„Lietuviais esame mes gimę“, kažkada rašė XIX a. poetas, publicistas bei visuomenės veikėjas Jurgis Zauerveinas. Būtent ši frazė iškiliausiai ir puikiausiai atspindi lietuvybę gerbiančio ir puoselėjančio žmogaus esybę.
Lietuvybė ir patiotiškumas visais laikais buvo pagrindinės sąvokos, kuriomis buvo remtasi, siekiant išvengti priešų nemalonės ir skaudžių įvykių. Tačiau ką lietuviu būti reiškia šiandien gyvenančiam žmogui?
Šiandieninė visuomenė - tai visiškai nuo prieš keletą amžių gyvavusios visuomenės besiskirianti žmonių visuma. Jeigu anksčiau gyvenusiems lietuviams būti lietuviu turėjo ypatingai didelės svarbos, o žmonės patirdami įvairias negandas, galinčias atimti lietuvybę bei komplikuoti tautinio identiteto ženklų puoselėjimą, nuolat kovojo, žadino visuomenę bei skatino savimone, tai šiandien yra visiškai priešingai.
Šiandienos pasaulyje gyvenantys žmonės į buvimą lietuviais, Lietuvos žmonėmis žvelgia kiek kitaip. Buvimas lietuviu šiandien siejamas su visiškai kitokiomis vertybėmis ar jų reikšmėmis. Buvimas lietuviais tampa kur kas sudėtingesnis, o Lietuvos žmonės darosi pasyvesni. Tačiau tai yra tik viena nuomonių pusė, kuri gali būti kiek subjektyvi.
Nepaisant to, ką reiškia buvimas lietuviu šiandienos žmogui, gali padėti suprasti įvairūs Lietuvoje gyvenančių ar dėl Lietuvos dirbančių atvejai bei patirtys ir net literatūriniai kūriniai.
Šiandien, kai tiek daug lietuvių palieka savo šalį ir ieško laimės svetur, tikėdamiesi rasti geresnį gyvenimą, būti lietuviu reiškia gebėjimą, savo širdyje jausti bei puoselėti įgimtą lietuviškumą. Lietuviškumą galime suprasti kaip iš kartos į kartą giminystės būdu perduodamą neišvengiamą bruožą. Lietuvis kuris geba puoselėti šį įgimtą bruožą, jaus meilę ir pagarbą tėvynei.
Tokį žmogų, kuris savo širdyje jautė savo tapatybės šaknis, bei jas labai vertino galime laikyti XX a. rašytoją Česlovą Milošą. Rašytojas kilęs iš Lietuvos, tačiau augo lenkiškai kalbančioje šeimoje. Nors didžiąją savo gyvenimo dalį praleido svetur, Česlovas Milošas niekada neužmiršo savo lietuviškumo.
Kai visas pasaulis ranka pasiekiamas, kai maišosi kalbos, išsitrina bendravimo ribos, kyla klausimas, kas mus, lietuvius, išskiria iš kitų tautų. Būtinybė apie tai kalbėti kyla stebint kasdienes situacijas mokykloje: vaikai vis dažniau susiduria su emigracijos sukeltomis neigiamomis pasekmėmis, jaunimas dažnai svarsto apie emigraciją ir įsivaizduoja galįs atsisakyti lietuviškos tapatybės.
Naujų iššūkių akivaizdoje istorijos ir literatūros mokytojai dažnai paliekami vieni spręsti sudėtingas mokiniams kylančias savasties dilemas, tad nuspręsta į tapatybės ugdymo procesą, dažnai vykstantį tyliai ir nepastebimai, įtraukti visų dalykų mokytojus, siūlyti patyrimines veiklas, per moksleivių patirtį bandyti atskleisti lietuvio tapatybės savastį, per kūrybines, pažintines veiklas imtis ugdyti moksleivių savivoką.
Projektu „Lietuvio kodas“ siekta sutelkti mokinius ir mokytojus švęsti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną ir paminėti Pasaulio lietuvių metus, geriau pažįstant gimtąjį kraštą ir jo žmones.
Projektą sudarė 3 dalys: 1-ų kl. mokiniams vyko kūrybinės dirbtuvės „Atrandame kultūros ženklus“, 2-ų klasių mokiniai dalyvavo protų mūšyje ir atliko kūrybines užduotis, 3-ių klasių mokiniams buvo organizuota patyriminė-pažintinė veikla - kaip galimybė ruoštis rašiniui. Į projekto veiklas aktyviai įsitraukė ir 4-ų klasių mokiniai, tapę ekspertais ir mokytojų pagalbininkais.
