Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija parengė Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo laikinojo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projektą (toliau - Įstatymo projektas). Įstatymo projektu siūloma apriboti asmenų, galinčių pirkti žemės ūkio paskirties žemę Lietuvoje, subjektų ratą.
Pažymėtina tai, kad siūlomi nustatyti reikalavimai (taip pat ir reikalavimas nemažiau kaip 3 metus iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos vykdyti žemės ūkio veiklą) netaikomi ir leidimas neprivalomas, kai nuosavybėn įsigyjami pirmieji 5 ha žemės ūkio paskirties žemės, taip pat, kai įsigyjami žemės ūkio paskirties žemės sklypai, reikalingi nuosavybės teise turimiems ar kartu su žemės sklypu įsigyjamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti, kai Žemės įstatymo nustatyta tvarka pirmumo teise perkami žemės sklypai priskirti žemės konsolidacijos projekto teritorijai arba kai privatizuojama asmeninio ūkio žemė Žemės reformos įstatymo nustatyta tvarka.
Nors žemės ūkio paskirties žemė šiandien yra vienintelis ir pagrindinis žemės ūkio produkcijos gamybos šaltinis, galiojantys teisės aktai leidžia įsigytą žemės ūkio paskirties žemę naudoti savo nuožiūra: dirbti pačiam, nuomoti ar perleisti tretiesiems asmenims, keisti paskirtį ir naudoti kitoms reikmėms ar tiesiog išlaikyti kaip nekilnojamąjį turtą. Žemės ūkio paskirties žemės naudojimas žemės ūkio veiklai tiesiogiai susijęs ir su verslo žemės ūkyje sąlygų gerinimu, su darbo vietų kaimo gyvenamosiose vietovėse kūrimu, todėl svarbus vietos gyventojų dalyvavimas formuojant ir reguliuojant žemės ūkio paskirties žemės rinką.
Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti žemės ūkio produktų gamybos minimalų dydį, siekiant riboti galimybę supirkti žemės ūkio paskirties žemę ne žemės ūkio veiklai. Įsipareigojimas 10 m. įsigytą žemę naudoti žemės ūkio produktų, kurių minimalų metinį kiekį vienam hektarui žemės nustato Žemės ūkio ministerija, gamybai padės užtikrinti, kad asmuo, įsigydamas žemės ūkio paskirties žemės, yra pasiruošęs užsiimti žemės ūkio veikla ir žemę naudoti pagal paskirtį.
Šios nuostatos kartu su griežtesniu susijusių asmenų apibrėžimu padėtų užtikrinti, kad žemės ūkio paskirties žemė nebūtų superkama kaip bet kuris kitas nekilnojamasis turtas investavimo, perpardavimo už didesnę kainą, rinkos monopolizavimo tikslais. Įstatymų projektu taip pat siūloma nustatyti atsakomybę už prisiimtų įsipareigojimų naudoti žemės ūkio paskirties žemę žemės ūkio veiklai nevykdymą.
Baudos dydį siūloma nustatyti panašų į vieno hektaro žemės ūkio paskirties žemės vidutinę rinkos kainą (2013 m. ji buvo apie 8 tūkst. Be to, Įstatymo projekte siūloma įtvirtinti leidimų pirkti žemės ūkio paskirties žemę išdavimo institutą.
Leidimus išduodančias komisijas sudarytų savivaldybės administracijos atstovai, seniūnijos pagal žemės buvimo vietą seniūnas, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas, vietos bendruomenių atstovas ir žemės savininkus ir (ar) žemės ūkio veiklą vykdančius asmenis vienijančių savivaldos organizacijų atstovai. Tokiu atveju vietos bendruomenės galėtų prisidėti prie to, kad žemės ūkio paskirties žemė būtų įsigyjama tų asmenų, kurie naudos ją būtent žemės ūkio veiklai.
Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į Europos Teisingumo Teismo pasisakymus, kur jis yra pažymėjęs, kad valstybė narė tam tikrais atvejais gali pateisinti reikalavimą gauti leidimą prieš įsigyjant žemę, pvz., Ospelt byloje (Byla C-452/01 Margarethe Ospelt v Schloessle Weissenberg familienstiftung, 2003 m. rugsėjo 23 d.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos stojimo sąlygų ir sutarties, kuriomis yra grindžiama Europos Sąjunga, pritaikomųjų pataisų IX priedo 4 dalimi, Lietuva pagal jame išdėstytas sąlygas septynerių metų po stojimo laikotarpiu, kuris baigėsi 2011 m. Šis pereinamasis laikotarpis galėjo būti pratęstas tik kartą ne ilgesniam kaip trejų metų laikotarpiui.
2011 m. balandžio 30 d., pasibaigus numatytam septynerių metų pereinamajam laikotarpiui, Lietuva pasinaudojo numatyta galimybe ir paprašė pratęsti pereinamąjį laikotarpį dar trejiems metams. Prašymas buvo patenkintas. Pereinamasis laikotarpis baigiasi 2014 m. balandžio 30 d.
Pažymėtina tai, kad kitų ES valstybių narių privatūs ir juridiniai asmenys gali pasiūlyti kur kas didesnę Lietuvos žemės ūkio paskirties žemės kainą, tuo sumažindami Lietuvos fizinių ir juridinių asmenų galimybes šią žemę įsigyti. Tuo būdu Lietuvos žemdirbiams sudaromos nesąžiningos konkurencinės sąlygos kitų ES valstybių atžvilgiu.
Kaip rašoma LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo projekto aiškinamajame rašte, jis (pakeitimo projektas) ruošiamas siekiant nutraukti 2015 m. kovo 26 d. ES Komisijos pradėtą ES teisės pažeidimo procedūrą Nr. 2015/2021 dėl šiuo metu galiojančių nuostatų, nustatančių profesinių įgūdžių ir kompetencijos reikalavimus privačios žemės ūkio paskirties žemės įsigijėjams, nesuderinamumo su ES įsisteigimo ir laisvo kapitalo judėjimo principais“.
Įsidėmėkite, kas tai atlieka: Atsakingi asmenys - LR Vyriausybė ( 2015 m.kovo 18 d. Pavedimas Nr. 13-801), rengėja ŽŪ ministerija - Žemės ūkio ministerijos Žemės ir išteklių politikos departamento direktorius Algirdas Sereika, Žemės teisės skyriaus vedėja Gintarė Tumalavičienė, vyriausioji specialistė Vaida Dumčiūtė.
Naujasis įstatymas suregztas gudriai. Jame visiškai išmesta bendruomeninių organizacijų įtaka ir 2-o straipsnio 1-os dalies 1-as ir 2-as punktai, susiję su trijų metų žemdirbystės veikla, vykdyta Lietuvoje, pajamomis, gautomis iš ūkininkavimo veiklos mūsų šalyje (tai reiškia ir sumokėtais į biudžetą mokesčiais bei rinkliavomis).
Keičiant įstatymą įterpiama teisinė sąvoka ASMUO. Vėl cituoju aukščiau paminėtą naujojo įstatymo aiškinamąjį raštą: ,,Be to, remiantis laisvo kapitalo judėjimo ir įsteigimo laisvės principais tiek Lietuvos, tiek užsienio subjektui (tas kuris atitinka Lietuvos pasirinktos Europinės ir transatlantinės (jau atsiranda ir neapibrėžta sąvoka “transatlantinė”. Kas tai - JAV, Kanada, Izraelis - kas tame telpa?
Pirmo straipsnio pirmoje dalyje atsiranda sąvoka ,,žemės konsolidacija“. Kas tai? Rengiamas projektas, kuriame dalyvauja ne mažiau kaip 5 sklypai, esantys vienoje ar keliose kadastro vietovėse, kurių bendras plotas turi būti ne mažesnis kaip 100 hektarų. DYDŽIUI APRIBOJIMŲ NĖRA. Tarp šių sklypų esanti arba atsidūrusi valstybinė žemė parduodama ir prijuniama į bendrą plotą.
