Kas bijo neturto, turto nevertas: dvasinė ir socialinė reikšmė

Didžiausios reikšmės ir vertės yra žinoti tiesą, kad Dievas yra Meilė. Kai žinai šią tiesą, matai Dievo meilę spindinčią saule ir žvaigždėmis, žemėje girdi ją okeanų bangų ošime, audrų garsuose ir perkūnijų griausmuos; matai ją besišypsančią iš gėlių žiedų ir besireiškiančią paukštelio, žvėries ir žmogaus motinos rūpestingumu ir meile savo mažiesiems.

Meilė yra didžiausias dalykas iš viso, kas yra danguje ir žemėje. Dievo visagalingumas, išmintis, grožis nedaug teiktų jaukumo žmogaus protui ir širdžiai, jeigu nežinotume, kad Dievas yra Meilė. Kur ir kada žmogus negirdėjo ar nesuprato, kad Dievas yra Meilė, ten jis nerodė didelio noro Dievą pažinti, jį tikėdamas vaizdavo žiaurių ir gąsdinančių stabų paveikslų, apie dievybę kūrė žiaurias legendas. Taip vaizduodamasis Dievą, žmogus pats tapdavo žiaurus kitiems, imdavo nekęsti tauta tautos, luomas luomo, net savas savo.

Šv. Povilas iš patyrimo kalbėjo sakydamas, kad „meilė yra kantri, maloninga. Meilė nepavydi, nesielgia sauvalingai, nesipučia. Ji yra nesididžiuojanti, nejieško savo naudos, nesusierzina, neįtaria piktumu, nesidžiaugia neteisybe, džiaugiasi tiesa; visa nukenčia, visa tiki, visako viliasi, visa pakelia“ (I Kor. 13, lt - 7).

Kiekvieno mūsų gyvenime šviesiausiai prisiminti yra tie momentai, kuriuose buvo kieno nors mums parodyta meilė: mūsų gimdytojų, sesučių ir brolių, gyvenimo kelyje sutiktų kitų žmonių. Tuos visus asmenis gyvenime sutikome ir daug kitokių šviesių momentų patyrėme iš gerumo mums nematomos, bet mus visur lydinčios, Meilės.

Iš dėkingumo Dievui ir žmonėms už patirtą meilę aš ryžtuosi šiuo nedideliu darbeliu parodyti skaitytojams, kurios žvaigždelės mūsų dienų horizontuose yra tinkamos būti mums kasdieninio laimingo gyvenimo kelrodžiais. Tuo kad ir silpnu mano širdyje esančiu dieviškos meilės spinduliu pasidalinti su jumis ryžtuosi ne mano išmintimi ir žodžiais, o primindamas Išganytojo žodžius, mums pasakytus ir paliktus iš meilės. Tegul tie žodžiai būna jūsų gyvenimo šviesa ir šilima.

Prieš išeinant į žmonių tarpą skelbti meilę ir vykdyti jos darbus, dieviškoji Kristaus Dvasia išvedė jį į tyrų vienumą maldai ir pasninkui. Neilgai trukus prie jo pristojo kita dvasia - gundytojas ir pasiūlė jam liautis save kankinus alkiu, o ištarti vieną žodį ir pasigaminti duonos.

Ta nepaprasta proga Išganytojas priminė ne tiek gundytojui, o žmonėms, ką mes turime galvoti, kai išaugus iš kūdikio amžiaus mūsų akys pamato ir širdys pajunta aplink mus daug patrauklių dalykų, kai tas pats gundytojas mums siūlo iš visko daryti tik duoną ir ja sotinti visas kūno užgaidas.

Žmogus yra gyvas ne vien duona. Be duonos žmogus gali ilgokai apsieiti ir dėl to jis nemiršta nei kūnu, nei dvasia. To mums nereikia iš tolimos praeities mokytis : mes patys tai žinome.

