Visais laikais atsirasdavo žmonių, kurie siekė būti nepriklausomi. Daugumos šalių konstitucijos teigia, jog kiekvienas pilietis yra laisvas, tai yra galintis pasirinkti tai, ko pats nori. Tačiau dažnai žmonės dėl įvairiausių priežasčių jaučiasi suvaržyti, negalintys pasirinkti kaip nugyventi gyvenimą. Todėl noriu panagrinėti, kas trukdo žmonės jaustis nepriklausomiems.
Airių poetas, filosofas bei kunigas Džonas O‘Donahju yra pasakęs, kad būti laisvam yra niekis, tačiau laisvam tapti - viskas. Su šia mintimi galėtų sutikti kiekvienas, nes būti ar tiesiog tapti laisvu žmogui yra labai svarbu. Tik laisvas žmogus gali jaustis laimingas ir pilnavertis, ko negalima pasakyti apie žmogų, kuris kankinasi vergovėje. Laisvė - tai didžiausia kiekvieno žmogaus vertybė.
Kiekvienas žmogus laisvę įsivaizduoja, kaip didžiausią siekiamybę, kuri siejama su laisva valia, laimingu gyvenimu. Tačiau pastarasis nėra toks lengvas, kad žmogui leistų jaustis laisvam visą laiką. Asmens gyvenimas pilnas klaidų, moralinių nuokrypių ir kitų blogybių.
Žmogaus laisvę - galimybę pačiam pasirinkti savo gyvenimo kelią, veikti pagal savo nuostatas, gyventi pagal savo idėjas - visad riboja neracionali žmogaus prigimtis ir aplinkinių nuostatos, verčiančios žmogų paklusti visuotinai pripažintoms normoms. Kad ir koks laisvas žmogus besijaustų, jo sprendimus vis vien veikia vidinis psichologizmas ir žmogaus, kaip visuomenės nario, samprata.
Žmogaus laisvę visuomet riboja jo prigimtis, nepaklūstanti racionaliam protui, savybės, suformuotos dar vaikystėje. Nors žmogus nepatiria išorinio konflikto, teoriškai jis gali laisvai veikti, bet jį riboja jo vidiniai prieštaravimai, neracionalios nuostatos ir silpnybės.
Kartą garsus XIII a. pab. - XIV a. pradž. italų poetas, prozininkas, moralės filosofas bei politinis mąstytojas Dantė Aligjeris yra pasakęs: „Žmogus negali būti laimingas be laisvės“. Tai sakydamas Dantė Aligjeris buvo visiškai teisus, nes būtent laisvė - tai pats svarbiausias ir reikšmingiausias žmogaus prigimtinis dalykas bei netgi, galima sakyti, didžiausias žmogaus turtas. Būtent dėl to daugelis žmonių stengiasi savo laisvę puoselėti ir visais įmanomais būdais kovoja už ją, jeigu kas nors ją bando atimti. Toks žmonių būdas yra labai žavus ir įrodantis jų laisvės suvokimą. Tačiau nepaisant idealistinio požiūrio į laisvę, gyvenime gausu dalykų, kurie žmogui dažnai trukdo būti laisvam. Kiekvienas tų trukdžių atima žmogaus laimę ir galimybes veikti gyvenime.
Nesvarbu, apie ką būtų kalbama - ar apie tautinį identitetą, ar apie asmeninius santykius bei atvejus. Todėl šiame kalbėjimo pavyzdyje yra atsakoma į šį klausimą remiantis įvairiomis literatūrinėmis patirtimis, aprašančiomis žmonių, siekiančių būti laisviems atvejus, galimybes tokiais būti bei didžiausius sunkumus tapti laisvam.
Pirmiausia, žmogus negali jaustis laisvas tada, kai negali daryti to, ko pats nori. Juk turbūt visi asmenys nori kurti, veikti, daryti tai, ką jie trokšta. Vis dėl to, daugelis Žemės gyventojų susiduria su situacijomis, kuomet jie yra priversti paklusti normoms ir atsisakyti savo norų.
Laisvė literatūroje
Žmogus siekiantis laisvės yra aprašomas XX amžiaus vidurio modernisto Vinco Mykolaičio-Putino intelektualiniame psichologiniame romane „Altorių Šešėly“. Šio kūrinio pagrindinis veikėjas Liudas Vasaris blaškosi tarp kunigystės ir kūrybos. Asmeninės laisvės Vasaris siekė visą savo gyvenimą; būtent romane ir yra parodoma, kaip jis ją surado, kas turėjo jai įtakos. Jau pirmoje kūrinio dalyje klierikas pajunta bundantį savyje poetą. Jis įsitikina, kad šaltis ir niūrios kunigų seminarijos sienos riboja jo, kaip kūrėjo, laisvę.
