Valstybės tarnyba - tai teisės normų, reglamentuojančių santykius, atsirandančius valstybės tarnyboje, visuma. Bendrąja prasme - tai valstybės tarnautojai ir jų veikla įgyvendinant jiems pavestas funkcijas bei valstybės politikų priimtus sprendimus. Kitaip tariant, tai valstybės tarnautojų, atliekančių jiems pavestas viešojo administravimo funkcijas, visuma.
Valstybės tarnyba plačiąja prasme yra visų valstybės tarnautojų veikla, susijusi su jų pareiginių funkcijų (teisių ir pareigų) vykdymu, siaurąja - tik valstybės institucijų tarnautojų veikla, kuria siekiama įgyvendinti valstybės funkcijas ir uždavinius remiantis įstatymais ir kitais teisės aktais bei jų nustatytomis formomis ir metodais. Ji apima teisinius santykius, kurie atsiranda asmeniui įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus.
Valstybės tarnyba įgyvendina valstybės valdymo tam tikros srities politiką ar užtikrina jos įgyvendinimo koordinavimą derinant valstybės įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių (trečiųjų, t. y. nedirbančių toje institucijoje) asmenų atžvilgiu.
Dažniausiai grindžiama įstatymų viršenybės, lygiateisiškumo, lojalumo, politinio neutralumo, skaidrumo, atsakomybės už priimtus sprendimus ir karjeros principais, administracinės, darbo, civilinės, finansų teisės normomis, kurios reguliuoja valstybės tarnybos santykius.
Valstybės tarnybos istorija Lietuvoje
Šiuolaikinės Lietuvos valstybės tarnybos pradžia galima laikyti 1995 m., kai buvo priimtas Valdininkų įstatymas. Visgi pirmasis bandymas reglamentuoti valstybės tarnybą nebuvo itin sėkmingas: Valdininkų įstatymas turėjo nemažai trūkumų, neatitiko Europos Sąjungos standartų, tad 1999 m. Lietuvai ruošiantis stoti į Europos Sąjungą atsirado poreikis iš esmės modernizuoti valstybės tarnybos sistemą.
Tam 2002 m. buvo priimta nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija. 2018 m. priimta nauja Valstybės tarnybos įstatymo redakcija, kuri įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d. Šiuo įstatymu išgryninta valstybės tarnybos sąvoka, įtvirtinta centralizuota valstybės tarnautojų atranka bei pretendentų rezervas, įteisinta lankstesnė darbo užmokesčio sistema, pakeistos tarnybinės veiklos vertinimo procedūros ir įtvirtinta daugiau kitų naujovių.
Nors nuo 2024 m. sausio 1 d. 2023 m. Valstybės tarnybos įstatymas dar sykį išdėstytas nauja redakcija, kuri įsigaliojo 2024 m.
Valstybės tarnautojų funkcijos ir atsakomybė
Skirtinguose sektoriuose dirbantys valstybės tarnautojai daro skirtingus darbus. rengia norminių teisės aktų, pvz.
Valstybės tarnautojai, palyginti su darbuotojais, dirbančiais pagal darbo sutartį, turi daug didesnę atsakomybę, daugiau pareigų ir prievolių, jiems keliami aukšti kvalifikaciniai ir profesiniai reikalavimai. Jie privalo laikytis Valstybės tarnybos įstatyme nustatytų etikos ir veiklos principų, pavyzdžiui, užtikrinti savo sprendimų ir veiksmų viešumą.
Valstybės tarnautojams turi būti sudarytos teisinės sąlygos (profesinis stabilumas, apsauga nuo politinio kišimosi, adekvatus atlyginimas), skatinančios juos tinkamai ir efektyviai vykdyti savo funkcijas ir įgaliojimus.
Valstybės tarnautojai skiriasi nuo darbuotojų, nes esminiai valstybės tarnautojo statuso elementai reglamentuojami ne Darbo kodekso, o Valstybės tarnybos įstatymo normomis. Su valstybės tarnautojais nėra sudaromos darbo sutartys. Valstybės tarnautojų pareigybės skirstomos į 10 grupių: aukščiausia - 1, žemiausia - 10. Pirmajai grupei priklauso Seimo, Vyriausybės kancleriai, valstybės vadovo kanceliarijos kancleris, dešimtajai - specialistai, teismų administracijų sekretoriai ir kiti.
Taip pat įstaigose dirba ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartį, kurie atlieka darbus, nesusijusius su viešuoju administravimu - dažniausiai techninio ir ūkinio, kartais ekspertinio pobūdžio.
Valstybės tarnybos sistemos tipai
Karjeros sistema pasižymi tuo, kad valstybės tarnybos pagrindai reglamentuojami įstatymų normomis, valstybės tarnautojas gali būti atleidžiamas iš tarnybos tik susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, t. y. atleidimas iš tarnybos yra aukščiausia tarnybinė sankcija. Karjeros sistema pradėjo formuotis 19 a. ir 20 a.
