvos Respublikoje įteisinti biocidiniai produktai, pvz., turintys veikliąją medžiagą - chlorą. Apie planuojamos cheminės dezinfekcijos datą ir laiką, trukmę, tikslus ir būtinas saugos priemones karšto vandens sistemų prižiūrėtojas (eksploatuotojas) ir karšto vandens tiekėjas privalo raštu informuoti vartotojus ne vėliau kaip prieš dvi dienas.
Terminis būdas - kuomet visoje karšto vandens sistemoje pakeliama temperatūra iki 66° C ir laikoma 25-30 minučių, po to atsukus visus čiaupus ne trumpiau kaip 5 min. 20 m.
Šiuolaikinis plokštelinis šilumokaitis (Šaltinis: sildau.lt)
Vyriausybė subūrė NVSC ir kitų su vandens kokybės užtikrinimu susijusių institucijų atstovus į darbo grupę, kuri nedelsdama ėmėsi legioneliozės prevencijos proceso peržiūros.
Tiekiamas šaltas ir karštas vanduo turi atitikti geriamojo vandens kokybės reikalavimus: Lietuvos higienos norma HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“. Geriamasis vandentiekio vanduo yra nuolat prižiūrimas ir kontroliuojamas geriamojo vandens laboratorijos. Karšto vandens čiaupe temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 50 °C (po 1 min.
„Kai kalbame apie sveikatą, jokių kompromisų neturi būti. Prašymai taupymo tikslais daugiabučiuose palaikyti žemesnę vandens temperatūrą gali kainuoti sveikatą, o kartais net ir gyvybę, nes liga, kurią sukelia legionelės, išties sunki.