V. Mykolaičio-Putino romanas "Altorių šešėly"
Airių poetas, filosofas bei kunigas Džonas O‘Donahju yra pasakęs, kad būti laisvam yra niekis, tačiau laisvam tapti - viskas. Su šia mintimi galėtų sutikti kiekvienas, nes būti ar tiesiog tapti laisvu žmogui yra labai svarbu. Tik laisvas žmogus gali jaustis laimingas ir pilnavertis, ko negalima pasakyti apie žmogų, kuris kankinasi vergovėje. Laisvė - tai didžiausia kiekvieno žmogaus vertybė.
Psichologinis aspektas
Austrų psichologas, psichiatras ir psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas akcentuoja, kad žmogus turi ne tik protą ir sąmonę, bet ir pasąmonę. Jis teigia, kad mus valdo daugybe impulsų, kurių mes patys sąmoningai nesuvokiame. Seksualinės, mirties ir agresijos varos yra stipriausios. Jų neharmoningumas trukdo žmogui būti laisvam.
Karlas Jungas, filosofas, moderniosios psichologijos ir psichoterapijos tėvas, daug plačiau įvardijo Zigmundo Froido seksualinį juslinį impulsą. Mąstytojas teigia, kad tai ne tik malonumų siekimas, bet ir instinktas, kuris mus verčia ieškoti artimo žmogaus. Tai puikiai atspindi žymaus XX a. lietuvių poeto, prozininko bei dramaturgo Vinco Mykolaičio - Putino 1933 m. išleistas jo garsiausias ir daugiausiai pasisekimo bei reakcijų sulaukęs psichologinis romanas, pavadinimu „Altorių šešėly“.
Šis kūrinys - tai trijų dalių romanas, kurio centre atsiduria jaunas, dar tinkamai gyvenimo ir net paties savęs nepažįstantis jaunuolis, klierikas ir būsimas kunigas, vardu Liudas Vasaris. Pagrindiniam veikėjui nebūtinas fizinis ryšys su moterimi. Jam reikia žmogaus, su kuriuo jis galėtų jaustis saugus bei mylimas. Tačiau natūralu, kad vaikinas, augęs seminarijoje, kurioje jausmus demonstruoti nėra įprasta, atvirumo baiminasi ir gėdijasi. Tad moterų keliamo vidinio jaudulio ir malonaus svaigulio pojūtis galiausiai yra slopinamas. O tai kelia Vasario nusivylimą, nepasitenkinimo būseną, kurią Zigmundas Froidas įvardija kaip negatyvios mirties, noro nebūti apraiškas.
Mirę galime pasiekti ramybę ir saugumą, kuriuos turėjome tada, kai nebuvome gimę. Tad Liudas Vasaris vedamas mirties impulso susikuria idealią moterį - Nepažįstamąją, kuri turėtų nuslopinti realaus santykio su dailiąja lytimi siekimą. Visa tai rodo, kad agresijos varos jaunuoliui pirmojoje romano dalyje ypač trūksta. Agresija nereiškia tik destrukciją. Psichoanalitiškai, tai yra ambicijos, kovingumas, siekis valdyti ir nugalėti. Šis impulsas verčia gyventi ir siekti save realizuoti. Tačiau tėvų norai ir bažnyčios mokymas trukdo pagrindiniam veikėjui būti savimi.
Laisvės samprata Biblijoje
Graikų kalbos žodis eleutheros (laisvė) iš pradžių buvo vartojamas vien politinėje srityje. Pirminė jo reikšmė buvo „priklausantis tautai“. Tas, kas „priklausė tautai“, turėjo teisę pasisakyti ir liaudies susirinkime turėjo sprendžiamąjį balsą. Vergai ir svetimtaučiai neturėjo teisės spręsti; valdė laisvi piliečiai (priklausantys tautai). Tam, kad vienų laisvė neapribotų kitų laisvės ir kad tai nenusmuktų iki savivalės, būta įstatymo. Tas įstatymas ir garantavo laisvės išlaikymą.
Jau graikų filosofai suvokė tai, kad asmenybei laisvai vystytis gali trukdyti ne tik išoriniai politiniai santykiai. Daug stipriau žmogų veikia aistros bei potraukiai, kuriems pasiduodamas jis pats sau trukdo laisvai išsiskleisti ir tapti tikruoju žmogumi.
