Būties Teorija: Kas Tai?

Būties problema apskritai yra visos filosofijos problematikos centras. Graikų filosofija orientuota į būtį, būties harmoniją. Nėra vienodų būties aiškinimų. Būties sąvoka yra bendriausia, todėl jokia protu ir patirtimi besiremianti teorija negali įrodyti tam tikros būties sampratos besąlygiško pranašumo.

Filosofijos krypčių klasifikacijos pagrindu turėtų tapti būties samprata, nes ji nulemia visą filosofinės teorijos plėtrą ir leidžia adekvačiai suprasti filosofo pažiūras. Ištrauka Būties problemą svarsto filosofijos mokslas , kuris vadinamas ontologija arba metafizika. Vakarų europos filosofinę tradiciją daugiausia veikė aristotelinė būties samprata.

Mąstyme sąvoka atitinka daikto esmę. Norint suprasti būtį, tenka būties sąvoką aptarti, nurodant jos santykį su kitomis mažesnio bendrumo sąvokomis, ją apsvarstyti, nors ir nepateikiant tikslaus apibrėžimo. Deja, nėra ir negali būti vienos, logiškai tikslios būties sampratos. Jei ji būtų, tai, galima manyti, jog istorijos raidoje būtų likusi tik viena filosofijos kryptis.

Būties teorijų įvairovė negali būti nuosekliai išmąstyta nepasirėmus istorine medžiaga. Istoriškai susiklosčiusias būties sampratas galima sisteminti, klasifikuoti, žinoma, aptarus ir pasistengus motyvuoti klasifikavimo būdą. Todėl, sistemindami požiūrius turėsime remtis istorine medžiaga. Būties klausimus svarsto metafizika.

Pirmosios filosofijos objektas yra visa būtis, būtis pati savaime, ir tą būtį stengiamasi suprasti iš pagrindų, peržiangiant regimybę, patyrimo turinį, įžvelgiant tai, kas už jo slypi ir yra kiekvieno patyrimo sąlyga. Suvokimas, kad būtis yra už to, ką matome, jau reiškia tam tikrą požiūrį. O konkrečią būties sampratą įvardijantis terminas yra graikų kilmės žodis ontologija. Antikoje būties tema yra dominuojanti, pagrindinė.

Kasdieninis žmogaus žinojimas, tame tarpe ir empiriniai taikomieji mokslai kyla iš įprastos juslinės žmogaus patirties ir yra orientuoti į esančių daiktų savybių ,jų ypatybių atskleidimą bei panaudojimą. Vienas daiktas skiriasi nuo kito pagal savo požymių sankaupą, tačiau visus daiktus vienija jų buvimo faktas. Taigi žodis būtis jau antikos filosofijos pradžioje tampa ribine kategorija, orientuota į maksimalų tikrovės apibendrinimą.

Platono Būties Samprata

Platonas (427-347 m. Pr. M. E. ) gimė turtingoje aristokratų šeimoje. Jis gavo puikų išsilavinimą - mokėsi gramatikos, muzikos, gimnastikos ir tapybos. Platonas buvo gabus poezijai, ypač domėjosi homero kūryba. Svarbus įvykis platono gyvenime buvo susitikimas su filosofu sokratu, kuris nulėmė jo filosofines pažiūras.

Po sokrato mirties platonas daug keliavo, vėliau grįžęs į atėnus įkūrė savo filosofijos mokyklą, pavadindamas ją akademija. Filosofijoje platonas rėmėsi ankstesniais graikų mąstytojais. Jis gerai žinojo heraklito, anaksagoro pažiūras, buvo susipažinęs su elėjos mokyklos filosofija, taip pat pitagoriečių teorijomis. Platonas kaip ir heraklitas manė, kad fiziniame pasaulyje nieko nėra amžino, todėl pojūčiai negali suteikti tikrojo pažinimo.

