Krikščionybė Lietuvoje vaidino formuojantį ir dominuojantį vaidmenį per šimtmečius, ypač Katalikų Bažnyčia, kuri dažnai vadinama jauniausia visuotinės Bažnyčios dukra Europoje. Tačiau, vadindami ją jauniausia Europoje, užmirštame, kad ji yra seniausioji lietuvių tautos institucija ir vienintelė tęstinai išsilaikiusi iki mūsų laikų.
Išnyko Lietuvos viduramžių valstybė, griuvo lenkų - lietuvių imperija, rusų carai bandė išnaikinti net ir Lietuvos vardą, - nors galų gale sunaikino tik save, - atsistatė ir žlugo nepriklausoma Lietuva, užkrito nauja, ideologiškai pretenzinga okupacija - Katalikų Bažnyčia gi pergyveno visus laimingus ir skausmingus tautos istorijos laikotarpius. Nenuostabu, kad valstybinėms ir politinėms institucijoms, ypač per paskutiniuosius du šimtmečius esant okupantų rankose, Katalikų Bažnyčia tapo pagrindiniu tautiniu bendruomeniniu stulpu, apie kurį orientavosi tautinis gyvenimas. Todėl taip pat nenuostabu, kad ji nuo 18-19 amžiaus labai pavydžiai saugojo savo nepriklausomybę, net ir laisvos Lietuvos laikmečiu.
Charakterizuodami Katalikų Bažnyčią kaip seniausią ir pagal tradiciją vyriausią tautos instituciją, tačiau turime tuojau pat priminti, kad antroji savo amžiumi Lietuvos institucija yra Unitas Lithuaniae, t. y. Evangelikų Reformatų Bažnyčia. Jos visuomeninė įtaka sunyko su reformacijos sąjūdžio sutirpimu ir toliau ribojosi tik vietine įtaka. Nors maža grupė - mūsų laikais tarp 10,000-20,000 tikinčiųjų - evangelikai reformatai išliko lietuviška bažnyčia, ypač skatinanti švietimą. XX amžiuje reformatai davė Lietuvai pagal savo didumą neproporcingai aukštą skaičių ekonomistų, menininkų, karių, valstybės vyrų, jų tarpe ir Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo akto signatarą.
Liuteronų skaičius buvo ir tebėra didesnis, tačiau bažnyčios organizacija nebuvo vientisa, bet padalyta tarp Didžiosios ir Prūsų Lietuvos. Panašiai kaip ir Katalikų Bažnyčioje, jos istorijoje daug tragizmo, pasireiškusio konfliktu tarp tikėjimo ir tautybės, kuris nebuvo įveiktas iki pat Sovietų okupacijos 1940 m. Tapusi lietuviška pačioje Lietuvoje, ji Lietuvos visuomenei žuvo Prūsų Lietuvoje. Tačiau prieš tenai sunykdama, ji paliko didžiulį indėlį kaip lietuviškosios rašytinės komunikacijos pradininkė, ir tai ne tik religinėje, bet ir literatūrinėje srityje. Šitoji išmirusi tautos dalis per savo mirtį nepajėgė tautos daugumai perteikti savito krikščioniško tikėjimo, bet jai atidavė pirmąjį rašytinį turtą, be kurio tautos lieka nebylės.
Aptarsime katalikybės svarbą Lietuvos, o kartu ir Sovietų imperijos visuomeniniam išsivystymui. Krikščionybė neša laisvos visuomenės ir laisvo asmens - net ir išlaisvinto ateisto - sampratą bei viltį. Lietuvos atžvilgiu svarbu konstatuoti ir tai, kad krikščionybė buvo veiksnys, formuojąs tautinę sąmonę ir tautiškumą. Tai yra socialinis faktas.