Senajame Testamente žodis „laisvė“ beveik išimtinai vartojamas tik kalbant apie vergams priešingą stovyklą. Čia ir paaiškėja, kokią didelę reikšmę teikia žmogaus laisvei Dievas. Visoje neizraelitiškoje aplinkoje žmonių pavergimas buvo natūralus dalykas, su kuriuo taikstytis tekdavo visą gyvenimą. Tačiau Izraelio Dievas pasirūpino, kad vergai irgi būtų laisvės dalininkai: po šešerių vergavimo metų vergui turėjo būti suteikta laisvė (Iš 21,2; Įst 15,12). Ir ne tik tai: kad ji vėl nebūtų prarasta, po išlaisvinimo reikėjo pasirūpinti ir socialinėmis šios ką tik dovanotos laisvės garantijomis (Įst 15,13 ir t.).
Izraelio tauta žinojo, kad ilgalaikis išlaisvinimas iš vergystės pasiteisins tik tuomet, jeigu platus socialinių įstatymų tinklas garantuos socialiai silpniems būtinas ekonomines sąlygas. Buvo išleista daug įstatymų, kurie gynė nuo priespaudos svetimšalius, našles, našlaičius, vargšus. Kaip labai Dievas vertina žmogaus laisvę, matyti ir Įst 23,16 ir kt., kur duodami nurodymai dėl pabėgusių vergų, - išties šiuolaikiškas prieglobsčio įstatymas!
Tačiau ir Izraelyje buvo įtakingų grupuočių, kurios kitų žmonių laisvės toli gražu nebrangino. Tai liudija ir Jeremijo pamokslas (Jer 34,8-20). Dar dažniau laisvės esmė Senajame Testamente nusakoma sąvokomis „išgelbėjimas“, „išvadavimas“. Izraeliui kaip Dievo tautai išsivadavimas iš Egipto yra labai svarbus (Iš 20,2; Įst 7,8). Politinė laisvė, kurią Izraelis įgyja, nuo pat pradžių yra išimtinė Dievo dovana, o ne izraeliečių laimėjimas.
Visa savąja istorija Izraelis nuolat patvirtina, kad ši dovana yra neatsiejama nuo Davėjo. Nusigręžimas nuo Dievo veda į politinės laisvės praradimą. Keletą kartų šis žodis vartojamas kaip vergo antonimas (Gal 3,28; Ef 6,8; 1 Kor 7,21 ir t.). Pažymėtina ir tai, kad Naujajame Testamente išlaisvinimui iš vergovės teikiama ne tiek dėmesio, kiek Senajame. Tai būdinga ne tik Pauliaus laiškams. Pats Jėzus nepatenkino lūkesčių, susijusių su politinio mesijo, išvaduosiančio iš Romos viešpatavimo, vaidmeniu.
Laisvę Jėzus suprato kaip galimybę vystytis ir tapti tikruoju žmogumi. Jėzus mano, kad labiausiai žmogų smukdo ne politinės aplinkybės, bet nusigręžimas nuo Dievo. Kaip žuvis negali egzistuoti be vandens, taip ir žmogus - be Dievo. Žuvis gali iššokti iš akvariumo, tačiau pati negali atgal į jį įšokti; žmogus, nusigręžęs nuo Dievo, savo jėgomis jau nebegali pas jį sugrįžti. Jis yra savo bedieviškumo valdomas (Jn 8,34; Rom 6,20; 7,14-24). Taigi prieš išsivaduodami iš politinės nelaisvės, pirmiausia turime išsilaisvinti iš bedieviškumo.
„Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi!“ (Gal 5,1), - džiaugsmingai sušunka Paulius. Visos žmogaus pastangos pačiam išsilaisvinti buvo ir tebėra pasmerktos žlugti. Tai gali padaryti tik Dievas: „Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi“ (Jn 8,36). Mirtimi ant kryžiaus Jėzus išvadavo žmogų iš nuodėmės vergovės (Rom 6,14 ir 18), ir dabar jis gali tarnauti Dievo teisingumui; išvadavo iš prakeikimo, kurį žmogus buvo užsitraukęs nepaklusnumu Dievui (Gal 3,13); išvadavo iš mirties (Rom 8,38 ir t.), dovanodamas amžinąjį gyvenimą.
Dovanotoji laisvė gali būti panaudojama blogiui pridengti (1 Pt 2,16), kai pašauktas laisvei žmogus vėl ima pataikauti savajam Aš (Gal 5,13). Tikroji laisvė pasireiškia tuo, kad žmogus, sekantis Jėzų, tampa nauju žmogumi, vadovaujamu Šventosios Dvasios (Gal 5,18; 2 Kor 3,17; Rom 8,2). Tai, kad Kristaus dovanotoji laisvė veda į politinę laisvę, Laiške Filemonui (15 ir tolimesnėse eilutėse) parodo Paulius. Pabėgęs vergas Onesimas ne apsaugomas nuo ankstesniojo šeimininko Filemono, kaip reikalavo Pakartoto įstatymo knygos sk. 23 eil. 15, bet kaip laisvas bendradarbis ir brolis Kristuje siunčiamas atgal pas jį. Jeigu vergas gali tapti laisvas, tegul jis tuo pasinaudoja (plg. 1 Kor 7,21). Kita vertus, žmogiškasis skirstymas į „laisvuosius“ ir „nelaisvuosius“ Dievo požiūriu yra paviršutiniškas: vergas jam gali būti „Viešpaties išlaisvintasis“, o Dievo laisvasis - Kristaus vergas (plg.