Platonas

transcendentãlijos (lot. transcendentia - peržengiantis), scholastinės filosofijos sąvokos, reiškiančios būtinas būties (esaties) savybes, savo apimtimi pranokstančias 10 Aristotelio kategorijų. Transcendentalijų teorijos elementų yra jau Platono, Aristotelio, Plotino, neoplatonikų, Avicenos veikaluose, dažniausiai minimos vienio, gėrio ir tiesos transcendentalijos.

Transcendentalijų teorija daugiausia plėtota viduriniais amžiais. Jos raidai turėjo įtakos Filipas Kancleris (1160-1236), Aleksandras Halietis (1185-1245), Albertas Didysis, Bonaventūras, Tomas Akvinietis, Rolandas Kremonietis (1178-1259), J. Dunsas Škotas ir kiti. Nagrinėta, kiek transcendentalijos sutampa su Dievo savybėmis, kiek transcendentalijos pakeičiamos vienos kita.

Tomas Akvinietis tyrinėjo esinio (ens), vienio (unum), tiesos (verum), gėrio (bonum), daikto (res), ko nors (aliquid) ir grožio (pulchrum) transcendentalijas, jų tapatumą, skirtumus, hierarchiją ir santykius. Bonaventūras vienį, gėrį ir tiesą siejo su trimis Švč. Trejybės asmenimis. J. Dunsas Škotas transcendentalijas laikė metafizikos tyrimo pagrindiniais objektais, šalia paprastų transcendentalijų suformulavo transcendentines disjunkcines būties atributų poras: paprasta ir sudėtinga, aktas ir potencija, substancija ir akcidencija bei kita.

J. Eckhartas teigė, kad esinio, vienio, tiesos ir gėrio transcendentalijos yra būdingos tik Dievui. Transcendentalijų mokymu J. Eckhartas siekė filosofiškai paaiškinti Švč. Trejybę. 17 amžiuje F. Suárezas, turėjęs daug įtakos vėlesnei transcendentalijų doktrinai, atsisakė transcendentinių atributų porų, pripažino tik esinio, vienio, tiesos, gėrio transcendentalijas.

Transcendentalijų teoriją kritikavo L. Valla (tik daiktą laikė transcendentalija), B. Spinoza (teigė, kad transcendentalijos yra neaiškios idėjos), I. Kantas (transcendentalijas laikė tautologijomis) ir kiti.

Būties Teorija ir Jos Samprata

Būtį suprantame kaip visumą dalykų, į kuriuos nukreiptas filosofinis mąstymas, o visa filosofija iš esmės yra būties teorija. Joje reiškiasi kryptys, atmainos, išskiriami dalykai ir t. t. Tačiau filosofai sąvokai būtis suteikia lyg ir siauresnę prasmę, nes dažniausiai netapatina su visa tikrove.

Tarkime, pažinimo teorija, apsiribojanti pažinimo dalykais, būties teorijai nepriklauso, nors ir pažinimas „būna”, „esėja”, „esti”, nes yra tikrovės dalis kaip procesas, kaip dvasinis tikrovės suvokimo būdas, apie kurį juk galima pasakyti „yra”. Be to, būties teorijos sąvokos kai kurios filosofinės sistemos vengia, nors ir neneigia. Pavyzdžiui, taip yra marksizme, kuriame išskiriama „tikrovė” ir jos „atspindys” kaip įvairios sąmonės formos.

Todėl atspindys nėra”, jis būčiai nebepriskiriamas. Iš to išplaukia, kad „nėra” nei meno, nei mokslo, nei religijos, nei pačios filosofijos. Nes tai tik pačios „būties”, arba „visuomeninės būties”, t. y. materialinio žmonių gyvenimo, atspindys. Atrodytų, jog tai tiesiog nesusipratimas, tačiau dialektinio materializmo logikoje taip teigiama.

Beje, yra ir kitas kraštutinumas, kai būčiai priskiriami tik idealūs dalykai, nes jie esą amžini ir nesunaikinami, o materialaus pasaulio daiktų lyg ir „nėra”, nes jie laikini, jie čia atsiranda, čia išnyksta. Štai toks graiko Platono palikimas europiniam mąstymui. Apskritai būties teorijos dalyko suvokimas prasideda, kaip ir dera, nuo filosofinio klausimo.

