Esė žanras šiuo metu - bene populiariausias Lietuvos spaudoje. Naujomis idėjomis, intelektualinėmis ir psichologinėmis refleksijomis, raiškos originalumu ji ima konkuruoti su menine literatūra, o aktualumu kartais ją ir pralenkia, susilaukia greito rezonanso. Taigi kokia yra eseisikos ir prozos takoskyra, kokia jų sąveika, kaip iš vienos stovyklos autoriai pereina į kitą?
V. Kubilius teigia, kad eseistikos proveržis yra akivaizdi pastarojo dešimtmečio mūsų gyvenimo naujovė. Eseistika įtvirtino išsilaisvinusios minties energiją, kuri čia natūraliausiu būdu ištryško, nevaržoma sukietėjusių žanro kanonų. Leidžiama atskiromis knygomis, pripažįstama bei premijuojama eseistika klostosi kaip ir Vakaruose į atskirą literatūros rūšį, kuri droviai tebesidangsto svetima kepure (Sigito Gedos sudarytas kolektyvinis esė rinkinys „Siužetą reikia nušauti“ pavadintas romanu).
Michel de Montaigne laikomas vienu iš personaliosios eseistikos pradininkų
Esė - intelektualios kūrybos žanras
R. Tamošaitis teigia, kad esė yra intelektualios kūrybos žanras, kuriame lygiomis teisėmis dalyvauja du komponentai: erudicija ir vaizduotė. Tai intelektualinės refleksijos ir meninio jausmo sąjunga, abstraktumo ir konkretumo derinys. Esė rašymas reikalauja abstraktaus mąstymo, sugebėjimo išryškinti kokią nors temą, ją konceptualizuoti, kartu suteikti tai temai informatyvumo, universalumo ir įtaigumo.
Informatyvumas sukuriamas analitiškai skaidant pasirinktą temą į daugelį aspektų, gilinant ir niansuojant požiūrį, ieškant įvairių požiūrio kampų, taip pat praturtinant samprotavimą įvairiais empiriniais argumentais; universalumo suteikia vertikalus teorinis lygmuo ir kontekstai, temos reikšmė; įtaigumo - beletristinė išraiška, minties intriga ir mąstymo spontaniškumas, tam tikra kūrybinės vaizduotės laisvė. Be abejo, esė ryškumas priklauso ir nuo autoriaus individualybės. Esė žanras yra daugiašakis, asociatyvus ir atviras įvairioms reikšmių sistemoms, jis reikalauja gerų literatūrinių įgūdžių.
Eseistikos tekstas
Eseistikos tekstas yra „vešlus“ - tai intelektualų menas, savotiška akademinio pasaulio žmonių saviraiška, kai jie beletrizuoja jiems rūpimus dalykus. Tokia esė prigimtis, jos poveikio mechanizmai, susiję su asociatyvia intelektualine vaizduote, yra ir šio žanro stiprybė (sugestyvumas) ir silpnybė (efemeriškumas). Esė tekstai netampa menine literatura, o kaip intelektualinis reiškinys kartais išnyksta kartu su laiko problemomis.
Eseistinis mąstymas - specifinis mąstymas, kuris susidaro į netikėtos intelektualinių sąvokų, poetinės nuojautos ir konkretaus vaizdo jungties. Idėjos čia nusileidžia ne iš viršaus, ne iš apriorinio žinojimo, o gimsta juslinėje pagavoje, rutuliojasi iš konkretaus sąlyčio su daiktais, žmonėmis, įvykiais. Esė tekstas konstruojamas pagal vidinio išgyvenimo eigą, judančią netikėtomis trajektorijomis kaip ir moderniame eilėraštyje.
Eseisto mintis, laisvai šuoliuojanti laiko ir erdvės pakopomis, ieško esmės kaip teksto kulminacijos, kuri gali būti ryškiai įkirsta arba palikta potekstėje - vėlgi kaip eilėraštyje. Eseistiką subrandino logocentrinio mąstymo krizė. Milžiniškas informacijos kamuolys subyrėjo į dalelytes ir nusėdo į atskirus informacinius lizdus.