Tądien į vieną pynę pynėsi pažinimas tyrinėjant Lietuvoje augančias vaistažoles, susipažįstant su kultūros ženklais - akrostichu, gamtos paveldu, dainomis, valgiais, kuriant plakatus, kviečiančius į Lietuvą, prisimenant ryškiausias istorines asmenybes.
Vienas renginių - sporto varžybos. Juk sportas - neatskiriama lietuvio tapatybės dalis.
Projekto veiklas gražiai papildė įdomūs susitikimai: savo grįžimo į Lietuvą istoriją pristatė ispanų kalbos mokytojas Aleksas Kulvietis, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas daktaras Giedrius Janauskas skaitė paskaitą apie lietuvių išeiviją nuo 19 a.
Projektu buvo siekiama ugdyti mokinių pasididžiavimą savo krašto istoriniu, kultūriniu paveldu, stiprinti mokytojų bendradarbiavimą ir dalykų integracinius ryšius; per kūrybines veiklas, moksleivių patirtį atskleisti lietuvio tapatybės savastį.
To link mažas žingsnelis padarytas: reflektuojant nuspręsta, kad yra daugybė būdų ir galimybių sujungti žmones, leisti jiems pajusti vienybę, bendrumą, bendruomenę. Kiekvienas savo lietuvybę atranda ir puoselėja skirtingai - didžiuodamasis, klausdamas, tyrinėdamas, didžiuodamasis savo gimtąja kalba, krašto istorija ir žmonėmis.
Diskusiją inicijavo projektas „To Be LT“, kuriam šis vakaras buvo savotiškos išlydėtuvės. Rugsėjo 28 d. Jurgis Didžiulis ir jo suburta „To Be LT“ komanda dviem savaitėms leisis į lietuviškos tapatybės paieškas už Atlanto - lankys JAV vakarų pakrantėje įsikūrusias lietuvių bendruomenes.
Diskusijoje savo patirtimis dalinosi televizijos laidų vedėja, žurnalistė, kulinarinių knygų autorė Beata Nicholson, komikas Paulius Ambrazevičius, dainininkė ir reklamos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė, muzikantas Martynas Levickis. Visus juos vienaip ar kitaip palietusi emigracijos tema atsiskleidė naujais kontekstais, kurie į lietuvybę leido pažvelgti kitu kampu - savo tapatybę kuriame patys, todėl pasirinkimas, kokiu lietuviu būsime ir kaip su tuo gyvensime, visų pirma priklauso nuo mūsų.
„Tapatybės kokybė yra, visų pirma, žmogaus, o ne valstybės reikalas, nors daugelis dažnai galvoja kitaip. Man būti lietuviu yra faina, nes matau, kokie cool yra lietuviai visame pasaulyje. Todėl savo kelionėmis norime sustiprinti ryšį tarp visų lietuvių, dalintis istorijomis, kad visi suprastų, kokia Lietuva didelė ir kokie dideli yra mūsų žmonės,“ - pasakojo diskusijos moderatorius ir iniciatyvos „To Be LT“ autorius Jurgis Didžiulis.
Į klausimą, kada ji labiausiai didžiuojasi būdama lietuve, dainininkė ir reklamos specialistė Dovilė Filmanavičiūtė atsakė: „Mane ta akimirka ištinka kaskart, kai suvokiu, kiek mes jau esame pasiekę, būdami tokia maža Valstybe. Mes modernūs, protingi, pasaulietiški, konkurencingi, autentiški. Man labai patinka, kad mes ir perdėtai savikritiški. Manau, kad tas jausmas gimdo tik norą stiebtis ir vytis pasaulį. Ir jūs dar pamatysite, ką mes tam pasauliui parodysime!“
Pasak „Humoro klubo“ komiko Pauliaus Ambrazevičiaus, būdamas lietuviu labiausiai džiaugiasi kas kartą, kai turi svečių iš užsienio ar pats būna užsienyje. „Pasakoju įvairius įdomius dalykus iš Lietuvos istorijos - nuo „jūros iki jūros“ ir partizanų, Sąjūdžio ir Tarybų sąjungos griovimo. Ir kas kartą džiaugiuosi, kad tą sugebėjom padaryti mes,“ - kalbėjo jis.
Į lietuvybės paieškas „To Be LT“ komanda leidžiasi turėdama vieną tikslą - sutelkti viso pasaulio (tarp jų ir Lietuvoje gyvenančių) lietuvių bei iš Lietuvos kilusių žmonių bendruomenes, atrasti ir atskleisti mūsų daugialypę tapatybę, kuria galime didžiuotis, ją vertinti ir dalintis su aplinkiniais. Surinktomis istorijomis, vaizdais bei reportažais „To Be LT“ komanda dalinsis jau nuo pirmųjų kelionės dienų.