Visi filosofai sutaria, kad būties klausimas ir yra pagrindinis filosofijos klausimas, nors, kaip matėme, atskiros filosofinės sistemos jį formuluoja nevienodai. Taigi jeigu klausiama, kas yra pasaulis, kas yra žmogus, kas pagaliau yra tikrovė, tai šie klausimai yra būties klausimai, nes „dalykai”, apie kuriuos klausiama, iš tiesų „būna”, „esti”, „yra”.

Jau sakyta, kad, dabarties filosofų nuomone, filosofiškiausiai būties klausimą suformulavo naujųjų laikų filosofas G. Leibnicas, tardamas: ,,kodėl apskritai yra būtis, o ne priešingai - niekas?” Taip suformuluotas klausimas yra labai abstraktus, nes nukreiptas ne į atskirą daiktą ar daiktus, o į visumą, į tos visumos buvimo sąlygas ir priežastis.

Bet ar nebūtiški yra klausimai - kas yra menas? kas yra vertybė? kas yra kultūra? kas yra sąmonė? ir t. t. Visi filosofus dominantys dalykai nėra „daiktai”, o sąvokos - bendrybės (universalijos). Pati sąvoka būties teorija yra naujausių laikų filosofavimo rezultatas. Jos pirminė sąvoka yra metafizika.

Taip buvo pavadinti Aristotelio filosofiniai samprotavimai apie tikrovę iš jos „pirminių priežasčių”. Laikantis graikų filosofinės tradicijos, metafizika tampa esmine filosofijos dalimi. Šiais laikais ji dar vadinama ir klasikine filosofija, t. y. tobuliausia, pavyzdine ir visais atžvilgiais sektina filosofija.

Naujaisiais laikais (17-18 a.) būties teorija sąvokos siaurąja prasme atsiduria antroje vietoje po pažinimo teorijos (gnoseologijos, epistemologijos), nes tai laikotarpis, kai žmonių pažintinė, ypač mokslinė, veikla ima sparčiai plėtotis ir diferencijuotis.

Kintant požiūriui į būties teoriją, filosofinės žinios iš naujo sisteminamos, o būties teorija pirmine jos samprata įvardijama įvairiomis sąvokomis: esmės filosofija, ontofilosofija, universalioji filosofija, ontologija ir t. t.. Sisteminant filosofines žinias, ypač daug pasidarbavo vokiečių filosofas Christianas Volfas (Wolff, 1679-1754).

Jis, kaip ir Aristotelis, išskyrė teorinę ir praktinę (veiklos) filosofiją, tačiau metafiziką, kaip esminę filosofijos dalį, suskirstė į bendrąją (general), t. y. ontologiją (gr. on - esantis), ir kelias specialiąsias filosofijas: kosmologiją, psichologiją ir prigimtinę teologiją. Naujausiais laikais (pradedant 19 a. viduriu) pastarosios dvi nuo filosofijos atsiskyrė, nes psichologijos žinias imta tikrinti stebėjimu ir eksperimentu, o pirminė (prigimtinė) teologija tampa daugiau tikėjimo, o ne žinojimo dalyku.

Chr. Volfo ontologijoje neliko vietos Absoliuto filosofijai. Šis nesusipratimas išryškėjo vėliau, kai G. Hegelis sukūrė tokią filosofinę sistemą, kurioje būties teorija (ontologija) ir pažinimo teorija (gnoseologija) iš esmės sutapatinamos dialektinėje logikos teorijoje: būtis yra dvasia, kurios turinį sudaro mąstymas, t. y. Absoliuto savipažina.

Naujausiais laikais filosofinis pažinimas, kaip žinoma, smarkiai plečiasi, daugėja disciplinų, todėl imta abejoti, ar būties teorija kaip bendriausia filosofijos disciplina iš viso yra galima ir priimtina kaip savarankiška filosofavimo kryptis. Mat pagrindinį filosofijos klausimą vienaip ar kitaip sprendžia ir gamtos filosofija, ir teodicėja, ir žmogaus filosofija, ir kitos filosofijos.