Jos nebekausto priežasties ir pasekmės lygtys, vedančios į pasaulio vientisumo teologiją. Lengvai ir grakščiai šokinėjanti mintis Giedros Radvilavičiūtės tekstuose įgauna sugestyvaus trapumo, atmiešto autoironija ir katastrofiškos savijautos tonais. Eseistui rūpi atverti pulsuojantį egzistencinės situacijos įspūdį: čia pat stovi kasdieninės aplinkos daiktai, tirštai pritvinkę spalvų ir detalių, čia pat mezgasi kintančių emocijų sūkuriai, čia pat medituojama - kam ir kodėl aš gyvenu.
Eseistas nebesistengia savęs sureikšminti ar sutaurinti, kaip buvo įprasta sovietmečio rašiniuose - jis net mėgaujasi save detronizuodamas. Kritiškas žvilgsnis į pasaulį ir save - eseisto prievolė. S. Gedos rašiniuose šių dienų aplinka iškyla siaubingai sudarkyta istorijos permainų.
Kultūros žmonių veidai išvagoti karjeristinio prisitaikymo ir moralinės menkystės raukšlėmis, Ironiškas degradavimas - kartais itin tulžingas - jo rašiniuose atsišlieja į stulbinamai drąsias metafizines įžvalgas ir originalias kultūrines refleksijas. Tačiau S. Gedos rašiniai, natūralizavę šnekamąją tonaciją, yra daugiau dienoraštinės tėkmės kūriniai, kur istorinė tiesa laužiama per poetinio subjektyvumo ir aižios ironijos prizmę; jie artimi savo stilistine maniera Witoldo Gombrowicziaus dienoraščiams.
Čia nėra esė kūriniams būdingo išgaubto minties lanko, kilimo į tam tikrą kulminaciją, judėjimo į poetinę parabolę. Esė neturi siužeto, tad jai būtinas, kažkoks vertikalus kompozicinis judesys, kaskart kitoks, bet pakankamai ryškus (sakykim, Jurgio Kunčino esė primena trumpas noveles ar humoreskas). Vyksta savotiška esė pavadinimo infliacija - esė pavadinami įvairaus tipo neapibrėžti rašiniai: kelionės reportažas, kultūrinių refleksijų pluoštas, fragmentiška novelė, ilgas eilėraštis proza, neužbaigta impresija, beletrizuotas straipsnis ir t.
Dabartinė mūsų eseistika galbūt pernelyg „išpažintinė“, pernelyg pasinešusi į beletrizuotą vaizdingumą, į improvizacinę žaismę, estetinę išgyvenimų interpretaciją (subtilus Alfonso Andriuškevičiaus grojimas pustoniais), į narcisistinį gėrėjimąsi savimi bei rūpestį - ką man šiandien rašyti ir kaip rašyti… Būna, kad esė prasideda kaip tik šiuo klausimu. Kiekvienas rašantysis trokšta pakilti į horizontą žaižaruojančia raketa.
Tačiau eseistinio diskurso strateginis centras vis tiek yra tam tikros problemos branduolys ir jo skaidymo reakcija. G. Beresnevičiaus eseistika, turinti gilų istorinio-intelektualinio pažinimo podirvį, nepaprastai imli gruzdančioms dabarties aktualijoms, sugeba atverti problemą kaip intriguojantį vyksmą.
Paskutiniuosiuose savo rašiniuose, siekdamas pribloškiančių kitoniškumo gestų, jis perėjo į Šiaurės Atlanto Sąjungos priešininkų ir euroskeptikų pozicijas, atsidurdamas Rolando Povilionio saldžiabalsės demagogijos glėbyje. Trumpalaikis originalumo efektas eseistui darosi svarbesnis už istorinę atsakomybę. Toks žaidimas „senomis kortomis“ gana pavojingas artėjant referendumo datai, kai Lietuvos gyventojai turės pasisakyti už stojimą ar nestojimą į Europos Sąjungą.
Lietuviškos eseistikos kelrodis, man regis, turėtų būti ne Che Guevara, bet Vinco Kudirkos „Tėvynės varpai“. Eseistas, kaip ir poetas, kalbasi pats su savimi, ginčijasi pats su savimi, bet jis kalbasi ir su visuomene.