Pagal velionį prof. Zenoną Ivinskį, lotynišku krikštu "statant pylimą prieš stačiatikybę, tuo pačiu vėliau buvo sulaikytas rusėjimas." Prof. Blažiejus Cėsnys rašo, kad XIX amžiuje Lietuvos valstiečiai, vyskupo Valančiaus pašaukti saugoti tikėjimą prieš rusų stačiatikybę, tuo pačiu išsaugojo tautybę. Sis tvirtinimas išreiškia kasdieninę, t.y. paprastai visų priimtą išmintį. Tačiau, nors šis tvirtinimas istoriškai pagrįstas, yra ideologiškai neigiamas visų pirma šiandieninėje Lietuvoje.
Tačiau jis per skubiai ir nepagrįstai atmeta mintį, jog krikščionybės silpninimas Lietuvoje pakerta lietuvių tautos savitumą. Tautos viena nuo kitos skiriasi ne tik kalba, bet dar daugiau kultūra. Lietuvių kalbos vartojimas dar nereiškia lietuviškumo. Jei lietuviškumas tuo ir pasibaigia, jisai yra seklus - seklus todėl, kad, be kalbos, reikalinga tautai kultūra, kuri ją padaro istoriniu veiksniu.
Krikščionybės idėjinės sampratos vertybės yra buvę ir tebėra tos "istorinės atminties", tos idiomatinės kultūros didele dalim. Ją praradus, prarandamas savitumas, atsidaro durys į kitos kultūros asimiliaciją ir joje paskendimą. Čia jau nekalbama apie savitų tautinių kultūrų komunikaciją, kuri yra teigiamas reiškinys, nes praturtina tuos, kurie komunikuoja.
Religiją paverčiant tautinių interesų priemone, krikščionybė yra profaninama. Iš tiesų, ir sutinkant su prof. Maceina, kurio minties vaiskumas ir lietuviškojo žodžio išraiška neturi sau lygaus mūsų filosofinėje bei teologinėje literatūroje, kad krikščionybėje nėra nei žydo, nei graiko, t.y. tautinių skirtumų; krikščionybė yra visuotinė, tačiau tenka pažymėti, kad ji nėra anttautinė.
Ji siejasi su tautybe, kadangi ji pasireiškia ne per abstraktų žmogų - nei žydą, nei graiką - bet per tautinę lytį, t.y. tautinę kalbą ir tautinį charakterį. Todėl krikščionybei tautybė ir tautiškumas yra didelės svarbos egzistencinės realybės. Reformacinės religijos tam pradui prieš šimtmečius skyrė užsitarnaujantį dėmesį.
Jei krikščionybė yra tautų keitimuisi neutrali antgamtinėje dimensijoje, jai neįmanoma būti neutraliai egzistencinėje pozicijoje. Todėl krikščionybė ankščiau ir dabar palaikė tautinį pradą ir darė įtakos tautinei sąmonei, nes tuo būdu tvirtino visuomenės ir asmens tikrumą patiems sau, t.y. Taip pat reikia pridėti, kad nėra abstrakčios tautinės sąmonės.
Krikščioniškosios vertybės bei pažiūros yra tapę lietuviškosios tautinės sąmonės dalimi, nors ir ne ekskliuzyviai. Anksčiau yra tekę rašyti, kad krikščionybė kaip religija skelbia eschatologinio, pakeistos prigimties Adomo, iš gimtosios nuodėmės išlaisvinto žmogaus, iš egzistencinio narvo išvaduotos būties idealą, kuris betgi galutinai ...
Jėzuitų vaidmuo
Į Lietuvą jėzuitus 1569 m. pasikvietė Vilniaus vyskupas V. Protasevičius. Pradžioje jie veikė Vilniuje, vėliau - ir kituose miestuose. Steigė kolegijas, perėmė Vilniaus ir Varnių kunigų seminarijas, leido knygas lietuvių kalba. 1579 m. 1608 m. Jėzaus Draugijos Generalinė kongregacija įkūrė savarankišką Lietuvos provinciją, kuri apėmė Lietuvą, Gudiją, Livoniją, Prūsiją ir dalį Lenkijos. Ji turėjo daugiau kaip 200 narių.
