Tiltų Gatvės Istorija Klaipėdoje: Nuo XVI Amžiaus Iki Šių Dienų

Kaip žmonės, taip ir miesto gatvės, namai, paminklai turi savo biografiją, savo stilių, savo likimą. Tą išskirtinę, tik jiems būdingą atmosferą sukuria vieta ir žmonės, kurie čia šeimininkauja. Be jokios abejonės, gatvių, namų ir paminklų istoriją įtakoja ir laikas, kuris ne tik negailestingai daug ką nusineša užmarštin, bet suteikia jų buvusiam gyvavimui legendinio nemarumo. Koks gražus ir nostalgiškas prieš akis mums iškyla senosios Klaipėdos paveikslas iš buvusių klaipėdiečių pateikiamų atsiminimų.

Šįkart baigsime praėjusį savaitgalį pradėtą kelionę po dabartinę Tiltų gatvę, kuri kartu su Turgaus gatve formavo senamiesčio struktūrą. Istorinių ir dabartinių gatvių palyginimui žr. Klaipėdos apskrities viešosios I.

Istorikas Dainius Elertas yra rašęs, kad kol kas nėra tikslių duomenų, kada buvo pradėta apgyvendinti Klaipėdos teritorija piečiau Didžiosios Vandens gatvės. Ją nuo miesto branduolio skyrė greta tos gatvės tekėjusi Dangės šaka. Atsitiktiniai radiniai bei žvalgomųjų kasinėjimų duomenys jos apgyvendinimo pradžią sieja su XVI-XVII a.

Pasak jo, iki šiol nebuvo nustatyta tiksli pačios Odų gatvelės vieta. D. Elerto teigimu, XVI a. pradžioje tarp vėliau atsiradusių Kirpėjų (Baderstraße) - Grįžgatvio (Kehrwiederstraße) - Tiltų (Friedricho Wilhelmo) gatvių buvo pelkėta vieta. Pelkių pėdsakų buvo aptikta Tiltų - Daržų - Grįžgatvio ir Daržų - Aukštosios gatvių sankryžose, o sausesnės vietos prasidėjo ties Turgaus aikšte. Iškilesnėse šlapios teritorijos vietose po 1540 m. kūrėsi gyvenvietės.

XVI-XVII a. Odų gatvelės priemiestyje kūrėsi „nešvarių profesijų” atstovai: odminiai, pirtininkai, žvejai, skutėjai, kirpėjai. Pirmosios Klaipėdoje minimos pirtys XVI a. pirmojoje pusėje veikė būtent Odų gatvelėje. Jose glaudėsi pirtininkai, skutėjai-barzdaskučiai, kirpėjai.

Anot J. Genio, XVI-XVIII a. Frydricho priemiesčio gatvės buvo negrįstos, po lietaus labai purvinos. Nuo purvo gyventojai gelbėdavosi klodami žabų klojimus, pildami skiedras, plytų nuolaužas, žvyrą. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad tik XVIII a. pradžioje pradėtos grįsti gatvės.

Dėl ribojamo įsikūrimo mieste Odų priemiestyje XVII a. apsigyveno daug svetimšalių iš Škotijos, taip pat minimi danai, švedai. Odų gatvelės priemiesčio bendruomenė nuo senamiesčio, anot D. Elerto, skyrė ne tik svetimšalių, bet ir kariškių gausa.

Gatvė jungė tiltą su Ilgąja (Liepojos - dab. H. Manto) gatve, tačiau nebuvo vienoje ašyje su ja. Išplanuota XVIII a. antroje pusėje, kai buvo panaikintas ties tiltu (dešinėje upės pusėje) buvęs įtvirtinimas - ravelinas. Biržos vardu pradėta vadinti XIX a. pirmoje pusėje, nes šalia jos ir tilto stovėjo miesto pirklių centras - birža. Nedidelis atsišakojimas nuo Biržos gatvės vadintas Biržos skersgatviu (Kleine Borsebstrasse).

Judresnėse gatvėse, kokia buvo ir Tiltų, vežimai greitai sugadindavo grindinį ir jį nuolat reikėdavo remontuoti. Anot istorikų, 1878-1879 m. buvo perklojamas ir Tiltų gatvės grindinys, o 1899 m. buvo taisomi šaligatviai.