Taigi filosofijos sisteminimas dėl filosofijos krypčių, atmainų ir disciplinų plėtotės tapo problema, kuri neišspręsta iki šiol. Pvz., lenkų filosofas Stanislavas Kaminskis knygoje „Theory of being to anderstund reality” (Lublin, 1980) savo apžvalginiame straipsnyje apie būties teorijos problematiką ir disciplinų sistemą pateikia bent penkis dabarties filosofijos sisteminimo principus ir neabejoja, kad nei praktinė filosofija (estetika, etika, technikos filosofija), nei savimonės filosofija negalima be būties teorijos pagrindinių principų.

Net aksiologija (vertybių teorija) nėra išimtis, nes vertybės, jeigu jos realiai egzistuoja, yra būties tipas arba bent būties savybė, arba būties modusas (lot. modus - matas, būdas, rūšis), kurio esmę ir siekia pažinti metafizika. Tą patį galima pasakyti ir apie moralę, kuri yra žmogaus dvasios struktūros dalis, ir apie Dievą: visi šie dalykai yra būtiški.

Net I. Kantas, kuris metafiziką pripažino kaip grynojo proto logiką (metaphysica est logica intellectus), išsaugojo klasikinės būties filosofijos dalį trijose grynojo proto idėjose - pasaulio, sielos ir Dievo, kurių esmė aiškinama tuo pačiu transcendentavimo (metafiziniu) būdu kaip ir pati būtis. Tas būdas dar kitaip vadinamas ontologine, t. y. Pažinimo teorija atsirado dėl abejonės filosofavimo objektyvumu.

Tačiau pažinimo teorijos savarankiškumas yra santykiškas, nes ji neįmanoma be pačios būties teorijos. Taip yra dėl to, kad pažinimo teorija nagrinėja metafizikos teiginių pagrįstumą ir galimą jų klaidingumą. Hegelio Absoliuto teorijos sistemoje ontologija nuo gnoseologijos visai neatskiriama, o vienas marksizmo filosofijos pagrindėjų F. Engelsas pažinimo galimumo klausimą vadina antrąja pagrindinio filosofijos klausimo puse.

Su tokia pažiūra galima ir sutikti, nes iš esmės pažinimo teorija yra būties teorijos filosofija, t. y. metafilosofija arba metametafizika. Tapatumo šiose filosofijos pusėse vis dėlto nėra, šių pusių ryšys įrodo metafizikos primatą kiekvienai kitai filosofijos disciplinai.

Būties Paslaptys Žmogui

Būties paslaptys žmogui svarbiausios. Jas įminęs, žmogus pagaliau pasiektų visišką sielos ramybę, nes taptų laisvas. Taigi būties klausimai iš tikrųjų yra patys svarbiausi ir kartu žmoniškiausi, nes niekam kitam, išskyrus žmogų, jie nerūpi. Pagaliau būties klausimų kėlimas parodo esminį žmogaus dvasios lūžį.

Įvairiose planetos vietose jie buvo keliami dar gerokai prieš filosofiją kosmogoniniuose ir religiniuose mituose. Ryškiausias tokių klausimų kėlimo pavyzdys yra indų vedos („veda” sanskrito kalba reiškia žinojimą), kurių turinys dėl jų amorfiškumo nesurado jokios nuoseklios sistemos, paaiškinančios žmogaus ir pasaulio atsiradimą. Dėl tokio nenuoseklumo, įvairių užuominų, atsakymų į keliamus klausimus nebuvimo, vedų tyrinėtojai jas interpretuoja įvairiai. Kas yra tos vedos.