Įstatymo pakeitimų aiškinamajame rašte dėstoma, kad ,,jeigu būtų netrukdoma …konsolidacijos sutarčių sudarymui, būtų nebeužkertamas kelias didesnius žemės plotus valdantiems savininkams dalyvauti žemės konsolidacijos procese. Šiandien asmenys,kurie valdo daugiau kaip 500 ha, apskritai negali dalyvauti žemės konsolidacijoje…“.
Vadinasi tie, kas iki šiol svetimomis pavardėmis (per statytinius) yra susipirkę didžiulius ūkius, ramia sąžine galės juos ,,nusipirkti“ iš susijusių asmenų - t.y. Dar viena povandeninė konsolidacijos ledkalnio klasta slypi tame, kad “sklypus gali pirkti be kvalifikacinių reikalavimų, be 5 metų ž.ū.
Keista, kad tik fiziniams asmenims, pirmenybės teise galintiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, lieka reikalavimas turėti registruotą ūkį, o juridiniams - 50 nuošimčių pajamų iš žemės ūkio veiklos. Tačiau neapibrėžiama - kokioje teritorijoje?
Naujoje įstatymo redakcijoje numatoma galimybė savivaldybėms disponuoti valstybine žeme, esančia savivaldybių ribose, taip pat įgyvendinti žemės tvarkymo bei administravimo politiką vietiniu lygmeniu. Jeigu tai bus daroma atsižvelgiant į žmonių poreikius gal ir gerai.
Tačiau vieša paslaptis, kad savivaldybių valdymas seniai padalintas tarp partijų ir klanų. Senosios Europos sąjungos narės yra įsivedę daugybę saugiklių. Tarp tokių išskirtini reikalavimai penkis metus gyventi šalyje, mokėti valstybinę kalbą, turėti atitinkamą išsilavinimą, nekenkti bendruomenei, aplinkai ir t.t.
Dabar šios senbuvės, pamiršę paminėti kaip tvarkosi savo kieme, nori kitur įvesti betvarkę. Jeigu ES teisiniuose reglamentuose kalbama, kad yra bendra įstatymų sistema, vadinasi, įstatymai kažkuriuo klausimu turėtų būti vienodi visoje ES ir visose jos valstybėse. Gal nuo to ir reikėtų pradėti, derantis Europos Parlamente?
Vokietija - laisvai be apribojimų parduodama nuo 0,15 iki 2,0 ha žemės, ir tai skirtingai- pvz, Sare regione tik 0,15 ha; Saksonijoje 0,5 ha; Bavarijoje- 2,0 ha. Pardavimas ribojamas dėl konsolidacijos, spekuliacijos, esant neefektyviam žemės paskirstymui , nesutinkant kaimynystėje esantiems savininkams, griežtai tikrinamas pats sandorio skaidrumas.
Prancūzija - remia jaunus ūkininkus, riboja ūkių plotų didininmą, prižiūri rinkos skaidrumą. Žemės pardavimą prižiūri SAFER institucija, kurios tikslas - palaikyti ūkininkų, ypač jaunųjų įsikūrimą, riboti ūkių didėjimą.
Europos sąjungos 2003 metų rugsėjo 23 d. sprendimas Ospelt, C- 452/01; 1984 mmetų lapkričio 6 d. sprendimas Fearon, C-182/83, kalba, kad iš esmės pagal bendrijos teisę valstybė narė gali pasirinkti taikyti tokias priemones, kaip pirmumo teisės įtvirtinimas, reikalavimų po žemės įsigijimo taikymas, tol kol ji visiškai neužkerta kelio į žemės disponavimo rinką.
Remiantis pasaulio tautų praktika, valstybė, tauta, pardavusi savo žemes, labai greitai išnyksta. Prisiminkime Amerikos žemyno tauteles, Palestiną, Ukrainos dalies pardavimą po TSRS suskilimo. Amerikoje iš 60 000 000 indėnų šiuo metu liko 8 00 000, Palestiniečiai turi apie 10 proc.