XX a. pradžioje Tiltų gatvės grindinys buvo padalintas į tris juostas: vidurinioji buvo platesnė, iš tašytų akmenų, o kraštinės iš apvalių. Prieš grindžiant iš gatvės buvo išimti dujų vamzdžiai ir padėti po šaligatviu.

Paskutinį kartą naujas grindinys Tiltų gatvėje dėtas prieš daugiau nei 12 metų - 2008-ųjų pradžioje beveik 7 mln. litų kainavusius rekonstrukcijos darbus baigė bendrovė „Klaipėdos keliai”.

Namas Tiltų g. 2 yra architektūrinė vertė, pastatytas XIX a. II p. Restauruotas 1979 m. Tai dviejų aukštų su rūsiu ir mansarda, mūrinis, dvišlaičiu stogu, stačiakampio formos plano, turintis neoromantinio stiliaus bruožų pastatas. Gyvenamojo namo su prekybinėmis salėmis pirmajame aukšte savininkas buvo pirklys Zėligas (Seelig).

Po didžiojo Klaipėdos gaisro 1854 metais atstatyto gyvenamojo namo Žvejų-Tiltų g. architektūra pasižymėjo santūrumu ir netgi monumentalumu. Po 1923 m., užstačius Kalvių gatvę, Žvejų g. 1-asis namas sujungtas su Tiltų g. namu. Manoma, kad taip buvo siekiama sumažinti kino teatro skleidžiamą triukšmą. J. Tatoris spėja, kad to pageidavo ir namo savininkas Bartas, kuriam priklausė abu namai. Bartų - laikrodininkų ir juvelyrų - giminė Klaipėdoje garsėjo turtais, nes keliose vietose turėjo namų valdas. Tačiau Žvejų bei Tiltų gatvių namuose jie patys negyveno. Šie namai buvo skirti nuomininkams.

XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje name yra veikusi ir stambi baldų parduotuvė-sandėlis. Šis verslas priklausė Pyracho ir Kundto firmai, įkurtai 1882 m. ir palaipsniui nuolat besiplėtusiai. 1929 m. firma įkūrė antrą baldų fabriką ir atnaujino visus įrengimus, o name prie Biržos tilto turėjo 2000 kv. m ploto prekybos salę, kurioje buvo prekiaujama valgomojo, miegamojo ir svetainės baldais. Parduotuvėje buvo galima pirkti ir tapetų, apmušalų baldams.

Po Antrojo pasaulinio karo namo pirmajame aukšte buvo mėsos parduotuvė. Vėliau šių patalpų paskirtis keitėsi ir keitėsi: kulinarijos parduotuvė, buvo pardavinėjami ir batai, šiuo metu čia - kavinė.

Tiltų g. 2 / Žvejų g. Šalia šio namo pūpso "Baltijos" kino teatro griuvenos. Kinas šiame pastate buvo rodomas jau prieš šimtą metų. Po didžiojo Klaipėdos gaisro 1854 metais atstatytas mūrinis sandėlis kino sale "Weltkino" virto 1912 m. 1920 m. jo vietoje vienas Klaipėdos pirklys atidarė kino teatrą "Kammer Lichtspiele", kuris buvo pats gražiausias ir moderniausias kino teatras ne tik Klaipėdoje, bet ir jos apylinkėse. 1945 m. rugsėjį vėl pradėjęs veikti kino teatras buvo pavadintas "Tėvyne". Nuo 1958 m. PRAEITIS. Toks Žvejų g. 1/Tiltų g.

Tiltų g. 13 - moderno stiliaus, dviejų aukštų, mūrinis gyvenamasis namas su prekybinėmis patalpom pirmajame aukšte, pastatytas XX a. pr. Gausiai dekoruotas Tiltų gatvės fasadas mažai pakito išliko iki šių dienų. Klaipėdos apskrities viešosios I.

Pasak Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktoriaus dr. Vasilijaus Safronovo, J. Zembrickis rašė apie dabartinio Tiltų g. 5 pastatą. Pasak V. Safronovo, iki 1802 metų rotušė tikrai veikė dabartiniu adresu Tiltų gatvė 5.