Vedos - tai per ilgą laiko tarpsnį nežinomų autorių sukurtų religinių himnų, giesmių ir maldų rinkiniai. Mokslininkai išskyrė keturias vedų grupes: Rigvėdą (žinojimo himnus), Jadžurvedą (aukojimo formules) Samavedą (giesmių melodijas), Adharvavedą (užkeikimus. Seniausias himnų rinkinys yra Rigveda. Įvairūs tyrinėjimo šaltiniai šiuos himnus datuoja 33000-aisiais-600-aisiais metais prieš Kristų.

Rigvedoje yra 1028 himnai, susidedantys iš keturių dalių: Samhitų, t. y. pačių himnų, Brahmanų, t. y. vėlesnių Samhitų paaiškinimų ir komentarų, Aranjakų, t. y. himnų, skirtų seneliams ir miškų atsiskyrėliams, ir pagaliau vertingiausios filosofine prasme vedų dalies - Upanišadų (upani-šad - sėdįs greta), t. y. Vedos vertingos tuo, kad tai pirmasis raštijos paminklas, kuriame keliamas būties klausimas ir bandoma pagrįsti pasaulio atsiradimo idėją.

Kai kuriose Samhitų himnuose taip ir klausimas: iš kur vėjas? Iš kur saulė? Iš kur kilo matomas pasaulis? Kas yra Dievas? Ir t. t. Viename iš Rigvedos himnų užrašytos kosmogoninės idėjos: pradžioje nebuvo nieko - nei esaties (sat), ne ne-esaties (asat). Taigi nebuvę nei erdvės, nei dangaus, nei dienos, nei nakties, nei mirties, nei nemirtingumo. Tačiau pasaulis, dievai ir visa kita vis dėlto atsirado.

„Upanišadose” aiškinami visur ir visada esantys Visatos principai - brahman ir atman, kurių sąveikoje asat ir virsta sat. Brahman suprantamas kaip aukščiausias kūniškas objektyvumas, kurio pripildytas visas kosmosas. Taigi jis ir vienis, ir daugis. Tuo tarpu atman yra taip pat visus esantis psichiškumas., t. y. subjektyvumas, asmeninis pradas „Aš”. Pats brahman ir pažįstamas per atman.

Tai vyksta sugebančiame pažinti žmoguje, kuriame tie viską apimantys pradai reiškiasi vienovėje. Iš to išplaukia, kad brahman kartu yra ir atman. Tai iš esmės yra tapatybės filosofijos užuomazgos, naujaisiais laikais išplėtotos vokiečių filosofo F. Brahman ir atman „Upanišadose” vaizduojami kaip abstraktūs, neapibrėžti dalykai, tačiau be jų kalbama ir apie penkis jutimiškai konkrečius pradus, iš kurių kyla jau ir daiktai. Tai eteris, oras, ugnis, vanduo ir žemė.

Taigi indų ikifilosofiniame mąstyme pirmą kartą bandoma pagrįsti būties atsiradimo iš nebūties idėja, kuri gerokai tobulesne forma ir turiniu išplėtojama europiniame mąstyme teorijos pavidalu.

Graikų Filosofija

Graikų tautos istorijos pradžia nėra visai aiški. Graikiškai kalbantys žmonės (jonėnų tarme kalbančios gentys) kadaise gyveno Mažosios Azijos pakrantėje, žemyno dalyje - Balkanų pusiasalyje, ir kaip išeiviai (t. y. italikai) Apeninų pusiasalyje bei Sicilijos saloje. Jie įkurdavo nedidelius miestus-polius (valstybėles), kurių kultūros (plačiąja kultūros prasme) lygmuo buvo gana nevienodas. Prieštaringa ir graikų religija.

Senovės Graikija

Viena vertus, jie garbino daugybę gana nepadoraus (šiuolaikinio žmogaus požiūriu) elgesio olimpinių dievų, kita vertus - sukūrė irgi abejotinos reputacijos dievo Dioniso (Bakcho) ir pusdievio Orfėjo kultus. Šiuose kultuose taip pat daug prietarų, vulgarumo, barbarizmo. Tokie dalykai puikiausiai derinosi su atsiradusiu moksłu ir filosofija, tačiau tai neturėtų kelti nuostabos, nes ir mūsų laikais klesti prietarai.