Apsimarinimas ir malda yra būtini ne vien asketams, besistengiantiems palenkti savo kūną tobulai paklusti sielai. Tai yra gimdytojų, visų auklėtojų ir apaštalų, visų kultūrininkų ir mokslininkų, visuomenininkų ir politikų, menininkų ir poetų gyvenimo programos būtinybė. Kas savo gyvenime yra reikalingas ir nori turėti dieviškojo įkvėpimo, didelių pasiryžimų ir ištvermės, tam malda ir apsimarinimas yra būtini.

Žmogus yra būtinai reikalingas maldos tikrąja šio žodžio prasme. Maldos sąvoka yra platesnė už tikintiesiems žinomas vad. religines praktikas. Malda yra mintimi ir širdimi žmogaus pasikalbėjimas su Dievu, su angelais, su šventaisiais. Nepaisant kuriai religijai žmogus priklausytų, šia prasme maldos yra reikalingas kiekvienas žmogus. Be jos žmogaus širdis lieka panaši židiniui, stovinčiam svečių kambaryje, dirbtinai apšviestam, bet be ugnies. Be maldos žmogus fiziniai nemiršta. Jis gali būti sveikas, ilgai gyventi, gali būti mokslininkas kūrėjas, gali būti menininkas, poetas ar kitoks. Savo gyvenimui ir kūrybai jis tačiau neturi dieviškojo įkvėpimo. Jo kūryba nedvelks dievišku įkvėpimu į kitus, nes ji yra kalba tos širdies, kurioje nebuvo to dieviškojo įkvėpimo. Malda suartina žmogaus sielą su Dievu ir taip duoda dieviškumo spindulį žmogaus kūrybai.

Žmogus yra sudėtinės prigimties būtis: jis turi medžiaginį kūną ir dvasinę sielą. Jis gyvenime ir reiškiasi vienaip ar kitaip pagal tai, kuri prigimties dalis jame viešpatauja - dvasinė ar medžiaginė. Be maldos, t. y. minties ir širdies pakilimo ligi Dievo, be apsimarinimo, žmogaus dvasinė dalis nepajėgia viešpatauti medžiaginei žmogaus daliai.

Apsimarinimu reikia suprasti ne tik saikingumą valgyje, gėrime, poilsyje. Žmogus apsimarina, kai susilaiko nuo nereikalingų, bet jam prieinamų ir jį viliojančių, medžiaginių dalykų, medžiaginių patogumų, kai jis kartais atsižada nepeiktinų ir jam reikalingų žemiškų dalykų, kai iš artimo meilės ar pats savo dvasiai palengvindamas valdyti kūną atsižada jam leistinų malonumų, kai jis iš artimo meilės kartais atsižada švento savo dvasinio malonumo ar jam įprastų dvasinių praktikų.

Maldos ir apsimarinimo meilė turi mums didelės praktiškos vertės kiekvieno mūsų gyvenime. Kas praktikuoja maldą ir apsimarinimą, tas paprastai visokiais atvejais jaučia ir supranta dalykų vertės eilę. Kas praktikuoja maldą ir apsimarinimą, tam yra nesunku padaryti auką ne tik iš medžiaginių savo gėrybių, bet ir iš savo jėgų, sugebėjimo, viso savęs.

Kai žmogui, praktikuojančiam maldą ir apsimarinimą, tenka patirti kokią nors auką be savo pasirinkimo, prieš savo norą, jis dėl to nepraranda ramybės ir lygsvaros. Dvasia jis pasiruošęs net daugiau pakelti, negu galėtų tesėti jo fizinės jėgos.

Yra gerų dvasių - dorybių, kurios į žmogų įeina tik per maldą ir apsimarinimą. Yra blogų dvasių, kurios išvaromos tik malda ir apsimarinimu.

Nepamaldus ir nepraktikuojąs apsimarinimo žmogus nustoja daugelio dalykų, kuriuos yra sunku išreikšti trumpais žodžiais, tačiau kurių žmogui pavaduoti negali nei sveikata, nei įgimti gabumai, nei mokslas, nekalbant jau apie kasdieninius pasaulinius dalykus.