LR piliečiai dalyvauti tiesiogiai įstatymų leidime gali tik referendumų ar peticijų pagalba. Visus pritariančius Lietuvos teritorinio vientisumo išsaugojimui piliečių ir ateities kartų labui, kviečiu pasirašyti reikalavimą, kurio Jums tinkamą tekstą rasite tinklapyje www.zemesvardu.lt/peticija2017.
Nuo 2014 m.sausio mėn.01 d. iki 2016 m. gruodžio mėn. Šiuo metu Nacionalinė žemės tarnyba pasitikėjimo teise valdo 1,05 milijonų hektarų valstybinės žemės. Vadinasi, toks Respublikos plotas dar yra neprivatizuotas - nenupirktas.
Dar truputis aritmetikos. LR plotas 65 200 kv. km. Tai yra 6,52 mln. ha plotas. Jeigu 1 ha parduoti minimalia 4000 eurų kaina, vadinasi Lietuvos teritorija kainuoja - 26 080 000 000 eurų. O bauda už nesutikimą parduoti žemę - 644 000 eurų.
Čia skaičius dėl mistinio kvietimo įstoti į EBPO. Kaip minima Aiškinamajame rašte, saugiklių panaikinimas - t.y. ,,teisinio reguliavimo poveikio rezultatai … turės teigiamos įtakos Lietuvos biudžetui (t.y. nemokėsime 644 000 eurų baudos, kurios santykinė dalis vienam gyventojui būtų apie 30 centų, o parduosime savo valstybės teritoriją už 26 080 000 000 eurų) ir bus išlaikytas teigiamas Lietuvos įvaizdis tarptautinėje bendruomenėje“.
Vadinasi, pati Vyriausybė ir Seimas pripažįsta, kad iki šiol mes su Europos Sąjunga nei bendradarbiavome, nei plėtėmės. Iš to kyla dar vienas klausimas - koks gi yra šiandien Lietuvos Respublikos statusas Europos sąjungoje?
Nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Lietuvoje buvo pateikti 64622 pareiškimai žemės ūkio paskirties žemės pardavimui, iš jų tik 2 buvo užsienio piliečiai, ne LR piliečių sutuoktiniai.
Šiuo metu Nacionalinė žemės tarnyba pasitikėjimo teise valdo 1,05 mln. hektarų LR valstybinės žemės. Vadinasi, toks respublikos plotas dar yra neprivatizuotas - nenupirktas privačių asmenų.
Paskaičiuokime - jeigu visa tai parduoti pačia minimaliausia šiandienos rinkos kaina - 4000 eurų už 1 hektarą, gauname nei daug nei mažai - 4 200 000 000 Eur (4,2 milijardo eurų). Dar truputis matematikos.
Lietuvos respublikos dabartinis plotas yra 65 200 kv. km. Tai yra 6,52 mln. ha plotas. Jeigu 1 ha parduoti minimalia 4000 eurų kaina, vadinasi Lietuvos teritorija kainuoja - 26 080 000 000 eurų (26,08 milijardo eurų). O bauda už nesutikimą parduoti žemę - 644 000 eurų ir dar mistinis kvietimas įstoti į EBPO.
Vėl gi kyla klausimas, kaip kažkokios EBPO įtaka ir veiksmai gali būti aukštesni ir reikšmingesni už bendrus vieningus ES veiksmus. Kaip minima Aiškinamąjame rašte, saugiklių panaikinimas - t.y. „teisinio reguliavimo poveikio rezultatai … turės teigiamos įtakos Lietuvos biudžetui (t.y. nemokėsime 644 000 eurų baudos, kuri vienam gyventojui būtų apie 0,3 euro, o parduosime savo valstybės teritoriją už 26 080 000 000 eurų) ir bus išlaikytas teigiamas Lietuvos įvaizdis tarptautinėje bendruomenėje“.