Esė autoriaus universalumas
Esė autoriaus universalumas yra suprantamas. Eseistas šiandien - beveik charizmatinė figūra, jis ir menininkas, ir poetas, ir filosofas, ir politikas, rinkos bei ekonomikos procesų aktyvus stebėtojas. Tačiau, kritiškai stebėdamas visuomenes gyvenimą, eseistas visgi vienaip ar kitaip atsiriboja nuo jo ir teigia savo individualumą, jo požiūriai yra paradoksaliai neginčijami, bet neprivalomi, tarytum išliekantys privataus stebėjimo sferoje.
Taigi populiarusis eseistas pasilieka nuošalėje, yra labiau provokuojantis nei jungiantis veiksnys, labiau kritiškas nei konstruktyvus. Esė - elitarinis reiškinys? Ar tiesiog kultūrinis poreikis, intelektualines pratybos, saviraiška, kurią puikiai ironizuoja G. Kokia yra žanrinė lietuvių eseistikos įvairovė ir kiek eseistas sąmoningai renkasi temą, žanrą, metodą, stilių ir pan.?
Kodėl rašoma esė, iš kokių paskatų kyla šie tekstai? Iš individualios saviraiškos poreikio, iš žinojimo pertekliaus (informacinės visuomenės liga) ar iš pareigos jausmo, iš kultūrinio rūpesčio? Kiek čia esama idealizmo (tikėjimo žodžio reikšme ir galia) ir individualizmo (saviraiškos)?
V. Kukulas teigia, kad eseistika yra nepaprastai individualus užsiėmimas, kažkuria prasme primenantis išminuotojo darbą. Eseistas gali nurodyti, kur yra minos, bet pirma jis pats turi ant jų užlipti. Eseistika yra įdomi tuo, kad atveria naujas temas, kurios dar tvyro ore, kurios dar garsiai neištariamos. Eseistas taip pat artikuliuoja tuos dalykus, kurie yra dar ar jau nemadingi.
Gera esė yra ta, kuri prieštarauja vyraujančiai nuomonei, viešpataujančiai opinijai. Kadangi intelektualas privalo būti kritiškas. Eseistika yra grynas individualizmas Tai - postmoderno produktas, nepaisant to, kad jos šaknų gulima ieškoti daug gilinu, norint - ir iki Egipto literatūros.
Esė yra toks aparatas, kuris leidžia per individualius autorius susikalbėti panašiai jaučiantiems, panašiai mąstantiems žmonėms. Aš kažkada „žalioje“ jaunystėje turėjau visokių neurozių, kad esu kažkoks kitoks, išsiskiriu iš aplinkos, todėl jaučiu jos specifinį spaudimą ir agresiją. Laimei, man į rankas pateko H. Hesse, ir pamačiau, kad toks esu ne vienas, kad ir H. Hesse yra toks.
Galų gale per vokiečių romantiką susipažinau su aibe žmonių, kurie gyveno lygiai tokioje pat neurotiškoje uždaroje atmosferoje. Knygų žmonių ir gyvų žmonių. Pasirodo, kad yra šitas mūsiškių būrys, neorganizuota originaliai ir laisvai mąstančių žmonių grupė.
V. Rubavičius teigia, kad pats išeities taškas yra kiek juokingas, nes mes iš karto bandome pradėti nuo apibrėžčių, nuo takoskyrų, nuo dar kažkokių „aiškumų“, nepastebėdami, kad kalbėdami daug ką tiesiog suplakame į vieną daiktą, nes esė yra tapęs gana madingu žodžiu, ir eseistika dabar dažnai vadinama tai, kas visai neseniai buvo vadinama publicistika. Daugelis publicistinių rašinių, kad ir V. Kudirkos tekstai, šiandien laikomi esė.
Buvo paminėta ir kita problema: mes ilgai svarstome, ar kokius nors psichologinius eskizus laikyti eseistika, ar ne. Čia gerai tinka Giedros Radvilavičiūtės pavyzdys. Linkstama manyti, kad jos tekstai yra eseistika, o aš tvirtinčiau, jog tai - tam tikra prozos atmaina. Ir jei sudėsime dešimt G. Radvilavičiūtės tekstų į vieną, tai bus geresnis romanas nei tie esė romanai, kurie visai neseniai buvo išspausdinti.