Sutartinė sistema atsirado Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur buvo suformuota vadinamoji spoils system (liet.
Valstybės tarnybos reglamentavimas Lietuvoje
Be minėto įstatymo, valstybės tarnybos institutas reglamentuojamas Vidaus tarnybos statutu (2018, įsigaliojo 2019), Prokuratūros (1994, įsigaliojo 1995, nauja redakcija 2003), Žvalgybos (2000, nauja redakcija 2013), Specialiųjų tyrimų tarnybos (2000), Vadovybės apsaugos (2002), Diplomatinės tarnybos (1998, įsigaliojo 1999), Vietos savivaldos (1994, įsigaliojo 1995, naujos redakcijos 2000, 2008) ir kitais įstatymais.
Svarbu paminėti:
- VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu valstybės tarnautojas į kitas pareigas gali būti paskirtas tik iki jo užimamos pareigybės panaikinimo. Kitaip tariant, būtent pareigybės panaikinimas, o ne atleidimas iš pareigų yra ta teisiškai reikšminga aplinkybė, iki kurios atsiradimo aptariama karjeros valstybės tarnautojo garantija būti paskirtam į kitas pareigas gali būti įgyvendinama. Todėl siūlymas užimti pareigas, kaip viena iš svarbiausių garantijų atleidžiamam valstybės tarnautojui, po to, kai buvo panaikinta karjeros valstybės tarnautojo pareigybė, nepriklausomai nuo to, kad atleidimo data buvo perkelta, realiai (siūlymas) negali būti įgyvendinamas minėtos įstatymo nuostatos nustatyta tvarka.
- Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojas, dėl laikinojo nedarbingumo nedirbantis ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu gali būti atleistas iš pareigų. Į šiuos laikotarpius neįskaitomas laikas, per kurį valstybės tarnautojas gavo ligos socialinio draudimo pašalpą sergantiems šeimos nariams slaugyti bei ligos pašalpą dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų nušalintiems nuo darbo. Valstybės tarnautojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas darbingumo lygis. Kadangi nurodyta teisės norma yra dispozityvi, viršijus įstatyme nustatytą nedarbingumo laiką, darbuotojas nėra atleidžiamas automatiškai, t. y. darbdaviui priklauso diskrecijos teisė pasirinkti tokį darbuotoją atleisti ar ne.
Pareiga konsultuotis nustatyta kaip priemonė, užtikrinanti darbuotojų teises ir skatinanti darbuotojus bei darbdavius bendradarbiauti. Be to, įstatyme nustatyti darbdavio pareigos numatomo grupės darbuotojų atleidimo atveju konsultuotis su darbuotojų atstovais pažeidimo padariniai - draudimas nutraukti darbo sutartį (DK 1301 str. 4 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje yra atkreiptas dėmesys į tai, kad bendriausia prasme konsultacijų su darbuotojais tvarkos pažeidimas (nesilaikymas) būtų pagrindas pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu, jeigu būtų nustatyta, jog konsultacijų su darbuotojų atstovais nesurengimas ar surengimo tvarkos pažeidimas galėjo turėti esminę įtaką konkretaus darbuotojo atleidimo atveju (LAT 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008).
Taigi, teigti, kad valstybės tarnybos reforma Lietuvoje yra baigta, negalima. „Šaliai, siekiančiai sukurti naują valstybę ir naują demokratiją, reikia stabilių ir profesionalių žmogiškųjų išteklių“,- dar 1997 metais kalbėjo Francisco Cardona, Europos Sąjungos PHARE Viešojo administravimo reformos Lietuvoje programos vadovas. Šiandien Valstybės tarnybos departamento veiklos paskirtis ir yra stiprinti valstybės tarnybos žmogiškuosius išteklius - dalyvauti didinant valstybės tarnautojų profesionalumą ir veiksmingumą, kurti valstybės tarnybos sistemą, kuri padėtų atskleisti ir įvertinti kiekvieną profesionalumo siekiantį valstybės tarnautoją.
Pagrindiniai Valstybės tarnybos įstatymo straipsniai:
- Karjeros valstybės tarnautojas - valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas neterminuotam laikui arba įstatymų nustatytai kadencijai ir šio įstatymo nustatyta tvarka turintis teisę siekti karjeros valstybės tarnyboje.
- Piktnaudžiavimas tarnyba - valstybės tarnautojo veika (veikimas ar neveikimas), kai tarnybinė padėtis naudojama ne tarnybos interesais arba ne pagal įstatymus ar kitus teisės aktus, arba savanaudiškais tikslais (neteisėtai pasisavinamas ar kitiems perleidžiamas svetimas turtas, lėšos ir t.
- Politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojas - valstybės tarnautojas, priimtas į pareigas jį pasirinkusio valstybės politiko ar kolegialios valstybės institucijos įgaliojimų laikui arba kituose įstatymuose nustatytam laikui.