Stabmeldžiai romėnai turėjo patarlę: „Plenus venter non studet libenter“ - Pilnas skrandis yra tingus darbui. Tie žodžiai tačiau visko dar nepasako. Nemokėjimas tenkintis tik būtinais medžiaginiais dalykais, apsikrovimas betkokiomis medžiaginėmis gėrybėmis žmogų kartais paverčia tinginiu, o visada padaro jį nejautriu didesniems dalykams, per medžiaginių smulkmenų kalnus jis nepajėgia net pamatyti nei suprasti, kas yra kitoj jų pusėj.

Žmogui reikia duonos, t. y. medžiaginių dalykų. Tačiau, kad būtų patenkinti žmogaus gyvybės, sveikatos ir kiti protingi gyvenimo reikalai, jų reikia kelis kartus mažiau, negu daugelis žmonių jų vartoja. Daug daugiau yra tokių žmonių, kurie savo sveikatai ir gyvenimo džiaugsmui pakenkia pergausiu naudojimu medžiaginių gėrybių, negu tokių, kurie netektų sveikatos ir džiaugsmo iš nepritekliaus.

Dvasia yra augštesnė ir kilnesnė už kūną. Žmogui užtat reikia daug daugiau negu duonos; reikia žodžių, einančių iš Dievo burnos, einančių iš paties žmogaus širdies, mokančios pasiekti Dievą.

Išganytojo pirmasis pamokymas ir yra todėl apie duoną ir Dievo žodį. Kad žmogus galėtų suprasti kitas tiesas bei dorybes, liečiančias jo asmenį ir gyvenimą, pirmiausia turi suprasti santykį tarp medžiagos ir dvasios. (Mat. 6, 35-34).

Davęs žmogui proto, fizinių jėgų, apgyvendinęs derlingoje žemėje, net ir taip aprūpinto žmogaus Dievas nepaliko jo vieno. Savo apvaizda Dievas žmogų ir toliau globoja ir jam padeda daugiau, negu žmogus pats sau.

Žmogus dažnai džiaugiasi ir didžiuojasi jo paties pasigamintais dalykais. Imame kartais tačiau ir pamirštame, kad tie tariamai žmogaus pasigaminti dalykai yra ne kas kita, o tik pasinaudojimas Dievo kūriniais.

Žmonija buvo jau daug kartų be reikalo susirūpinusi. Nesena praeitis, kai daugelis žmonių labai nusiminė išgirdę mokslininkų ir ekonomistų apskaičiavimus, jog žemėje anglies ir aliejaus esą labai riboti kiekiai ir kad jų pakaks tik kelioms generacijoms. Kad jų daugiau pasisavintų, užtikrintų savo krašto ateitį, kiek politikų kūrė visokius imperialistinius planus, kiek dėl to yra įvykę tarp tautų labai skaudžių dalykų, kaip ilgai vergijoje laikytos kai kurios tautos. Šiandieninio mokslo davinių šviesoje visi tie rūpesčiai jau atrodo juokingi. O panašių nereikalingų rūpesčių buvo ir kitokių ir daug jų dar yra. Tai todėl, kad viską pramatyti žmogaus protas yra persilpnas, o Dievo apvaizda permažai pasitiki.

Daug nereikalingų sunkių rūpesčių turi daugelis ir pavienių žmonių. Visas debesis jų savaime atsiranda, kai žmogus Dievo arba visai netiki, arba neturi gyvo pasitikėjimo Dievu. Nežiūrint dėl kokių priežasčių ta baimė žmoguje kiltų - ar iš permažo religinio išsiauklėjimo, ar iš ko kito - kai žmogus permažai pasitiki Dievu, jis pradeda nepasitikėti ir savim. Tada jis pradeda perdaug savimi rūpintis. Tas susirūpinimas jam atneša daugybes visokių nereikalingų sunkenybių. Toks žmogus nė nepajunta, kai jis tampa užsidaręs egoistas. Sau gero jis nori iš visų, tačiau neturi nei drąsos, nei noro kitiems ką nors gero daryti. Toks niekad nesidalina paskutiniu duonos kąsniu net su savo broliu, nes bijo badu numirti. Kokiuose nors nepasisekimuose, sunkumuose toks žmogus neturi vidinės paguodos, o jieško tik žmonių užuojautos. Netekęs pasitikėjimo Dievu, žmogus nemoka suprasti ir įvertinti nei savęs, nei kitų.