Taigi mums reikia svarstyti tas apibrėžtis ir aiškintis, ką mes linkę laikyti eseistika, kad neplaktume į vieną daiktą įvairiausių rašinių. Kitas dalykas - iš tikrųjų mūsų laikais nustatyti ar aptikti takoskyras nepaprastai sunku, kadangi dekonstrukcijos ir postmodernizmo patirtis mums parodė, jog pats filosofijos ir literatūros žanrų skirstymas yra visiškai sąlygiškas dalykas. Mes galime susidaryti tik labai neapibrėžtą, tik šiokį tokį eseistikos supratimą.
Todėl geriausia tiesiog pateikti tam tikrus pavyzdžius, kurie nurodytų nelyg eseistikos branduolį. Vienas tokių pavyzdžių man yra S. Gedos eseistika - ji labai svarbi lietuvių literatūros savivokai, ypač tie tekstai, kuriuose aiškinamasi, kas yra XIX a. lietuvių poezija, o jo samprotavimai apie Maironį yra eseistinės literatūrologijos pavyzdžiai, kurių akademiniai sluoksniai dar nėra pakankamai įtraukę į savo apyvartą.
Beje, vakarietiškojoje kultūrinėje tradicijoje esė stulpas yra ne tik Michelis Montaigne’is - normalūs kultūrologiniai, filosofiniai ir literatūrologiniai tekstai taip pat vadinami esė. Mano galva, daugelis mūsų rašomų tekstų, kurie yra pavadinami solidžiu esė vardu, yra komentarai, eskizai, raštingų žmonių reakcijos į įvairius reiškinius. Tačiau tai nėra ta eseistika, kuriai XX a. būdingi tam tikri paradigminiai arba vertybiniai orientyrai.
Šį žanrą plėtojo H. Hesse, P. Valery, T. S. Eliotas, kurio svarstymai apie literatūrą vadinami esė ir kurie iš esmės pakeitė literatūros istorijos supratimą - jie buvo daug svarbesni už didžiumą ano meto literatūrologinių darbų. Galbūt taip atsitiks ir su S. Gedos eseistika apie XIX a. lietuvių literatūrą ar kitus mūsų autorius.
Manasis estetikos supratimas paremtas Jeano Baudrillard’o, Jacques’o Derrida tekstais, Hanso-Georgo Gadamerio rašiniais apie poeziją, poezijos ir žodžio, poezijos ir kalbos ryšius, kuriuos jis ir pats vadina ne filosofiniais, o eseistiniais darbais. Minėčiau ir sociologą Pierre’ą Bourdieu, jo esė apie žiniasklaidą, apie televiziją - to žanro pavyzdžiai.
Man atrodo, esė yra asmeninis tam tikros problemos ir jos svarbos išgyvenimas, tekste išsiskleidžiantis kaip tam tikras minties siužetas, įtraukiantis daug platesnį kontekstą nei pradinio supratimo aktas. Esė svarbus tam tikras filosofinis, kultūrologinis krūvis. Šiuo atžvilgiu man svarbūs yra lietuvių kultūros žmonės Arvydas Šliogeris, Jonas Mikelinskas, Arvydas Juozaitis, Andrius Konickis, Auding...
Personali esė
Šiame straipsnyje nagrinėjama lietuvių personalioji eseistika lyginant ir ieškant paralelių su pasaulyje jau susiklosčiusia personaliosios eseistikos tradicija. Pasiremsiu antologijos „Personaliosios esė menas; antologija nuo klasikinės epochos iki dabarties“ sudarytojo amerikiečio Phillipo Lopate’o įvadu.
Lyginsiu P. Lopate’o įžvalgas ir ilgos, Michelio Montaigne’io ar net Senekos laikus siekiančios tradicijos apibendrinimus su tuo, ką per trylika metų (nuo Rolando Rastausko pirmųjų esė 1993 m. nuorodų) pavyko padaryti personaliesiems eseistams ir jų tyrinėtojams Lietuvoje.P. Lopate’as personaliosios esė žanrą apibūdina panašiai kaip Bilas Rorbachas, teigęs, kad personaliojoje esė visada kalbama pirmojo asmens vardu ir kad personalioji esė tam tikru požiūriu yra jo autorius. P. Lopate’as taip pat nurodo, kad personalioji esė yra neformaliosios (skirtingai nuo formaliosios, t. y. mokslinės, politinės, kultūrinės ir t.t.).
