Šunys - žmogaus prijaukinti gyvi sutvėrimai, todėl būtent žmonės turi prisiimti visą atsakomybę už jų gerovę ir tinkamas gyvenimo sąlygas.
Turbūt didžioji dalis šunų šeimininkų nori, kad jų augintiniai būtų puikūs draugai, patikimi namų sargai, kad jie būtų sveiki ir laimingi. Štai kaip galite sukurti geriausias sąlygas savo keturkojui draugui.
Būdos įrengimas
Svarbu žinoti, kad būda visų pirma yra tam, kad sukurtume šuniui jaukumą, apsaugotume nuo šalčio, atmosferos reiškinių poveikio.
Būdos išmatavimai turi būti: 90 cm ilgis, 70 cm aukštis, 60 cm plotis (vokiečių aviganiui). Landa - 30 cm pločio, 35 cm aukščio. Mažesniems šunims išmatavimai atitinkamai yra mažesni.
Būda nuo grindų turi būti pakelta 10 cm. Grindis reikėtų sukalti iš lentučių su 1 cm tarpeliais. Po būda turi būti įrengtas stalčius, nes lakstydamas lauke šuo ant savo kailio, kojų prineša purvo, o jam imus džiūti, visos žemės krenta ant grindų.
Stalčių kartą per savaitę reikėtų ištraukti, išpilti žemes ir vėl įkišti į vietą. Dar būdoje turi būti lubos, nusikeliančios kartu su stogu arba atskirai. Stogas turėtų pilnai atsidaryti kaip automobilio bagažinė.
Landa turi būti pačiame viduryje, iš būdos galo. Negalima jos išpjauti šone. Gyvūnas, įlindęs į būdą, apsisuks keletą kartų, nugara uždengs landą, jeigu jam šalta, jeigu jam šilta - visuomet padės galvą ant landos krašto.
Taigi stogą galite daryti vienšlaitį, dvišlaitį - čia jau dizaino reikalas.
Svarbiausias dalykas perkant arba gaminant namus šuniui - užtikrinti, kad būdoje namų sargui būtų šilta, sausa ir jauku. Tai, kad būda išoriškai atrodo daili - dar ne rodiklis.
Kur kas svarbiau, kad ji patiktų Jūsų keturkojui. Būdos dydis turi būti pritaikytas pagal šuns dydį.
Visų pirma - ne per ankšta - šuo turi laisvai apsisukti ir gulėti joje. Tačiau tai nereiškia, kad augintiniui reikia statyti namą - itin erdvioje būdoje gali būti šalta, nes šuo nesugebės jos prisišildyti.
Pavyzdžiui, vokiečių aviganiui reikalinga 1 m ilgio, 0,8 m pločio ir 0,9 m aukščio būda. Padarius per didelę landą, šuo lįsdamas ištrauks būdoje esančius paklotus.
Landa turėtų būti 20-25 cm aukščiau grindų lygio. Šiltuoju metu būdoje galima pakloti kilimėlį, tačiau šaltuoju to daryti nerekomenduojama, nes kilimėlis sušlaps, jis ilgai džius.
Rudenį ir žiemą į būdą geriausia įkloti šiaudų, šieno arba medžio drožlių (pjuvenos netinka). Specialistai teigia, kad būdos grindys privalo būti ventiliuojamos.
Kaip tai pasiekti? Grindyse galima išgręžti maždaug 1 cm skersmens skyles. Ventiliaciją taip pat galima užtikrinti tarp sukaltų dugno lentų paliekant nedidelius plyšelius - tuomet būdoje bus sausa. Kinologai pataria būdas kalti iš medinių lentų ir šiltinti putų polistirenu.
Kad krituliai nepatektų į vidų, virš landos esantį stogą patartina pailginti apie 0,6 m. Šaltuoju metu, kai siaučia pūgos, landos angą siūloma pridengti guminėmis ar brezentinėmis juostomis, jas prikalant virš landos. Prie landos į būdą galite įrengti nedidelį medinį pagrindą - savotišką terasą, ant kurios geru oru šuo galėtų gulėti sausas ir švarus.
Kaip žmogaus, taip ir šuns būstas vasarą, esant dideliems karščiams, suteikia pavėsį. Šunys neskiria spalvų, todėl būdos spalvą galima drąsiai derinti prie namo ar tiesiog dažyti norima spalva. Kiti būdos projektavimo elementai taip pat priklauso tik nuo šeimininko skonio. Ji gali būti su vienašlaičiu ar dvišlaičiu stogu, primenanti miniatiūrinį žmonių namą.
Lietuvos klimato sąlygomis būdoje gali gyventi šunys, turintys ilgą arba vidutinio ilgumo kailio plauką. Pratinti prie lauko sąlygų keturkojis turi būti pradėtas ne vėliau kaip rugpjūtį. Jei planuojate perkelti patalpoje gyvenusį šunį į lauką, tai reikia daryti vasarą. Lauke laikomas šuo pats prisitaiko prie metų laikų kaitos. Šaltukas iki -20 laipsnių šuniui nepavojingas.