Išskirtinis Tiltų gatvės objektas buvo ir ties sankryža su Turgaus gatve 1858 m. pastatytas namas. „Pastatą puošė piliastrai, virš stogo linijos pereinantys į bokštelius, namo kampas buvo nusklembtas ir jame įstatytos durys. 1898 m. prie šio pastato prijungtas gretimas Turgaus gatvės triaukštis jugendo stiliaus namas. Po rekonstrukcijos abu pastatai buvo jau su aukštomis didelėmis vitrinomis. Šiuos abu skirtingus namus jungė virš pirmojo aukšto išsikišusi plati juosta su firmos pavadinimu „Lasso ir Ko”. Kitais duomenimis, čia prekiauta lovų spyruoklėmis, vyriškais kostiumais, galanterija, žaislais, kilimais, baldų audiniais, patalyne ir lino gaminiais.

Pasak V. Safronovo, 1946 m. rugpjūčio 21 d. pastate buvo atidarytas „Universalinių prekių magazinas”. 1952 m.

Pastatas galutinai buvo subjaurotas 1963 m. „Apie rekonstrukcijos mastus ir naudą galima spręsti jau iš to, kad prekybinis plotas padidės daugiau kaip dvigubai. Vienoje vietoje bus sukoncentruotos pagalbinės patalpos. Kai kuriose pastato dalyse reikės pristatyti trečiąjį aukštą. Po rekonstrukcijos pastato išorė žymiai pasikeis: bus ne du, bet trys įėjimai, vietoje mažyčių bus iškirsti dideli langai, kokie yra dabar iš P. Cvirkos gatvės pusės. Dideli pertvarkymai bus padaryti viduje. Į antrą ir trečią aukštus ves platūs, laiptai. Beje, 1946 m. pirkėjas, šiandien užėjęs į universalinę parduotuvę, negaus nusipirkti nei audinių, nei galanterijos dirbinių. Sekcijose, jis pamatys tik tuščias lentynas, plikas sienas. Toks pat likimas laukia avalynės, trikotažo, vyrų ir moterų gatavų rūbų sekcijų. Universalinė parduotuvė kraustosi į kitas patalpas. Ji įsikurs P. Cvirkos gatvėje netoli „Gegužės Pirmosios“ konditerijos fabriko pastatytuose paviljonuose (liaudyje jie buvo pavadinti mediniu univermagu, kuris stovėjo šv. Jono bažnyčios vietoje - autor.

„Žaliajai vaistinei“ (Grune Apotheke) privilegiją tų metų sausio 29 - vasario 8. datuojamu dokumentu suteikė Brandenburgo margrafas Fridrichas Vilhelmas. Ji buvo skirta miesto magistrato kvietimu į Klaipėdą 1669 m. atvykusiam ir atitinkamą prašymą atsiuntusiam vaistininkui, Prūsijos dvaro vaistinėje anksčiau tarnavusiam provizoriumi Jacobui Jungui.

Suteikiama privilegija vienintelis J. Jungas ir jo įpėdiniai ar paveldėtojai (išlaikę egzaminus) galėjo Klaipėdoje laikyti vaistinę iki tokį patį norą pareikš kuris nors kitas profesionalus vaistininkas.

Prieš II pasaulinį karą „Žalioji vaistinė“ garsėjo kaip miesto šviesuomenės susibūrimo vieta. Nukentėjusiame nuo karo pastate vėliau veikė daržovių parduotuvė.

Sąjūdžio dvidešimtmečio proga 2008 m. prie Biržos tilto, Tiltų g. 1 atidengta atminimo lenta. Pastato architektūra atspindi antrajame dešimtmetyje jau išblėstantį jugendo stilių bei ateinančio tėvynės stiliaus tendencijas: namo kampus apkabina erkeriai ir dinamiško piešinio augaliniai ornamentai.

Septintajame XX a. dešimtmetyje šiam ir kitiems toje pačioje gatvės pusėje per karą ir pirmuosius pokario metus išlikusiems pastatams buvo iškilusi grėsmė. 1967 m. vasarį vykusio Klaipėdos miesto vykdomo komiteto Techninės tarybos protokole matyti, kad Miesto projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus viršininkas Petras Lapė siūlė elgtis „kaip Osmanas Paryžiuje - griauti vieną gatvės pusę” (turimas omenyje Žoržo Eženo Hausmano Paryžiaus pertvarkymo projektas 1853-1870 metais - M. V.).