Vieną iš personaliosios esė ypatybių P. Lopate’as nurodo jos intymumą. Esė autorius tarytum kalba tiesiai skaitytojui į ausį, patikėdamas jam viską - nuo paskalų iki išminties. „Pasidalydamas savo mintimis, prisiminimais, troškimais, skundais ir keistybėmis, personalusis eseistas užmezga santykį su skaitytoju, dialogą - draugystę, galbūt pagrįstą susitapatinimu, supratimu, pasitikrinimu ir bičiulyste“.
Ar tai reiškia, kad personalieji eseistai yra monologistai, nerandantys su kuo pasikalbėti ir priverčiantys juos išklausyti skaitytoją? P. Lopate’as taip nemano. Anot jo, personalieji eseistai kalbasi su savo skaitytojais todėl, kad yra įpratę diskutuoti patys su savimi. Dialogo forma literatūroje įtvirtinta jau nuo Platono laikų.
P. Lopate’as atskiria personaliąją esė nuo autobiografijos. Autobiografinių memuarų autorius, jo nuomone, juda linijine kryptimi, vis giliau panirsta į naratyvą, kaip ir romane neišvengiamai įtraukia psichologinius ir socialinius įvykių aspektus. Personalioji esė rašoma, kitaip nei autobiografija, ciklais. Eseistas visuomet pradeda nuo prielaidos, kad skaitytojas su jo tekstu susiduria pirmą sykį. Todėl eseistas nevengia pasikartojimų.
Pridurčiau nuo savęs - personalioji esė gali turėti tam tikro „džiazavimo“ elementų. Prie tos pačios temos galima nuolat grįžti rašant vis naujas esė ir renkantis skirtingas prieigas. Šiuo atveju P. Lopate’as pabrėžia būtiną autobiografinių detalių pakartojimą, kad skaitytojas susigaudytų, apie ką rašoma.
Istorinės ištakos ir kultūrinis kontekstas
Personaliosios eseistikos žanras, anot P. Lopate’o, siekia graikų ir romėnų klasikinės kultūros laikus. Ne tik formaliomis, bet ir personaliosiomis esė jis laiko kai kuriuos Senekos laiškus („Apie triukšmą“, „Astma“, „Scipio vila“), Plutarcho tekstą „Paguoda jo žmonai“.
Esė rašymo tradicijų jis neaptinka afrikiečių ir arabų literatūroje. Arabai „aš“ atverti gali nebent poezijoje. Tačiau Japonijoje jau X a. personaliąją eseistiką galima įžvelgti Sei Shonagog dienoraštyje. Kinijoje Tang dinastijos klestėjimo laiku esė rašymas buvo būtina kariškių egzamino procedūros dalis. Kai kurie jų pasirinkdavo rašyti literatūrines esė. Šiuolaikinėje kinų literatūroje taip pat esama eseistų (Lu Hsun).
P. Lopate’as ryškiausiu personaliosios eseistikos klasiku nurodo, kaip įprasta, prancūzų eseistą M. Montaigne’į (1533-1592). Po M. Montaigne’o esė žanras iš Prancūzijos persimetė ir suklestėjo Didžiojoje Britanijoje. Tai gali turėti kažką bendra su anglams įprasta ekscentriškumo tolerancija ir anglų rašytojams būdingu polinkiu komiškajai ironijai, teigia P.
Esė žanro ryšys su kultūros ar sociumo ypatybėmis yra neabejotinas, tai rodo ir faktas, kad personalioji esė Lietuvoje suklestėjo tik nepriklausomybės laikais. Kai kurioms amerikiečių personaliosioms esė įtakos turėjo Ralpho Waldo Emersono ir Henry Davido Thoreau gamtos meditacijos (W. Berry, E. Hoagland, A. Dillard).