Per visą jėzuitų veiklos Lietuvoje laiką jų gretose darbavosi daug Lietuvai reikšmingų asmenybių: šv. XVII a. viduryje jau buvo apie 600 jėzuitų, veikė 16 kolegijų. 1590 m. visose Lietuvos ir Lenkijos mokyklose mokėsi apie 3300 moksleivių, o 1618/1619 mokslo metais vien Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau - LDK) buvo 3165 moksleiviai ir studentai. 1755 m. 1756 m. didžiulė Lietuvos jėzuitų provincija buvo padalyta į dvi - Mazovijos ir Lietuvos - provincijas. Tai buvo draugijos klestėjimo metas, trukęs iki 1773 m., kuomet ordino veikla kuriam laikui buvo sustabdyta.
Tačiau Latgaloje (Daugpilyje ir kitur) bei trijose rytinėse tuometinės Lietuvos vaivadijose - Vitebsko, Polocko ir Mstislavlio - išliko nedidelė Draugijos šakelė. „Toji šakelė savotiškai klestėjo. Jai buvo likę 4 kolegijos, 12 namų, 2 rezidencijos ir per pusantro šimto narių. Vėliau Polocke atidarytas ir naujokynas naujiems nariams išsiugdyti. 1814 m. Draugijos veikla oficialiai atnaujinta, tačiau 1820 m.
XVI-XVIII a. jėzuitai Lietuvoje sėkmingai įdiegė ne vieną reikšmingą dvasinio ir kultūrinio gyvenimo naujovę. Jie pirmieji ėmė rengti dvasines pratybas ir vykdyti misijas atokiuose kaimuose, pirmieji sukūrė vidurinio ir aukštojo mokslo įstaigų (gimnazijų ir universiteto), muzikos mokymo institucijų ir vaistinių tinklus, pirmieji pradėjo statyti dramos ir baleto spektaklius, pirmieji iš Lietuvos nukeliavo į Indiją ir Kiniją.
Jėzuitai į Lietuvą pirmieji atnešė teatro kultūrą: 1570 m. Vilniaus kolegijos atidarymo proga suvaidintas pirmasis spektaklis Lietuvos istorijoje („Herkulis“). XVIII a. viduryje iš jėzuitų teatro dramos vaidinimų pirmą kartą išsiskyrė ir savarankiški baleto pastatymai. Prie jėzuitų kolegijų (mokyklų) steigtos muzikantų bursos (bendrabučiai) tapo pirmuoju muzikos mokyklų tinklu Lietuvos istorijoje.
Labai didelė senųjų Lietuvos knygų paveldo dalis kitados priklausė įvairioms Lietuvos jėzuitų bibliotekoms; Vilniaus jėzuitų universiteto biblioteka buvo didžiausia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Prie Vilniaus universiteto veikė ir pati svarbiausia LDK spaustuvė, gyvavusi nuo XVI a. pabaigos iki XIX a. Joje buvo spausdinamos knygos lenkų, lotynų, lietuvių ir kitomis kalbomis.
Jėzuitų palikimas reikšmingas ir architektūros istorijoje: Vilniaus Šv. Kazimiero ir Šv. Rapolo bei Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčios yra svarbūs baroko mūrinės sakralinės architektūros pavyzdžiai, o Lauksodžio Šv. Aloyzo Gonzagos bažnyčia - retas ir vertingas medinės baroko architektūros kūrinys. Vilniaus Šv. Jono bažnyčios Dievo Kūno koplyčia ir Vilniaus universiteto observatorijos Baltoji salė jėzuitų dėka tapo pirmaisiais Lietuvoje klasicizmo architektūros pavyzdžiais. Retais renesanso ir manierizmo paminklais laikytini Vilniaus universiteto ir buvusio Vilniaus jėzuitų naujokyno (dabar - Lietuvos technikos biblioteka) kiemų fasadai su arkadomis.