Architektas Algimantas Aušiūra, parengęs tris pastatų rekonstrukcijos variantus teigė reiškiantis bendrą nuomonę skyriaus architektų ir inžinierių, kad „pravedus praėjimus po pirmaisiais aukštais, susigadintų visas aukštas, nebūtų galima įrengti pirmuose aukštuose parduotuvių, valgyklų ir t. t. nuo ko senamiestis prarastų savo charakterį, o transporto problemos vis tiek būtų neišspręstos”. Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Alfonsas Žilius savo ruožtu dėstė neįsivaizduojantis, kaip „atrodytų miestas, senamiestis su praėjimais po pastatais”. Architektas Jurgis Putna tikino, kad įgyvendinus tokį projektą „senamiesčio vaizdas bus sugadintas visam laikui”.

Tačiau po metų, 1968-ųjų vasarį Vykdomajame komitete jau buvo pritarta miesto transporto schemos korektūros variantui, kuriame „numatoma Pergalės gatvės važiuojamąją dalį išplatinti iki maksimumo”, o pėsčiųjų praėjimui „numatyti galimybę įrengti šaligatvius po rekonstruojamais gyvenamaisiais namais”. Po mėnesio vykusio dar vieno pasitarimo metu Valstybinio statybos reikalų komiteto vyr. inžinierius Steponas Stulginskis pareiškė, kad „praplatinant Pergalės gatvę gyvenamųjų namų griovimo sąskaita variantas nepriimtinas” ir reikia jos važiuojamąją dalį platinti tik iki leistinų ribų.

Prieš namų griovimą kategoriškai pasisakė ir Miestų statybos ir planavimo instituto Kauno filialo architektas, miesto gen. plano autorius Petras Janulis, KPI Kelių katedros atstovas M. Kultūros ministerijos Paminklų apsaugos skyriaus viršininkas Jonas Glemža akcentavo, kad „reikalinga išsaugoti senamiesčio užstatymą”. Jam antrino ir Vykdomojo komiteto pirmininkas Feliksas Lengvenis, o jo pavaduotojas A.

Tiltų g. 1 namo puošmena - dekoratyvinis herbas bendrovės „Pamario restauratorius” buvo nuimtas nuo fasado ir šį pavasarį restauruotas. Jis į savo vietą turėtų sugrįžti tik apie 2022 m.

Istorikas profesorius Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėda 1945-1965″ rašė, kad nemažų nuostolių miestui padarė 1944 m. spalio 10-23 d. triskart vykę SSRS pajėgų bandy­mai paimti Klaipėdą šturmu. Miestas buvo ne tik bombarduojamas iš oro, bet ir apšaudomas toliašaudės artilerijos, dislokuotos prie vadinamojo Klaipėdos gynybinio žiedo.

Per paskutinįjį karą kvartalas buvo sugriautas, tarybiniais metais gatvė ištiesinta, ji įėjo į H. Manto gatvę.

Apgriauti pastatai buvusiose Junkerių ir Skutėjų gatvėse sovietmečiu buvo nugriauti ir jų vietoje 1953 m. pastatytas pastatas.

O teritorijos ryšį su piliaviete nukirto 1963-1964 m nutiesta nauja Sukilėlių gatvės atkarpa (dabar - Pilies gatvė).

2003 m. birželį Klaipėdos miesto taryba patvirtino teritorijos tarp Aukštosios, Daržų, Sukilėlių, Turgaus, Mėsininkų ir Didžiosios vandens gatvių detalųjį planą, kurį parengė UAB „Klaipėdos projektas”. Jis numatė vietoje apleisto stadiono ir buvusios 4-osios vidurinės mokyklos pastato atkurti ikikarinį užstatymą su dviem čia buvusiomis - Junkerių ir Skutėjų - gatvėmis. Mokyklą iškelti į patalpas Sulupės gatvėje politikai sugebėjo, o valios nugriauti sovietinį pastatą pritrūko. 2011 m. 13 miesto Tarybos narių balsavus už pastato griovimą miesto lėšomis, 13 prieš ir vienam susilaikius buvusi mokykla taip liko stovėti tuščia.

Tad būsimo naujo kvartalo kūrimo darbai prasidėjo nuo sklypų, suformuotų apleisto stadiono vietoje. Pirmąja kregžde bandė tapti sklypus Sukilėlių g. 3 ir 5 išsinuomojusios bendrovės „AAC groups” ir „Alingra”, kurias valdo tas pat savininkas - libanietis Alian Abou Chaaya. Jų užsakymu R. Staševičiūtės projektavimo firma „Pilis”, projektui vadovaujant Edmundui Andrijauskui, projektavo du gyvenamuosius pastatus su komercinės paskirties patalpomis. Buvo planuojama, kad čia iškiltų 1075 kv. m ploto pastatas, į kurio sklypą įvažiavimas būtų iš Sukilėlių gatvės.