Ar ne per brangiai kainuoja toks labai sunkiai apčiuopiamas ir pamatuojamas matas - „įvaizdis“ ir tai, kad „ore pakibusi galimybė įstoti į įtakingą Europos ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją (EBPO)“, į kurią kvietimo TIKIMASI (o ne bus įtraukiama) sulaukti 2019 metais.
Vadinasi, pati LR Vyriausybė ir Seimas pripažįsta, kad iki šiol mes su ES nei bendradarbiavome, nei plėtėmės. Mus gal pakvies, o gal ir ne. Kyla klausimas, koks gi yra Lietuvos Respublikos statusas ES šiandien?
Žemės ūkio paskirties žemės naudojimas Lietuvoje
Kodėl keičiamas įstatymas? Kaip rašoma LR žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo projekto aiškinamajame rašte „jis (pakeitimo projektas) ruošiamas siekiant nutraukti 2015 m. kovo 26 d. ES Komisijos pradėtą ES teisės pažeidimo procedūrą Nr. 2015/2021 dėl šiuo metu galiojančių nuostatų, nustatančių profesinių įgūdžių ir kompetencijos reikalavimus privačios žemės ūkio paskirties žemės įsigijėjams, nesuderinamumo su ES įsisteigimo ir laisvo kapitalo judėjimo principais“.
Įsidėmėkite, kas tai atlieka - Atsakingi asmenys - LR Vyriausybė (2015 m. kovo 18 d. Pavedimas Nr. 8 5 2391348. Kaip gudriai suregztas naujasis įstatymas?
Pagrindiniai pasikeitimai
1 Pasikeitimas. Terminas ASMUO.
Keičiant įstatymą jame atsiranda juridinis terminas ASMUO. Vėlgi cituoju aukščiau paminėtą naujojo įstatymo priedą dokumentą Nr. 2 „Be to, remiantis laisvo kapitalo judėjimo ir įsteigimo laisvės principais tiek Lietuvos, tiek užsienio subjektui (tas kuris atitinka Lietuvos pasirinktos Europinės ir transatlantinės (jau atsiranda ir transatlantinė - kas tai - USA, Kanada, Izraelis - kas tame telpa?
2 Pasikeitimas. 1 str. 1 dalis - atsiranda terminas ,,žemės konsolidacija“. Kas tai yra?
Rengiamas projektas, kuriame dalyvauja ne mažiau kaip 5 sklypai, esantys vienoje ar keliose kadastro vietovėse, kurių bendras plotas turi būti ne mažesnis kaip 100 ha. DYDŽIUI MAKSIMALIŲ APRIBOJIMŲ NĖRA. Šių sklypų tarpuose atsiradusi valstybinė žemė parduodama ir prijuniama į bendrą plotą.
Dokumente Nr.2 kalbama, kad „jeigu būtų netrukdoma …konsolidacijos sutarčių sudarymui, būtų nebeužkertamas kelias didesnius žemės plotus valdantiems savininkams dalyvauti žemės konsolidacijos procese. Šiandien asmenys, kurie valdo daugiau kaip 500 ha, apskritai negali dalyvauti žemės konsolidacijoje…“.
Komentaras - o kas bus, kai tas asmuo bus Europos Sąjungos pilietis ir galės įstatymiškai ,,konsoliduoti,, pvz. 100 000 ha Lietuvos Respublikos teritorijos, tame tarpe ir šiuo metu dar valstybinės žemės?
Šiame dokumente, taip pat norima „neapsunkinti verslo vykdymo sąlygų susijusiems asmenis (kurie bendrai nuosavybės teise valdo daugiau kaip 500 ha), jeigu vieno asmens turtas (šiuo atveju žemės ūkio paskirties žemė) būtų perleidžiamas kitam susijusiam asmeniui“.