Draugija Lietuvoje (Kaune) buvo atgaivinta XX a. trečiajame dešimtmetyje kun. Benedikto Andruškos, SJ, pastangomis. Susižavėjęs jėzuitų idėjomis, veikla ir vertybėmis jis slapta perėjo Rusijos-Austrijos sieną ir Galicijoje įstojo į jėzuitų naujokyną. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą. 1920 m. parašė laišką jėzuitų generolui Romoje, išdėstydamas situaciją Lietuvoje ir poreikį atkurti čia Jėzaus Draugiją.
„Atkūrimo darbams buvo paskirtas vokietis jėzuitas Johannas Kippas. 1923 m. atvykęs į Lietuvą, itin greitai ir gerai išmoko lietuvių kalbą. <...> Po dešimties metų t. J. 1924 m. jėzuitai Kaune atidarė gimnaziją, kuri labai sparčiai augo ir jau 1925 m. iškilo poreikis pristatyti du papildomus gimnazijos pastato aukštus. Prieš Lietuvos okupaciją 1940 m.
Sparčiai gausėjo ir jėzuitų gretos: 1923 m. juos buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, o 1940 m. Lietuvoje jau buvo 97 nariai. Savo veiklą jėzuitai plėtojo įkurdami namus ir Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią Šiauliuose bei įsigydami Pagryžuvio dvarą savo naujokynui. 1930 m. buvo įkurta Lietuvos jėzuitų viceprovincija, o 1936 m. - provincija. 1939 m. Lietuvos jėzuitų provincijai buvo priskirti po Pirmojo pasaulinio karo atkurti Vilniaus jėzuitų namai su Šv.
1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, vienuolynų nekilnojamasis turtas imtas nacionalizuoti, konfesinės mokyklos uždarytos, o vienuoliams uždrausta dirbti švietimo įstaigose. „Rugpjūčio 5 d. Ministrų Tarybos nutarimu vienuolynų, parapijų ir įvairių bažnytinių įstaigų bei organizacijų turima žemė privalėjo būti perduota į Valstybinį žemės fondą. Be to, 1940 m. rudenį - 1941 m.
Vokiečių okupacijos metais jėzuitų veikla buvo atgaivinta, tačiau 1944 m. prasidėjo antroji sovietų okupacija. „1949 m. sovietinė valdžia vienuolijos veiklą uždraudė. Jėzuitai pasklido po parapijas, vadovavo rekolekcijoms, dalyvavo pogrindžio veikloje, rengė ir platino „Katalikų Bažnyčios kroniką“. Užsienyje apsigyvenę jėzuitai savo namus įkūrė Čikagoje; aktyviai dirbo sielovadoje, leido knygas, žurnalus. Vienas kitas jų leisto žurnalo „Laiškai lietuviams“ numeris pasiekdavo ir mūsų okupuotą tėvynę.“ Mėnesinis žurnalas „Laiškai lietuviams“ buvo leidžiamas 1950-2000 metais. 2001 m.
Nuo 1931 m. jėzuitai nuolat dirbo tarp lietuvių emigrantų JAV ir kitose šalyse. Jie lankė parapijas ir talkino lietuvių išeivijos sielovadai. 1948 m. įkūrę savo namus Čikagoje, vėliaučia įsteigė ir pastatė Jaunimo centrą, kuriame būrėsi daug lietuviškų organizacijų, vykdžiusių įvairaus pobūdžio veiklą. Nuo 1989 m. iki mūsų dienų lietuviai jėzuitai apaštalauja Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijoje Lemonte, Čikagos priemiestyje. Nuo 1979 iki 2014 m. Išeivijoje lietuvių jėzuitų veikla neapsiribojo tik JAV.
