Nuo seno žmones supo pasaulis, jo reiškiniai, augalai ir gyvūnai formavo žmonių pasaulėvaizdį. Gyvūnai, artimiausi žmogui iš visos jo aplinkos, turėjo ypatingą reikšmę ir dažnai būdavo mitologizuojami.
Ryškiausią mitinį krūvį įgydavo tie gyvūnai, kurie būdavo arba labai arti žmogaus (naminiai paukščiai, gyvuliai), arba iš laukinio pasaulio, tačiau keliantys grėsmę (gyvatės, vilkai), arba šalia žmonių gyvenantys, bet savo „kenkėjiška“ veikla sukuriantys santykius su žmonėmis (pelės, žvirbliai), arba tie, kurie turėdavo kokių nors ryškių savybių - būdavo išskirtinės išvaizdos, šokuodavo, būdavo greiti, galėdavo gyventi tiek vandenyje, tiek sausumoje, tiek ore, tiek ant žemės, skleisdavo ypatingus garsus ir pan.
Tradiciškai, varliagyviai, arba amfibijos, yra pirmieji ir primityviausi sausumos stuburiniai. Vandenyje vystosi iš kiaušinėlių išsiritusios lervos, o suaugę gyvūnai pereina gyventi į sausumą. Iš viso pasaulyje gyvena 2600 varliagyvių rūšių. Lietuvoje iš viso gyvena 13 varliagyvių rūšių, iš kurių 5 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą.
Nepaisant to, kad rupūžės ir varlės yra panašios, jos kai kuo ir skiriasi. Varlių oda yra lygi, jos ne ropoja, o šokinėja, dažnai būna aktyvios dieną bei vakare ir šiaip žmogaus akiai jos yra malonesnės negu rupūžės.
Siauresnėse tradicinės kultūros srityse - meteorologijoje ir medicinoje varlės ir rupūžės yra ypač svarbios. Pagal jų elgesį dažnai būdavo sudaromos ilgalaikės ir trumpalaikės orų prognozės. Kaip ir kitiems gyvūnams - vabzdžiams, kai kuriems paukščiams, ropliams - rupūžėms ir varlėms prieš lietų būdingas suaktyvėjimas.
Tačiau ar varlės gali gyventi jūros vandenyje? Panagrinėkime, kodėl varlė žūtų sūriame jūros vandenyje ir kam varlėms reikalingas gėlas vanduo.
Druskingumas varlių kraujyje ir ląstelėse nėra toks tankus, kaip druskingame vandenyje. Jei varlė gyventų sūriame vandenyje, vanduo greitai pasklistų jose ir varlė nebeprakvėpuotų. Taigi varlėms reikalingas gėlas vanduo, kad galėtų kvėpuoti.
Drėgna ir gleivėta varlės oda yra nepaprastai svarbus kvėpavimo ir vandens apykaitos organas; joje išsišakojusios didelės kraujagyslės.
Štai kodėl varlėms būtinas gėlas vanduo:
- Druskingumas varlių kraujyje ir ląstelėse mažesnis nei jūros vandenyje.
- Sūriame vandenyje varlė greitai netektų vandens ir dehidratuotų.
- Varlė negalėtų tinkamai kvėpuoti sūriame vandenyje.
Taigi, nors varlės ir yra varliagyviai, prisitaikę gyventi tiek vandenyje, tiek sausumoje, jų fiziologija nėra pritaikyta gyventi sūriame jūros vandenyje. Joms būtinas gėlas vanduo, kad galėtų tinkamai funkcionuoti ir išgyventi.
Adaptacijos varlyte
Žaliosios varlės nuo vandens telkinių dažniausiai toli nenuklysta ir kilus pavojui slepiasi vandenyje, rudosios - daugiau sausamėgės, veisiasi vandenyje, bet gyvena sausumoje.
Raudonpilvė kūmutė paprastai neužauga didesnė nei 4 cm ilgio. Ji puikiai prisitaikiusi slėptis gamtoje - nugaros oda šviesiai ar tamsiai ruda, kartais žalia, dažnai su tamsesnėmis dėmelėmis. Pilvinė pusė išmarginta juodais ornamentais su baltomis dėmelėmis, tarp kurių įsiterpia ryškios raudonos arba oranžinės dėmės.
Gąsdindama plėšrūnus kūmutė stengiasi parodyti savo ryškiaspalvį pilvą. Išsiriesdama lanku kūmutė užkelia priekines bei užpakalines letenėles ant nugaros parodydama jų vidinę ryškią pusę.
Kūmučių patinų kūmavimas - tai specifinis garsas, primenantis gegutės kukavimą „uu uu uu“. Už tai kūmutės kartais vadinamos balų gegutėmis. Šitas garsas skirtas privilioti patelėms ir pažymėti teritoriją. Patelės sugeba atskirti kūmučių patinus nuo kitos rūšies patinų pagal balsą.
Nendrinės rupūžės gyvena smėlingų dirvožemių buveinėse ten, kur yra seklių, saulės įšildomų, augmenija neapaugusių vandens telkinių. Todėl dažniausiai aptinkamos pajūryje, nors gyvena ir kitose Lietuvos dalyse.
Šios rupūžės nugara išmarginta marmurinėmis žaliomis dėmėmis. Ji užauga 6 - 10 cm ilgio, didžiąją jos mitybos dalį sudaro vabzdžiai. Veisiasi sekliuose vandens telkiniuose. Patelės deda 1000 - 30000 kiaušinių.
Šios varlės - mažioji ir didžioji kūdrinės bei ežerinė varlės - didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia vandenyje. Mažoji kūdrinė varlė, kaip ir sako pavadinimas, iš „žaliųjų“ varlių yra mažiausia, bet pastebėjus kūdroje nuo kitų dviejų rūšių atskirti ją sunku.
Skiauterėtojo tritono patelės padeda apie 200 - 300 kiaušinių. Kiekvienas kiaušinis atskirai suvyniojamas į augalų lapus ir prilipdomas prie vandens augalų. Lervos išsirita maždaug po trijų savaičių. Tik išsiritusios jos būna 10 - 12 mm ilgio.
Ši rūšis nuo paprastųjų tritonų skiriasi tuo, kad jiems reikia natūralios žmogaus mažai pakeistos aplinkos.
Lietuvoje gyvenantiems skiauterėtiesiems tritonams ypač reikšmingas šalia kūdrų augantis brandus lapuočių miškas. Tai ir svarbus maisto šaltinis, ir jame lengviau rasti tinkamą žiemavietę. Kuo miškas arčiau kūdros, tuo didesnė tikimybė, kad tritonai tokioje kūdroje apsigyvens.
Tačiau vandens telkinį iš visų pusių supantis miškas trukdo tritonams veistis. Nuo medžių krintantys šešėliai pernelyg užtemdo vandens telkinį.
Kūdrinė varlė
Štai kodėl varlėms būtinas gėlas vanduo:
- Druskingumas varlių kraujyje ir ląstelėse mažesnis nei jūros vandenyje.
- Sūriame vandenyje varlė greitai netektų vandens ir dehidratuotų.
- Varlė negalėtų tinkamai kvėpuoti sūriame vandenyje.
Taigi, nors varlės ir yra varliagyviai, prisitaikę gyventi tiek vandenyje, tiek sausumoje, jų fiziologija nėra pritaikyta gyventi sūriame jūros vandenyje. Joms būtinas gėlas vanduo, kad galėtų tinkamai funkcionuoti ir išgyventi.
Paprastoji varlė
Apibendrinant, varlės ir rupūžės buvo svarbi žmogaus aplinkos dalis tradicinėje lietuvių kultūroje.