Tačiau didžiulę įtaką šiam žanrui daro ir laikraščių kultūra. Viena populiari personaliosios esė kryptis išsikristalizavo iš humoristinių stulpelių laikraščiuose tradicijos (R. Benchley, J. Thurber, D. Parker, H. L. Mencken, H. H. Broun, F. P. Adams). Kita - džentelmeniškai elegantiška, sekanti Franciso Scotto Fitzgeraldo įvesta džiazo epochos kultūros tradicija - atspindėjo „New Yorker“ stilių (E. B. White, A. J. Liebling, J. Mitchell).
Laikraščiai „Partisan review“ ir „Commentary“ kultivavo energingą ir kovingą esė rašymo stilių. Pokario metu, prisimena P. Lopate’as, eseistas buvo suvokiamas kaip viešas intelektualas, galintis pasisakyti apie viską, pradedant politika ir kultūra, baigiant asmeninio gyvenimo klausimais.
Amerikiečių literatūra irgi, pasirodo, turėjo personaliosios esė „aukso amžių“ (M. McCarthy, E. Wilson, L. Trilling, H. Rosenberg, R. Warshow, I. Howe, E. Hardwick, A. Kazin, L. Fiedler, J. Baldwin, S. Krim, G. Vidal). Todėl personaliųjų eseistų atsiradimas Lietuvoje nėra atsitiktinis ir lyg iš niekur nieko čia atsiradęs literatūrinis reiškinys.
Nuoširdumas ir atvirumas
Kad tarp rašančiojo esė ir skaitytojo įvyktų dialogas, anot P. Lopate’o, rašantysis turi patraukti skaitytoją savo garbingumu. Eseistui būtina nuoširdžiai atsiverti savo skaitytojui, pelnyti jo pasitikėjimą. Tačiau rašytojas - tik žmogus. O žmogus, teigia P. Lopate’as, remdamasis psichoanalizės tiesomis, yra save apgaudinėjantis ir racionalizacijas kuriantis gyvūnas.
Kaip žinoti, kada rašytojas apgaudinėja savo skaitytoją, nes meluoja pats sau, o kada jis yra atviras ir nuoširdus? Juk tai, ką mes galvojame ir sakome apie save, gali būti labai tolima tam, kas mes iš tiesų esame. Sigmundas Freudas teigė: mes apjuosiame save idiosinkratiniais naratyvais, kurie apsaugo mus nuo realybės. Be jų negalėtume išgyventi. Gal tą patį daro ir personalusis eseistas?
Anot P. Lopate’o, personaliajam eseistui būti nuoširdžiam galima tik skeptiškai vertinant savo paties garbingumą. Kuo daugiau eseistas savo tekste demaskuoja racionalizacijų, tuo labiau jis darosi teisingesnis ir nuoširdesnis. Mano požiūriu, svarbi yra P. Lopate’o išskirta kalbos jungtis „kiek įmanoma“.
Kritikas, pats būdamas eseistu, žino, kad visiškai atviras, net ir labai norėdamas, negali būti nė vienas eseistas. Tam priešinasi, pasakytų psichoanalitikai, rašančiojo gynybiniai mechanizmai. Tačiau pastanga būti atviram reiškia sėkmingo personaliojo esė rašymo sąlygą. Todėl personalieji eseistai skatina rašantįjį nusiimti kaukes (M. Montaigne, W. Berry), išsklaidyti iliuzijas (W. Hazlitt). Personalusis eseistas kiek įmanoma privalo apnuoginti savo sielą. Kad personalioji esė nusisektų - ji turi likti šiek tiek pažeidžiama. Skaitytojai sunkiai priima savimi pasitikinčius ir patenkintus autorius.
Personalieji eseistai, teigia P. Lopate’as, dažnai kuria teksto intrigą, pripažindami savo neišmanymą ar kokį nors fizinį bei psichinį netobulumą. Kartu jie kuria atvirą problemą ir ima tirti asmenybės ribas. Taip Natalia Ginzburg prisipažįsta skaitytojui, kad ji negalinti prisiminti garsių aktorių pavardžių, Charlesas Lambas - kad neturįs muzikinės klausos, o Maxas Beerbohmas aiškinasi savo nesugebėjimą suprasti filosofiją.
