Lietuvos partizanų kova pokariu: vadai, idealai ir reikšmė

Lietuvių tautos pokario ginkluotas pasipriešinimas prasidėjo 1944 m. ir tęsėsi 8 metus. Tautos laisvę ginant, šioje kovoje dalyvavo visi tie, kurie turėjo karčių prisiminimų iš 1940-194I m. siautusio bolševikinio NKVD teroro, kurie pergyveno savo artimųjų trėmimus į Sibiro mirties lagerius, kuriems atrodė gresia panašus likimas grįžus tiems patiems "išvaduotojams", o taip pat ir tie, kurie nenorėjo būti mobilizuojami į Raudonąją armiją ir tarnauti okupantams.

Tautos laisvės gynimui organizavosi atskiros laisvės kovotojų grupės, su menkais ginklais būrėsi miškuose, rinkosi vadus. Vėliau pradėjo kurtis partizanų teritoriniai kariniai vienetai - apygardos, rinktinės, rajonai, tėvūnijos, būriai ir skyriai. Partizanai - laisvės kovotojai vadinosi slapyvardžiais.

Lietuvos partizanų priesaika, 1949 m.

Dr. Kęstutis K. Girnius 1987 m. "Į Laisvę Fondo" išleistoje "Partizanų kovos Lietuvoje" knygos įžangoje rašo, kad apie partizanų kovas yra daug medžiagos nustatyti bendruosius pasipriešinimo ir partizanų kovos bruožus. Didžioji šios medžiagos dalis jau buvo paskelbta prieš 15 - 25 metus, tad savo veikale jis sąmoningai vengęs plačiau žinomų ir kitų jau aprašytų partizaninės veiklos temų.

Jis nagrinėjo priežastis, dėl kurių jaunimas stojo į partizanus, apibūdino partizanų kovų raidą, pastangas susivienyti, kasdieninį partizanų gyvenimą, pasyviąją rezistenciją ir kt.

Visų žuvusiųjų kautynėse, enkavedistų nukankintų, suimtų ir tardytų partizanų, visų partizaninio judėjimo dalyvių niekas niekad nesuregistruos. Okupuotoje Lietuvoje buvęs partizanas Balys Gajauskas, 25 metus iškankintas Sovietų Sąjungos konc. stovyklose, grįžęs buvo sudaręs lietuvių politinių kalinių sąrašą ir kaupė partizaninio judėjimo dokumentus, bet už tą "nusikaltimą" 1978 m. balandžio 4 buvo nuteistas IO-čiai metų griežto režimo lag.

Per ilgą metų eilę kaupiant medžiagą ir lietuvių tautos martirologijai sudarant reikiamus sąrašus, gan daug biografinių škicų susidarė ir apie pokario partizaninio judėjimo vadus ir kovotojus. Jų atminimas įamžinamas žemiau spausdinamame sąraše.

Laisvės kovotojai buvo ir 1944 m. vasarą iš Žemaitijos Lietuvos laisvės armijos organizacijos nariai išvykę į Vokietiją, ten apmokyti ir 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. pradžioje iš lėktuvų permesti parašiutais į fronto užnugarį į įvairias Lietuvos vietoves.

Laisvės kovotojai buvo ir 1944 m. liepos mėn. Žemaitijoje suorganizuotos Tėvynės apsaugos rinktinės kariai, kurie vokiečių kariuomenės ginklais labai silpnai apginkluoti, buvo palikti fronto pozicijose prieš raudonarmiečius ir prasidėjus ofenzyvai daug jų žuvo 1944 m. spalio 7 d.

Sudarytame sąraše stengiausi trumpai nurodyti turimas žinias: pavardė, vardas, amžius, profesija, slapyvardis, vietovė, partizaninio dalinio pavadinimą, partizanavimo laiką, likimą. Jei kokių nors žinių sąraše nėra, tai ir man jos buvo nežinomos.

Daug naudojausi ir bolševikinio saugumo tardymo duomenimis, kurie buvo paskelbti "Archyviniuose dokumentuose"- II- IX rinkiniuose. Naudojantis "Dainavos" apygardos partizanų vado pasirašytais bolševikų nužudytais lietuvių sąrašais, Druskininkų, Leipalingio, Merkinės ir Seirijų valsčių sąrašuose buvo pažymėta, kurie iš nužudytųjų buvo partizanai. Kitų valsčių sąrašuose tokių pastabų nėra, o laisvės kovotojų tikrai buvo. Bibliografijoje- šaltiniuose tie sąrašai pažymėti- Nr.