Drauge su komanda į vieną didžiausių JAV vakarų pakrantės lietuvių suvažiavimą „LT days“ Los Andžele iškeliauja ir dar vienas desantas iš Lietuvos - iniciatyvos „Lietuva 4.000.000“ komanda.
Paskutinį rugsėjo savaitgalį vykstančios šventės metu kartu su susirinkusiais JAV lietuviais jie bandys atrasti, kur ir kiek po visą Amerikos žemyną yra pasklidusių lietuvių ar jų palikuonių. Viso to tikslas - sukurti virtualų pasaulio lietuvių tinklą, padėsiantį tautiečiams lengviau vieni kitus atrasti, keistis informacija ir idėjomis, jaustis Lietuvos dalimi nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos.
„Šiandien turim visas technologines galimybes būti arti vieni kitų net būdami skirtinguose žemynuose. Klausimas - ar jomis pasinaudosime, kad sukurtume realiai veikiančią pasaulio Lietuvos visuomenę? 4 milijonai yra simbolis skaičius. Tai pasakymas, kad Lietuva nenyksta, o atvirkščiai - plečiasi ir auga, jei atsisakysime ją laikyti vien geografine teritorija. Tai visų, kurie išvyko, susigrąžinta teisė būti Lietuvos visuomenės dalimi,“ - sakė iniciatyvos komunikacijos vadovė Aušra Kukelkaitė.
Pasak komandos projekto vadovės Agnės Vertelkaitės, džiugu, kad iniciatyvos, telkiančios bendruomenę įgauna pagreitį.
Na, gal kuris nors iš jų dar mato policininko uniformą, dailų sekretorės kostiumėlį, gaisrininko šalmą, šilkinę kaklaskarę, liudijančią priklausomybę meno pasauliui. Bet gali būti, kad vienas procentas mano tautiečių - „lietuvių barzdočių“ ar „geltonplaukių puikių visų“ - visų pirma veidrodyje mato… lietuvį (ar lietuvę).
Tiesa, dėl barzdočių „lietuviškumo“ suabejojau jau prieš kokį penkiolika metų, kai vieną mano barzdotą pažįstamąjį kelte Švedija - Olandija pro šalį ėjusi porelė identifikavo epitetu „Siberia“.
Šiandien, kai Lietuvos vardas drauge su trečdaliu lietuvių paplito jau kiek platesniame areale, klausimas „Ką reiškia būti lietuviu?“ dar aktyviau analizuojamas etnologiniuose, sociologiniuose, kultūrologiniuose, meniniuose etc. Nuo tų diskursų sprogsta internetas, auga knygų stirtos, ilgėja meninės bibliografijos sąrašas, o dailus lietuvio paveikslas neišryškėja, ir gana.
Kritinė pasaulio mintis pasigenda drąsos, atsakomybės už turimą laisvę bei praeities klaidas, bet stebisi lietuvių kantrumu ar svetingumu.
T. Venclova tvirtina: „Tautos identitetas yra gyvas daiktas. Atrodo, kad toji identiteto gyvybė kol kas bene geriausiai skleidžiasi mene, žaismingai it kreivame veidrodyje, atspindinčiame lietuvių veidus ir vidų.
Rolando Rastausko esė „Ta nepakeliama eurolengvybė“ naratorius išgirdęs klausimą „Ką reiškia būti lietuviu?“, jaučiasi kastruojamas, jį gąsdina būtinybė „apsibrėžti“: „Ar gali būti lietuviu žmogus, savąjį privatumą ir sykiu laisvės idėją iškeliantis aukščiau tautinės tapatybės? Maža to - laikantis, kad asmeninė tapatybė apskritai neapibrėžiama. <…> sakantis: noriu būti Kitas, un Autre, noriu išsaugoti savąjį kitoniškumą, kitokią jauseną ir galvoseną <…>“.
O man, didžiąją metų dalį matančiai tik gimtinės horizontą, tik į metų laikus reaguojančius krūmelius, į kuriuos visais sezonais vienodai šlapinasi alkoholio padauginę vyrukai, identitetas panašus į drabužių spintą, kurioje ieškodama Gucci batelių arba Crocs sandalų galiu aptikti vyžas. Aš nežinau, ką reiškia būti lietuviu.
Džiaugiuosi, kad tokių lietuvių esama ir noriu išsaugoti jų „genofondą“. Mintyse aš juos susodinu į laiko kapsulę ir pasiunčiu į ateitį kurti kitos Lietuvos - gal net su tomis pačiomis balomis, miškeliais, Rumšiškėmis, bet šviesesnės. Be pykčio.