Lietuvių personalieji eseistai skverbiasi net giliau, nevengdami kritiškai pažvelgti ir į savo pasakotojų asmens tapatumo gelmes: „Mane apsėdusi vienatvės didybė, vienatvės megalomanija, vienatvės patologija, ekshibicionizmas, iškrypimas vienatve <…>“, - mąsto apie save S. Parulskio esė „Geltona padangės dėžutė“ pasakotojas.
„Man jau beveik šešiasdešimt. Be to, dar turiu stuburo problemą, kuri darosi kaskart svarbesnė (iki šiol svarbiausia būdavo galvos problema). Todėl esu tikras, kad jau niekados neįlipsiu į aukšto medžio viršūnę. O kitados…“, - medituoja ties amžiaus užbrėžta riba kūnui A. Andriuškevičiaus esė „Niekados, kitados“ pasakotojas. Savo asmenybės ypatybes apmąsto ir G. Radvilavičiūtės pasakotoja esė „Protas ir jausmai. Tekstai ir tėvai“: „Aiškiai žinau, kad emocijos yra mano priešai. Trukdo užmigti. Bendrauti su žmonėmis - dalykiškai arba laikantis etiketo. Kantriai užsiklijuoti žiemai langus.
Nekreipti dėmesio į senutę, sunkiai, su dviem lazdelėm vis einančią Aušros vartų link. Nekenčianti, supykusi, gailinti, mylinti - esu visiškai pažeidžiama“. „Negaliu skaityti, ir šis jausmas ypač klaikus. Nepaskaitau nė trijų eilučių - nesutelkiu dėmesio. Jūs to negalit suprasti, nes jums taip niekad nėra atsitikę“, - perteikia skaitytojui ištikusią negalią G. Kazlauskaitės esė pasakotoja. „Nerašau romanų, nes esu silpnas ir senas. To silpnumo neslepiu“, - skelbia R. Kokia tokių asmeninių atsivėrimų prasmė?
P. Lopate’as tvirtina, kad eseistika kaip žanras remiasi žmonių prigimties bendrumo prielaida. Jau M. Montaigne’is rašė: „Man svarbiau gerai pažinti save, o ne Ciceroną. Jeigu aš būsiu geras mokinys, tai mano asmeninė patirtis bus pakankama pasidaryti išmintingam. <…> Kas prisimena savo patirtas ir grėsusias nelaimes, įvairiausius nuotykius, kurie jį stumdė iš vienos vietos į kitą, tas ne tik rengiasi naujoms savo gyvenimo permainoms, bet ir mokosi suvokti savo tikrąją būtį. Cezario gyvenime nerasime pamokomų pavyzdžių daugiau negu mūsų pačių gyvenime. Ir valdovo, ir valstiečio gyvenimas visada yra žmogaus gyvenimas, kupinas įprastų staigmenų. To niekada nereikia užmiršti“.
Personalusis eseistas, samprotauja P. Lopate’as, mėgsta viską, kas smulku. Abrohamas Cowley prisimena Horacijų ir teigia, jog labiausiai jis mėgstąs smulkius daiktus, mažą linksmą namą, mažą draugų būrį. Lietuvių personalieji eseistai taip pat labai poetiškai medituoja kasdienybės smulkmenas.
Kasdienybė Lietuvoje
„Vieną dieną ėmiau žiūrėti į daiktus“, - konstatuoja S. Parulskio esė „Daiktai“ pasakotojas. R. Rastausko esė „Mano trispalvė“ švelniai aprašoma vilnonė kepuraitė, gulinti ant krėslo tarytum ištikimas šuo. Pasakotojas nusako skaitytojui jos spalvas, kurios lemtingai atliepia tautinės vėliavos simbolikai. Sužinome, kokios raidės puikuojasi jos mažyčiame herbelyje ant kaktos.
Pasakotojas nepatingi patyrinėti net ir siūlų, kuriais išsiuvinėtos raidės, spalvos - ji, pasirodo, esanti pilka. K. Navakas esė „Kavinių vienatvė“ ir „Kavinių draugystė“ medituoja ties kavos puodeliu ir apmąsto kavos gėrimo ritualo prasmes atsitiktinėje kavinėje. Kita jo esė („Stalo apologija“) skirta baldui, dar kita - mansardai („Mansarda be balandžių“).