Šių metų pradžioje buvo paskelbti ir projektiniai viešbučio, numatomo statyti sklypuose Sukilėlių g. 7, 9, 11, 13, 15, bendrai užimančiuose 16 arų, pasiūlymai. Šiuos sklypus nuo 2016-ųjų lapkričio nuomoja UAB „Eko žaliavos”. Tada bendrovės atstovai sakė, jog statybų pradžios esą galima tikėtis gal 2021 m.

Šį lemiamą operacijos etapą savo raporte yra aprašęs ir koviniuose veiksmuose dalyvavęs II Ypatingosios rinktinės grupės vadas, kapitonas Bajoras (Mykolas (Mikas) Kalmantavičius (Kalmantas): „Tuojaus visiems kuopų vadams įsakiau apsupti Prefektūros namą. Bet prie to namo priėjimas buvo labai sunkus, nes priešas turėjo patogius apšaudymus visų gatvių, prie to namo prieinančių. Puolant prefektūrą buvo užmušta keletas sukilėlių, todėl veikti reikėjo sustiprintai ir skubiai, kad nenupultų mūsų moralės jėgos. Greitai suradau karininką Šepetį, kuris buvo surinkęs vienon vieton apie būrį sukilėlių. Jam įsakiau su tuo būriu surasti mažiau apšaudomą vietą prislinkti prie Prefektūros namo ir greičiausiu laiku granatomis išmušti iš to namo ten esantį priešą. Neužilgo karininkui Šepečiui pasisekė prisiartinti prie namo ir mesti keletą granatų, tuo pat laiku iš kitos pusės buvo pastatyti ant namų stogų lengvi kulkosvaidžiai, kurie atidengė ugnį į prefektūros langus. Šis drąsus žygis karininkui Šepečiui /leitenantui Burokevičiui/ ir keliems sukilėliams kainavo gyvybes, bet per jų aukas įėjom į Prefektūrą apie 13.30 val. Įėjus į Prefektūrą radome ten virš 80 francūzų kareivių, keletą karininkų ir patį Komisarą Petisne. Užėjus į kambarį, kur buvo komisaras Petisne, jis stovėjo labai prislėgtame ūpe. Bet man mandagiai pradėjus kalbėti, kad mes su francūzais muštis nenorime, bet mes norim sutvarkyti tiktai lietuvių valdžią Klaipėdos krašte, jis tuoj įsidrąsino, atsisėdo ir užklausė, kas aš per vienas. Trumpai atsakius Bajoras pareikalavo dokumentų, į ką trumpai prisiėjo atsakyti parodžius revolverį vietoj dokumentų. Jis tuoj pat nusiramino ir pradėjo klausti, ar aš pažįstu sukilėlių vadą Budrį, su kuriuo jis notomis vedė derybas. Paprašė manęs, ar negalėčiau aš atvežti p. Budrį tęsti derybas. Aš sutikau, bet iš pradžios pareikalavau, kad būt sustabdytas francūzų veikimas prieš sukilėlius kareivinėse, ir perspėjau, kad mažiausias judesys iš kareivinių francūzų privers mus iššaudyti visus karininkus ir kareivius, esamus mūsų žinioj prefektūroj. Išstačius prie belaisvių išsiuntus patrulius į miesto svarbesnius punktus, palikus savo pavaduotoją nuvykau į Sukilėlių štabą atvežti p. Budrį. Greit su p. Užėmus Prefektūrą radome ištisus kambarius prikrautus šovinių, granatų, duonos, šokolado ir t.t., matomai jie buvo pasiryžę ilgai laikytis šiame name.

Pasitraukus prancūzams pastate iki 1925 m. birželio veikė Klaipėdos krašto gubernatūra. Nuo 1935 m. pastate veikė įvairios organizacijos.

Nuo 2005 m. birželio pastatą valdančios UAB „Antantė“ užsakymu dar 20...

Svarbūs faktai apie Tiltų gatvę:

tags: #kas #gyveno #tiltu #g #2 #name