Dievo pažadas, užrašytas Mato Evangelijoje 6, 25 - 34, yra gražus. Argi jūs ne daug daugiau verti, kaip dangaus paukščiai? Nebūkite tat bailiai susirūpinę, ką valgysite, kuo apsirėdysite, nes visų tų dalykų labai jieško pagoniškos širdys. Jieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa kita bus jums pridėta.

Gyvenimo auksinė taisyklė yra išreikšta tokiais žodžiais: Pasitikėk Dievu, tarsi pats nieko negalėtum ir pasitikėk savimi, tarsi viskas tik tavęs vieno priklausytų.

Kas savo prote, valioje ir visame savo praktiškame gyvenime taip derina pasitikėjimą Dievu ir savimi, tas atsimerkęs pasitinka visas gyvenimo audras ir yra pasiryžęs visas jas pereiti.

Volteras yra labai tobulos morale filosofas. Tikras vardas: Francois-Marie Arouet. Prancūzų rašytojas, ateistas ir filosofas, vienas iškiliausių Švietimo amžiaus atstovų. Jo veikalus sudaro epinės poemos, lyriniai eilėraščiai, pamfletai, romanai, apsakymai, dramos bei rimtos istorijos ir filosofijos knygos. Juose kūrėjas kėlė žodžio ir spaudos laisvės būtinumą, propagavo religinę toleranciją.

Voltero mintys:

• Darbas apsaugo mus nuo trijų didžiųjų blogybių: nuobodulio, ydų ir skurdo.
• Geriau žinoti ir kankintis negu tamsybėje gyventi ir džiaugtis.
• Kas bijo neturto, turto nevertas.

Socialinė problema yra žmogaus problema

Socialinė problema pirmoje eilėje yra žmogaus problema. Problema yra naujas dalykas. Ne todėl, kad anais laikais nebūtų buvę skurdo. Visuomet turite su savim“. Teisingiausia socialinė santvarka visiškai nepakirs skurdo šaknų. Pirmykštis Dievo prakeikimas slegia visą ekonominį mūsų gyvenimą, ir žemė dažnai mums želdo tik usnis. Skurdas yra toks pat senas, kaip ir pasaulis.

Žmonės ir ne materialinis jų aprūpinimas stovi socialinės problemos centre. Seniau taip ir būdavo. Dabar. Būtų galima išspręsti. Karitatyvinius žygius. Pastangos socialinės problemos neišspręs. Pro karitatyvinio veikimo šalį. Neregimos bacilos.

Žmogų kaip asmenį, kad jie yra žmogų paniekinę ir pažeminę. Kūnu, jis nedaug apie tai galvoja ir nedaug sielojasi. Visados bus. Bet žmogus gali skursti ir savo dvasia. Jis yra ekonomiškai neturtingas. Paniekintas ir pažemintas. Ekonominę, materialinę, ir dvasinę, moralinę. Dvasine, moraline, puse. Žmonės skursdavo, bet jie nesijausdavo pažeminti ir atstumti. Niekas nė nežemindavo. Tiesa, puikybės nuodėmių būta visais laikais. Atsirasdavo žmonių, kurie iš aukšto žiūrėdavo į neturtinguosius. Priimti vargšą į namus reiškė garbę. Christus accipiatur"- svečias tebus priimamas kaip Kristus. Būti turtingas, galėjo būti ir vargšas. Karaliais.