Nuo Amerikos nepriklausomybės paskelbimo (1776 m.) ir Prancūzijos revoliucijos (1789 m.) laisvė tapo viena iškiliausių vertybių Europos ir Amerikos kultūrose. Jeigu pradžioje ji turėjo dirvą valstybinėje ir politinėje srityje, tai XX a. dėl savo abstraktumo prasismelkė į visuomeninį gyvenimą. Dabar dažnas, siekdamas laisvės, nusigręžia nuo to, kas jam nemalonu. Didindamas savo laisvę, sumažina kitų. Tapo visiškai nebeaišku, kas iš tikrųjų yra laisvė. Tai priklauso nuo to, kaip suprantame žmogiškumo esmę. Ar žmogus yra vien gamtinio pasaulio dalis ir priklauso tik aukščiausiajai žinduolių rūšiai, ar jis yra sukurtas kaip Dievo pašnekovas žemėje?
Biblija vienareikšmiškai tvirtina antra. Ten, kur yra teigiama pirmoji prielaida, visos kalbos apie laisvę Biblijos požiūriu yra tušti plepalai. Ką reiškia laisvė, jeigu gyvenimas vis tiek baigsis mirtimi? Kokia yra laisvė, jei siekiama tik asmeninės laimės? Pastaruoju atveju žmogus pats bėga nuo Dievo suteiktų galimybių ir nepriima dovanotos laisvės. Nepaklusnumas Dievui atėmė iš žmogaus rojuje turėtą karališkąją laisvę (Pr 3), ir Dievas paliko jį „gėdingų aistrų valiai“ (Rom 1,21-32).
Kiekvieną įsipareigojimą žmogus dažniausiai priima kaip laisvės apribojimą. Todėl jis tam priešinasi. Tačiau gyvenimas rodo, kad tik aiški priklausomybė suteikia žmogui galimybę būti laisvam. Tai liudija ir gamtos dėsniai: nesvarstydami galėtume pasakyti, jog jie mus apriboja. Traukos jėga verčia žmogų saugotis, kad nenukristų. Bet argi be gravitacijos žmogus būtų laisvesnis? Priešingai! Dar vienas pavyzdys: žmogus gali pasirinkti laisvę meluoti. Bet nejausdamas atsakomybės tiesai jis stipriai apriboja savo laisvę ir galimybes. Gyvenimas tuomet darosi vis sudėtingesnis ir nelaisvesnis. Tiesos laikymasis atveria žmogui didžiules galimybes laisvai veikti. Tą iš esmės rodo visas žmogaus gyvenimas.
Žmogui reikia autoriteto, kuriam jis įsipareigotų. Tas autoritetas yra Dievas, ir niekas negali jam prilygti. Dievas, apsireiškęs Jėzaus asmenyje ir Jėzaus mirtimi atnaujinęs mūsų priklausomybės nuo jo laisvę. Jėzaus mirtis tą, kuris juo tiki, išvaduoja iš nuodėmių. Ši laisvė yra tokia didelė, kad jau pirmąją tikėjimo akimirką žmogus gali pradėti naujai, laisvai gyventi. Kai gobšuolis ir melagis Zachiejus susipažįsta su Jėzumi ir tampa laisvas, už visas savo apgavystes jis atsilygina keleriopai ir dar dosniai apdalija vargšus (Lk 19,1 ir t.).
Daugelis žmonių nežino, ką jiems su laisve daryti. Biblija įspėja, kad tos laisvės nenaudotume blogiems tikslams (Gal 5,13). Jėzus ne tam išlaisvino žmogų, kad šis kaip nors prastumtų laiką, bet tam, kad galėtų tapti tikruoju žmogumi. Būti žmogumi reiškia tarnauti Dievui ir žmonėms (Rom 6,18; Gal 5,13). Jėzus atėjo ne tam, kad jam tarnautų, bet tam, kad pats tarnautų (Mk 10,45). Toji tarnystė sieks ir politinės žmogaus laisvės, tačiau visada pabrėš tai, kad politinė laisvė - dar ne galutinė laisvė. Tikroji laisvė yra tik Jėzuje Kristuje.