1990 m. vasario 15 d. Lietuvos jėzuitų provincija buvo atkurta. Tėvai ir broliai jėzuitai Vilniuje įsikūrė prie Šv. Kazimiero, Kaune - prie Šv. Pranciškaus Ksavero, Šiauliuose - prie Šv. 1992 m. Kaune, o 1995 m. Vilniuje atkurtos jėzuitų gimnazijos. Įvairiuose Lietuvos miestuose atsikūrė Jėzaus Draugijos namai ir rezidencijos. 1999-2011 m. Kačerauskienė Aldona, Dr., Lietuvos jėzuitų provincijai - 400 metų“, „XXI amžius“ Nr.
Per visą jėzuitų veiklos Lietuvoje laiką jų gretose darbavosi daug Lietuvai reikšmingų asmenybių. Motiejus Kazimieras Sarbievijus (1595-1640) Lietuvos jėzuitų vardą išgarsino visoje Europoje, tapdamas vienu žymiausių XVII a. poetų, rašiusių lotyniškai. Albertas Vijūkas-Kojalavičius (1609-1677) pelnytai laikytinas Lietuvos istorijos tėvu. Mikalojus Lancicijus (1574-1653) dvasingumo teologijos veikalų ir praktinio dvasinio vadovavimo dėka tapo vienu žinomiausių Europoje Lietuvos jėzuitų. Jo veikalai buvo leidžiami ir perleidžiami įvairiose Europos šalyse dar ilgą laiką po autoriaus mirties.
Andriejus Bobolė (1591-1657), kilęs iš Mažosios Lenkijos, studijas pradėjo Braunsbergo jėzuitų kolegijoje, priklausiusioje Lietuvos jėzuitų provincijai. 1611-aisiais, nusprendęs tapti jėzuitu, pasibeldė į Lietuvos provincijos naujokyno Vilniuje prie Šv. Ignaco bažnyčios duris. Vilniuje praleido daugiau nei 20 metų. Iš jų net 12 metų gyveno prie Šv. Kazimiero bažnyčios. Joje 1622 m. buvo įšventintas kunigu, dirbo pamokslininku, nuodėmklausiu, bažnyčios rektoriumi. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva kunigas Bobolė kazokų buvo užkluptas Polesės-Janovo apylinkėse. Atsisakęs atsižadėti katalikų tikėjimo, 1657 m. gegužės 16 d. buvo žiauriai nužudytas. 1938 m. Andriejus Bobolė paskelbtas šventuoju.
Vilniaus Šv. Tomas Žebrauskas (1714-1758) buvo specialių matematikos studijų Lietuvoje pradininkas. Jo rūpesčiu Vilniaus universitete įvestas 2 metų matematikos kursas, pastatyta astronomijos observatorija. Tarp per Antrąjį pasaulinį karą į Vakarus pasitraukusių jėzuitų minėtini du popiežiškojo Grigaliaus universiteto Romoje profesoriai - pasaulinio garso istorikas prof. Paulius Rabikauskas (1920-1998), pasižymėjęs Vilniaus universiteto ir šv. Pranciškus Masilionis (1902-1980), likęs Lietuvoje, sovietmečiu buvo svarbus katalikų religinio gyvenimo veikėjas. 1947 m. jis įkūrė naują moterų vienuoliją - Eucharistinio Jėzaus seserų kongregaciją, taip pat inicijavo ir pasauliečius įtraukusį Eucharistijos bičiulių sąjūdį.
Jonas Lauriūnas (1924-1991), pasižymėjęs ypatinga erudicija, buvo vienas iš nedaugelio kunigų, sovietmečiu turėjusių autoritetą tarp Lietuvos intelektualų bei kultūrininkų. Beveik visą sovietmetį Lietuvos jėzuitams vadovavo Jonas Danyla (1905-2000), kurio dėka vienuolija ne tik išliko, bet ir atsinaujino. Senieji ir naujieji jėzuitai buvo vieni iš aktyviausių žmogaus teisių gynėjų bei katalikiško pogrindžio organizatorių sovietų Lietuvoje. Svarbiausią, ilgiausiai ir be pertrūkio ėjusį savilaidos leidinį „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ (1972-1989) redagavo du tėvai jėzuitai. Iš pradžių leidinio rengimui vadovavo Sigitas Tamkevičius (g. 1938), o po jo arešto darbą sėkmingai tęsė Jonas Boruta (g.