Vargiai yra esmingai pasikeitusi. Moralinis nusistatymas neturtingųjų atžvilgiu. Paniekinimą. Nusikratyti. Neįsileisdami vargšo nė į kambarį. Atskiras skaityklas ir žaidimams aikštes. Ekonominių gėrybių skaičiumi. Šeimininko, siunčia savo vaikus į vad. Broliai lanko biednuomenės darželius. Ir vengiami. Meilės, kuria dvelkė senųjų amžių išmaldos žygiai. Atbula ranka, gali pasotinti kūną. Jausmu. Už grynai ekonominę išmaldą nėra dėkojama: už ją yra žudoma. Atbuloje rankoje glūdi mūsų dienų revoliucijos žiaurumų paslaptis. Štai kas sudaro socialinės mūsų dienų problemos esmę. N. Teismas ir senojo pasaulio pasmerkimas".

Ekonomine savo puse socialinė problema niekados nebus išspręsta. Nebūtų. Toks bandymas peržengia žmogaus galias. Išspręsti moraline puse. Plačiomis masėmis, kurios daugiau ar mažiau skursta ir vargsta. Sluoksnius. Čia turi laimėti žmoniškumas, artimo meilė ir pagarba. Iš naujo įdegintas į žmonių protus ir širdis. Žmonijos renesanso". Uždavinys mūsų dienų socialinei problemai išspręsti. Šitas žmogaus sudvasinimas turi eiti dvejopu keliu. Sudvasintas nusistatymas žmogaus atžvilgiu. Pasaulį, vėl būtų pastatyta žmogaus moralinio nusiteikimo centran. Tiki į Šv. Bendravimą ir šitą tikėjimą kasdien išreiškia, kalbėdami Credo. Jis pasidarytų apčiuopiamas ir konkrečiame gyvenime. Tai tinka turtingiesiems. Bet ne mažiau tai tinka ir vargšams. Į atskirą klasę, kuri savaime pradedama laikyti žemesne. Ugdo savo dvasioje pyktį ir kerštą turtingųjų atžvilgiu. Problema negali būti išspręsta. Kiekvienas žmogus yra brolis ir artimas,- štai pagrindinis dabarties uždavinys. Išsiverš visame pasaulyje, kaip jau išsiveržė kai kuriuose kraštuose. Dabartinė ekonominė mūsų sistema yra išaugusi iš liberališkojo individualizmo. Reikia tad atskleisti kitokį turto supratimą. Visuomeninė pareiga. Antgamtinių nuopelnų. Turto pažiūrų revizija yra būtina. Revoliucijos keliu socialinė problema negali būti išspręsta. Visados yra keršto ir neapykantos išsiveržimas. Norą velnią išvaryti belzebubo pagalba. Pirma žmogaus dvasios viduje, o paskui ir išviršinėje santvarkoje. Evoliucijoje ir parengti reikalingų reformų. Perkeisti žmonių nusistatymą turto atžvilgiu. Kurias reikia pirmoje eilėje išspręsti.