- Lietuvai teko nueiti sunkų kelią, kad ji išsikovotų tai, ką dabar turime. Žmonės aukojo savo gyvybes, patyrė daug sunkumų. Tačiau apsižvalgykime - mes žengiame pirmyn. Aš labai didžiuojuosi būdamas lietuviu. Sunku atsakyti keliais žodžiais… Tai reiškia gilų jausmą savo kraštui, Tėvynei ir jos žmonėms. Man sunku ir įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip. Toks gyvūnėlis, kaip bitė myli savo namus, šeimą ir yra pasiryžusi dėl to aukoti savo gyvybę. Žmogus juk sąmoningas, tai kaip jis gali nemylėti savo krašto ar netrokšti jam gėrio!
Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos Informacijos skyriaus vyr. - Aš gimiau ir užaugau Lietuvoje. Man labai svarbūs žmonės, draugai ir bendraminčiai gyvena Lietuvoje, Šilutėje. Aš džiaugiuosi, kad galiu kalbėti ir rašyti lietuviškai, išėjusi į gatvę su bet kuriuo praeiviu galiu kalbėtis savo kalba. Man tai labai svarbu, nes ne kartą svečiavausi užsienyje. Man garbė būti lietuve, nes galiu laisvai reikšti savo nuomonę ir dirbti. Lietuvoje yra visos galimybės tobulėti. Turiu darbą, šeimą, todėl šio krašto neketinu palikti. Aš siekiau, kad galėčiau gyventi ir kurtis čia. Lietuvoje baigiau mokslus ir darbo ieškojau būtent čia, o ne kur nors svetur.
Šilutės ligoninės vyr. - Man Lietuva kaip žmogui davė daug. Pirmiausia, galiu kalbėti lietuviškai, galiu gimtąja kalba bendrauti su savo šeima. Gyvenu šalyje, kurioje nėra nei stichinių nelaimių, nei kokių didelių neramumų.
- Kaip ir daugelis lietuvių, aš didžiuojuosi savo tauta ir valstybe. Aš didžiuojuosi būdamas lietuvis, nors gyventi gimtojoje šalyje galėtų būti ir geriau… Ankščiau, mano studijų metais, jaunimui po mokslų sąlygos kurtis buvo geresnės, dabar sunkiau. Suprantama, ir sunkiai besiverčiantys mano kartos žmonės niekur nebenubėgs. Šilutės ligoninės kolektyvas ir Vaikų raidos sutrikimų ankstyvosios reabilitacijos tarnybos komanda (Laura Kuliešienė - pirma iš kairės) kūrybingai ir su šypsenomis laukia Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio.
- Myliu Lietuvą, nes čia gimiau, gyvenu ir turiu nuostabią šeimą. Lietuvoje gyvena mane mylintys žmonės, kuriuos aš taip pat labai myliu. Aš turiu širdžiai mielą darbą ir nuostabius kolegas. Lietuvoje, kaip niekur kitur, puiki gamta - jūra, marios, ežerai, miškai… Didžiuojuosi, jog kalbu lietuviškai.
- Šiandien būti lietuviu reiškia gebėjimą, savo širdyje jausti bei puoselėti lietuviškumą. Jį galime suprasti kaip iš kartos į kartą perduodamą bruožą, kurį puoselėdami visada jausime pagarbą ir meilę tėvynei.
Šilutės r. savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premijos komisija informavo, kad „Sidabrinės nendrės“ premijos laureate išrinkta Audra Juodeškienė, VšĮ „Kintai Arts“ steigėja ir vadovė, Kintų muzikos festivalio, tarptautinės meno rezidencijos Kintuose įkūrėja ir organizatorė, VšĮ „Paramos vaikams centras“ valdybos pirmininkė. Audra Juodeškienė - viena svarbiausių Pamario krašto kultūros puoselėtojų, vystanti kultūrinį turizmą, populiarinanti profesionalųjį meną, garsinanti Šilutės kraštą Lietuvoje ir užsienyje, įgyvendinanti Lietuvos ir tarptautinius kultūros projektus. A. Juodeškienė gimė ir augo Kintuose, čia baigė vidurinę mokyklą.
Šilutės ligoninės kolektyvo nuotrauka:
„Vyrai kalba“. Ką rodo lietuvių menininkų ir Jeffrey Epstein ryšiai? (ištrauka)
Apibendrinant, galima teigti, kad būti lietuviu šiandien - tai ne tik gimti Lietuvoje, bet ir jausti ryšį su savo kraštu, kalba, kultūra ir istorija. Tai reiškia didžiuotis savo tauta, puoselėti lietuviškumą ir prisidėti prie Lietuvos gerovės.