Žymios katalikų vietos Latgaloje
Lietuviai katalikiška šalis ir tai įrodė rudenį apsilankęs popiežius Pranciškus, kai jo pamatyti susirinko minios žmonių. Tad kaip neaplankyti Latvijoje esančios katalikams svarbios vietos - Agluonos.
Tačiau mašina sustoja dar neprivažiavus Agluonos, nes nuo kelio pasimato labai graži bažnyčia - Viški miestelio Šv. Jono Krikštytojo Romos katalikų bažnyčia. Akmens mūro bažnyčia pastatyta XX a. pr. Keliaujame toliau ir dabar tikrai pasiekiame numatytą tašką - Agluonos baziliką. Bazilika neišpasakyto grožio. Joje yra įvairiausių paveikslų, skulptūrų ir kitų meno vertybių. Čia yra ir XVII a. sukurtas šventasis paveikslas „Agluonos Stebukladarė Dievo Motina“, kuris atidengiamas tik religinių švenčių metu.
Aplinka šalia bazilikos daro įspūdį - plotas yra labai didelis. Ir tai ne veltui, nes kiekvienais metais per Žolinę čia susirenka daugybė maldininkų ne tik iš Latvijos, tačiau ir iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių. Teritorijoje yra ir paminklas karaliui Mindaugui ir karalienei Mortai, ant kurio priraišiota trispalvių juostelių, padėta gėlių.
Be to, Daugpilio universitetas bendradarbiauja su Šiaulių universitetu ir yra studentų baigusių vienu metu šiuos du universitetus. Daugpilyje yra įdomi vieta - taip vadinamas bažnyčių kalnas, kur vienoje vietoje yra 4 konfesijų bažnyčios - puošnūs stačiatikių, sentikių, katalikų, liuteronų maldos namai.
1893 m. pastatyta Martino Liuterio katedra. 1905 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos Romos katalikų bažnyčia, 1905 m. buvo pastatyta Šv. Boriso ir Glebo rusų stačiatikių katedra ir sentikių bendruomenės bažnyčia - pastatyta 1908-1928 metais. Visi gali sugyventi šalia vieni kitų - tai yra svarbiausia. Apsilankėme katalikų bažnyčioje ir stačiatikių cerkvėje. Visada įdomu palyginti skirtingų tikėjimų šventoves.
Atsižvelgiant į katalikų bažnyčios turto istoriją Latvijoje ir Lietuvoje, galima sudaryti lentelę, kurioje būtų lyginami pagrindiniai etapai ir įvykiai:
| Laikotarpis | Įvykiai Lietuvoje | Įvykiai Latvijoje |
|---|---|---|
| XVI a. | Jėzuitų atvykimas, kolegijų steigimas | Reformation, įtaka katalikų bažnyčiai |
| XVII-XVIII a. | Jėzuitų veiklos klestėjimas, kultūrinis indėlis | Katalikų bažnyčios įtaka Latgaloje |
| XIX a. | Rusijos imperijos įtaka, tautinis atgimimas | Rusijos imperijos įtaka, bažnyčių statyba Daugpilyje |
| XX a. | Nepriklausomybė, sovietinė okupacija, pogrindinė veikla | Nepriklausomybė, sovietinė okupacija, religijos persekiojimas |
| XXI a. | Bažnyčios atgimimas, turto grąžinimas | Bažnyčios atgimimas, Agluonos bazilika |
Agluonos bazilika - svarbi katalikų piligrimystės vieta Latvijoje