Svarbu paminėti, kad Bažnyčia atlieka esminį vaidmenį sprendžiant šias problemas. “Socialinės krikščioniškosios reformos,- sako J. Klausimas negali būti išspręstas nedalyvaujant Bažnyčiai". Leono XIII laikų šitas įsitikinimas dar labiau sustiprėjo. Apleidimu"ir kiek jų tvarkymas liečia technikinę jų pusę. Dvasinės, moralinės pusės. Tarti savo sprendimą su aukščiausiu autoritetingumu". Ir dvasinė problema, kurioje Bažnyčios dalyvavimas yra būtinas. Koncernų ar akcinių bendrovių vidaus santvarką. Klasę, negali Bažnyčiai nerūpėti, nes tai yra moralinis klausimas. Ekonominė socialinės problemos pusė yra tik išplauka iš dvasinės pusės. Realybėje,- sako N. Realybėje". Turime eiti į žmogaus dvasios vidų. Jau minėjome G. Krizė prasidėjo su pirmykšte nuodėme. Ontologine netvarka". Primestas iš viršaus. Moderniosios dvasinės istorijos rezultatas. Metafizinių religinių pagrindų. Štai kodėl Bažnyčia imasi ją spręsti. “Bažnyčia,- pastebi O. Labiausiai reikalingi". Moralinę atmosferą šiems principams vykdyti. Socialiniai principai yra pasaulėžiūriniai principai. Žmogaus nusistatymo pasaulio bei gyvenimo atžvilgiu. Mokslo dalį. Socialinės pažiūros glūdi įvystytos Bažnyčios dogmose. Socialiniu klausimu. Tiesos. Sritį. Sąvoka iš esmės yra susijusi su žmogaus paskyrimu žemėje. Sistemos yra tiktai ekonominės. Veda į socializmą. Neva grynai profaninių principų. Žmogų. Bažnyčios sritis. Sritis: žmogaus sukurta ir žmogui skiriama. Sakralinė, ir joje Bažnyčia taria savo žodį su didžiausiu autoritetingumu. Reformoms pravesti. Atiduodant grubiai jėgai. Už žmogiškojo kilnumo ir žmogiškosios vertės pripažinimą bei lygų traktavimą. Sau pačiam, ji nebūtų paneigta kitam. Dažnai šio išvidinio kilnaus nusiteikimo ir trūksta. Pralaimėjusiems. Išniekinę. Tuo pačiu yra labai smarkiai kovojama už savas privilegijas. Žmoniškumo yra kuo mažiausia. Laimėjimas yra netikras ir menkavertis. Eilėje būtų kovojama. Nustatyti šitos kovos techniką ir metodus. Nuodėmę, gimdančią demoniškumą" Pasilieka nevaisingas. Kovą į tinkamas vėžes. Pralaimėjusieji paprastai esti išnaikinami. Pagalba Saulius virsta Pauliumi.