Mistika, kuriasi barbariški religiniai kultai ir randasi kitokių keistų reiškinių: sektų, alkoholizmas, narkomanija, prostitucija, paskalos, plėšikavimas, vandalizmas. Vienas svarbiausių ikifilosofinio mąstymo graikų kultūros paminklų buvo Homero ir Hesiodo (VIII-VII a. pr. Kr.) literatūriniai kūriniai, ypač kosmogoniniai ir teogoniniai mitai, t. y. mitai apie pasaulio ir dievų kilmę. Mitų, kaip ir daugybės religijų, šaknys yra žmogaus fantazija ir tikėjimas.

Ėmus abejoti mitais, imta ieškoti loginiu mąstymu pagrįstų pasaulio ir daiktų atsiradimo bei buvimo sąlygų ir priežasčių. Tai pirmiausia atsitiko Graikijos polyje Milete (Mažojoje Azijoje) VI a. pr. Kr.

Talio Iš Mileto Indėlis

Visi filosofijos istorikai sutaria, kad pirmasis Europos filosofas buvo Talis iš Mileto (645-547 m. pr. Kr.). Taigi Talis vienas pirmųjų suabejojo mitų teiginiais ir paklausė, iš kur pasaulio daiktų įvairovė ir kur pasaulio daiktų pradžia. Atrodo, kad kalbama apie daiktų pradą, t. y. dalyką, iš kurio šie daiktai atsiranda ir į kurį grįžta daiktams sunykus, pražuvus.

Tačiau Talis „prado” sąvokos dar nevartojo, vartojo tik žodį „pradžia”. Jis net neklausė, kas sukūrė pasaulį, bet domėjosi, koks tas pasaulis buvo iš pat pradžių. Tačiau kad ir kaip ten būtų, pirmasis filosofinis būties klausimas buvo pasaulio ir daiktų „pradžios” klausimas.

Rusų filosofijos istorikas A. Čanyševas visą Jonijos filosofiją vertina kaip protofilosofiją, t. y. pirmapradę filosofiją, bet vis tiek filosofiją, nes palyginti dar naivus mąstymas, tačiau mitologines sąvokas atmeta. Talis iškelia racionalią (dabarties požiūriu) hipotezę, kad pasaulio ir daiktų pradžia yra vanduo. Kartu tai yra ir pasaulio vieningumo idėjos pagrindimas: visko pradžia ir pabaiga yra tas pats vanduo, t. y. viskas kyla iš vandens ir grįžta į vandenį.

Tai reiškia taip pat ir tai, kad niekas iš nieko neatsiranda ir į nieką nepavirsta. Filosofijos istorikų Mileto mokykla pavadintai teorijai priklauso dar du seniausieji Graikijos filosofai - Anaksimandras (611-546 m. pr. Kr.) ir Anaksimenas (585-524 m. pr. Anaksimandras, palyginti su Taliu, filosofinę kalbą praturtina.

Būtent jis pirmasis kalba ne apie pradžią, bet apie visko pradą - arche. Šio prado Anaksimandras nesutapatina nė su viena anais laikais žinoma medžiaga. Šiuo pradu Anaksimandras vadina apeironą (gr. apeiron - begalybė), t. y. kažką neapibrėžtą, begalinį, beribį. Jis mąsto taip: jeigu pradas būtų vanduo arba oras, arba žemė, tai vienas iš jų būtų pagrindinis ir kitus pradus paverstų savimi.

Taigi pradas turi būti visoms medžiagoms neutralus. materija, kuri ir dabar suprantama kaip tai, kas neapibrėžta ir yra tik dalelių ir medžiagų šaltinis. Apeironą arba materiją galima būtų įsivaizduoti kaip pirminę plazmą, egzistavusią kelias akimirkas po hipotetinio Didžiojo Sprogimo (Didžiojo Sprogimo hipotezę iškėlė amerikietis Džordžas Gamovas 1946 m.). Apeironas, pasak Anaksimandro, amžinas ir nesunaikinamas.