Komentaras - vadinasi, kas iki šiol svetimomis pavardėmis buvo susipirkę didžiulius ūkius ramia sąžine galės juos „nusipirkti“ iš susijusių asmenų - t.y. iš fiktyvių savininkų ir pagaliau atvirai valdyti savo turtus, o po to gal į ,,konsolidaciją,, perleisti ASMENIUI iš ES.
Apskritai, kalbama apie tai, kad „galiojančio Įstatymo nuostatos būtų netaikomos sudarant žemės konsolidacijos sutartis.“ Vadinasi, ruošiama, kad niekas netrukdytų neribotam plotų stambinimui, kurių savininkai gali būti ir ne LR pilietybę turintys ir ne pagal LR įstatymus gyvenantys asmenys.
3 Pasikeitimas.
Pirmumo teise galintiems įsigyti žemės ūkio paskirties žemę lieka reikalavimas turėti registruotą ūkį fiziniams asmenims, o juridiniams asmenims - 50 proc. pajamų iš žemės ūkio veiklos.
4 Pasikeitimas.
Šiuo įstatymu, Dokumentas Nr. 1, bus leidžiama savivaldybėms disponuoti valstybine žeme, esančia savivaldybių ribose, taip pat įgyvendinti žemės tvarkymo bei administravimo politiką vietiniu lygmeniu.
Senosios ES narės šalys yra įsivedusios daugybę saugiklių - gyventi 5 metus toje šalyje, mokėti kalbą, turėti žemės ūkio šakos išsilavinimą, nekenkti bendruomenei, aplinkai ir t.t. Dabar šios senbuvės, pamiršę paminėti kaip tvarkosi savo kieme, nori kitur įvesti betvarkę.
Jeigu ES teisiniuose reglamentuose kalbama, kad yra bendra įstatymų sistema, vadinasi, įstatymai kažkuriuo klausimu turėtų būti vienodi visoje ES ir visose jos valstybėse. Gal nuo to ir reikėtų pradėti, kalbant Europos Sąjungos Parlamente.
Vokietija - laisvai be apribojimų parduodama nuo 0,15 iki 2,0 ha žemės, ir tai skirtingai - pvz, Sare regione tik 0,15 ha; Saksonijoje 0,5 ha; Bavarijoje- 2,0 ha. Pardavimas ribojamas dėl konsolidacijos, spekuliacijos, esant neefektyviam žemės paskirstymui, nesutinkant kaimynystėje esantiems savininkams, griežtai tikrinamas pats sandorio skaidrumas.
Prancūzija - remia jaunus ūkininkus, riboja ūkių plotų didinimą, prižiūri rinkos skaidrumą. Žemės pardavimą prižiūri SAFER institucija, kurios tikslas - palaikyti ūkininkų, ypač jaunųjų įsikūrimą, riboti ūkių didėjimą.
ES 2003 m. rugsėjo 23 d. Sprendime Ospelt, C- 452/01, 1984 m. lapkričio 6 d. Sprendime Fearon, C-182/83 rašoma, kad iš esmės pagal ES teisę valstybė narė gali pasirinkti taikyti tokias priemones, kaip pirmumo teisės įtvirtinimas, reikalavimų po žemės įsigijimo taikymas, tol kol ji visiškai neužkerta kelio į žemės disponavimo rinką.
Remiantis pasaulio tautų praktika, valstybė, tauta, pardavusi savo žemes, labai greitai išnyksta. Prisiminkime Amerikos žemyno tauteles, Palestiną, Ukrainos dalies pardavimą po TSRS suskilimo. Amerikoje iš 60 000 000 indėnų šiuo metu liko 800 000, Palestiniečiai turi apie 10 proc.
LR piliečiai dalyvauti tiesiogiai įstatymų leidime gali tik referendumų ar peticijų pagalba. Šių metų spalio dvidešimt antrą dieną Kaune susirinkusi trylikos piliečių grupė po pasitarimo pasirašė reikalavimą nekeisti “Žemės ūkio paskirties žemės įsigyjimo įstatymo” Seimui ir Vyriausybei.