Darbininkijos sluoksnius ir saugoti žmogiškąją asmenybę. Įrodinėti, kad mes vis labiau artinamės prie kolektyvo viešpatavimo laikų. Pavergs žmogau s asmenį. Žvėries laikų ir kartu prie didžiųjų krikščionių bandymų ir kvotimų" Vienašališką individo įsigalėjimą. Individu reiškia visos Europos sąmonės persiorientavimą kitokio principo linkui. Daugelis ženklų rodo, kad masė šitą kovą laimės. Atžvilgiais išganinga. Individualizmo buvo paneigtas. Masės pergalė gali būti ir pražūtinga. Pasikėsinti ir prieš žmogaus asmenį. Mūsų dienomis jau yra visai realiai jaučiamas. Budėti šioje kovoje. Masės ir nepaisyti josios reikalavimų. Pavojų, kurie gresia žmogaus asmenybei iš atsigaunančios masės. Vertę. Šiandien yra darbininkija. Masiškumą. Darbininkijos galybė glūdi josios masėje. Josios yra daug, kad ji veikia masiškai, kad josios valia yra masės valia. Darbininkijos kovos yra masinės kovos. Nyksta, užleisdami vietą masės vienodumui ir masės psichologijai. Atskiras darbininkas šiandien nedaug tereiškia. Kad jis yra masės atstovas ir josios valios reiškėjas. Santvarkoje. Vad. Pat krūvomis ir tuo būdu realizavo masės principą. Darbininkijos yra išnešamas iš pigių butų kolonijų į viešojo gyvenimo santvarką. Liberalizmas pats save žudo savo sukurtu darbininkijos gyvenimo tipu. Yra beveik tikra. Antireliginės dvasios. Į ateistinį komunizmą ir tuo pačiu atitolino jį nuo Bažnyčios. Nureliginimas yra aiškus ir beveik visuotinis. Socialinio gyvenimo santvarką. Nebebus vietos nei Bažnyčiai, nei Dievui. Atkreipti ypatingo dėmesio į darbininkiją. Išsprendimas yra negalimas. Prie neišvengiamo galo. Josios žlugimas jau prasideda. Būtų labai pavojinga. Iš buržuazijos pinklių ir savo veikimą koncentruoti darbininkijos sluoksniuose. Tinkamą aplinką. Šių dienų buržuazija Bažnyčios balso negirdi. Darbininkija Bažnyčios žodžio neklauso ir juo nepasitiki. Popiežių mintys ligi šiol praktiniame gyvenime tiek maža yra realizuotos. Nerealizuoja todėl, kad jos reiškia paties buržuazinio principo pasmerkimą. Antireligiškai. Principais. Autoritetingai skelbiamos idėjos neranda klausytojų ir vykintojų. Jeigu situacija nepasikeis, ateitis gali būti dar blogesnė. Bažnyčiai nepadės nė tiek, kiek lig šiol padėjo. Labiau kovos su Bažnyčia ir neutralizuos šiosios įtaką plačiose masėse. Priešu. Tai nebus tik individualios erezijos pasipriešinimas. Masinė apostazija, apie kurią Apokalipsė kaip tik ir kalba. Sluoksniais. Sunaikintos" socialiniame gyvenime paneigtas bei paniekintas. Darosi vis aštresnė. Asmenybės apologiją. Vertę. Kapitalas, ūkinė sistema - yra valdoma neasmeninio principo. Žmogus kaip asmenybė kapitalizmui neturi reikšmės. Ekonominių gėrybių mase. Darbininkijos sąjūdyje kaip reakcijoje prieš kapitalizmą. Masės atstovė, rengiasi perkeisti pasaulio veidą. Šitas perkeitimas eina nepalankia asmenybei kryptimi. Pavergtas kapitalo interesams. Vietos ten iš tikro nedaug teduodama. Psichologijai ir josios instinktams. Tautos valia. Kapitalizmas žmogaus dvasią slėgė materialine būties sritimi. Komunizmas ir nacionalizmas ją slegia psichine sritimi. Instinktų vergiją. Gyvybiniams veiksniams. Bet jau Goethe yra pasakęs, kad asmenybė yra didžiausia žemės vaikų laimė. Asmenybės nuslėgimas visados yra nenormalybė. Reakcija; tuomet psichologiškai ji yra suprantama. Gyvenimo santvarkos principu. Žemesniam principui. Kultūrai. Žmogus yra vertingas tik tiek, kiek jis yra asmenybė. Pagal asmens giliausio įsitikinimo reikalavimus. Kūrėjas yra tik asmuo, ne masė. Masė gali būti tiktai kūrybos sąlyga ir aplinka. Kultūros pereina į savaimingą pirmykštę kultūrą. Reiškia barbarėjimo pradžią. Ir kultūrą. Bažnyčia daug kartų išgelbėjo kultūrą nuo barbarų. Šitas darbas jai reikės dar sykį atlikti. Instinktų. Sukurtas vertybes. Kiekvienas žmogus šiuo atžvilgiu yra barbaras. Kiekvienas yra reikalingas pašvenčiamojo Bažnyčios krikšto. Reikalingi yra tie, kurie masės principui atstovauja ir už jo įvykdymą kovoja. Tai yra darbininkija. Branginimo idėją. Žmogaus asmuo Krikščionybėj turi absoliutinės vertės. Asmenybės laisvė yra aukščiausias principas, kurį respektuoja net pats Dievas. Pagrįstos asmenybės nelygstamumu ir josios laisve. Pavojų, kuris šiuo metu tyko žmogaus asmenį. Krikščioniškaisiais principais, tuo labiau asmenybė galės išsivystyti ir veikti. Organizuota visuomene. Vienas su antru iš esmės. Labiau jis graso žmogaus asmenybei. Tinkamus rėmus ir tuo labiau asmenybė bus apsaugota. Žmogus ir jo kuriama kultūra. Nėra atsitiktinis. Sunormuoti, sykiu neneigdamas jo reikšmės ir vertės, kaip Bažnyčia. Materialinį, biologinį ar nacionalinį kolektyvizmą. Įsitikinęs, kad socialinė problema be Bažnyčios negali būti išspręsta.

tags: #kas #bijo #neturto #turto #nevertas