Prienų aps. "Geležinio Vilko" part. rinktinės nužudytųjų sąrašas pasirašytas rinktinės vado slapyvardžiu- J.Daumantas /Juozas Lukša/. Žuvę partizanai atskirai nenurodyti, nors jo paties brolis Jurgis, partizanas, spv. "Juodvarnis" pažymėta, kad buvo nužudytas 1947.VI.13. Šis sąrašas buvo dar paskelbtas BDPS Užsienio delegatūros biuletenyje. Sąrašo pabaigoje 345-348 puslapiuose bibliografijoje išvardyta panaudota literatūra, kuri nurodoma skliausteliuose po kiekvieno asmens įrašu. Pavyzdžiui: Augaitis Petras /8:46-51/.

Žuvusių partizanų sąrašas

• ABECIŪNAS GEDIMINAS, Mankūnėlių k., Lazdijų rajonas, nuo 1948.V "Dainavos" apg., "Šarūno" rinktinės partizanas, spv. "K l a j ū n a s". Veikė Alytaus- Lazdijų raj., Dirmiškio ir Cijūniškio miške.
• ABECIŪNAS VALERIJONAS, Kaciuliškių k., Lazdijų raj., "Dainavos" apg., "Šarūno" rinktinės, "Juozapavičiaus" tėvūnijos vieno skyriaus partizanų vadas, spv. "S m a u g l y s", minimas Dirmiškio miške. Žuvo kautynėse 1949 m. vasarą prie Mankūnų k., Lazdijų raj.
• ABECIŪNAS VLADAS, Mankūnėlių k., Lazdijų raj., nuo 1948.V "Dainavos" apg., "Šarūno" rinktinė s,"Juozapavičiaus" tėvūnijos partizanas, spv. "J o v a r a s". Veikė Alytaus-Lazdijų raj., Dirmiškio miške.
• ABUKAUSKAS JONAS, g. 1927 m., po karo partizanas, 1948 m. vadovavęs vienam part. būriui. Sovietų saugumo suimtas, kalintas, tardytas, nuteistas sušaudyti, bet tais pačiais 1952 m. bausmę pakeitus į 25 m. griežto režimo lag., išvežtas į Mordovijos konc. stov. 385/19.
• ADEIKIS ALFONSAS, po karo partizanas, spv. "G u ž a s". Minimas 1946 m. Skaistgirio miškuose, Žarėnų vls., Šiaulių aps.
• ADOMAITIS VYTAUTAS, a.24 m., med. studentas, Barkūnų k., Jurbarko vls., Raseinių aps. 1944.VIII Išvyko į Vokietiją, mokėsi diversantų-radistų mokykloje, spv. "Ž i l v i n a s", 1944 m. nuleistas parašiutu Lietuvon į fronto užnugarį.
• AKROMAITĖ ONA, Raseinių raj., po karo apylinkėje veikusių partizanų talkininkė. Minima 1947-1948 m.
• AKSAMITAS JUOZAS, Raseinių aps., Jurbarko apyl. , "Kęstučio" apg., "Vaidoto" rinkt., "Mindaugo" būrio partizanas, spv. "S a k a l a s". Minimas 1949-1951 m. Žuvo kautynėse 1951.VII.
• ALABURDA VACLOVAS, Trakų aps., Onuškio apyl. partizanas, spv. "D z ū k a s". Minimas 1945 m.
• ALEKNA JUOZAS, Subačiaus vls., Panevėžio aps. 1944.VIII išvyko į Vokietiją, mokėsi desantininkų- radistų mokykloje. Paskirtas grupės vyresniuoju, 1945.I.21 nuleistas parašiutu Subačiaus apyl.
• ALEKNA PRANAS, a.30 m., Subačiaus vls., Panevėžio aps., 1944 m. išvyko į Vokietiją, mokėsi diversantų- žvalg. mokykloje, 1944.XI.18 spv. "M e š k ė n a s" su A.Šilo- "Kovo" grupe parašiutu nuleistas į Žaliąją girią, Panevėžio aps. Suimtas prieš 1945.III.12.
• ALEKSANDRAVIČIUS BRONIUS, g.1923 m. Simno vls., Alytaus aps., ūkin., 1946 m. Kalvarijos vls. žuvęs partizanas. /Laiškas part.
• ALEKSEVIČIUS JUOZAS, s.Broniaus, g.1928 m., Alytaus aps., Merkinės-Perlojos apyl. partizanas, spv. "E g l y s". Minimas 1948-1949 m. "Bevardžio"- /Pr. Ivanausko/ batalione, Subartonių miške. Gaminęs sprogstamuosius įtaisus, jo užtaisyta mina 1948.IV.18 susprogdinti Merkinės bolš. kultūros namai. 1949 m. vasarą bolševikų sunkiai sužeistas ir suimtas.
• ALEKSEVIČIUS VACLOVAS, 20 m., ūkin., Kaibučių k., Merkinės vls., Alytaus aps., 1945 m. bolš. nužudytas partizanas.
• ALEKSIŪNAS ADOLFAS, 25 m., ūkin., Kaibučių k., Merkinės vls., Alytaus aps., 1945 ar 1947 m. nužudytas partizanas.
• ALKSNYS, kilęs Iš Panevėžio aps., 1944 m. pasitraukė į Vokietiją, mokėsi žvalg.- radistų mokykloje, paskirtas A.Bliekos grupėn, 1945.1 nuleistas parašiutu Šeduvos apylinkėn, Panavėžlo aps.