Dažnai šeimininkai daro klaidą ir, pavyzdžiui, nakčiai įsileidžia į vidų. Po to, vėl išleidus augintinį gyventi į lauką, jis susirgs, prireiks veterinaro pagalbos.
Voljero įrengimas
Pirmiausia reikia nuspręsti, kur geriausia ją įrengti. Reikia numatyti, kad į tą vietą visą laiką nebūtų atsisukusi saulė, kad šuo joje „nekeptų“, kad būtų šešėlis pasislėpti.
Galima išnaudoti namo, garažo sienas, tuomet atkris dalies aptvaro statyba. Nenorėdami statyti būdos, žmonės dažnai padaro landą, pavyzdžiui, į garažą, sandėliuką, o voljeras aptveriamas lauke.
Optimalus voljero dydis yra 12 m2 (3×4 m). Voljere reikėtų įrengti nuotėkį, kanalizaciją. Geriausia, jei voljero grindys išbetonuotos. Taip pat įrengiami skydai su 10 mm plyšeliais. - Jas reikia naudoti bent kartą per mėnesį.
Dezinfekcija reikalinga, nes voljere kaupiasi įvairios bakterijos, kurias, lakstydamas lauke, atsineša šuo. Rekomenduojama kartą per savaitę voljerą išplauti vandeniu (vasarą, pavasarį, rudenį, išskyrus žiemą). - Voljeras turi būti pagamintas ne iš tinklo, bet iš vielos strypų, mat atsiremdamas letenomis vielos tinklą šuo ištampo. - Dar yra stogas. Jis dengiamas tam, kad šuniui vasarą nebūtų per karšta ir kad apsaugotume jį nuo sniego bei lietaus.
Voljero durys turi atsidaryti į vidų, nes šuo, stipriau atsirėmęs, gali jas atidaryti. Išskyrus tuos atvejus, kai įrengiate specialią apsaugą. Tarkime, kai voljero varteliai yra valdomi iš vidaus (iš namų) ir montuojama elektromagnetinė spyna.
Žiemą labai gerai, jei voljeras įrengtas prie namo ar garažo sienos (dėl užuovėjos). Aišku, voljerą galima įrengti taip kaip ir namą, t. y. voljerui, ir būdai dengti galima panaudoti namo stogo dangą. Tuomet tai atrodo tarsi bendras ansamblis.
Voljere šuniui gyventi ne ką blogiau nei namuose. Dieną jį galima laikyti uždarytą voljere, o naktį įleisti į namus. Tai priklauso nuo žmogaus.
Sodininkų bendrijose, vienkiemiuose, prie bendrų ūkinių pastatų ir kitose individualiose valdose leidžiama laikyti šunis tik pririštus arba uždarytus voljere.
Šuns priežiūra
Negaudamas pakankamai fizinės veiklos, neturėdamas vietos ir sąlygų energijai išlieti, šuo tampa irzlus, nervingas, nevaldomas, jis pradeda netinkamai elgtis - niokoti viską aplinkui, be reikalo loti ar kaukti, gali sutrikti jo psichika - apimti abejingumas, liūdesys arba, priešingai, agresija, pyktis, baimė.
Šiuo atveju galima išskirti vieną esminį ir paprastą dalyką, kuris pagerintų šuns gyvenimo kokybę ir jo bei šeimininko tarpusavio ryšį - tai vedžiojimas ir kasdienis dėmesys.
Nesvarbu, kur auginamas ir laikomas gyvūnas - bute, voljere ar pririštas prie būdos, nesvarbu, didelis tai šuo ar mažas, jaunas ar jau suaugęs, kiekvienas šeimininkas, net ir po visų dienos darbų, turėtų atrasti valandėlę laiko jo pavedžiojimui, pamankštinimui, supažindinimui su aplinka.
Jei nesiryžtate paleisti šuns, nes nesate tikri, kad sugebėsite jį palaidą suvaldyti, siūloma įsigyti ar susimeistrauti kelių metrų ilgio pavadį, kuris leistų keturkojui bent pabėgėti.
Pažvelgus į gyvūną ne vien kaip į priemonę, turinčią konkrečią paskirtį, ne tik kaip į „signalizaciją“, bet ir kaip į gyvą sutvėrimą, draugą, už kurio gerovę žmogus yra atsakingas, įmanoma praskaidrinti ne tik augintinio, bet ir savo paties kasdienybę.
Vedžiojimo vietose šunys turi būti vedžiojami tik su pavadėliu ir antsnukiu. Specialiai įrengtose aikštelėse galima vedžioti ir be pavadėlio, bet su antsnukiu.
Jei nėra specialiai įrengtos aikštelės, šunis tuštintis galima išvesti tik savo namo teritorijoje arba nuošaliose, mažai žmonių lankomose vietose.
Uždaroje savininko valdoje, iš kurios šunys negali pabėgti, jie gali būti nepririšti, tačiau prie įėjimo į valdą turi būti skambutis šeimininkui iškviesti ir perspėjamasis ženklas : baltas 25 cm skersmens apskritimas su 3 cm pločio raudonu apvadu, kurio viduryje pavaizduotas juodas šuns galvos profilis.