Judėdamas ir išskirdamas priešybes - karštį ir šaltį, drėgmę ir sausrą - jis ir suformuoja pasaulį su visa jo įvairove. Tai jau evoliucijos teorijos pradmenys, nes filosofas kalba ir apie gyvybės, gyvūnų bei žmogaus atsiradimą. Anaksimandras kalba taip pat ir apie kosminį teisingumą, t. y. Nors Anaksimenas buvo Anaksimandro mokinys, tačiau jis genialios savo mokytojo apeirono idėjos nepriėmė.

Jo nuomone, Visatos ir daiktų pradas yra oras. Visi kiti daiktai ir elementai - oro išretėjimo ar sutirštėjimo rezultatas. Siela susideda iš oro, o ugnis - išretėjęs oras. Mileto mokyklos filosofai vadinami natūrfilosofais, nes filosofavo apie gamtą ( lot. natura - gamta), tačiau šių filosofų vaidmuo filosofijos ir mokslo istorijai svarbus ne tiek dėl atradimų, kiek dėl ieškojimų, nes jie pirmieji atmetė mitologinį pasaulio aiškinimą. 494 m. pr. Kr.

Herakleito Teorijos

Herakleitas (540-480 m. pr. Kr.) irgi jonėnas. Jis, kaip ir miletiečiai, mąsto apie kosmoso ir daiktų pradžią, tačiau, filosofijos istorikų nuomone, pažengė gerokai toliau. Herakleitui pradas (arche) yra ugnis, tačiau filosofijos mokslininkai šiame prade mato kitokią prasmę negu vandenyje, ore ar neapibrėžtame apeirone, nes ugnis neturi jokio substancinio pastovumo.

Dėl to pasaulis Herakleito akimis yra nuolatinis vyksmas, nenutrūkstantis procesas, pasireiškiantis kaip amžinas tapsmas ir amžina žūtis. Taigi pasaulis panašus į degantį laužą: ugnis atsiranda lauže degant malkoms, todėl visa, k...

Aristotelio Būties Teorija

Aristotelio būties teorija. Aristotelis buvo Platono mokinys, ir puikiai suvokė jo teorijos prieštaravimus ir trūkumus. Jis mėgino suteikti didesnį realumą empyrinio pasaulio daiktams ir sukurti prielaidą: racionaliai apmąstyti daikto tąsą (t. Y jo atsiradimą ir išnykimą). Nagrinėjant būties klausimą savo metafizikoje Aristotelis iškart pabrėžia, kad būties nėra kategorija, o yra tai kas apibrėžiama kategorijų pagalba.

Filosofijoje kategorijomis vadinama pačios bendriausios sąvokos kuriomis apibrėžiama siauresnės sąvokos, tačiau pačios jos nėra niekaip neapibrėžiamos.

„Reikia būtinai sakyti ir galvoti, kad būna tik tai, kas yra. Parmenino samprotavimų apie būtį išeities taškas buvo be galo paprastas. Tai tautologiškai skambanti tezė. Bet iš šio paprasto principo Parmenidas darė daugybę išprotavimų; jis išprotavo visas būties savybes. Tik iš nebūties, bet nebūties nėra.

Ji negali turėti ir pabaigos, nes neturi ir pradžios; vadinasi, ji yra amžina. Ji yra tolydi, nes kiekvienas pertrūkis būtų nebūtis; yra nejudanti ir apskritai nekintanti, nes keistis ji galėtų tiktai tapdama nebūtimi; ji yra ir nedaloma, nes jos dalys, jau nebebūdamos būtimi, turėtų būti nebūtis; ji neturi savyje jokių skirtumų, nes kas skiriasi nuo būties, tas yra nebūtis. Ar Parmenino būtis ta pati, apie kurią Herakleitas sakė, kad ji yra kintanti ir įvairi?

Herakleito teorija atitinka patirtį, juslinį pasaulio vaizdą.

tags: #kas #yra #buties #teorija