(Sąrašas tęsiamas...)

Partizanų politinės programos

Iki šiol mažai tyrinėtojų dėmesio susilaukė ir politinės pogrindžio programos. 1946 m. balandžio 23 d. buvo priimta pirmoji Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo deklaracija. Ją sukūrė Pietų Lietuvos partizanų vadas J. Vitkus-Kazimieraitis, aprobavo „A“ (vėliau pavadintos Dainavos) apygardos štabo pareigūnai.

Šioje deklaracijoje buvo paskelbti pagrindiniai Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai. Numatyta, kad išsilaisvinusios Lietuvos Seimo rinkimai bus vykdomi proporcine rinkimų sistema, balsuojant ne už kandidatų sąrašus, o už partijų ar sąjungų iškeltus atskirus kandidatus.

Šioje deklaracijoje nebuvo nurodyta, kurių metų Konstitucija bus vadovaujamasi atkūrus nepriklausomybę. Buvo galima numanyti, kad toliau galios 1938 m.

Tolesnė politinė deklaracija buvo 1946 m. birželio 10 d. Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto (VLAK) paskelbtoji, kurta Jono Deksnio, kurį kontroliavo MGB agentas Juozas Markulis. Nuo pirmosios ji skyrėsi politiniu angažuotumu ir tuo, kad išplėtė VLAK'o įgaliojimus.

Iki Seimo išrinkimo VLAK’ui buvo priskirta įstatymų leidžiamoji galia. Čia buvo įteisintas 1922 m. Konstitucijos galiojimas atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Į VLAK’ų buvo numatyta įtraukti ne tik kovojančių organizacijų atstovus, bet ir politinių partijų narius.

Demaskavus J. Markulį, Tauro apygardos vado A. Baltūsio iniciatyva 1947 m. gegužės 28 d. BDPS nutarimų pagrindu buvo sukurta BDPS deklaracija N.r. 2 (matyt, pirmąja deklaracija laikytas 1946 m. birželio 6 d. BDPS steigimo aktas ir vėlesnioji VLAK’o deklaracija).

Ši deklaracija buvo aptarta 1947 m. rugpjūčio 23 -24 d. vykusiame Tauro ir Kęstučio apygardų atstovų pasitarime. Joje buvo išplėstos ir patikslintos VLAK’o deklaracijos nuostatos. Antai nustatyta, kad iki susirenkant Seimui įstatymų leidžiamųjų galių turi Laikinoji tautos taryba, kurių sudaro partizanų apygardų, įvairių kultūros organizacijų bei politinių partijų atstovai.

Šioje deklaracijoje pabrėžiama, kad atkurtoji Lietuvos valstybė visiems nenusikaltusiems lietuvių tautos interesams Lietuvos piliečiams garantuoja lygias teises, ir raginama pamiršti įsitikinimų skirtumus.

Paskutinė partizanų politinė deklaracija yra J. Žemaičio iniciatyva 1949 m. vasario 16 d. priimta visos Lietuvos partizanų apygardų atstovų LLKS tarybos deklaracija. Ji nuo BDPS deklaracijos Nr. 2 skiriasi tuo, kad jos pradžioje yra aiškiai išvardytos visos Lietuvos teritorijoje esančios bendros vadovybės sujungtos karinės-visuomeninės grupuotės, kurioms atstovauja aukščiausias tautos politinis organas - LLKS taryba.

Iki tol visas deklaracijas skelbė neįvardytos „karinės politinės“grupuotės arba „demokratinės Lietuvos partijos“, o dabar atsakomybę už politinės programos įgyvendinimą prisiėmė trys Lietuvos teritorijoje realiai veikiančios gerai organizuotos partizanų sritys, susidedančios iš atitinkamų apygardų.

Įsidėmėtina ir tai, kad pirmą kartą partizanų junginiai buvo pavadinti „karinėmis visuomeninėmis“ grupuotėmis, t. y. čia aiškiai išreikšta J. Žemaičio principinė nuostata, kad laisvės kova turi pereiti iš karinio lygmens į dvasinį. J. Žemaičio, J. Šibailos pastangomis štabuose vietoje agitacijos ir propagandos skyrių buvo įsteigta visuomeninė dalis, susidedanti iš tautinio ir politinio skyrių ir prilygstanti atitinkamiems štabų kariniams padaliniams. Pirmaisiais lygiaverčiais J. Žemaičio pavaduotojais tapo gynybos pajėgų vadas (vėliau - Karinės veiklos vadovas) A. Ramanauskas ir Visuomeninės dalies viršininkas (vėliau - Visuomeninės veiklos vadovas) J.

Juozas Žemaitis: partizanų lyderis

Likimas taip lėmė, kad J. Žemaitis išsilaikė ilgiau už kitus talentingus laisvės kovotojus - plk. ltn. Juozų Vitkų-Kazimieraitį, ltn. Juozų Kasperavičių, studentus Petrų Bartkų ar Juozų Lukšą. Nuo pat partizaninio karo pradžios, kai dar nestokojo štabų pareigūnų, J. Žemaitis pasižymėjo blaiviu politiniu mąstymu, tvirtu charakteriu, pareigos jausmu, atsidavimu laisvės kovai.

Jau 1947 m., kai Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis po MGB provokacijos bandė atgaivinti Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumų, J. Žemaitis turėjo savo nuomonę apie bendros karinės-politinės organizacijos uždavinius ir struktūrų. Ši nuomonė rėmėsi J. J. Žemaičiui buvo didžiausias autoritetas, kritišku požiūriu į atskirų politinę vadovybę.

Sovietų Sųjungoje, turinčioje galingas represines NKVD-NKGB institucijas, vargu ar buvo įmanomas legaliai gyvenančių asmenų pogrindis. Be to, J. Žemaitis gana skeptiškai vertino partines pretenzijas, juo labiau kad okupuotoje Lietuvoje partijos nebeegzistavo. Neturėjo ir pats politinių ambicijų.

Nors LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje buvo nurodyta, kad „atstačius Lietuvos Nepriklausomybę, ligi susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS karybos Prezidiumo Pirmininkas“, tačiau toje pačioje deklaracijoje buvo pabrėžta, kad valstybinė Lietuvos santvarka - demokratinė parlamentinė respublika.

J. Remiantis parlamentarizmo principais buvo sukurta LLKS organizacija ir paties J. Žemaičio parengtas, apmąstytas LLKS tarybos prezidiumo statutas.

Gal tik vienu atveju pasireiškė J. Žemaičio ambicijos - kai 1948 m. pradėjęs vienyti partizanų junginius pasirinko Vytauto slapyvardį. Romantiškesnis skaitytojas gal įžvelgtų istorinių analogijų ir tuo atžvilgiu, kad panašiai kaip Lucko suvažiavime, kuriame buvo nutarta karūnuoti Vytautą Didįjį, ir Dukto miške 1948 m. lapkričio ir vėliau 1949 m. vasario mėn. Minaičių kaime įvykusiuose visos Lietuvos partizanų vadų pasitarimuose J.

Lietuvos partizanų apygardos

Taigi J. Žemaitis buvo...

Šiame straipsnyje pateikiamas tik nedidelis fragmentas iš sudėtingos ir tragiškos Lietuvos istorijos. Partizanų kova, nors ir pralaimėta karine prasme, įrodė tautos valią priešintis okupacijai ir išsaugoti savo identitetą. Jų atminimas turi būti gerbiamas ir saugomas, kad ateities kartos žinotų apie šį svarbų Lietuvos istorijos etapą.

tags: #labanausko #sodyba #prie #jiezno